Begonija
Begonijos ( Begonia ) priklauso begoninių šeimos žolių, puskrūmių ir krūmų genčiai, kurioje yra apie 800 rūšių. Jos pavadintos garsaus botaniko, Prancūzijos mokslų patrono ir administratoriaus Michel Begonos vardu. Apie 1681 m. iš Antilų jis parvežė į Prancūziją begonijų ir išdalino Europos botanikams.
Begonijos paplitusios drėgnuose tropiniuose miškuose Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje. Kai kurios auga net 4 km aukštyje Himalajų ir Andų kalnuose, kitos – tipiški drėgnųjų atogražų miškų gyventojai su besidriekiančiomis šaknimis ar šakniastiebiais. Yra sukulentinių begonijų, kurios kaupia vandenį gumbuose ir mėsinguose lapuose, bet yra ir tokių kurios per sausrą numeta lapus.
Vienos begonijos 5-10 cm, kitos užauga iki 1,5-2 m. Stiebai labai įvairūs – pusiau sumedėję, žoliniai, tvirti, statūs, svyrantys. Šaknys gumbinės, plonos ir smulkios. Lapai asimetriski, įvairių formų, spalvų ir dydžių. Žiedai daugiausia ryškių spalvų. Vaisius – sparnuota dėžutė. Sėklos labai smulkios.
Begonijos dauginamos sėklomis ir vegetatyviai iš stiebo ir lapo.
Ritlenai
Ritleniai ( Episcia L.) priklauso gesnerijinių ( Gesneriaceae ) šeimai ir yra kilę iš tamsių ir drėgnų tropinių Amerikos, daugiausiai Meksikos miškų. Gentyje daugiau kaip 40 rūšių žolinių augalų su storais šliaužančiais požeminiais ūgliais.
Kambariuose dažniausiai auginami iš Kolumbijos kilę įvairiaspalviai ritleniai ( Episcia cupreata Hanst.) ir gvazdikažiedžiai ritleniai ( Episcia dianthiflora L). Įvairiaspalviai ritleniai žydi vamzdiškais, iki 2 cm skersmens raudonai oranžiniais žiedais.
Gvazdikažiedžiai ritleniai žydi stambiais, baltais, 4 cm skersmens žiedais. Jų vainiklapiai plunksniški, karpytais kraštais, labai panašūs į gvazdikus, o lapukai nedideli, vos 3 cm ilgio, švelnūs ir aksominiai. Tai svyrantis augalas, jį tinka pakabinti, auginti kaip foną aukštesnėms gėlėms.
Vieni šių ritlenių ūgliai trumpi, tankiai apaugę lapais, o kiti ilgi ir panašūs į ūsus, ant kurių užauga dukterinės skrotelės.
Ritleniai reiklūs oro drėgmei ir nepakenčia temperatūros svyravimų, todėl juos sunkoka auginti. Žiemą kambaryje turi būti šilta (ne mažiau 18°C), jiems kenkia ir šalta žemė vazonėlyje. Optimali temperatūra visus metus – 20-25°C, žiemą gali būti truputį vėsiau.
Cikinas
Cikinių ( Cycadaceae ) šeimos augalai panašūs į palmes. Nuo Teofrato laikų iki XIX a. cikiniai augalai buvo priskiriami palmėms. Tai patys seniausi augalai Žemėje, buvo plačiai paplitę prieš 200 milijonų metų. Nors gamtoje auga iki šių dienų, cikinių šeima po truputį nyksta. Liko tik 10 genčių, kurios paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir Europą. Skirtingų rūšių augalai auga tik tam tikroje teritorijoje.
Namuose dažniausiai auginami cikų, dijonų ir zamijų genčių augalai. Ciko gentyje yra 16 rūšių augalų, kurie auga Rytų Azijoje, Šiaurės Australijoje ir Madagaskare. 3 rūšių dijonai auga Meksikoje. Daugiau kaip 35 rūšių zamijos auga Amerikos tropikuose ir subtropikuose (Meksikoje ir Floridoje, Brazilijoje ir Kuboje).
Kambariuose dažniausiai auginamas paprastasis cikas ( Cycas revoluta Thunb.), kilęs iš Rytų Azijos (Kinijos, Japonijos). Tai dvinamis, savo gimtinėje labai saugomas augalas. Auga lėtai ir daugelį metų tenkinasi tuo pačiu dirvožemiu. Dėl ilgaamžiškumo cikas gali tapti iš kartos į kartą paveldima šeimos relikvija. Stiebas cilindriškas, nešakotas, iki 3 m aukščio, ir storas (30-50 cm, rečiau iki 1 m skersmens). Lapai dideli, iki 1-2 m ilgio, plunksniški, visžaliai, kieti, auga skrotelės stiebo viršūnėje, jauni susisukę, kaip sraigės kriauklė. Kai lapai nukrinta, ant stiebo lieka lapkočių pamatai. Žiedai sutelkti į konkorėžį, kuris išauga stiebo viršūnėje. Šerdies ląstelės pilnos krakmolo, iš jų gaminamos sago kruopos.
Cycas circinalis L. auga upių pakrantėse Pietų Indijoje, Taivanio, Šri Lankos, Malaizijos, Filipinų salose ir Vakarų Australijoje. Šie cikai didesni ir gražesni, bet namie retai auginami. Stiebo aukštis – 7-8 m. Lapai iki 2 m ilgio, iš pradžių kyla į viršų, vėliau nusvyra 45° kampu. Žiedai sutelkti į kankorėžį.
Valgomasis dijonas ( Dioon edule Lindl.) auga visus metus. Jaunų lapų skrotelė pasirodo įvairių metų laiku – liepos, spalio, sausio ir kitais mėnesiais. Nelygu augalo amžius ir metų laikas, užauga nuo 15 iki 26 jaunų lapų.
Šeferos
Šefleros priklauso aralijinių ( Araliaceae ) šeimai. Jų tėvynė – Šiaurės Rytų Australija, Taivanis, Naujoji Gvinėja. Genčiai priklauso 250 rūšių visžalių krūmai, nedideli medeliai ir vijokliai. Šefleros pavadintos K. Linėjaus draugo, vokiečių botaniko J.Ch. Šeflero vardu. Dažniau auginamos aštuonlapės ir medėjančios šefleros.
Aštuonlapės šefleros ( Schefflera actinophylla Harms. sin. Brassaia actinophylla ) kilusios iš Rytų Azijos. Vienas stiebas apaugęs ilgakočiais (iki 30 cm), pirštiškais lapais. Lapus sudaro 6-8, kartais 12 blizgančių, elipsiškų ir žalsvų segmentų – pirštų. Žiedai tamsiai raudoni ant ilgo žiedynkočio, vėliau subręsta rausvi vaisiai. Kambariuose žydi retai. Auga lėtai, namuose užauga iki 2 m.
Medėjančios šefleros ( Schefflera arboricola
(Hayata) Hayata ) auga miškinguose kalnuose, kur vėsus oras. Sukurta daugybė įvairių veislių margais lapais. Štai `Compacta` šeflerų lapai žali, o `Gold Capella`, `Trinette`, `Variegat’ – žaliai geltoni. Augalas pradeda šakotis tik viršūnėje. Pirštiškus lapus sudaro 3-5 lapeliai, o kartais 7 ir daugiau. Lapai odiški, blizgantys.
Retai auginamos, bet labai įspūdingos pirštuotosios šefleros ( Schefflera digitata Forst.) kilusios iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. Pirštiškus lapus sudaro 7-10 lapelių. Lapai odiški, blizgantys, dideli (iki 15-20 cm ilgio).
Gražiausiai atrodo didelės šefleros. Atogrąžų kraštuose jos užauga iki 30-40 metrų aukščio ir dažnai dar vadinamos medžiais – skėčiais, nes lapai išsidėstę kaip skėčio stipinai. Tai nereiklūs augalai, jiems užtenka 14°C šilumos.
Geriausiai auga šviesiuose, pusiau pavėsinguose, gerai vėdinamuose kambariuose. Jos lengvai prisitaiko prie aplinkos, mažai jautriis sausam kambario orui ir skersvėjams. Vasarą jas galima išnešti į lauką, tik parinkite vietą, kur nespigintų tiesioginė saulė ir neužpūstų vėjas.
Šefleros mėgsta drėgmę. Jeigu kambaryje labai sausa, jas dažniau purkškite drungnu vandeniu ir laikykite padėkle su akmenukais su trupučiu vandens. Vanduo turi nesiekti vazono, kad šaknys nemirktų vandenyje. Šefleros nepakenčia stovinčio vandens, todėl jas verčiau laistyti rečiau negu per dažnai. Jeigu vasarą labai karšta, laistoma 2-3 kartus per savaitę ir kasdien purškiama. Prieš laistydami pagaliuku supurenkite žemės paviršių, kad geriau susigertų vanduo. Perlaistytos šefleros meta lapus. Tręšiama nuo pavasario iki rudens kas 3 savaitės bet kokiomis organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Margalapėms šefleroms kalio ir fosforo reikia daugiau. Žiemą netręšiama.
Žalialapės šefleros žiemą laikomos vėsiai (10-15°C), o margalapės – šiltai (16-18°C) ir šviesiai. Jeigu kambaryje per šalta, jos meta lapus. Žiemą laistoma labai mažai, tik tiek, kad žemė neperdžiūtų. Žiemojančios šilčiau negu 20°C šefleros taip pat ima mesti lapus.
Jaunos šefleros persodinamos kasmet, senesni augalai – kas 4-5 metai, bet pavasarį pakeičiamas viršutinis žemės sluoksnis. Persodinama į purų, vandeniui pralaidų kompostinės, durpinės (lapinės) žemės ir smėlio (3:1,5:1) mišinį. Dugne reikia gero, iki 5 cm storio drenažo. Jauni augalai paremiami, nes jų stiebai iš pradžių silpni, o bręsdami sutvirtėja. Šefleras galima genėti, tuomet jos neauga didelės, bet išsišakoja ir sutankėja.
Paprasčiausia šefleras padauginti viršūniniais auginiais ir stiebo dalimis. Pavasarį ir vasarą galima dauginti pusiau sumedėjusiais auginiais su 2-3 lapais. Apatinis pjūvis – įstrižas prie pat lapo, viršutinis – per 1 cm virš lapo (pumpuro). Apatinis lapas nupjaunamas, o kiti paliekami. Galima naudoti šaknijimosi hormonus. Paruošti auginiai sodinami į durpių ir smėlio mišinį, pridengiami polietileno plėvele ir laikomi šiltai (20-25°C). Šefleros gerai įsišaknija ir šiltame vandenyje. Po 3-4 savaičių jauni augalai persodinami į 9-11 cm skersmens vazonus. Kad iš karto atrodytų puošniai, į vieną vazoną galima pasodinti po keletą augalų.
Jeigu per šalta, per dažnai arba retai laistoma ir tręšiama, šefleros nuvysta, jų lapai gelsta ir krinta. Kartais jaunus ūglius užpuola amarai. Per šiltai žiemą laikomus augalus apninka miltuotieji ir paprastieji skydamariai, kurie veisiasi lapų apačioje. Jeigu šių kenkėjų nedaug, juos nuvalykite denatūruotame spirite pamirkytu skudurėliu, o paskui nuplaukite švariu vandeniu. Jeigu kenkėjų daug, verčiau nusipirkti specialių insekticidų.
Šefleros nesirgs, jeigu jas dažnai purkšite ir valysite lapus. Genėdami ir daugindami šefleras mūvėkite pirštines, nes augalas turi odą ir gleivinę dirginančių medžiagų.
Gebenė
Gebenės ( Hedera ) priklauso aralinių šeimos augalams. Jos plačiai paplitusios sausuose ir drėgnuose Europos, Azijos ir Afrikos subtropikuose. Namuose dažniausiai auginamos įvairių veislių ir formų gebenės lipikės ( Hedera helix ). Ypač populiarūs augalai margais lapais.
Gebenes auginti nesunku, bet žiemą, kai kambariuose sausas oras, jos jaučiasi prastai – lapų galiukai paruduoja, o stiebai nuplinka. Žiemą gebenes perneškite į vėsesnę patalpą arba nuolat purkškite.
Šios gėlės visžalės ir gražios visus metus. Užauga iki 1-3 m. Kambaryje nežydi, o lauke žydi tik seni augalai. Kauno zoologijos sode auganti gebenė žydi kasmet spalio mėn.
Geriausiai gebenės auga 7-18oC šilumoje. Jos mėgsta šviesą, bet nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Laistoma nuolat, vasarą gausiai, o žiemą tik tiek, kad žemė sudrėktų, bet nestovėtų vanduo. Purškiama visus metus, o tręšiama nuo pavasario iki rudens kas 2-3 savaitės.