Zvelgiant į pasąmonę k g jungas
5 (100%) 1 vote

Zvelgiant į pasąmonę k g jungas

Karlas Gustavas JUNGAS

ŽVELGIANT Į PASAMONĘ

Sapnų svarba

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori

pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir

vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba

pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra

pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar

emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę

įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai.

Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami.

Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas,

kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be

visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines

papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar

paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos

adzės (kauptuko pavidalo kirvis – /red./) ženklu. Mes žinome objektą, bet

nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti

indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglai

garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių.

Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra

evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu,

yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra

tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet

tam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliai

simbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.

Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką

daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį

„nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo

išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria

simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo

ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos“ saulės sąvokos, bet

šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus

negali apibrėžti „dieviškos“ esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto

ribotumų, kažką pavadiname „dievišku“, mes tesuteikiame jam vardą, kuris

gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais.

Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat

vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes

negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl

visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks

sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio

fakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai ir

spontaniškai – sapnų forma.

Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie

tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad

žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis

mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi,

ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių

kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą.

Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių

trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos

– elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali

priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus.

Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumo

ribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti.

Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis –

faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir

garsus, jie yra kažkaip „išverčiami“ iš realybės sferos į psichikos sferą.

Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė

prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios

substancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičius

nežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektas

tam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačios

materijos pirminės prigimties.

Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie

lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save

nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykius

tik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jog

jie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jų

emocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip
kokia

pavėluota mintis.

Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio

įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo

ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu,

kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų

įvykių nesąmoningus aspektus.

Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą

(/psyche/), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai

ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du

„subjektai“, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši

prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir

yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai

jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet

kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro

kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai

paveldėjo visa žmonija.

Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo

civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.).

Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys

tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (/psyche/), anaiptol

nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.

Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog

šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks

pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie

gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat

beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos.

Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant),

ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos

surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius

teiginius kaip: „Nėra jokios pasąmonės“. Tokius dalykus kalbantys išreiškia

senatviška „mizoneizmą“ – baimę to, kas nauja ir nežinoma.

Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turi

istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra

„eksperimentiška“. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai

pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių

psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos

vadina „sielos netekimu“ – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą

sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).

Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų,

„sielos“ (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano,

kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir „miško sielą“, ir kad ši miško

siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam

tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas

Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino „mistiniu dalyvavimu“. Jis

atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo

kritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kad

individas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.

Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno

siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui,

manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti

krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis

tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą.

Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogaus

įžeidimas.

Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas

išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš

keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo siela

toli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyg

lengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.

Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau

netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes

irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir

pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime

prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: „Koks

velnias į tave įlindo?“ Kalbam, jog sugebam „kontroliuoti save“, bet

savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad save

valdome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokių

dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome.

Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė

dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti.

Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė.

Galime susitelkti tuo
dalyko, atmesdami visa kita, kam

reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo

atsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai

atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo

norams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus

„sielos netekimas“ arba net patologinė neurozės priežastis.

Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai

lengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labai

pageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl to

socialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos.

Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai –

tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos.

Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelį

metų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiai

pasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimą

simbolizuoti.

Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti

pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad

sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir

problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta

įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad

neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yra

atskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomis

aplinkybėmis gali būti sąmoningos.

Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir Jozefas Broieris

pripažino, kad neurotiški simptomai – isterija, tam tikri skausmai ir

nenormalus elgesys – iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas

būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus;

ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į

nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis

„negali to praryti“. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso

aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo „namų oro“. Trečiasis

patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. „jis toliau eiti

nebegali“. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, „negali suvirškinti“

nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios

somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali

nesąmoningai pasireikšti. Dažniausiai jos pasireiškia per mūsų sapnus.

Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo

sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės

simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jei

analitikas, susidūręs su šia sapnų medžiaga, naudoja originalią Froido

„laisvų asociacijų“ techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tam

tikrus pagrindinius modelius.

Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes

leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima

pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą.

Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei

sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir

mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo

negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai

praleidžia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po

kurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią

mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, ką

jis sako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato tiek daug išvirkščios

gyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai paciento

daromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai,

ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Kol kas niekas negali

paprieštarauti Froido nuslopinimo ir norų išpildymo, kaip neabejotinų sapnų

simbolizmo priežasčių, teorijai.

Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso

išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir

neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant,

panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega

man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu.

Nors jis nemokėjo kalbos ir net nemokėjo skaityti kirilicos, jis staiga ėmė

gilintis į keistas raides, kuriomis buvo parašyti geležinkelio užrašai, ir

atsidavė svajonėms, kurių metu jis toms raidėms suteikdavo įvairiausias

reikšmes.

Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios

„laisvos asociacijos“ sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose

aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas – dalykus, kuriuos

norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo
pamiršęs. Iš tikrųjų jis

priėjo prie to, ką psichologai vadina „kompleksais“ – t.y. nuslopintas

emocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimus

arba daugeliu atvejų net neurozės simptomus.

Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip

„laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento

kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio

apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie

krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net

nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Sapnas nėra nei

daugiau, nei mažiau naudingas šiuo požiūriu, kaip bet kuris kitas galimas

išeities taškas.

Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš

emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai)

kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos,

greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėl

laisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptas

mintis.

Čia man atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtų

daryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnę

funkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingą

struktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį – nors dažniausiai ji

nėra iš karto suprantama. Todėl pradėjau svarstyti, ar negeriau skirti

daugiau dėmesio tikrajai sapno formai ir turiniui, užuot leidus „laisvoms“

asociacijoms per idėjų grandinę nuvesti į kompleksus, kuriuos lygiai taip

pat galime pasiekti ir kitais būdais.

Ši nauja mintis pakeitė mano psichologijos raidą. Tai reiškė, kad aš

pamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapno

teksto. Ėmiau telkti dėmesį ne tiek prie asociacijų, kiek prie paties

sapno, manydamas, kad jis išreiškia kažką specifišką, ką bando pasakyti

pasąmonė.

Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technika

turėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningas

pasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Jo

erdvės ir laiko matmenys visai kitokie, kad jį suprastum, reikia tyrinėti

kiekvienu aspektu – lyg imtum nepažįstamą daiktą į rankas ir tol jį

sukiotum, kol taptų pažįstama kiekviena formos detalė.

Jau turbūt pakankamai parodžiau, kaip vis labiau pradėjau nesutikti su

„laisvų asociacijų“ metodu, kurį pirmasis pasiūlė Froidas, – norėjau likti

kiek galima arčiau prie paties sapno, atsisakydamas visų netinkamų idėjų ir

asociacijų, kurias jis gali sukelti. Žinoma, jos gali atskleisti paciento

kompleksus, bet aš turėjau daug didesnį tikslą, nei vien atskleisti

kompleksus, kurie sukelia neurotinius sutrikimus. Juos galima nustatyti

daugybe kitų būdų, pavyzdžiui, psichologas gali suprasti visas užuominas,

kurių jam reikia, žodinių asociacijų testu (klausdamas paciento, kokias

asociacijas jam sukelia tam tikri žodžiai ir analizuodamas jo atsakymus).

Bet norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo procesą,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2908 žodžiai iš 9673 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.