Zvelgiant į pasąmonę k g jungas
5 (100%) 1 vote

Zvelgiant į pasąmonę k g jungas

112131415161718191

Karlas Gustavas JUNGAS

ŽVELGIANT Į PASAMONĘ

Sapnų svarba

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori

pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir

vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba

pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra

pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar

emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę

įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai.

Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami.

Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas,

kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be

visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines

papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar

paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos

adzės (kauptuko pavidalo kirvis – /red./) ženklu. Mes žinome objektą, bet

nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti

indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglai

garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių.

Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra

evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu,

yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra

tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet

tam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliai

simbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.

Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką

daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį

„nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo

išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria

simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo

ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos“ saulės sąvokos, bet

šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus

negali apibrėžti „dieviškos“ esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto

ribotumų, kažką pavadiname „dievišku“, mes tesuteikiame jam vardą, kuris

gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais.

Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat

vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes

negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl

visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks

sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio

fakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai ir

spontaniškai – sapnų forma.

Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie

tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad

žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis

mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi,

ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių

kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą.

Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių

trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos

– elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali

priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus.

Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumo

ribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti.

Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis –

faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir

garsus, jie yra kažkaip „išverčiami“ iš realybės sferos į psichikos sferą.

Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė

prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios

substancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičius

nežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektas

tam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačios

materijos pirminės prigimties.

Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie

lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save

nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykius

tik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jog

jie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jų

emocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip
kokia

pavėluota mintis.

Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio

įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo

ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu,

kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų

įvykių nesąmoningus aspektus.

Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą

(/psyche/), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai

ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du

„subjektai“, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši

prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir

yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai

jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet

kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro

kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai

paveldėjo visa žmonija.

Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo

civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.).

Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys

tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (/psyche/), anaiptol

nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.

Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog

šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks

pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie

gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat

beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos.

Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant),

ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos

surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius

teiginius kaip: „Nėra jokios pasąmonės“. Tokius dalykus kalbantys išreiškia

senatviška „mizoneizmą“ – baimę to, kas nauja ir nežinoma.

Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turi

istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra

„eksperimentiška“. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai

pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių

psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos

vadina „sielos netekimu“ – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą

sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).

Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų,

„sielos“ (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano,

kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir „miško sielą“, ir kad ši miško

siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam

tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas

Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino „mistiniu dalyvavimu“. Jis

atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo

kritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kad

individas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.

Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno

siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui,

manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti

krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis

tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą.

Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogaus

įžeidimas.

Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas

išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš

keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo siela

toli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyg

lengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.

Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau

netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes

irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir

pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime

prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: „Koks

velnias į tave įlindo?“ Kalbam, jog sugebam „kontroliuoti save“, bet

savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad save

valdome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokių

dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome.

Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė

dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti.

Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė.

Galime susitelkti tuo
dalyko, atmesdami visa kita, kam

reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo

atsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai

atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo

norams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus

„sielos netekimas“ arba net patologinė neurozės priežastis.

Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai

lengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labai

pageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl to

socialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos.

Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai –

tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos.

Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelį

metų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiai

pasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimą

simbolizuoti.

Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti

pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad

sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir

problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta

įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad

neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yra

atskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomis

aplinkybėmis gali būti sąmoningos.

Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir Jozefas Broieris

pripažino, kad neurotiški simptomai – isterija, tam tikri skausmai ir

nenormalus elgesys – iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas

būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus;

ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į

nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis

„negali to praryti“. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso

aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo „namų oro“. Trečiasis

patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. „jis toliau eiti

nebegali“. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, „negali suvirškinti“

nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios

somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali

nesąmoningai pasireikšti. Dažniausiai jos pasireiškia per mūsų sapnus.

Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo

sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės

simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jei

analitikas, susidūręs su šia sapnų medžiaga, naudoja originalią Froido

„laisvų asociacijų“ techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tam

tikrus pagrindinius modelius.

Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes

leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima

pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą.

Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei

sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir

mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo

negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai

praleidžia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po

kurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią

mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, ką

jis sako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato tiek daug išvirkščios

gyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai paciento

daromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai,

ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Kol kas niekas negali

paprieštarauti Froido nuslopinimo ir norų išpildymo, kaip neabejotinų sapnų

simbolizmo priežasčių, teorijai.

Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso

išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir

neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant,

panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega

man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu.

Nors jis nemokėjo kalbos ir net nemokėjo skaityti kirilicos, jis staiga ėmė

gilintis į keistas raides, kuriomis buvo parašyti geležinkelio užrašai, ir

atsidavė svajonėms, kurių metu jis toms raidėms suteikdavo įvairiausias

reikšmes.

Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios

„laisvos asociacijos“ sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose

aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas – dalykus, kuriuos

norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo
pamiršęs. Iš tikrųjų jis

priėjo prie to, ką psichologai vadina „kompleksais“ – t.y. nuslopintas

emocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimus

arba daugeliu atvejų net neurozės simptomus.

Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip

„laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento

kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio

apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie

krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net

nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Sapnas nėra nei

daugiau, nei mažiau naudingas šiuo požiūriu, kaip bet kuris kitas galimas

išeities taškas.

Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš

emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai)

kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos,

greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėl

laisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptas

mintis.

Čia man atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtų

daryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnę

funkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingą

struktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį – nors dažniausiai ji

nėra iš karto suprantama. Todėl pradėjau svarstyti, ar negeriau skirti

daugiau dėmesio tikrajai sapno formai ir turiniui, užuot leidus „laisvoms“

asociacijoms per idėjų grandinę nuvesti į kompleksus, kuriuos lygiai taip

pat galime pasiekti ir kitais būdais.

Ši nauja mintis pakeitė mano psichologijos raidą. Tai reiškė, kad aš

pamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapno

teksto. Ėmiau telkti dėmesį ne tiek prie asociacijų, kiek prie paties

sapno, manydamas, kad jis išreiškia kažką specifišką, ką bando pasakyti

pasąmonė.

Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technika

turėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningas

pasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Jo

erdvės ir laiko matmenys visai kitokie, kad jį suprastum, reikia tyrinėti

kiekvienu aspektu – lyg imtum nepažįstamą daiktą į rankas ir tol jį

sukiotum, kol taptų pažįstama kiekviena formos detalė.

Jau turbūt pakankamai parodžiau, kaip vis labiau pradėjau nesutikti su

„laisvų asociacijų“ metodu, kurį pirmasis pasiūlė Froidas, – norėjau likti

kiek galima arčiau prie paties sapno, atsisakydamas visų netinkamų idėjų ir

asociacijų, kurias jis gali sukelti. Žinoma, jos gali atskleisti paciento

kompleksus, bet aš turėjau daug didesnį tikslą, nei vien atskleisti

kompleksus, kurie sukelia neurotinius sutrikimus. Juos galima nustatyti

daugybe kitų būdų, pavyzdžiui, psichologas gali suprasti visas užuominas,

kurių jam reikia, žodinių asociacijų testu (klausdamas paciento, kokias

asociacijas jam sukelia tam tikri žodžiai ir analizuodamas jo atsakymus).

Bet norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo procesą,

svarbu suvokti, kad jo sapnai ir jų simboliniai vaizdiniai turi atlikti kur

kas svarbesnį vaidmenį.

Beveik kiekvienam aišku, kad, pavyzdžiui, yra nesuskaičiuojama daugybė

įvaizdžių, kurie gali simbolizuoti lytinį aktą (arba, kitaip tariant,

atvaizduoti jį alegoriškai). Bet kuris iš šių įvaizdžių per asociacijas

gali atvesti prie lytinių santykių idėjos ir prie specifinių kompleksų,

kuriuos kiekvienas gali jausti savo paties seksualinio gyvenimo atžvilgiu.

Bet šiuos kompleksus galima taip pat atskleisti ir užsisvajojus prie

neįskaitomų rusiškų raidžių.

Taigi aš padariau prielaidą, kad sapnas gali pranešti ir ką kitą nei

seksualinė alegorija ir kad taip yra dėl tam tikrų priežasčių.

Pailiustruosiu šią mintį.

Žmogus gali sapnuoti, kad kiša raktą į spyną, darbuojasi su sunkia lazda

ar laužia duris kojos spyriu. Visa tai galima traktuoti kaip seksualinę

alegoriją. Bet pats faktas, kad jo pasąmonė pasirinko kurį nors vieną iš

šių įvaizdžių – raktą, lazdą ar spyrį – taip pat turi didelę reikšmę.

Tikroji užduotis yra suprasti, kodėl pasirinktas raktas, o ne lazda, arba

lazda, o ne spyris koja. Kartais tai net padeda atskleisti, kad čia iš viso

vaizduojamas ne lytinis aktas, o visai kiti psichologiniai dalykai.

Taip mąstydamas, aš priėjau prie išvados, kad tik ta medžiaga, kuri yra

aiški ir regima sapno dalis, gali būti naudojama jį interpretuojant. Sapnas

turi savo apribojimus. Jo specifinė forma pati mums pasako, kas jam

priklauso ir kas veda į šalį nuo jo. Jei „laisvos“ asociacijos vilioja į

šalį nuo šios (sapno) medžiagos, galima būtų pasakyti, nelyg koks zigzagas,

tai mano sukurtas metodas labiau primena spiralę, kurios centre yra sapno

piešinys. Aš dirbu su pačiu sapno piešiniu, nekreipdamas dėmesio
pastangas nuo jo atitrūkti. Dirbdamas savo profesinį darbą, aš

vis turiu kartoti: „Grįžkime prie Jūsų sapno. Ką sako /sapnas/?“

Pavyzdžiui, mano pacientas sapnavo girtą, nevalyvą, vulgarią moterį. Sapne

toji moteris buvo jo žmona, nors realiame gyvenime jo žmona buvo visiškai

kitokia. Iš pirmo žvilgsnio sapnas atrodė siaubingai neteisingas, ir

pacientas tuoj pat jį atmetė kaip susapnuotą nesąmonę. Jeigu aš, jo

gydytojas, būčiau leidęs jam eiti asociacijų keliu, jis neišvengiamai būtų

bandęs kaip galima labiau nutolti nuo nemalonių sapno užuominų. Ir būtų

priėjęs prie vieno iš savo pagrindinių kompleksų – komplekso, ko gero,

neturinčio nieko bendro su jo žmona – ir mes nieko nesužinotume apie

ypatingą, būtent šio sapno prasmę.

Taigi ką jo pasąmonė norėjo pasakyti tokiu akivaizdžiai neteisingu

teiginiu? Aišku, ji išreiškė idėją apie puolusią moterį, kuri buvo artimai

susijusi su sapnuotojo gyvenimu. Bet kadangi šio įvaizdžio projekcija į jo

žmoną visiškai nepagrįsta ir iš esmės neteisinga, man teko ieškoti kitur,

kol supratau, ką atvaizdavo toks atstumiantis įvaizdis.

Dar viduramžiais, daug anksčiau nei fiziologai įrodė, kad dėl

endokrininių liaukų struktūros visuose mumyse yra ir vyriški, ir moteriški

elementai, buvo sakoma, kad „kiekviename vyre yra moteris“. Kaip tik šį

moteriškąjį elementą kiekviename vyre aš ir pavadinau „anima“. Tas

„moteriškasis“ aspektas yra iš esmės tam tikras žemesnio pobūdžio

susietumas su aplinka, ir ypač su moterimis, kuris yra rūpestingai

slepiamas nuo kitų ir nuo savęs. Kitaip tariant, nors regimoji individo

asmenybė atrodo visiškai normali, ji gali slėpti nuo kitų – ar netgi nuo

savęs – apgailėtiną „moters savyje“ padėtį.

Taip buvo ir šiam mano pacientui: jo moteriškoji pusė nebuvo patraukli.

Jo sapnas sakyte sakė: „Kai kuriais atžvilgiais tu elgiesi kaip puolusi

moteris“, ir sukėlė jam šoką. (Šis pavyzdys, suprantama, neturi būti

laikomas įrodymu, kad pasąmonė rūpinasi „moraliniais“ draudimais.) Sapnas

neliepė pacientui „elgtis geriau“, bet tiesiog bandė atsverti pernelyg

vienpusišką jo sąmoningo proto prigimtį, kuri palaikė klaidingą

įsitikinimą, kad jis yra visais atžvilgiais džentelmenas.

Lengva suprasti, kodėl sapnuotojai linkę ignoruoti ir netgi neigti savo

sapnų pranešimus. Sąmonė natūraliai priešinasi viskam, kas nesąmoninga ir

nežinoma. Aš jau nurodžiau, kad primityviuose žmonėse yra tai, ką

antropologai vadina „mizoneizmu“, t.y. gili ir prietaringa naujovių baimė.

Primityvai reaguoja į nepalankius įvykius tokiomis pat reakcijomis, kaip ir

gyvūnai. Bet ir „civilizuotas“ žmogus į naujas idėjas reaguoja labai

panašiai, kurdamas psichologinius barjerus, kad susidūręs su naujove,

apsisaugotų nuo šoko. Lygiai tą patį galima pastebėti kiekvieno individo

reakcijoje į savo paties sapnus, jei tenka priimti neįprastą mintį.

Daugelis filosofijos, mokslo, netgi literatūros pionierių tapo įgimto savo

amžininkų konservatyvumo aukomis. Psichologija yra vienas jauniausių

mokslų. Kadangi ji stengiasi nagrinėti pasąmonės veiklą, tai neišvengiamai

susiduria su kraštutiniu mizoneizmu.

Praeitis ir ateitis pasąmonėje

Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriu

sapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius,

sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiai

sapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip į

faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus

tai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinė

pasąmonės išraiška.

Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokia

menka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad ją

verta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labai

domina entomologus. Jei kas nors, nepatyręs ir mažai išmanantis apie

sapnus, mano, kad sapnai yra nieko nereiškiantys chaotiški atsitiktinumai,

jis turi teisę taip manyti. Bet jeigu darome prielaidą, kad jie yra

normalūs įvykiai (o tokie jie ir yra), tai esame priversti pripažinti, kad

jie yra arba priežastiniai,- t.y. kad jų buvimas turi racionalią priežastį,-

arba tam tikra prasme tikslingi, arba tokie ir tokie.

Pabandykime pažvelgti šiek tiek atidžiau į tai, kaip sąmoningos ir

nesąmoningos psichikos turinys yra tarpusavyje susiję. Panagrinėkime

pavyzdį, kuris visiems gerai žinomas. Staiga jūs pamiršote, ką ketinote

sakyti, nors dar prieš akimirką mintys buvo labai aiškios. Arba,

pavyzdžiui, norite kam nors pristatyti savo draugą ir staiga, kai ruošiatės

ištarti jo vardą, nebegalite jo prisiminti. Sakote, kad negalite

prisiminti, nors iš tikrųjų mintis tapo pasąmonine ar bent jau akimirką

atsiskyrė nuo sąmonės. Taip pat ir su mūsų pojūčiais. Jei mes klausomės

kokios nors nenutrūkstamos, bet
girdimos natos, tai mums atrodo, kad

garsas periodiškai nutrūksta, o paskui vėl atsiranda. Toks vibravimas

atsiranda dėl periodiško dėmesio susilpnėjimo ir sustiprėjimo, o ne dėl to,

kad keistųsi pats garsas.

Tačiau kai kas nors išslysta iš mūsų sąmonės, jis nenustoja egzistavęs,

kaip kad už kampo pradingęs automobilis neištirpsta ore. Mes tik jo

nematome, ir tiek. Lygiai taip pat, kaip mes galime tą automobilį vėl

pamatyti, taip pat mes vėl išvystame mintis, kurios laikinai buvo pradingę.

Taigi pasąmoninė dalis susideda iš daugybės laikinai neryškių minčių,

įspūdžių ir vaizdinių, kurie, nors ir užmiršti, ir toliau veikia mūsų

sąmoningas mintis. Štai žmogus išsiblaškęs eina per kambarį ko nors

atsinešti. Staiga sustoja, atrodo visiškai sutrikęs – jis pamiršo, ko jam

reikėjo. Čiupinėja daiktus ant stalo lyg lunatikas ir neprisimena savo

pradinio ketinimo, tačiau nesąmoningai yra jo vedamas ir pagaliau suvokia,

ko jis nori. Jam pasufleravo jo pasąmonė.

Stebint neurotiko elgesį, galima pamatyti, kad daugelis dalykų, kuriuos

jis daro, atrodo taip tarsi jis juos darytų sąmoningai ir tikslingai.

Tačiau jeigu mes jį apie tai paklaustume, paaiškėtų, kad jis arba jų

nesuvokia, arba visai ką kita turi galvoje. Jis girdi ir negirdi, mato, bet

yra aklas, žino ir nežino. Šie pavyzdžiai yra tokie dažni, kad specialistas

greitai suvokia, jog nesąmoningas psichikos turinys veikia taip, tarsi jis

būtų sąmoningas, ir kad niekada tokiais atvejais negali žinoti, ar mintis,

kalba ar veiksmas yra tikrai sąmoningi, ar ne.

Būtent dėl tokio elgesio daugybė gydytojų atmeta isteriškų pacientų

teiginius kaip gryną melą. Tokie žmonės išties pasako daugiau netiesos,

negu bet kuris iš mūsų, bet čia visai netinka žodis „melas“. Iš tikrųjų, jų

dvasinė būklė sukelia elgesio netikrumą, kadangi jų sąmonė dažnai nelauktai

užtemsta, įsikišus pasąmonei. Panašiai gali kaitaliotis netgi jų odos

pojūčių suvokimas. Vieną akimirką isterikas pajunta adatos dūrį į ranką, o

jau kitą gali šito visai nepastebėti. Jeigu jo dėmesys yra sutelktas į kokį

nors vieną tašką, visas kūnas gali būti visiškai nejautrus skausmui tol,

kol atslūgsta užtemdanti jo pojūčius įtampa. Tada pojūčiai iškart atgyja.

Tačiau jis visą laiką nesąmoningai žino, kas vyksta.

Hipnotizuodamas tokį pacientą gydytojas šį procesą mato labai aiškiai.

Visai nesunku įrodyti, kad pacientas žinojo visas smulkmenas. Dūris į ranką

arba frazė, pasakyta sąmonės užtemimo metu, gali būti prisiminta taip

gerai, lyg nebūtų buvę nejautrumo skausmui ar „užsimiršimo“. Prisimenu

moterį, kuri buvo atvežta į kliniką visiško stuporo būklėje. Kitą dieną

atgavusi sąmonę, ligonė žinojo, kas ji tokia, bet nežinojo, kur ji yra,

kaip ir kodėl čia atsidūrė ir netgi atvykimo datos. Tačiau po to, kai ją

užhipnotizavau, ji man pasakė, kodėl ji susirgo, kaip pakliuvo į kliniką,

kas ją atvežė. Visas šias detales galima buvo patikrinti. Ji netgi pasakė

tikslų laiką, kada buvo atvežta, nes matė laikrodį priėmimo kambaryje.

Hipnozės metu jos atmintis buvo visiškai aiški, lyg ji būtų turėjusi sąmonę

visą laiką.

Aptardami tokius dalykus, mes remiamės klinikiniais stebėjimais. Todėl

daug kritikų mano, kad pasąmonė ir visi jos subtilūs pasireiškimai

priskirtini išimtinai psichopatologijos sferai. Jie mano, kad bet koks

pasąmonės pasireiškimas yra kažkas neurotiška arba psichotiška ir neturi

nieko bendra su normalia dvasine būsena. Bet neurotiniai reiškiniai

nebūtinai yra sukeliami vien tik ligos. Iš esmės jie ne daugiau kaip

normalių reiškinių patologinis padidėjimas ir būtent būdami tokiu

patologiniu padidėjimu, jie yra ryškesni negu normalūs. Isterijos požymiai

būdingi visiems normaliems žmonėms, bet jie yra tokie nežymūs, kad

dažniausiai yra nepastebimi.

Pavyzdžiui, užmaršumas yra normalus reiškinys – tam tikros sąmoningos

idėjos praranda savo specifinę energiją dėl to, kad nukreipiamas dėmesys.

Kai jis nukrypsta kitur, šešėlyje lieka dalykai, kurie rūpėjo anksčiau,

panašiai kaip prožektorius apšviečia naują plotą, palikdamas tamsoje

anksčiau apšviestą vietą. Tai neišvengiama, nes sąmonė vienu metu gali

išlaikyti visiškai aiškius tik kelis vaizdinius, ir netgi tokiais atvejais

jų aiškumas kinta („banguoja“).

Bet pamirštos idėjos nenustoja gyvavusios. Nors panorus jų negalima

iškart atgaminti, jos egzistuoja pasąmonėje, čia pat už prisiminimo

slenksčio, ir iš čia jos vėl gali staiga iškilti bet kurią akimirką,

kartais po daugelio visiškos užmaršties metų.

Čia aš kalbu apie dalykus, kuriuos sąmoningai matėme ar girdėjome ir vėliau

pamiršome. Bet mes visi girdime, matome, užuodžiame ir ragaujame daugelį

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4837 žodžiai iš 9673 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.