1917m. Vilniaus konferencija ir Lietuvos Tarybos išrinkimas
Po ilgų ir sunkių derybų, Vilniaus lietuviams pagaliau pavyko išgauti iš okupacinės valdžios leidimą konferencijai sušaukti. Tai nebuvo tai paprasta, kadangi ir patys lietuviai dar nebuvo paruošę savo taktikos, o ji, Vokietijai siekiant aneksijos tikslų, buvo būtinai reikalinga. Tai konferencijai organizuoti buvo lietuvių grupės nutarta iš pradžių sukviesti tam tikrą Organizacinį komitetą. Sukviestojo Komiteto posėdžiuose 1917m. rugpjūčio 1-4d. dalyvavo 16 žmonių iš provincijos ir 5 žmonės iš Vilniaus (kun. Stankevičius, S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona, P. Klimas).
Organizacinis Komitetas priėmė ištisą eilę rezoliucijų, apsvarstė politinę padėtį, Lietuvos valstybės teritorijos klausimą, politines perspektyvas. Rezoliucija dėl bendros politikos buvo kompromisinė išeitis iš okupacijos valdžios pastatytų sąlygų. Dar prieš posėdžius vokiečių politikos referentas pažymėjo, kad be “Anschulss an Deutschland” negali būti jokių tolimesnių kalbų, ir jei lietuviai nesutiks jungtis su vokiečiais, šie žiūrėsią į šią užimtą teritoriją tik strategijos akimis ir skaldysią neatsižvelgdami į jokias tautines lietuvių aspiracijas.
Tačiau Organizacinis komitetas sutiko pažymėti tik g a l i m u m ą ryšių su Vokietija. Kompromisas, kuris Organizaciniame komitete sukėlė ilgų diskusijų, buvo pastatytas kaip sąlyga konferencijai šaukti. Todėl, norėdami toliau vesti Lietuvos klausimą į viešą vagą, Organizacinio Komiteto nariai dauguma balsų sutiko priimti tą kompromisą, turėdami galvoj, geresnėse politikos sąlygose, visai nepriklausomai ir laisvai spręsti valstybės kūrimo reikalus. Organizacinis Komitetas nutarė, kad Tarybą sudaryti būtina. Politinės orentacijos klausimu savo pozicijas rugpjūčio 2d. išsamiai išdėstė A. Smetona. Jis nustatė ir būsimos konferencijos liniją. “Lengva pasakyti – norime liuosos Lietuvos, bet iš tikrųjų tatai sunkus klausimas, – nurodė Smetona. – Bent per 50 metų vis merdėjome, iš pradžių ieškojome tik autonomijos; dabar gi mes norime nepriklausomybės, bet kokia ta nepriklausoma Lietuva. Dabar sakome etnografinė. Bet tai nevienodai suprantama. Vieni reikalauja trijų gubernijų; kiti stato pamatan tik vartojamos kalbos principą; yra kurie nori priplakti ir kaimynes tautas, bet kurias? Tikriausias išrišimas yra etnografiniai-tautinis. Istorinės aplinkybės lėmė, jog šis principas ilgainiui tapo pamatiniu, sprendžiant Lietuvos ribų problemą.
Keliant savarankiškos Lietuvos valstybės klausimą, konferencijos organizatoriai negalėjo pamiršti Vokietijos reikalavimo, kad Lietuva būtų sujungta su Vokietija, todėl numatyta laukti karo pabaigos ir palankios konjunktūros, nes Lietuvos klausimą sunkinančios ie lenkų pretenzijos. Tačiau Smetona pabrėžė, kad jog yra ir veiksnių, kurie lengvina savarankiškumo atgavimą:visų pirma tai egzistavimas valstybingumo tradicijų, kurių, anot jo, neturi latviai ir estai, lietuviams pakanka inteligentijos.
Okupacijos valdžia nesutiko leisti rinkimų, todėl reikėjo ieškoti kitokių būdų. Komiteto nusistatymu konferencijoje galėjo dalyvauti tik lietuviai arba tie Lietuvos piliečiai, kurie iš savo darbų buvo žinomi, kaip aiškūs Lietuvių tautos ir krašto gerovės šalininkai. Organizacinis Komitetas čia vadovavosi tuo, kad Lietuvos likimui spręsti turi visų pirma savitarpy susiprasti Lietuvių tautos atstovai. Ir tik lietuviams – krašto gyventojų daugumai – savo siekimus nustatančius, galėjo eiti tarybos su kitomis tautinėmis mažumomis.
Negalėdami padaryti rinkimų, Organizacinio Komiteto nariai, pasiskirstę apskritimis, po siauresnių ar platesnių pasitarimų vietose, pristatė kandidatus išrinktajam Vykdomajam biurui (A. Smetona, J. Šaulys, kun. Stankevičius, M.Biržiška, P.Klimas). Šisai sudarė konferencijos narių sąrašus, maždaug po 3-5 nuo kiekvienos apskrities (iš viso apskričių buvo tada 33). Buvo atsižvelgiama, kad konferencijoje dalyvautų atstovai iš visų luomų, srovių ir partijų.
Konferencijos šaukimo laiku bendra politikos konjuktūra pagerėjo tuo atžvilgiu, kad kaip tik rugpjūčio pabaigoje Vokiečių reichstago “Hauptausschuss” aiškai ėmė kelti klausimą dėl Lietuvos ir Kuršo valdymo permainų. Bet vietinė karo valdžia Lietuvoj ėjo senais keliais. Vykdomojo Biuro pastangos dar prieš konferenciją susisiekti Lietuvos reikalais su Berlyno valdžia ir ypač su parlamentu, taip pat pasimatyti su užsienio lietuviais, – nedavė jokių vaisių.