Paauglių mokymasis
Daug gražių jaunystės dienų prabėga mokykloje. Ar visos jos tinkamai išnaudojamos? Ar visos užpildomos prasmingu darbu? Ar padeda rengtis savarankiškam gyvenimui?
Mokykloje įgyjama didelė dalis tų svarbių žinių, kurias žmonija sukaupė per savo istoriją. Mes gyvename tokiame amžiuje, kai didžiuliais šuoliais vystosi mokslas ir technika, kai kiekvieną dieną vis sukuriama, atrandama kas nors nauja. Mokytis taip, kaip seniau, nebegalima. Reikia išmokti dirbti savarankiškai, sugebėti iš tos gausybės turtų atsirinkti ir įsiminti, kas svarbiausia ir reikalingiausia. Mokymas – tai tik gyvenimo pradžia, mokslo ir darbo pradžia. Joje tartum padedami pamatai būsimam ateities pastatui, kuris bus kuriamas, išėjus į visai savarankišką gyvenimą.
Besimokydami paaugliai daug ką sužino, ir visa tai labai reikalinga bendram jų išsilavinimui. Mokykloje įgyja pirmuosius visuomeninės veiklos įgūdžius. Mokosi gyventi ir dirbti kolektyve, paklusti jo valiai, jam vadovauti. Draugų įpareigojimai ugdo paauglių pareigos ir atsakomybės jausmą, moko pareikalauti sąžiningumo bei punktualumo iš kitų ir iš savęs.
Sakoma, kad vaikai ypač susidomi skaitymu paauglystėje. Paauglį pirmiausia patraukia įdomus siužetas, dinamiškas veiksmas, stiprios valios, drąsių žmonių paveikslai. Jie mėgsta fantastinio turinio, kelionių, nuotykines, istorines knygas, domisi ir mokslo populiarumo literatūra. Paaugles ypač traukia poezija. Ji perteikia įdomų, prisodrintą minčių ir jausmų pasaulį. Žodžių perkeltinės reikšmės, emocinis, garsinis vaizdo nuspalvinimas suteikia kuriamiems paveikslams nepakartojamą žavesį. Knygose paaugliai randa daug įvairių mokslo žinių, knygos turtina jų emocijas, moko mylėti gėrį ir neapkęsti blogio, padeda geriau bendrauti su žmonėmis. Apsiskaitęs mokinys raiškiau dėsto savo mintis, jo kalba turtingesnė ir vaizdingesnė.
Teigiamam požiūriui į mokymąsi labai svarbūs yra paauglio santykiai su mokytojais ir tėvais. Jie turi būti pagrįsti meile ir pasitikėjimu, o ne prievarta ir baime. Jeigu paauglys nemėgsta ar prisibijo mokytojo, jis nedrįsta paklausti nežinomų dalykų, išsiaiškinti. Tokiomis sąlygomis jis pradeda prasčiau mokintis.
Pastebėtina, jog pradinių klasių berniukai neturi tvirto požiūrio į mokymąsi. Jie nejaučia atsakomybės, mažai jaudinasi ar visai nesijaudina dėl blogų pažymių, dažnai pamiršta, kas užduota ir pan. Berniukai bręsta maždaug vieneriais ar pusantrų metų vėliau už mergaites, taigi jie vėliau įgyja reikiamus darbo įgūdžius, vėliau išsiugdo atkaklumą, kantrybę, stropumą, uolumą. Vertindami mokymosi rezultatus berniukai ne tokie kritiški kaip mergaitės. Jų nuotaika nepastovesnė – arba per daug pasitiki savimi arba visai praranda pasitikėjimą.
Paauglių berniukų požiūris į mokymąsi jau brandesnis ir pamažu pradeda susilyginti su mergaičių. Anksčiau jiems trūko ne gabumų, o sąmoningumo. Kai kurie paaugliai ir toliau nenori mokytis; tai jau aktyvus neigiamas požiūris: jų sąmonėje mokymasis nesusijęs su niekuo, kas malonu. Paauglius stipriai veikia mikroaplinka. Mergaitėms ji palankesnė – jos glaudžiau ir nuoširdžiau bendrauja su motina, jų kiemo draugės ramesnės, jos prieraišesnės. Berniukai, nepajutę mokymosi džiaugsmo, pradeda nemėgti mokyklos. Jie susikuria aktyvų gyvenimą už mokyklos sienų, brandina ateities planus, visai nesusijusius su mokykla. Aktyvumas už mokyklos sienų nereikalauja valios pastangų, atkaklaus darbo, o tai ir blogiausia. Gyvenimas tampa impulsyvesnis, be griežto reglamento, tai gyvenimas – pramoga. Toks gyvenimas paauglį vilioja ir dėl to, kad mokykloje ar klasėje jis retai susilaukia pripažinimo, o draugų grupėje – gana greitai.
Berniukų ir mergaičių polinkiai bei interesai skirtingi (berniukų platesni negu mergaičių). Berniukai daugiau domisi tuo, kas nepaprasta, reta. Jų žodžių atsarga didesnė kalboje vyrauja žodžiai, nusakantys veiksmą, mergaitės labiau linkusios į konstatuojamąją kalbą. Berniukams geriau sekasi matematika, mergaitėms – literatūra, užsienio kalbos. Pirmieji labiau mėgsta sportuoti, žaisti judrius žaidimus, pastarosios labiau domisi muzika, knygomis.
Kalbant apie mokinių gabumus, reikia pažymėti, kad geras pažangumas iš atskirų dalykų dar nerodo ypatingų tos srities gabumų. Gerų mokymosi rezultatų pasiekia ir vidutinių gabumų mokinys, jeigu jis moka susikaupti, organizuoti savo darbą, yra drausmingas, pareigingas. Tuo tarpu tikrai gabūs mokiniai kartais mokosi vidutiniškai ir išsiskiria tik iš tų dalykų, kurie juos domina, kuriems jie turi specialių gabumų. Taigi reikia išskirti bendruosius ir specialiuosius gabumus kuriai nors veiklos rūšiai, pvz., matematikai, muzikai, dailei.
Mokykla suteikia mokiniams žinių, ugdo jų savišvietos poreikį, padeda asmenybei dvasiškai suklestėti. Mokykla stengiasi, kad mokiniai ne tik įgytų tam tikrų žinių, bet ir pratintųsi jas naudoti kasdieniame gyvenime ir veikloje, padeda tas žinias paversti idėjiniais bei doroviniais įsitikinimais, atsispindinčiais visoje auklėtinių veikloje ir elgesyje. Per visus mokymosi metus ugdomas mokyklos auklėtinių kolektyviškumas, pagarba darbui ir darbo žmonėms, darbštumas, drausmingumas, optimizmas, tikėjimas rytdiena. Jų gyvenimo tikslas – sąžiningas, pasiaukojamas
darbas visuomenės labui.
Narkotikai ir jų vartojimo priežastys
Narkotikų vartojimas Lietuvoje neturi senų tradicijų. Aguonos, kanapės nuo seno yra žinomos kaip augalai, dažniausiai vartojami kulinarijoje. Gana dažnai šie augalai minimi ir lietuvių tautosakoje. Šiandien mes jau baigiame tai užmiršti ir, išgirdę kalbant apie aguonas ar kanapes, pirmiausia pagalvojame apie narkotikus. Ir, deja, tenka pripažinti, kad tai nėra vieninteliai narkotikai, paplitę šiuo metu Lietuvoje.