TURINYS
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………… …3 psl.
2. V.E.Demingo biografija…………………………………………………………………………4 psl.
3. Vadovavimas pradedantiems vadovams pagal V.E.Demingą………………………6 psl.
4. Keturiolika V.E.Demingo vadovavimo principų……………………………………….7 psl.
8. Išvados……………………………………………………………………………………………….17 psl.
9. Naudotos literatūros sąrašas………………………………………………………………….18 psl.
ĮVADAS
1980-ųjų pradžioje keitėsi vadovavimas verslui. Edvardo Demingo požiūris į Visuotinę Kokybės Vadybą įtaka tapo įrankiu, „transformuojančiu visuomenės švietimą ir paverčiančiu „vienodas galimybes“ daugiau nei tuščia fraze“. Demingo vadovavimo teorijos yra pagrįstos kokybės ieškojimu per darbuotojo žinias, kaip kapitalą. Kadangi to paties tikslo pedagogai siekia dirbdami su mokiniais, paralelė atrodo logiška. Teorijos esminiai elementai yra komandinis darbas, nuolatinis lavinimas ir svarstymas kiekviename žingsnyje, tikslo pastovumas, nuolatinis grįžtamasis ryšys ir statistinis įvertinimo metodų žinojimas. Visuotinės kokybės vadyba susijusi su žmonių vidinės nuostatos dėl atliekamo darbo keitimu per bendradarbiavimą, nuolatinį tobulinimą ir susitarimą dėl visų sprendimų. Permainos švietimo vadovybės struktūroje turėtų atspindėti pokyčius verslo bendruomenėje, taigi prasidėjo ir spaudimas vadybininkams vykdyti šias permainas.
Nors verslo subjektas dažnai gali būti didžiausia bendruomenės verslo įmonė, visuotinės kokybės vadybos koncepcija nesusilaukė tokios sėkmės, kokios būtų norėję firmų reformuotojai. Demingo modelis skatina nuolatinį kokybės gerinimą per komandinį darbą, tačiau gerinimo koncepcija įžeidžia vadybininkų profesionalumą.. Kai visuotinės kokybės vadybos procesas yra įgyvendinamas arba nuo sistemos, arba nuo vadovo išsilavinimo lygio, darbuotojai tiki, kad kažkas negerai su jų daromu darbu ir kad jų praktiką reikia taisyti arba pakeisti. Visuotinės kokybės vadyba reikalauja stipraus, neautokratinio lyderiavimo, skatinančio suskaidytą procesą. Daugeliui vadovų dėl to reikia atsisakyti savo teiloriškos galios, vadovaujančiam asmeniui.
BIOGRAFIJA
Viliamas Edvardas Demingas gimė 1900 metais spalio 14 dieną Viljamo Alberto Demingo ir Plumos Irenos Edvards šeimoje, Sioux‘o mieste, Iovos valstijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kai Edvardas mokėsi vidurinėje mokykloje, jo matematikos mokytojas nuolat jį skatino stoti į universitetą, nepaisant Demingo tėvų menkų pajamų. Kaip anglai sako, Demingo šeima gyveno šaltyje, alkyje ir skolose. Taip nuolat skatinamas jis 1917 metais įstojo į Wyoming universitetą, matematikos fakultetą. 1921 jis B.C. studijavo elektroniką, 1928 studijavo Ph.D. universitete matematikinę fiziką.
Demingas vedė Agnę Bel 1922 metais Wyominge. Agnė ir Edvardas susilaukė dukters Dorotės. Tačiau Agnė mirė 1930 metais, todėl 1932 metais nutarė susieti savo gyvenimą su kita moterimi – Lola Elžbieta Shupė. Jie susilaukė dviejų dukrų Dianos ir Lindos.
Nepaisant daugelio darbų, kuriuos jaunajam psichologui siūlė po Wyoming universiteto baigimo, Demingas pasirinko darbą laboratorijoje žemės ūkio srityje. Jis ten išdirbo dešimt metų tirdamas nitrato trąšas. Būtent tuo laikotarpiu moksliniai tyrimai žemės ūkio srityje padarė didelį šuolį dėka naujojo mokslo ir modernios statistikos.
1939 metais Demingas įstojo į Bureau of the Census Vašingtone. Jo statistinės žinios buvo labai naudingas naujausių išradimų vystymosi procesui. Tačiau 1946 metais jis metė administratoriaus darbą ir tapo konsultantu statistinėse studijose bei profesoriumi Niujorko statistikos universitete, taip pat tais pačiais metais dirbo konsultantu Indijos vyriausybėje.
Per antrąjį pasaulinį karą Demingas pasiliko Vašingtone ir panaudojo savo žinias armijos industrijos atnaujinimui. Kartu su savo draugu Valteriu Stiuartu taipogi statistiku, Bell Telephone laboratorijos nariu, jis organizavo vadybos seminarus nuo 1938 metų Stanfordo universitete, nors jų buvo surengta tik keletas. Seminarų medžiaga buvo radikaliai paneigta Teiloro vadybos principų, todėl Demingo vadybos principai neprigijo JAV visuomenėje.
1947 metais Demingas buvo pakviestas į Tokiją vesti seminarus. Tai davė jam galimybę susitikti su Japonijos vadybininkais, kurie turėjo glaudžius ryšius su Keidanren, labai didele ir galinga darbuotojų unija. Japonai labai domėjosi Edvardso vadybos teorijomis, apie kurias jie jau buvo girdėję prieš antrąjį pasaulinį karą. Pirmasis seminaras įvyko 1950 metų liepą. Japonijos industrija pritaikė Demingo vadybos teorijas ir beveik po dešimties metų japonų produkcija užkariavo Amerikos rinką. Japonijos prekės buvo geresnės kokybės ir žymiai pigesnės, būtent todėl jo greitai paplito Amerikoje.
1950 metais Demingas dirbo konsultantu Japonijos industrijoje, taip pat buvo japonų mokslininkų ir inžinierių unijos pirmininkas. 1954 metais jis sugebėjo dirbti daugiau nei trijuose darbuose iš karto
– buvo konsultantu Meksikos vyriausybėje, dirbo Meksikos centriniame banke, taip pat buvo išrinktas ekonomikos ministru. 1959 metais tapo konsultantu centriniame statistikos ofise Turkijoje; 1964 metais jis jau dirbo lektoriumi Londono ekonomikos mokykloje, taip pat lektoriumi statistikos institute Paryžiuje; 1970 metais dirbo konsultantu Kinijos našumo centre; 1971 metais dirbo lektoriumi Kordoboje (Argentinoje), taip pat Buenos Airėse ir Amerikos statistikos institute.
Iki 1980 metų Demingo vadovavimo teorijos buvo nepageidaujamos Amerikos kompanijose vien dėlto, kad šios teorijos buvo priešingybė Teiloro vadovavimo principams, kuriais labai ilgą laiką naudojosi Amerikoje. Tik vienas amerikietis žurnalistas Klaras Kranfordas – Masonas išgarsino Demingą televizijos laidoje, pavadintoje „Jei japonai gali, tai kodėl negalime mes?“. Ir žiniasklaida šioje vietoje išgarsino W.E.Demingo vadovavimo teorijas, kurių pradėjo nebvengti Amerikos kompanijos. Patyrusių vadybininkų prašymu Demingas gimtojoje šalyje pradėjo vesti keturių dienų seminarus aiškindamas savo idėjas kelių šimtų žmonių auditorijai. Nuo 1981 iki 1993 metų jis pravedė net 250 seminarų. Didžiausios publikos, net 120 000 vadybininkų susirinkdavo į didžiausias auditorijas. Edvardas taip pat pravedė daug seminarų Amerikos kompanijose, kurios buvo suformuotos jo vadovavimo filosofijos pagrindu. Šis vadovavimo stilius per kelerius metus JAV pasikeitė, net ir dabar dar šis procesas vyksta.
Viliamas Edvardas Demingas mirė savo jaukiuose namuose, apsuptas šeimos gruodžio 20 dieną, 1993 metais.
VADOVAVIMAS PRADEDANTIEMS VADOVAMS PAGAL V.E.DEMINGĄ
Iš glaustos besikeičiančio vadovo vaidmens apžvalgos galima susidaryti pesimistinį vadovavimo pradedantiems vadybininkams vaizdą. Teilorizmas pateikė neprofesionalaus vadovo supratimą kaip produkto, kuris yra apdorojamas mokyklos klasių „kiaušinių dėžutės sistemoje“. Šis požiūris į mokymą formavo izoliacijos ir nepriklausomumo kultūrą naujiesiems vadovams. Administratoriai tapo atsakingi už vadovų stebėjimą ir vertinimą, norint užtikrinti, kad pradedančiųjų vadybininkų mokymasis būtų vertingas ir tinkamas. V.E.Demingo įtaka pradedančiųjų vadovavimui yra tokia, kad vadovui turi būti suteikta galimybė bendradarbiauti, siekiant kokybiško mokymosi. Per abi šias vadovavimo formas pradedančiųjų vadovavimas tampa pavaldus verslo ir vadybos aplinkybėms. Tai nereiškia, kad neprofesionalas tampa antraeilis žvelgiant iš administratoriaus taško, čia daugiau norima pasakyti, kad laiko ir pastangų resursai, reikalingi siekiant tikslų, planuojant, organizuojant ir vadovaujant tapo nesubalansuoti ir neakcentuojami. Laikas ir energija virsta sunkesniu darbu, kuris, pagal Donaldson (1993), nedidina efektyvumo, tačiau dirbant „protingiau“ ir siekiant „kolaboratyvios darbo kultūros“, pagerėja pradedančiųjų vadovų rezultatai.
Kolaboratyvaus komandos darbo koncepcija paimta iš Demingo vadybos teorijos ir pritaikyta naujajam vadovavimo modeliui, kuriame “vadovavimas reiškia mokymasi kartu ir reikšmės bei žinių sudarymą kolektyviai ir bendradarbiaujant”. Bendradarbiavimas tapo pagrindiniu žodžiu literatūroje kalbant apie reformą. Vadovai, kurie skatina ir modeliuoja bendradarbiavimą ir kurie dalijasi valdžia, didina savo įtaką personalo tobulinime. Fullan Hargreves (1996) įspėja, kad bendradarbiavimas gali būti primestas ir išrastas, jei taip atsitiks, jis nebebus efektyvesnis nei autokratiškas sprendimų priėmimas.
Keturiolika V. E. Demingo vadovavimo principų
1 punktas. Laikykis pastovaus tikslo – nuolat tobulinti produktą ir paslauga
„Nustatykite tikslą ir tvirtai jo siekite, nuolatos gerindami prekių ir paslaugų kokybę bei paskirstydami resursus orientuodamiesi į ilgalaikę perspektyvą ir poreikius, o ne į pelningumą „čia ir dabar“, ir taip išsaugodami įmonę bei aprūpindami žmones darbu.“
Demingas teigia, kad valdyme privalu išlaikyti nesvyruojanti pasišventimą kokybei ir trumpalaikį dėmesį jai paversti ilgalaikiu. Organizacijos tikslo šerdimi turi tapti ne pelnas, o kokybė. Pasak Demingo, pelnas – natūraliai atsirandantis padarinys, kai organizacijos tikslas – kokybė.
Neįprastai daug Lehajo universiteto programų, siūlančių įvairią veiklą, šiai institucijai suteikė ypatingą galimybę skatinti kokybę. Tokios organizacijos kaip Smulkaus verslo plėtojimo centras {Small Business Develop-menl Center – SBDC) ir Benjamino Franklino partnerystės centras (Ben Franklin Parlnership Center), įtraukia fakulteto dėstytojus, tačiau Lehajo išsiskiria iš tradiciškai dirbančių universitetų. SBDC aptarnauja verslo organizacijas iš Miuserio verslininkystės centro. Benjamino Franklino partnerystės centras buvo įsteigtas 1983 m., siekiant sustiprinti Pensilvanijos kompanijų konkurencingumą, ypač per technologijos inovacijas. Lehajo universitetas pats didelį dėmesį skiria ateities misijai bei vizijoms ir visur tai pabrėžiami šios institucijos kokybės siekiai
2 punktas. Nauja filosofija.
„Įsisavinkite naują filosofiją. Dabar nauja ekonominė era, kuriai pradžią davė Japonija. Nebegalima taikstytis su anksčiau atrodžiusiais normaliais vėlavimų, klaidų, medžiagų defektų, darbo broko lygiais. Būtina keisti vakarietišką valdymo stilių, nes tai vienintelis kelias
smukimui sustabdyti.“