15 filosofijos klausimu gali buti panaudotai dokumentas
5 (100%) 1 vote

15 filosofijos klausimu gali buti panaudotai dokumentas

1) Kas yra filosofija? Filosofijos disciplinos. Filosofija ir kultūra. Filosofija ir mokslas. Filosofija. Traktuojama kaip mąstančio žmogaus įgimto polinkio filosofuoti produktas. Filosofija atsirado, kai žmonėms ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Graikų filosofija atsirado, kai jie ėmė teoriškai aiškinti pasalulį, neigti antropomorfinius (žmogiškos formos) dievus, mitus, mitologinį pasaulio aiškinimą. Žodį filosofija pirmasis pavartojo Pitagoras (~506 – 500 m pr. Kr.). Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus. Kas yra tiesa? Kas yra gėris? Kas yra laisvė? Filosofija visada ieško tiesos, o ji gimsta ginče.filosofija yra mastymo kritinė analizė. Filosofijos ištakos slypi mąstyme ieškant atsakymo, kaip reikia gyventi dorą, nepriekaištingą išmintingą gyvenimą. Filosofas nėra išminčius, o tik išminties ieškotojas. Filosofijos problemos grupės: pasaulio prigimtis, reiškinių ar daiktų tvarka. Metafizija, ontologija, kosmologija; kaip reikia gyventi? Ką aš privalau daryti? Etika, politika; pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Epistimologija, logika, mokslo filosofija; Disciplinos: Filosofija: Praktinė → tyrinėja būties principus → fizika, matematika, pirmoji filosofija; Praktinė → tyrinėja žmogaus veiklos principus → etika, politika. Filosofijos ir mokslo santykis. Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, ji buvo universalus mokslas. Bet esminį filosofijos ir mokslo skirtumą sudaro jų nevienodas santykis su pasauliu. Filosofija mąsto pasaulį, mokslas jį pažįsta. Mokslas ir filosofija gali susitikti, susiliesti, bet negali visiškai sutapti. Savo ištakomis filosofija daugiau artimesnė religijai ir menui negu mokslui. Filosofijos pažintinės galios, palyginti su mokslu, labai ribotos. Filosofai gali mąstyti apie pasaulį, bet nepajėgia jo pažinti. Šiame pasaulyje neįmanoma viską apskaičiuoti, viską išmatuoti, viską pažinti ir atiduoti žmogaus valiai. Filosofinis mąstymas sako, jog esama ribų, kur žmogaus galimybės baigiasi ir iškyla žmogaus susinaikinimo grėsmė. Filosofiškai mąstyti – tai suprasti pažinimo ribas ir save. O mokslinis protas nepripažįsta jokių ribų, žmogus sudievina savo apžinimo galią ir skverbiasi visur, kur tik gali, net į begalybę. Filosofija ir kultūra. Kultūra – tai žmogaus elgesys ir bendravimas su kitais žmonėmis, jo veiklos produktai, darbo įrankiai, normos, apeigos ir ritualai požiūriai, idealai irt tikslai. Kultūra – žmogaus ir visuomenės egzistavimo būdas, gamtinės aplinkos ir savęs įvaldymas, ryšys ir sąveika su gamta. Kultūrą integruojantis pradas – požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija. Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savim, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties problemą, o tai yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų.

2. Būties problema: Ikisokratikai. Jonijos ir Elėjos mokyklos. Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, o dar tiksliau – ką reškia egzistuoti. Tai pagr metafizikos klausimas. Ankstyvoji graikų filosofija vadinama Ikisokratiškąja. Pirmiesiems graikų mastytojams būdinga tai, kad jie į žmogų žvelgė tarsi iš kosmoso aukštybių. Ikisokratiškas žmogus – kosmoso dalis, gamta ir žmogus – vienis. Ikisokratikus domino, kas yra pasaulis, kokia jo sandara, mastytojai stengėsi rasti natūralius gamtoje vykstančių kitimų paaiškinimus, kėlė būties problemą: kas ir kaip egzistuoja, prigimties temą perėmė iš mitologijos, kurią pradėjo aiškinti teoriškai. Iksokratikams problematiška atrodė ne tiek pasaulio sandara, kiek jo kilmė. Todėl buvo klausiama, iš ko jis atsirado, koks buvo iš pradžių (graikų mitologijoje pasaulis kildinamas iš chaoso). O pastarasis klausimas greitai tapo klausimu apie pasaulio, daiktų pradą. Ikisokratinai skyrė 4 pirmines stichijas: ugnį, vandenį, orą ir žemę. Ieškodami daiktų prado jomis ir rėmėsi. Mileto/ Jonijos mokykla: Talis Milietis: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Anaksimandras: „Ape gamtą“. Visų būtybių ir pradas – apeironas. Apeironas – tai amžina, nesunaikinamas medžiaga, kiekybiškai ir kokybiškai – neapibrėžta. Iš apeirono atsiranda šaltis ir šiluma, iš jo junginių susidaro vanduo, žemė, oras ir kita. Anaksimenas: visos būties pradmuo – oras arba garai. Oras sutirštėdamas virsta vandeniu ir žeme, išretėdamas – ugnimi. Visi šie trys filosofai tikėjo, kad kad turi būti viena,vienintelė medžiaga, iš kurios atsiranda visi kūnai, reiškiniai. Elėjo mokykla: Įkurėjas Ksenofanas: pagrindinė apmastymų tema – kova prieš antropomorfiniu dievus, kuriuos vaizdavo Homeras. Jo manymu, esamų dievų įvaizdžius sukūręs žmogus. Ksenofanas manė, kad yra vienas dievas, nei kūnu, nei mintimi nepanašus į žmogų. Dievo būtis yra rutulio formos, ji viską girdi ir mato, pati būdama nematoma. Visa ši būtis yra „protas, mastymas ir amžinybė“. Parmenidas: visa, kas egzistuoja yra amžina, niekas
neatsiranda, ir niekas negali pavirsti į nieką. Jis yra racionalizmo graikų filosofijoje pradininkas – pojūčiai mus klaidina, jie negali padėti pažinimui, jam gali padėti tik protas. Heraklitas: irgi ieškojo pirmojo būties prado. Viso kas egzistuoja pradas yra ugnis, kuri keičia savo buvimo formą („pirmoji ugnis, siela“). Iškėlė visuotino tapsmo idėją, sakydamas, kad viskas nuolat kinta („negalima įbristi į tą pačią upę 2 kartus“). Pitagorininkai: visos tikrovės esmė yra skaičiai. Skaičiai sukuria kosmoso tvarką, apibrėždami ir apribodami, tai, kas neapibrėžta. Skaičių sekoje kiekvienas skaičius yra savitas ir turi savo prasmę. Tagi ankstyvieji graikų filosofai ikisokratikai: Ieškojo pirminės medžiagos dėl kurios viskas kinta; Bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius; Naujoviškai aiškino pasaulį; Žvelgė į žmogų iš kosmoso aukštybių.

3) Sofistai. Sokratas. Pirmas etapas – natūrfilosofinis ( gamtinio pasaulio sutvarkymo problema). Antras – antropologinis (žmogaus mokslas). Sofistai ir sokratas – antropologai. Per gtraikų karus su persais iškilo Atėnai. Buvo labai dideli laimėjimai ekonomikoje, kultūroje ir kare. Po 30 m. atėnai pralaimėjo. Kai klestėjo iškilo fil. šaka – sofizmas. Sofistai – keliaujantys išminties mokytojai (išminčiai). Jie mokė ginčų, įkalbinėjimo, samprotavimo meno. Pirmi ėmė pinigus. Ki jų vyrai tik fiziškai ruošėsi ir muzika, o jie įteigė gramatiką, retoriką, logika, filosofija. Po to vertino neigiamai, nes manė kadper juo politiniai veikėjai atvedė prie pralaimėjimo. Bet jie atliko ir teigiamų dalykų: sukūrė gramatikos kategorijas, jos taisykles, išmokė kritiškai vertinti samprotavimus ir juo argumentuoti. Jie stimuliavo logikos raidą, nes pažeidinėdami dėsnius siekė norimų išvadų. Sofizmai – samprotavimai, kur specialiai daromos klaidos, nors išvados atrodo teisingos. Jie teigė kad nėra objektyvios tiesos, o tiesa yra tai kas kiekvienam atrodo, t.y. teisus kas priverčia tikėti savo tiesa. Teigė kad nėra vienos dorovės, nes nėra objektyvaus gėrio ir blogio, t.y. kas kam naudinga, tas yra gėris. Pagr. sofistas – Protagoras teigė kad viskas kinta ir kinta žmogus, suvokiantis pasaulį. Žmogui tas pats skirtingu laiku gali atrodyti kitaip, t.y. kaip naudingiau. Gorgijas: 1) nieko nėra; 2) jei kas ir būtų, tai negalėtume pažinti; 3) net jei pažintume negalėtume perteikti kitiems. Sokratas: kovėsi su sofistais. Ir bandė įrodyti jų ydingumą. Jis nieko neužrašė. Platnas po to užrašė. Sokratas skyrėsi nuo sofistų, nes prieštaravo skepticizmui ir reliatyvizmui doros ir tiesos klausimais. Jis buvo naturfilosofas. Nes tie tyrinėjo gamtą, bet ne žmogų, o akmenys ir medžiai nieko negali išmokyti. Negalima kišti į gamtos sutvarkymą, nes jos žmogus nesukūrė.

4kl.Būties problema:Platonas ir Aristotelis. Yra 2skirtingi keliai: 1-asis: monados(viento)samprata. 2-asis idealistinės filosofijos. Žymiausias jos antikos laikų atstovas yra PLATONAS – ištikimas Sokrato mokinys, kuris įkūrė filosofinę mokyklą-Akademiją. Iškiliausi jo kūrybos veikalai “Valstybė” ir “ Įstatymai”. Savo pažiūras Platonas daugiausia dėstė dialogų forma. Šiuose dialoguose Platonas klausia, kas yra grožis. Tikras, tobulas, amžinas, neatsirandantis ir neišnykstantis grožis yra idėja. Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad Platono žodžiais tariant, jie “dalyvauja” idėjose. Jos yra. Pasak P. Rūšis yra idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje. Idėjos yra nuo daiktų nepriklausomos – daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Tą patį galima pasakyti ir apie abstraktesnes narsumo, grožio, teisingumo idėjas (idėjos –tobulos, daiktai- netobuli daiktų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms). P.teigė: Daiktai – “idėjų šešėliai”. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, realiais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, tai ,kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. Platonas yra tikras, jog žmonės mano priešingai, nes skendi tamsybėse (“olos įvaizdis”). Garsioje P.olos alegorijoje vaizduojami kaliniai, sėdintys požeminiame urve. Per visą urvą driekiasi platus šviesos ruožas. Žmonės sėdi nugara į šviesą, surakinti grandinėmis, negalėdami pasijudinti iš vietos bei pasukti galvos. Jie visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos – urvo siena. Už surakintųjų nugarų eina laisvi žmonės, nešasi daiktus, kuriuos apšviečia šviesa. Kaliniai mato tik tikru daiktų šešėlius ant sienos. Nežinodami ir nematydami tikrų daiktų, kaliniai šešėlius vadina tikraisiais daiktais. Taip yra ir mūsų gyvenime. Būdami urvo tamsybėje, mes regime tik būties šešėlius, atšvaitus. Juntami daiktai keičiasi ir yra nepastovūs, jie – amžino idėjų pasaulio šešėliai. Mūsų pažinimo tikslas – surasti tikrąją daiktų būtį. Pažinimas prasideda nuo prielaidų, jas reikia patikrinti. Todėl 1-oji pakopa-spėjimas; 2-oji pažinimo pakopa- tikėjimas; 3-oji paž.pakopa-nuovoka; 4-oji – aukščiausioji pakopa yra mastymas. Didžiausias kritikas buvo Platono mokinys ARISTOTELIS. Aristotelis teigė, kad idėjos traktuojamos kaip savarankiškos, nuo juslinio pasaulio daiktų nepriklausomos, yra bevertės daiktų pažinimui, nes jos
atskiros nuo daiktų. Idėjos – tik daiktų antrininkai. Arist. nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis. Platonas kūrė idėjų teoriją remdamasis prielaida, kad pažinti galima tik tai, kas amžina ir nekinta. Bet : pažinti galima t.p. daiktų atsiradimo ir išnykimo priežastis, jų judėjimą. Aristotelio požiūris į bendrybės ir skirtybės santykio problemą: iš tikrųjų egzistuoja tik individualūs daiktai, nes jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėta vadinti substancija. Arist.manymu, substancija yra tai, kas nėra niekame kitame kaip ypatybė ir negali būti apie nieką kitą tariama. Substancija yra tai, kas egzistuoja, nereikalaudamas kito buvimo. Ją Arist.vadino pirmąja būtimi. Iš kiekvieno analizuojamo daikto(substancijos) galima išskirti jo savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visiems tos rūšies daiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Arist. Vadina jų forma ( daiktų forma- tai geometrinė jų forma; kai kalbame apie žmogų,turime galvoje rūšines žmogaus savybes, kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas), o kitas, individualias – materija (daikto materija yra tai,kas jame nėra forma. Materija – beformė, neapibrėžta, nes individualios daiktų savybės yra kintamos(pvz.žmogaus ūgis). Grynoji arba Pirmoji materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Skirtumas tarp Arist.formų(kaip daiktų esmių) ir Platono idėjų – idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų, o formos – pačiuose daiktuose. Kadangi (kaip sakė Arist.) realiai egzistuoja tik atskiri, individualūs daiktai, tai daikto forma visada yra sujungta su materija kaip formos realizacijos galimybe ar pagrindu. Demokritas: pirminė gamtos medžiaga turi būti amžina, nes niekas iš nieko neatsiranda. Iškėlė atomistinę teoriją apie atomus – mažiausias nedalomas daleles, skriejančias tuštumoje. Užbaigė Mileto mokyklos filosofų pradėtą darbą: sukritikavo dievus, kvietė žmogų būti išmintingu, ir nežinoti baimės, visur vadovautis protu, pažinti save ir gerbti dvasines vertybes.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1978 žodžiai iš 6044 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.