1791 m gegužės 3 d konstitucija
5 (100%) 1 vote

1791 m gegužės 3 d konstitucija

1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucija

Po I Respublikos padalijimo atliktos reformos (Nuolatinės Tarybos, Edukacinės Komisijos įkūrimas) nepatenkino pradėjusio kurtis buržuazėjančios bajorijos ir buržuazijos bloko, vadovaujamo Patriotų partijos. Į ši bloką įsijungė ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jų pastangomis buvo sušauktas Ketverių Metų Seimas (1788 – 1792).

1790 m. gruodžio mėnesį Seimas ėmė svarstyti naujos konstitucijos projektą. 1791 m. balandžio mėnesį buvo priimtas miestų įstatymas, pagal kurį miestai gavo miesto žemės nuosavybės teises, miestiečių asmens laisvę. Įstatymas buvo pavadintas bajorų ir miestiečių teisių sulyginimo įstatymu. Turtingesnieji ir išsimokslinę miestiečiai galėjo gauti bajorų juridinį satusą, bet jiems nebuvo suteikta teisė dalyvauti valstybės įstatymų leidime. Lietuvos miestų atstovai gyvai palaikė šį Seimo priimtą įstatymą.

1791 m. gegužės 3 d. Seimas priėmė naują konstituciją, kuri įėjo į istoriją Gegužės 3 d. konstitucijos vardu. Konstitucija išsaugojo feodalinę žemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas, tarp jų ir patrimonialinę valdžią valstiečiams, kurie ir toliau liko baudžiauninkais. Tačiau Gegužės 3 d. konstitucijoje buvo ir kai kurie buržuaziniai principai, pirmiausia – turto principas. Ji atėmė iš bežemių bajorų (didikų atramos) teisę dalyvauti seimeliuose, o turtingesniems miestiečiams suteikė nobilitacijos teisę, taip pat teisę įsigyti dvarus. Konstitucija patvirtino ir Miestų įstatymą. Ji paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams ir tuo suteikė galimybę valstybei kištis į dvarininko ir valstiečių santykius. Sutartis, dvarininko sudaromas su

laisvaisiais žmonėmis, valstybė paėmė savo globon. Konstitucija skelbė garantuojanti asmens laisvę anksčiau pabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams.

Gegužės 3 d. konstitucija pakeitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti vieningą Lenkiją su centralizuota valdžia pagal prancūzų švietėjo Š. L. Monteskjė siūlomą valdžių atskyrimo principą. Vyriausiąją valdžią konstitucija atidavė Seimui, panaikindama liberum veto teisę, sumažindama Senato reikšmę ir į Seimą įvesdama miestų atstovus, kure turėjo sprendžiamąjį balsą tik amatų ir prekybos klausimais. Vykdomoji valdžia atiteko karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam Įstatymų sargyba. Įstatymų sargybą sudarė arkivyskupas, ministrai, kancleris ir Seimo maršalka. Ji veikė karaliaus vardu. Vykdomajai valdžiai priklausė ir kariuomenė. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančios dinastijos. Jis skyrė ministrus ir vyskupus, galėjo, remdamasis jam prijaučiančiais senatoriais, peveikti Seimą priimant įstatymus. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami ir teismo sprendimai. Seimas išrinko keturias komisijas (ministerijas) – Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto. Komisijos buvo bendros visai vastybei.

Šiuo metu Jūs matote 77% šio straipsnio.
Matomi 418 žodžiai iš 540 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.