1988 nepriklausomybes sajudis
5 (100%) 1 vote

1988 nepriklausomybes sajudis

ĮVADAS

Turbūt didžioji dauguma žmonių, kurie Sąjūdį kūrė iki Sąjūdžio kaip struktūros gimimo, tai yra kurie dalyvavo dvasinėje rezistencijoje, pogrindžio spaudos leidime, už tai kentėjo Sibire ir tie, kurie ar tiesioginiu darbu rizikuodami savimi, ar moraline parama, vidiniu solidarumu šitaip rėmė dauguma žmonių, turbūt yra tos pačios nuomonės, kas Sąjūdis prasidėjo, gimė ne 1988-aisiais metais, o turbūt gerokai anksčiau. Jeigu kalbėsime plačiąją prasme, – Sąjūdis ir etimologine prasme jau savaime reiškia judėjimą, dvasios veržimąsi.Kai koks nors sąjūdis tautoje turi nuolat būti, vykti, jeigu tauta yra gyva.

Šiame referate pateikiau kaip buvo vykdomi tautiniai judėjimai, organizavimo struktūrą ir kas dalyvavo.

Tema: 1988 metu Nepriklausomybės sąjudis.

Skirta: klasės draugams.

Tautiniai judėjimai ir tautinės valstybės Pabaltijo regione.

Po sovietinės okupacijos 1940 m. Pabaltijo respublikose vyko ginkluota rezistencija, nors Latvijos ir Estijos atvejis čia – labai skirtingas nuo Lietuvos. Šiaurinėse respublikose, kur dominuoja protestantizmas, aiškiai laikytasi pragmatiškesnės pozicijos: čia ištisi buvusių nacionalinių valstybių kariniai daliniai, prasidėjus II-ajam Pasauliniam karui, drąsiai stojo po nacių vėliavomis, ir su SS antsiuvais gynė ne nusikalstamą nacistinę ideologiją, bet – kovojo prieš sovietinius okupantus. Tačiau karui pasibaigus, nei latviai, nei estai nepanoro tęsti partizaninės kovos be aiškios užsienio valstybių paramos – jiems ši kova atrodė beprasmė. Tuo tarpu, Lietuva bene vienintelė iš Rytų Europos šalių atsisakė suformuoti SS dalinius, netgi P.Plechavičiaus suburtą Vietinę Rinktinę siekė paversti išties vietiniu kovos daliniu prieš sovietus ir lenkų Armiją Krajovą, tačiau – atsisakė „teptis rankas“ imperialistinėje nacistinės Vokietijos agresijoje. Užtat po karo tęsėsi legenda tapęs dešimties metų partizaninis karas.

Neginkluotoji rezistencija Lietuvoje reiškėsi keliomis kryptimis – greta tautinės disidentinio judėjimo srovės (“Laisvoji Lietuva”, Lietuvos Laisvės Lyga, “Jaunoji Lietuva”), veikė ir „liberalioji“ (Lietuvos Helsinkio grupė ir kt.) bei religinė (Katalikų Bažnyčios kronikos leidimo grupė, Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas). Tiesa, „liberalioji“ disidentinė srovė neturėjo nieko bendro su šiandieniniu liberalizmu: viena yra liberalizmas totalitarinėje visuomenėje, ir visai kas kita – demokratijos sąlygomis, kur daugelis buvusių liberalų gali tapti socialistais arba konservatoriais, laikydami jau žengtus liberalius žingsnius visiškai pakankamais. Tuo pat metu – visos trys minėtos kryptys buvo tampriai tarpusavyje susijusios. Tylioji opozicija, pasireiškusi darbiniais ir šeimyniniais santykiais, buvo bemaž visuotinė, nors ir neorganizuota. Patyliukais švęstos tautinės ir nepriklausomybės laikų valstybinės šventės, darbovietėse ir mokyklose – nepaisant visokeriopos dirbtinės „internacionalizacijos“ burtasi ir bendrauta tautiniu pagrindu, kurtos tautinės šeimos. Patriotizmas – bent Lietuvoje – buvo didesnis, nei nūdienoje, kai tautinė valstybė ir nepriklausomybė – jau pasiekta: kaip pastebėjo vokiečių švietimo ministras, garsiojo gamtininko A.Humboldto brolis, lietuvių nereikia versti lankyti vokiškų mokyklų, nes tada jie tam instinktyviai priešinsis, bet jeigu nebus prievartos, tada jie patys savo noru ateisiantys į vokiškas mokyklas. Tas dėsnis galioja ir dabar.

Tuo tarpu, organizuotos pasipriešinimo grupės – nebuvo gausios. Nors Lietuvoje vien jaunimo rezistencinių organizacijų J.Bagušausko knygoje „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas” priskaičiuojama 450, tačiau kai kurias iš jų sudarydavo vos 3-5 žmonės. Šios organizacijos labiau pabrėžė bendrą nepasitenkinimo atsmosferą, nei sudarė konkrečią grėsmę režimui. Toje pačioje knygoje pažymima, jog pagrindinę politinę ir socialinę sovietinės valdžios atramą sudarė tautinės mažumos – ypač rusai ir žydai, kurie tikėjosi vadinamųjų “socialistinių pertvarkymų” dėka pasiekti pilietinį visavertiškumą. 7

1988 m. Lietuvos Laisvės Lyga ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ pareikalauja Lietuvos valstybės atkūrimo. Tų pačių metų sausio 15 d. Estijoje 16 estų disidentų įsteigė Estijos Tautinę Nepriklausomybės Partiją8. Tuo metu TSRS ir jos įtakojamose valstybėse vyksta M.Gorbačiovo pradėtasis „persitvarkymo“ kursas, reiškęs tiek ekonominę liberalizaciją, tiek ir demokratines permainas žmogaus teisių, žodžio ir susirinkimų laisvės srityje (“glasnost” – “viešumas” – buvo vienu pagrindinių lozungų). Pradžioje tos reformos galėjo būti planuojamos ir kaip grynai kosmetinės – juk tokias jau vykdė ankstesnis TSRS vadovas N.Chruščiovas, iki jį pakeitęs L.Brežnevas ėmė vesti link režimo restauracijos ir stagnacijos. Tačiau šįsyk visuotinė sovietinės sietemos dezintegracija sutapo tiek su vidiniais, tiek su išoriniais pokyčiais. Nacionalinių pakraščių siekis atskiskirti, nesutarimai centrinėje valdžioje ir pastarosios fragmentacija, ekonominė krizė ir jos sąlygotas siekis vis labiau suartėti su demokratinėmis Vakarų valstybėmis – visa tai
susidėjo į vieningą komplektą, kuris sudarė palankią terpę opozicijai ir režimo reformatoriams pradėtąsias kosmetinio lygio reformas tęsti, panaudojant jas kaip properšą tolesniam režimo silpninimui.

Kita vertus – verta atsižvelgti ir į dar vieną svarbų faktorių: iš vienos pusės, sovietinė valdžia mėgino taikyti praeityje jau pasisekusį reformų amortizacijos metodą (plg. NEP‘o laikotarpį, „chruščiovinį atšilimą), tačiau – opozicija buvo jau pasimokiusi ir pati pergudravo režimą. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvoje susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui, atrodė jog ši organizacija bus klusni M.Gorbačiovo kurso vykdytoja – juolab, kad jos pagrindą sudarė valdančiosios komunistų partijos atstovai, griežtai prižiūrimi KGB. Tačiau ši organizacija, kuri – kai kurių ikisąjūdinių rezistentų teigimu– netgi specialiai buvusi sukurta KGB, patriotinės rezistencijos amortizavimo tikslu9, per kiek laiko visiškai pakeitė savo prigimtį ir (jeigu minėtieji rezistentai neklysta dėl pirminių jos tikslų) – ir pačius pirminius tikslus. Turėdamas pusiau legalų statusą, Sąjūdis galėjo pritraukti nepalyginamai daugiau žmonių, jei pogrindinės ar pusiau pogrindinės radikaliųjų patriotų organizacijos, kaip Laisvės Lyga ar „Jaunoji Lietuva“. Sąjūdis nereikalavo nepriklausomybės, o tiktai ekonominio ir kultūrinio suvereniteto TSRS sudėtyje: tame nebuvo nieko naujo – tas jau buvo išmėginta N.Chruščiovo laikais. Tačiau pritraukęs patriotinį elementą, Sąjūdis pats iš vidaus pakito: jo vadovybę ėmė spausti radikalesnės grupės iš vidaus, iš išorės ją spaudė minėtosios rezistencinės organizacijos10, o iš „apačios“ – tauta. Ir Sąjūdžio vadovybė – pasidavė. Pradžioje perėmusi vadovavimą Aukščiausiajai Tarybai, Sąjūdžio vadovybė 1990.03.11 paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Lietuva buvo pirmoji iš TSRS respublikų, paskelbusi savo valstybingumą atskirai nuo TSRS.

Latvijoje ir Estijoje padėtis buvo panaši. Sąjūdį čia atitiko tais pačiais 1988 m. susikūrę Liaudies Frontai (kai kurie, kitaip išsiversdami latvišką sąvoką „tauta“, kuris šioje kalboje reiškia ir liaudį, vadina juos ir Nacionaliniais Frontais). Iš kitos pusės, buvo ir naujai kūrėsi daugybė mažesnių, radikalesnių grupių (jau minėtoji Tautinės Nepriklausomybės Partija Estijoje, to paties pavadinimo organizacija bei judėjimas “Tėvynei ir Laisvei” Latvijoje, šiuo metu susijungę į vieną politinę partiją). Dėl pačių įvairiausių priežasčių, Latvijoje ir Estijoje tautinė gyventojų sudėtis buvo visiškai kitokia, nei Lietuvoje11. Sovietiniais metais du faktoriai trukdė sovietinei valdžiai vykdyti Lietuvoje kolonizaciją tokiais mastais, kokiais ji vyko kitose dviejose respublikose. Pirmas faktorius buvo aktyvus partizaninis judėjimas, kėlęs baimę kolonistams, antrasis faktorius – pronacionalistinė (žinoma, labai savotiška prasme) LKP vadovo Antano Sniečkaus politika, kuomet į svarbiausius valdančiosios partijos postus buvo pritraukti lietuvių tautybės žmonės, tuo tarpu kai latviams ir estams boikotuojant kompartiją, joje įsitvirtino rusai bei išeiviai iš Rusijos, ir tokiu būdu per kompartiją vyko pačių šalių rusifikacija. Galiausiai, Rygoje buvo visos Pabaltijo karinės apygardos štabas, ir tas taipogi negalėjo neturėti įtakos didesnei rusakalbių koncentracijai Latvijoje, nei Estijoje. Pastarojoje šalyje svarbiu faktoriumi suveikė ir menka ligtolinės tautinės urbanizacijos kokybė, dėl ko augančiuose miestuose labiau įsitvirtino kolonistai12.

Tokia padėtis sąlygojo ir skirtingą demokratizacijos bei valstybingumo kūrimo procesų eigą Lietuvoje ir – Latvijoje bei Estijoje. Nacionalinis pakilimas ir solidarumas Lietuvoje – nepaisant negausių ir visiškai nepopuliarių „internacionalinių“ režimą remiančių organizacijų, kaip „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“ arba „LKP ant TSKP platformos“ – buvo pakankamai didelis, ir būtent tautinė vienybė padėjo kurti stabilesnę valstybę. Latvijoje ir Estijoje neišvengiamai kilo konfliktas tarp nacionalinės valstybės šalininkų ir „internacionalinės Tėvynės“ – TSRS išsaugojimo siekiančių kolonistų. Kai kurių užsienio tyrinėtojų, visiškai nesigaudančių šių šalių vidinėse sąlygose, kaltinimai – neva, paprasta būtų buvę šią problemą spręsti „integruojant“ rusakalbius kolonistus12 , neišlaiko kritikos. Visų pirma, pats valstybės kūrimo pagrindas buvo nacionalinis. Jeigu kuriama valstybė nebūtų buvusi tautinė, tuomet – kokia išvis būtų buvusi prasmė ją kurti? Jeigu svarbiausiu tikslu būtų buvusi demokratizacija, tokiu atveju pakako siekti TSRS demokratizacijos, išlaikant valstybės integralumą. Tokiu atveju, nebūtų buvę tikslo skaldyti ją į atskiras valstybes. Tačiau būtent nuostata kad kiekviena tauta turi turėti savo valstybę, paskatino tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos valstybių atkūrimą– nepaisant to, kaip JAV arba V.Europos politologams bebūtų sunku tą suprasti. Skirtumas ne vietinių tautų nacionalizmo kokybėje ar nevienodame „radikalumo“ lygyje, bet – pačių kolonistų koncentracijoje. Problema šiuo atveju ne nacionalistai, bet kolonistai, sudarę atsikuriančiose valstybėse „Penktąją koloną“, kuri tučtuojau ėmėsi destrukcinių veiksmų13.

Siekiai
nacionalines valstybes – išsyk tapo sovietinės, o vėliau – ir Rusijos Federacijos politikų – propagandos taikiniu: imta skelbti apie “žmogaus teisių” pažeidimus, jie įžvelgti netgi tame, jog buvo reikalaujama kolonistams, siekiantiems gauti pilietybę, minimaliai pramokti valstybinę kalbą. Labai dviprasmiška pasirodė Rusijos Federacijos pozicija po Pabaltijo valstybių atsikūrimo: daugelis jose gyvenančių rusų tapo Rusijos piliečiais, ir būtent apie savo piliečių “diskriminaciją” pragydo rusų imperialistai. Tačiau – neišvengiamai kyla klausimas: jeigu tai –Rusijos piliečiai, kodėl jie gyvena Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje? Ir kodėl pastarosios valstybės turi teikti jiems savąją pilietybę?

Lietuvos politinis sprendimas – skyrėsi nuo abiejų šiaurinių respublikų. Lietuvoje pilietybę gavo daugelis sovietinių kolonistų. Čia jų koncentracija nebuvo tiek didelė, kad keltų grynai demografinį pavojų, nors politinis ir socialinis – išliko: ir šiandieną daugelis – ypač vyresniosios kartos rusų bei rusakalbių visose trijose Baltijos respublikose lojalesni Rusijai, nei savo gyvenamoms valstybėms, ir su nostalgija žiūri į Tarybų Sąjungą.

Latvija ir Estija daugumai kolonistų pilietybės – nesuteikė: turint galvoje, jog abiejose šalyse rusakalbiai sudaro apie pusę gyventojų, o daugelyje miestų – ir absoliučią daugumą, tai būtų buvusi savižudybė.

Griežtai skiriant tautines mažumas nuo sovietmečiu atkeltų kolonistų, Latvijoje ir Estijoje iki 1940 m. gyvenusieji asmenys bei jų palikuonys šių šalių pilietybę – gavo. Visi kiti buvo adekvačiai traktuojami kaip okupacinė kariuomenė civiliais drabužiais14. Atitinkamai skyrėsi padėtis rinkimuose į valstybines institucijas: visose trijose respublikose balsavimo teisę turėjo jų piliečiai, o ne bet kuris tuo metu šalyje buvęs asmuo. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie laisvus ir visuotinius rinkimus? Iš esmės, turbūt nerasime šalies, kurioje būtų leidžiama balsuoti bet kam. O kiekybinis faktorius – žmonių skaičius ar jų buvimo šalyje laikas – yra pakankamai reliatyvūs kriterijai. Žinoma, Latvijoje ir Estijoje neturinčių balsavimo teisės buvo daugiau – tiek dėl to, kad pačių kolonistų kiekis čia buvo didesnis, tiek ir dėl skirtingos valdžių pozicijos. Nors Lietuvoje taipogi buvo nacionalistinių veikėjų, besirėmusių 1949.08.12 Ženevos konvencijos 3 dalies 49 straipsniu, pagal kurį okupacijos metu iš svetur atkelti asmenys išvis neturintys teisės gyventi Lietuvoje, tačiau oficialiosios valstybinės vadovybės pozicija buvo priešinga, nei Latvijoje ar Estijoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1926 žodžiai iš 6254 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.