Karlas Gustavas JUNGAS
ŽVELGIANT Į PASAMONĘ
Sapnų svarba
Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori
pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir
vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba
pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra
pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar
emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę
įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai.
Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami.
Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas,
kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be
visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines
papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar
paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos
adzės (kauptuko pavidalo kirvis – /red./) ženklu. Mes žinome objektą, bet
nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti
indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglai
garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių.
Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra
evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu,
yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra
tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet
tam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliai
simbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.
Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką
daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį
„nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo
išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria
simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo
ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos“ saulės sąvokos, bet
šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus
negali apibrėžti „dieviškos“ esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto
ribotumų, kažką pavadiname „dievišku“, mes tesuteikiame jam vardą, kuris
gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais.
Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat
vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes
negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl
visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks
sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio
fakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai ir
spontaniškai – sapnų forma.
Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie
tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad
žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis
mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi,
ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių
kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą.
Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių
trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos
– elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali
priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus.
Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumo
ribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti.
Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis –
faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir
garsus, jie yra kažkaip „išverčiami“ iš realybės sferos į psichikos sferą.
Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė
prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios
substancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičius
nežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektas
tam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačios
materijos pirminės prigimties.
Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie
lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save
nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykius
tik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jog
jie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jų
emocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip
kokia
pavėluota mintis.
Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio
įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo
ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu,
kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų
įvykių nesąmoningus aspektus.
Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą
(/psyche/), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai
ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du
„subjektai“, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši
prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir
yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai
jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet
kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro
kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai
paveldėjo visa žmonija.
Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo
civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.).
Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys
tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (/psyche/), anaiptol
nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.
Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog
šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks
pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie
gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat
beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos.
Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant),
ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos
surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius
teiginius kaip: „Nėra jokios pasąmonės“. Tokius dalykus kalbantys išreiškia
senatviška „mizoneizmą“ – baimę to, kas nauja ir nežinoma.
Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turi
istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra
„eksperimentiška“. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai
pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių
psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos
vadina „sielos netekimu“ – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą
sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).
Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų,
„sielos“ (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano,
kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir „miško sielą“, ir kad ši miško
siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam
tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas
Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino „mistiniu dalyvavimu“. Jis
atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo
kritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kad
individas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.
Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno
siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui,
manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti
krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis
tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą.
Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogaus
įžeidimas.
Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas
išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš
keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo siela
toli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyg
lengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.
Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau
netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes
irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir
pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime
prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: „Koks
velnias į tave įlindo?“ Kalbam, jog sugebam „kontroliuoti save“, bet
savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad save
valdome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokių
dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome.
Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė
dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti.
Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė.
Galime susitelkti tuo
dalyko, atmesdami visa kita, kam
reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo
atsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai
atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo
norams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus
„sielos netekimas“ arba net patologinė neurozės priežastis.
Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai
lengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labai
pageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl to
socialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos.
Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai –
tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos.
Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelį
metų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiai
pasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimą
simbolizuoti.
Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti
pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad
sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir
problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta
įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad
neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yra
atskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomis
aplinkybėmis gali būti sąmoningos.
Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir Jozefas Broieris
pripažino, kad neurotiški simptomai – isterija, tam tikri skausmai ir
nenormalus elgesys – iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas
būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus;
ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į
nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis
„negali to praryti“. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso
aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo „namų oro“. Trečiasis
patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. „jis toliau eiti
nebegali“. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, „negali suvirškinti“
nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios
somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali
nesąmoningai pasireikšti. Dažniausiai jos pasireiškia per mūsų sapnus.
Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo
sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės
simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jei
analitikas, susidūręs su šia sapnų medžiaga, naudoja originalią Froido
„laisvų asociacijų“ techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tam
tikrus pagrindinius modelius.
Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes
leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima
pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą.
Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei
sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir
mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo
negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai
praleidžia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po
kurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią
mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, ką
jis sako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato tiek daug išvirkščios
gyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai paciento
daromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai,
ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Kol kas niekas negali
paprieštarauti Froido nuslopinimo ir norų išpildymo, kaip neabejotinų sapnų
simbolizmo priežasčių, teorijai.
Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso
išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir
neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant,
panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega
man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu.
Nors jis nemokėjo kalbos ir net nemokėjo skaityti kirilicos, jis staiga ėmė
gilintis į keistas raides, kuriomis buvo parašyti geležinkelio užrašai, ir
atsidavė svajonėms, kurių metu jis toms raidėms suteikdavo įvairiausias
reikšmes.
Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios
„laisvos asociacijos“ sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose
aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas – dalykus, kuriuos
norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo
pamiršęs. Iš tikrųjų jis
priėjo prie to, ką psichologai vadina „kompleksais“ – t.y. nuslopintas
emocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimus
arba daugeliu atvejų net neurozės simptomus.
Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip
„laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento
kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio
apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie
krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net
nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Sapnas nėra nei
daugiau, nei mažiau naudingas šiuo požiūriu, kaip bet kuris kitas galimas
išeities taškas.
Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš
emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai)
kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos,
greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėl
laisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptas
mintis.
Čia man atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtų
daryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnę
funkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingą
struktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį – nors dažniausiai ji
nėra iš karto suprantama. Todėl pradėjau svarstyti, ar negeriau skirti
daugiau dėmesio tikrajai sapno formai ir turiniui, užuot leidus „laisvoms“
asociacijoms per idėjų grandinę nuvesti į kompleksus, kuriuos lygiai taip
pat galime pasiekti ir kitais būdais.
Ši nauja mintis pakeitė mano psichologijos raidą. Tai reiškė, kad aš
pamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapno
teksto. Ėmiau telkti dėmesį ne tiek prie asociacijų, kiek prie paties
sapno, manydamas, kad jis išreiškia kažką specifišką, ką bando pasakyti
pasąmonė.
Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technika
turėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningas
pasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Jo
erdvės ir laiko matmenys visai kitokie, kad jį suprastum, reikia tyrinėti
kiekvienu aspektu – lyg imtum nepažįstamą daiktą į rankas ir tol jį
sukiotum, kol taptų pažįstama kiekviena formos detalė.
Jau turbūt pakankamai parodžiau, kaip vis labiau pradėjau nesutikti su
„laisvų asociacijų“ metodu, kurį pirmasis pasiūlė Froidas, – norėjau likti
kiek galima arčiau prie paties sapno, atsisakydamas visų netinkamų idėjų ir
asociacijų, kurias jis gali sukelti. Žinoma, jos gali atskleisti paciento
kompleksus, bet aš turėjau daug didesnį tikslą, nei vien atskleisti
kompleksus, kurie sukelia neurotinius sutrikimus. Juos galima nustatyti
daugybe kitų būdų, pavyzdžiui, psichologas gali suprasti visas užuominas,
kurių jam reikia, žodinių asociacijų testu (klausdamas paciento, kokias
asociacijas jam sukelia tam tikri žodžiai ir analizuodamas jo atsakymus).
Bet norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo procesą,