I. Žmogaus gyvūninės kilmės įrodymai
1.Mokslininkų, pažiūrų apie žmogaus kilmę, vystymasis. Žmonija nuo neatmenamų laikų domėjosi žmogaus kilmės klausimais. Pasak anglų darvinisto, tai – „žmonijos klausimų klausimas“.
Senovės ir kultūriniu atžvilgiu atsilikusių dabartinių tautų mėginimai aiškinti žmogaus kilmę daugelyje įvairių religinių legendų. Budinga, kad įvairių tautų padavimų motyvai panašūs, esą dievas pirmuosius žmones sukūręs iš molio, akmens, žemės arba vandens.
Tačiau jau senovėje buvo atskirų materialistinių idėjų, kurios teigė, kad žmogus yra panašus į stuburinius gyvūnus, kad žmogus yra gyvūninės kilmės. Didelis žmogaus kilmės išvystymo stabdys buvo krikščionybė.
Materializmo pergalė šiuo klausimu tapo galima tik sukaupus daugybę faktinės medžiagos iš zoologijos, sistematikos, lyginamosios anatomijos bei embriologijos ir evoliucijos mokymo pasisekimo dėka.
Šios problemos istorijoje svarbus posūkis buvo Čarlzo Darvino veika „žmogaus kilmė ir lytinė atranka“ (1871) pasirodymas. Darvinas nepaprastai drąsiai panaudojo savo evoliucijos ir natūraliosios atrankos teorijas žmogaus kilmės išaiškinimui. Jis pateikė daugybę argumentų apie žmogaus gyvūninę kilmę ir įrodė, kad žmogus ir dabartinės žmoginės beždžionės yra kilę iš bendrų protėvių.
Darvinas negalėjo iki galo atskleisti veiksnių, dėl kurių į beždžiones panašūs mūsų protėviai sužmogėjo, nes jis nesuprato, kokie yra kokybiniai skirtumai tarp žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų. Šią spragą užpildė Č, Engelsas, sukurdamas žmogaus kilmės teoriją, kurioje įrodė darbo vaidmenį žmogaus protėvių sužmogėjimo procese.
2. Žmogaus, kaip stuburinių atstovas. Užtenka paviršutiniškai pažvelgti žmogų, kad įsitikintume, jog jo sandaros planas atitinka bendrą stuburinių sandaros planą. Kaip ir visų stuburinių, skeleto ašis yra stuburas, kurio gale pritvirtinta kaukolė. Su stuburu jungiasi priekinių ir užpakalinių galūnių juostos. Žmogaus priekinių ir užpakalinių galūnių skeletas yra homologiškas sausumos stuburinių priekinių ir užpakalinių galūnių skeletui. Žmogaus ir stuburinių sandara panaši ir tuo, kad yra tipiškos žmogaus ir gyvūnų organų sistemos. Tai, kad žmogus priklauso stuburiniams, nekyla abejonių. Anatominis ir fiziologinis žmogaus panašumas į aukštesniųjų klasių stuburinius – žinduolius taip pat neabejotinas. Pagrindiniai žinduolių pažymiai- plaukų danga, šiltas kraujas, gyvų vaikų gimdymas, pieno liaukos ir vaikų maitinimas motinos pienu – būdingi ir žmogui. Šį panašumą galime paaiškinti tik tuo, kad žmogus yra kilęs iš žinduolių.
3.Lyginamosios anatomijos įrodymai. Homologiniai organai. Beveik visi svarbiausi žmogaus organai yra homologiški atitinkamiems stuburinių, ypač žinduolių, organams. Žmogaus ranka turi tas pačias dalis ir net kaulų elementus, kurie būdingi paukščių, sausumos žinduolių, reptilijų, amfibijų priekinės galūnės skeletui. Kaip ir visų stuburinių, žmogaus ranka sudaryta iš žasto, dilbio, riešo, delno ir pirštų.
Nesunku pastebėti, kad ir vidaus organai yra homologiški. Pavyzdžiui, galvos ir nugaros smegenys, plaučiai, žarnynas, kepenys, inkstai, širdis ir visos stambiosios kraujagyslės visiškai homologiški atitinkamiems gyvūnų organams.
4.Rudimentiniai organai. Žmogus turi daugybę rudimentinių organų, kurie dabar neturi tos reikšmės, kurią turėjo anksčiau. Jų buvimą galime paaiškinti prielaida, kad jei buvo gerai išsivystę ir normaliai funkcionavo. Mūsų protėviams, o žmonėms jie atrofavosi, ir liko tik nežymios liekanos – rudimentai.
Apžvelgsime keletą rudimentinių organų pavydžių.
Suaugęs žmogus turi 4-5 neišsivysčiusius slankstelius, kurie sudaro uodegikaulį. Juo užsibaigia stuburas. Uodegikaulis yra žemiau kryžkaulio. Žmogaus uodegikaulis neatlieka jokių funkcijų – tai uodegos slankstelių rudimentas, liekana uodegos, kurią turėjo mūsų protėviai. Uodegikaulio srityje, kaip ir uodeguotųjų gyvūnų, yra du pariniai nervai. Čia taip pat yra silpnos, nugebančios susitraukti, raumenų skaidulos – uodeginių raumenų liekanos.
Būdingas užuomazginių organų pavyzdys, rodantis žmogaus protėvių sandarą ir gyvenimo būdą, yra aklosios žarnos kirmėlinė atauga – apendiksas. Žmogaus apendiksas nėra gyvybiškai svarbus organas, priešingai dažnai būna ūminio uždegimo – apendicito – priežastis.
Iš žinduolių neišsivysčiusį apendiksą turi tik aukštesniosios beždžionės. Visų gyvūnų, mintančių kietu, sunkiai suvirškinamu maistu (žieve, lapais ir kt.), akloji žarna ir kirmėlinė atauga labai išsivysčiusios. Tose žarnyno dalyse, bakterijų pagalba, suvirškinami tie maisto komponentai, kuri nesuvirškina skrandis.
Rudimentams taip pat priklauso ypatingos raukšlės, tesitęsiančios išilgai gomurio – gomurinės raukšlės. Daugumos žinduolių jos gerai išsivysčiusios ir yra kaip pagalbinis maisto susmulkinimo aparatas. Gal būt, tai raginių gomurio dantų, kurios turi kai kurie žemesnieji žinduoliai (ančiasnapis, kai kurie sterbliniai ir kt.) liekana.
Žmogaus kvėpavimo organuose taip pat yra protėvių sandaros bruožų. Gerklose yra nedideli iškilimai – Marginio skilveliai. Ji neatlieka jokios funkcijos
nei kvėpavimo, nei balso funkcijoje. Tačiau beždžionei jei yra tikrieji balso maišai, kurie iš gerklų prisipildo oro ir labai išsipučia. Kai kurių beždžionių jei išsipūtę nugara iki pečių ir yra kaip galingas rezonatorius, balsui sustiprinti staugiant.
Žmogaus jutimo organuose taip pat yra nemaža savybių, paveldėtų iš protėvių.
Yra žinoma, kad daugelio gyvūnų ausies kaušelis labai paslankus. Ausies kaušelis juda tik dėl specialių raumenų. Žmogui išliko tik šios raumenų sistemos liekanos: didesnės žmonių dalies ji visiškai nefunkcionuoja ir kaušelis nejudrus.
Žmogaus akys turi kai kurių bendrų bruožų su žemesniųjų stuburinių akimis. Vidiniame akies krašte (arčiau nosies, yra nedidelė mėsinga, pusmėnulio formos raukšlė. Ji akies funkcijoje neatlieka jokio vaidmens. Tai trečiojo voko, (mirkčiojimo plėvės) geria išsivysčiusio paukščių bei reptilijų, rudimentas. Žmogaus ranka, greta aukštos organizacijos požymių, turi ir bendrų pažymių su protėvių ranka. Šiems požymiams priklauso mažojo piršto nago forma. Jis dažnai būna cilindriškesnis, negu kitų pirštų plokšti nagai, ir labiau panašesnis į gyvūnų nagus. Rankoje taip pat yra plaukiojamosios plėvės pėdsakų, primenančių tolimus protėvius, kurie gyveno pusiau vandens, pusiau sausumos gyvenimą.
5.Embriologiniai įrodymai. Tiriant įvairias žmogaus embrioninio vystymosi stadijas, randama daug vertingų žmogaus gyvūninės kilmės įrodymų. Pirmosios žmogaus gemalo vystymosi stadijos nepaprastai panašios į atitinkamas visų stuburinių embriogenezės stadijas.
Žmogaus gemalo sandara ankstyviausiose vystymosi stadijose panaši į kitų stuburinių gyvūnų gemalų sandarą. tik palaipsniui išsiskiria požymiai, vyksta vadinamoji embrioninė divergencija. Iš pradžių gemalas turi žinduolio bruožų ir jo beveik negalima atskirti nuo kitų tos klasės gemalų, pavyzdžiui, kiaulės, katės ir kt. Labai ilgai gemalas būna panašus į beždžionių, ypač į žmoginių beždžionių gemalus. Specifiniai bruožai atsiranda tik vėlesnėse embriono vystymosi stadijose.
Be bendro žmogaus gemalo panašumo į kitų stuburinių, ypač žinduolių, embrionus, didelę reikšmę turi kažkurie paskiri embriono vystymosi bruožai:
a) 18-20 dienų žmogaus embriono kaklo srityje yra žiaunų raukšlės, tai yra besivystančio žiaunų aparato užuomazga
b) Antrojo embrioninio gyvenimo mėnesio pabaigoje gemalui paprastai išsivysto penki užuomazginiai uodegikaulio slanksteliai ir ilgoka uodega.
c) Žmogaus embrione atsiranda keletas porų spenelių ir pieno liaukų užuomazgų, tačiau tik viena pora normaliai išsivysto, o kitos nunyksta.
d) 5-6 mėnesių žmogaus embriono visa oda, išskyrus keletą vietų, yra apaugusi švelniais plaukais. Plaukų danga išnyksta paprastai prieš gimimą.
Dauguma rudimentinių organų žmogaus gemale esti žymiai ryškesni, negu suaugusiame.
6.Atavizmas. Daugeliu atvejų, sutrikus žmogaus embrioniniam vystymuisi, pastebimas atavizmo reiškinys, t.y. kai kurių protėvių požymių pasikartojimas. Tai atsiranda dėl to, kad kai kurie gemaliniai dariniai, išnykstantys paprastai vaisiui besivystant, išlieka ir toliau vystosi.
Atavizmo reiškiniai nenuginčijamai liudija apie žmogaus giminystę su žinduoliais ir žemesniaisiais stuburiniais.
II. Artimiausi žmogaus giminaičiai iš gyvūnų pasaulio