2002 metų informatikos egzamino teorija
5 (100%) 1 vote

2002 metų informatikos egzamino teorija

2002 metų informatikos egzamino teorija

1. Techninė kompiuterio įranga (procesorius, atmintinė, klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas)

Kompiuterį sudaro šios pagrindinės dalys: sisteminis blokas, įvesties ir išvesties įrenginiai bei išoriniai informacijos kaupikliai. Kompiuterių yra įvairių įvairiausių, tačiau jų pagrindinės dalys panašios. Kiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė, vieną ar keletą įvesties ir išvesties įrenginių (klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas, skaitytuvas ir pan.) bei išorinius informacijos kaupiklius (diskeliai, kompaktiniai, optiniai, skaitmeniniai diskai). Štai ir visa kompiuterio sandara. Įvesties įrenginiais, dažniausiai klaviatūra ir pele, žmogus perduoda informaciją sisteminiam blokui, o pastarasis, naudodamasis išvesties įrenginiais, paprastai vaizduokliu ir spausdintuvu, pateikia rezultatus. Informacija tvarkoma, padorojama, keičiama sisteminiame bloke, taigi ši kompiuterio dalis yra svarbiausia. Sisteminį bloką sudaro pagrindinė plokštė ant kurios montuojamos kitos plokštės, o šiose — įvairios mikroschemos (vienas ar keli procesoriai, vidinės atmintinės mikroschemos); bloke paprastai esti diskų kaupiklis, diskasukių įtaisai, energijos šaltinis ir pan.

Procesorius — pagrindinis kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus bei apdorojantis duomenis. Žodis „procesorius“ kilęs iš anglų k. žodžio processor ir reiškia „apdorojantis, perdirbantis“, kitaip dar galėtume pasakyti: „valdantis veiksmų procesą“. Procesorių sudaro du pagrindiniai komponentai: valdymo ir operacijų atlikimo įtaisai. Pastarasis dar vadinamas aritmetiniu ir loginiu įtaisu. Valdymo įtaisas išrenka iš atmintinės komandų seką, sukuria valdymo signalus, koordinuoja kitų kompiuterio įrenginių darbą ir pan. Operacijų įtaisas atlieka aritmetinius ir loginius veiksmus su duomenimis. Procesorius beveik visus aritmetinius veiksmus atlieka su dvejetainės skaičiavimo sistemos skaičiais: nuliais ir vienetais. Procesoriaus greitis iš esmės nulemia ir viso kompiuterio darbo spartą, taigi ši priklauso nuo žodžio ilgio, kurį gali apdoroti kompiuteris, ir procesoriaus greičio. Procesoriaus grietis paprastai išreiškiamas darbo dažniu ir matuojamas megahercais (MHz, (gigahercais(GHz)); megahercas yra milijonas hercų. Turbūt pamenat — hercas yra dažnio vienetas. Vienas hercas — tai vienas elektros impulsas, arba pats paprasčiausias veiksmas (pavyzdžiui, elementarus dvejetainis veiksmas), kurį procesorius geba atlikti per sekundę. Šiuolaikinių procesorių darbo dažnis — keletas šimtų MHz. Vadinasi, toks procesorius gali atlikti keletą šimtų milijonų elementarių veiksmų per sekundę. Procesorius gali atlikti visas kompiuteriui reikalingas operacijas. Kai reikia atlikti labai daug kokių nors tam tikros rūšies veiksmų, pavyzdžiui, sudėtingus matematinius skaičiavimus, tikslinga sukurti atskirą procesorių, pritaikytą kurios nors rūšies operacijoms. Aišku, kad toks specialus procesorius operacijas atliks greičiau, o tuo metu pagrindinis procesorius gali atlikti kitą darbą. Pagrindinis procesorius, valdantis viso kompiuterio darbą, dažnai vadinamas centriniu procesoriumi. Papildomi procesoriai paprastai vadinami pagal jų atliekamas funkcijas, pavyzdžiui, matematikos, grafikos, garsų sintezė, signalų procesoriais.

Vidinė atmintinė. Procesorius atlieka įvairiausius veiksmus su duomenimis. Duomenis reikia kur nors pasidėti — įsiminti, rašyti. Tam kompiuteris turi atmintinę. Atmintinė skirstoma į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Vėlgi galime palyginti su žmogumi: smegenys — vidinė atmintinė, žmogaus naudojami informacijos šaltiniai — išorinė atmintinė. Abiejų rūšių atmintinės turi savų privalumų ir trūkumų. Vidinėje atmintinėje galima labai greitai pasiekti bet kurią ten laikomą informaciją. Tačiau šios atmintinės gamyba brangi, todėl ji kompiuteryje nėra didelė. Išorinė atmintinė gali būti didelė, nesunkiai pagaminama, tačiau joje esanti informacija pasiekiama lėčiau. Todėl visa informacija saugoma išorinėje atmintinėje, o į vidinę įkeliama tik ta, kurios reikia konkrečiu momentu. Kompiuterio vidinę atmintinę galima įsivaizduoti kaip popieriaus lapą, suskirstytą langeliais, į kuriuos rašomi skaičiai, reiškiančias komandas ar duomenis. Atmintinė būna sisteminiame bloke. Dažniausiai minimos keturios esminės vidinės atmintinės rūšys: 1) pastovioji; 2) pagrindinė; 3) sparčioji; 4) vaizdo.

Pastoviojoje atmintinėje saugoma būtiniausia informacija, iš jos galima tik skaityti, o įrašyti į ją nieko neleidžiama (todėl ji vadinama anglų k. read only memory (ROM), t.y. „tik skaityti iš atmintinės“). Pastoviojoje atmintinėje būna įrašyta pagrindinė įvesties ir išvesties sistema (anglų k.basic input/output system (BIOS)), kompiuterio darbo pradžia ir t.t. Informacija į šią atmintį įrašoma gaminant kompiuterį, vartotojas jos negali pakeisti. Sutrikus pastoviajai atmintinei, sutrinka ir viso kompiuterio darbas. Svarbiausioji atmintinės dalis — pagrindinė atmintinė. Nuo jos priklauso viso kompiuterio darbas. Joje laikoma informacija, su kuria konkrečiu metu dirba centrinis procesorius. Tai būtų: operacinės sistemos
branduolys; programa, su kuria konkrečiu metu dirbama (pavyzdžiui, teksto tvarkymo sistema); dalis duomenų, kuriuos vartoja konkrečiu metu aktyvi programa; duomenų, kurie rodomi vaizduoklyje, kodai — vaizdai. Taigi pagrindinė atmintinė laiko programinę įrangą ir informaciją, kurią dirbdamas naudoja centrinis procesorius. Taip pat į ją įkeliama vartotojo pasirinkta ir vykdoma programa. Daug keblumų su pagrindinės atmintinės pavadinimu. Anglų k. ji vadinama random accesss memory (RAM) — tiesioginės kreipties atmintinė. Šios atmintinės svarbiausia savybė — informacija joje surandama greičiau, negu išorinėje atmintinėje, todėl ji dažnai vadinama operatyviąja. Nevengiama vadinti ir išsamiau: tiesioginės kreipties atmintine. Įvardijant pagrindine atmintine, pabrėžiamas šios atmintinės rūšies svarbumas vartotojui. Kasmet kompiuteriai gaminami su vis didesne ir didesne pagrindine atmintine. Šiuolaikinių kompiuterių pagrindinės atmintinės talpa — 64 ir daugiau Mbaitų. Sparčioji atmintinė (angkų k. catch memory) — tai tarpininkė tarp pagrindinės atmintinės ir procesoriaus. Joje laikoma aktualiausia informacija, kurios dažniausiai prireikia procesoriui — jis ją gauna greičiau ir dėl to paspartėja viso kompiuterio darbas. Šios rūšies atmintinės kompiuteriuose atsirado ne taip jau seniai, jos susijusios su mikroschemų gamyba ir gali būti laikomos tarytum pagrindinės atmintinės dalimi. Analogiškai nuo pagrindinės atmintinės atsiskyrė ir vaizdo atmintinė (anglų k. visual access memory, sutrumpintai VRAM). Ji aptarnauja vaizduoklio procesorių ir skiriama grafiniai informacijai, kuri turi būti vaizduojama ekrane, laikyti. Vidinė atmintinė reikalinga procesoriaus darbui. Ja naudodamasis jis atlieka įvairius veiksmus su duomenimis, šioje atmintinėje saugomi rezultatai. Procesoriaus ryšiams su kitais įrenginiais bei įtaisais reikalinga speciali priemonė — magistralė. Magistralė — tai linijos (laidai), jungiančios kompiuterio įrenginius į vieningą visumą. Magistralė yra tarytum telefono linija, kuria naudodamasis kompiuteris gali pasiekti bet kurį įrenginį (jam „paskambinti“). Be abejo, kiekvienas įrenginys turi turėti specialias jungtis — adresus (tarytum telefono numeris), kad jomis vienareikšmiškai pasiektų reikiamą įrenginį.

Kompiuteris turi daug įvairiausių išorinių įrenginių, kurie jam talkina. Vienais (įvesties įrenginiais) — žmogus perduoda informaciją kompiuteriui, kitais (išvesties įrenginiais) kompiuteris pateikia apdorotą informaciją žmogui. Įvesties ir išvesties įrenginių yra daug ir įvairių, jie nuolat tobulinami, keičiami, atsiranda naujų. Aptarsime dažniausiai vartojamus: klaviatūrą, pelę, vaizduoklį, spausdintuvą.

Klaviatūra. Tai pagrindinis įvesties įrenginys, skirtas raidėms, skaitmenims ir kitokiems ženklams įvesti į kompiuterį bei jam valdyti. Kompiuterio klaviatūra turi analogą — rašomąją mašinėlę. Daugiau kaip šimtą metų rašytojams, raštininkams, valdininkams ji buvo nepamainomas įrankis tekstams spausdinti. Jos pagrindinė dalis — klavišai, kuriuos paspaudus, popieriuje atsispaudžia raidės, skaitmens ar skyrybos ženklo simboliai. Kadangi tekstuose reikalingos didžiosios ir mažosios raidės, skaitmenys bei įvairūs skyrybos ženklai, tai reikia nemažai (daugiau nei 100) klavišų. Tokia klaviatūra būtų gremėzdiška, todėl buvo sugalvota kiekvienam klavišui priskirti po du ženklus. Jei klavišui priskirta mažoji ir didžioji raidė, tai ant klavišo užrašoma pastaroji , jei priskirti skirtingi simboliai, tai vienas ženklas rašomas maždaug klavišo viduryje (vadinama pirmuoju, arba pagrindiniu, lygiu), kitas — kiek aukščiau viršuje (vadinama antruoju lygiu). Spausdinant pirmuoju lygiu, gaunami visi pagrindiniai ženklai (pvz., mažosios raidės), antruoju, paspaudus specialų klavišą (ar kitaip perjungus lygį) — priskirtieji alternatyvus ženklai (pvz., didžiosios raidės). Daugumos rašomųjų mašinėlių raidės trimis klavišų eilėmis. Klaviatūras sutarta vadinti pagal jų viršutinių raidžių eilės pirmutines iš kairės raides. Angliškai kalbančiose šalyse naudojamos klaviatūros, kurių viršutinės raidžių eilės pirmieji klavišai yra raidės Q, W, E, R, T, Y, jos vadinamos QWERTY. Analogiškai vadinamos ir kompiuterio klaviatūros. Kompiuterio klaviatūroje turi būti visi tekste vartojami ženklai, t.y. visa, kas buvo rašomojoje mašinėlėje. Be to, reikia nemažai klavišų kompiuterio darbui vadyti papildomų valdymo klavišų. Vėliau prireikė dar daugiau ženklų, todėl reikėjo pasirinkti: ar didinti klavišų skaičių, ar ieškoti kitokių būdų ženklams įkurdinti. Buvo pasirinktas pastarasis — įvedus dar vienas, trečiasis lygis. Dabar kai kurie klavišai turi du, kai kurie — net tris lygius. Taigi klaviatūra panaši į rašomąją mašinėlę, tik turi daugiau papildomų klavišų. Paprastai klaviatūros klavišai skirstomi į kelias grupes: 1) ženklų rašomosios mašinėlės; 2) valdymo sritis; 3) redagavimo sritis; 4) skaitmeninė sritis. Didžiausia yra skaitmenų sritis. Jos pagrindinė sritis atitinka rašomosios mašinėlės klavišus. Čia išdėstytos visos raidės, skaitmenys, skyrybos ženklai, kai kurie specialūs simboliai bei valdymo klavišai (Shift, Ctrl, Alt, Enter). Dauguma kompiuterio klaviatūrų dešinėje turi
skaitmenų klaviatūrą (drauge su aritmetinių operacijų ženklais). Ja ypač patogu naudotis, kai tenka surinkti daug skaičių. Dauguma kompiuterio klaviatūrų dešinėje turi atskirą skaitmenų klaviatūrą (drauge su aritmetinių operacijų ženklais). Ja ypač patogu naudotis, kai tenka surinkti daug skaičių. Tarp ženklų srities ir skaitmeninės srities yra redagavimo sritis. Ji susideda iš dviejų dalių. Keturi apačioje esantys krypčių klavišai gali pastumti žymeklį visomis keturiomis kryptimis. Virš jų esantys darkeli klavišai gali atlikti įvairius kitus žymeklio perkėlimo veiksmus: į puslapio pradžią (Page Up), į puslapio pabaigą (Page Down), į eilutės pradžią (Home), į eilutės pabaigą (End). Klaviatūros viršutinės eilutės kairioji sritis vadinama valdymo sritimi. Joje esantys funkciniai klavišai (žymimi F1, F2, …, F12 ) atlieka įvairias programų kūrėjų numatytas funkcijas. Pavyzdžiui, daugelyje programų klavišu F1 iškviečiamas žinynas, F5 — kopijuojama, F8 — šalinama. Kai kurie iš valdymo klavišų yra labai svarbūs ir dažnai vartojami. Vienas tokių — klavišas Enter; jis vadinamas įvesties arba vykdymo klavišu. Jį paspaudžiama, surinkę kiekvieną nurodymą kompiuteriui — tuomet kompiuteris žino, kad jau pateikta iki galo visa komanda ir reikia ją vykdyti. Papildomas valdymo funkcijas atlieka klavišai Ctrl, Alt, Shift. Kaip veikia klaviatūra, t.y. kaip klavišais perduodama informacija kompiuteriui? Klaviatūros klavišai įtaisyti ant matricos (plokštės su laidininkais, išdėstytais eilutėmis ir stulpeliais) eilučių ir stulpelių sankirtos taškų. Speciali mikroschema nuolat tikrina matricos eilutes. Paspaudus klavišą, sujungiamas vienas iš klaviatūros matricos eilutes. Paspaudus klavišą, sujungiamas vienas iš klaviatūros matricos kontaktų. Mikroschema randa klavišo paliestą matricos eilutę ir ieško atitinkamo stulpelio. Atradus paliestą stulpelį, suformuojamas klavišo vietos kodas, kuris siunčiamas apdoroti į kompiuterio sisteminį bloką. Atleidus klavišą, vėl siunčiamas signalas, kad klavišas jau nepaspaustas. Jei kitas klavišas paspaudžiamas neatleidus pirmojo, tai įsiminami abiejų klavišų kodai ir t.t. Lietuvoje dažniausiai vartojamos QWERTY arba ĄŽERTY klaviatūros. Pastarojoje lietuviškos specifinės raidės išdėstomos vietoj nereikalingų mūsų kalbai raidžių. Klaviatūra sudaryta iš keturių klavišų grupių: 1) teksto rinkimo (rašymo); 2) funkciniai klavišai (F1, …, F12); 3) teksto valdymo (Page Up, …, →); 4) skaitmenų rinkimo klavišai.

Pelė. Šiandien nelabai beįsivaizduojame kompiuterį be pelės — ja greičiau ir patogiau nurodyti veiksmus kompiuteriui. Pelė laikoma šalia klaviatūros (dešinėje, jei dirbantysis dešiniarankis), geriausia — ant specialaus padėklo, kad laisvai judėtų. Su kompiuteriu pelė sujungta plonu laidu, primenančiu tikros pelės uodegą… Pelės viduje yra rutuliukas. Stumdant pelę, tas rutuliukas juda ir sukioja du vienas kitam statmenus ritinėlius, kurių galuose įtaisyti diskeliai su plyšiais. Vienoje diskelio pusėje yra spinduliuojantis įtaisas (spinduolis), kitoje — fotoelementas. Sukantis diskeliui, spinduolio skleidžiama šviesa pro plyšelius pasiekia fotoelementą. Pagal jo signalus nustatoma rituliuko judesio kryptis ir pelės nueitas atstumas. Rutuliuko judėjimas susietas su pelės žymekliu ekrane, taigi stumdant pelę, juda ir žymeklis ekrane. Pelės paprastai turi vieną, du arba tris klavišus (pelės klavišai neretai vadinami mygtukais). Taigi stumdant pelę žymeklis nustatomas ties reikiamu objektu ekrane, o paspaudus vieną iš jos klavišų — kompiuteriui perduodamas nurodymas, kokį veiksmą atlikti. Dažniausiai naudojamas kairysis pelės klavišas. Pelės taip yra skirstomos ir pagal skiriamąją gebą (jautrumą). Pelei analogiškas prietaisas yra valdymo rutulys. Tai tarsi apversta pelė, veikianti tuo pačiu principu. Skirtumas tik tas, kad pelės rutuliukas juda paviršiumi, o valdymo rutulys — sukiojamas pirštais. Šis įtaisas vis populiaresnis, ypač nešiojamuose kompiuteriuose, nes nereikia vietos jam stumdyti.

Vaizduoklis. Vaizduoklis — būtina kompiuterio dalis, svarbiausias jo išvesties įrenginys. Vaizduoklis — kompiuterio įrenginys, turintis ekraną, skirtą tekstiniai bei grafiniai informacijai rodyti, ir veikiantis panašiai kaip televizoriaus principais. Kartais vaizduoklis vadinamas displėjumi. Žodį „displėjus“ lietuviai perėmė iš anglų kalbos žodžio display, reiškiančio „parodyti, pavaizduoti“. Daugelis vaizduoklį vadina monitoriumi (anglų k. monitor) — jo prasmė būtų „stebėjimo, kontrolės prietaisas“. Lietuviškas terminas — vaizduoklis — šiam įrenginiui sugalvotas dar visai neseniai ir yra dar ne visai įprastas. Vaizduoklių būna įvairiausių: skitingo dydžio, formos, vaizdo kokybės. Vaizdo kokybė vaizduoklio ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičiaus ekrane), pošvyčio spalvos, kadrų kitimo dažnio ir t.t. Vaizduoklio, kaip televizoriaus ekrane, vaizdą piešia švytintis ir nuolat keičiantis savo padėtį taškas. Tas taškas — tai pėdsakas, kurį palieka elektronų pluoštas, pasiekęs ekrano vidinę pusę dengiantį liuminoforą. Taškas pradeda piešti vaizdą nuo kairioji viršutinio ekrano kampo. Jis vienodu greičiu perbėga ekraną iki
krašto, staiga grįžta prie kairiojo krašto ir pradeda piešti kitą vaizdo eilutę. Taip eilutė po eilutės nupiešiamas visas vaizdas. Vaizduoklio ekrano dydis (įstrižainė) matuojamas coliais. Dažniausiai šiuo metu naudojamų vaizduoklių ekranai būna 15 ar 17, 21 colio. Kai reikia rodyti didesnį ir ryškesnį vaizdą, pavyzdžiui, leidyboje, naudojami didesni ekranai.

Spausdintuvas. Šis įrenginys nėra būtinas kompiuterio darbui, tačiau jis reikalingas, kai norima išspausdinti rezultatus. Spausdintuvas — išorinis kompiuterio įrenginys, skirtas kompiuterio informacijai išspausdinti ant popieriaus. Spausdintuvų vėl būna įvairiausių, skirtingos spausdinimo kokybės, greičio, vartojamos energijos, patogumo ir kt, rodiklių. Pagal veikimo principą spausdintuvus galima skirstyti į tris pagrindines grupes: adatinius, rašaliniu ir lazerinius. Adatinio spausdintuvo mechanizmą sudaro adatos, kurios iš taškų suformuoja tekstinį ar grafinį vaizdą. Šių spausdintuvų trūkumai: lėtai spausdina, triukšmingi, prastesnė spausdinimo kokybė. Rašaliniai spausdintuvai veikia tolydžiai, impulsais purkšdami rašalą į reikiamą popieriaus vietą. Lazerinių spausdintuvų veikimo principas pagrįstas lazerio įtaiso (lazerio spindulio ir daugiabriaunio veidrodžio) galimybe suformuoti ant apvalaus būgno dokumento atvaizdą. Padengus būgną specialiais milteliais (toneriu), įelektrinto būgno vietos pritraukiama dažų miltelius, ir vėliau popieriuje, besisukančiame kartu su būgnu, milteliai suformuoja kokybišką dokumento vaizdą.

2. Programinė kompiuterio įranga (operacinės sistemos samprata, grafinė terpė, piktogramos, programos atvėrimas, veiksmai su langais, taikomoji programinė įranga, mokomosios programos, transliatoriaus samprata).

Operacinės sistemos.

Operacinė sistema — tai programų rinkinys, skirtas organizuoti vartotojo darbui kompiuteriu: valdyti įvairius kompiuterio įrenginius, kontroliuoti programų vykdymą. Daugelyje asmeninių kompiuterių seniau buvo vartojama operacinė sistema DOS. Tačiau jos vartotojas turi žinoti nemažai įvairių komandų. Todėl buvo sukurtos patogesnės, vaizdesnės sąsajos. Ypač šiuo metu mėgstamos grafinės sąsajos, pavyzdžiui, „Windows“. Operacinė sistema sudaro svarbiausią kompiuterio programinės įrangos dalį. Ji yra tarpininkė tarp žmogaus ir kompiuterio, ja žmogus valdo kompiuterio darbą, tvarko programas ir duomenis, laikomus kompiuterio atmintinėje. Trumpas jos apibūdinimas būtų toks: operacinė sistema — tai kompiuterio programinės įrangos dalis, valdanti programos vykdymą. Operacinės sistemos: MS-DOS, Microsoft Windows 95, Microsoft Windows 98, Microsoft Windows 2000, Windows NT, Unix, Aix, Linux.

Grafinė terpė. Piktogramos. Programos atvėrimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2616 žodžiai iš 8706 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.