B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas.
Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai,
dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą
– kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės
dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai
jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras
pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės,
giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano
„Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė
refleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintas
tikrovės paveikslas.
Kazys Bradūnas – ryškiausias žemininkų ideologijos poetas. Jis išleido
nemažai lyrikos rinkinių: „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuose“, „Svetimoji
duona“, „Maras“ , „Apeigos“ ir kitus, jiems būdingas gimtosios žemės
svarbumas. K. Bradūnui labai svarbi jo gimtinės Lietuvos, ateitis,
istorija, jis yra žemės, kultūros ir istorijos poetas. K. Bradūno kūrybai
didelę reikšmę turėjo K. Donelaitis, M. K. Čiurlionis. Visos K. Bradūno
kūrybos pagrindinė tema – gyvenimas svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, nuo
namų. Žemės ilgesys poeto kūryboje poetizuojamas. Šiame eilėraštyje, kaip
ir daugelyje kitų, labai svarbi žemės tema. Čia tėvynės žemė yra viskas, be
jos neverta gyventi, o jei gyveni, tai tik egzistuoji.
Vincas Mykolaitis – Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės –
filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visas
literatūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių
šešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. Putino kūryboje buvo trys
lyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Maironio įtaka, turtingų emocinių
išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinį
pasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuoja
išorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis
(svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būties
problemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų
susikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidinius
konfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.Juozas Grušas – vienas didžiausių XX a. Lietuvių dramaturgų, kaip
prozininkas debiutavęs dar prieš antrą pasaulinį karą. Jis lietuvių
dramaturgijoje įteisino tragedijos žanrą („Herkus Mantas“) sukūrė moralinio
teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiama tradicinės ir
šiuolaikinės dramos tendencijos. Rašytojas darė įtaką , vėlesnei Just.
Marcinkevičiaus, J. Glinskio, K. Sajos dramaturgijai. Rašydamas J. Grušas
ieškojo paralelių istorijoje, kūrė sudėtingą perkeltinių prasmių tekstą,
naudodamas groteską, paradokso, absurdo elementus. J. Grušo dramos labai
įvairios: tragedija „Herkus Mantas“, tragikomedija „Pijus nebuvo
protingas“, istorinės – poetinės dramos „Barbora radvilaitė“ ir
„Švitrigaila“. Istorinėse dramose intensyviai mąstė apie savo pavergtas
tautas, valstybės ir atskiro žmogaus likimą, bei laisvės viltis. Poetinėje
dramoje „Barbora Radvilaitė“ svarbiausia ne politiniai įvykiai, ne
istorinis tikroviškumas, ne epochos buitis ir dvasia, o dviejų istorinių
asmenybių meilė. Grušui aukščiau už viską humanistinė žmogaus egzistencijos
prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje.
Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas,
netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, poemų ir poetinių dramų
kūrėjas. Poetas priklausė „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų kartai, kuri
ideologinis deformacijos metais literatūrai sugrąžino bendražmogiškąsias
vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją,
estetinius literatūros vertės kriterijus. Just. Marcinkevičiaus poezijos
centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios
vertybės. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramos: įsiklausimą į gamtą ,
dramatišką istorijos pojūtį, gal todėl pradėjo kurti lietuvių kultūros
poetinę istoriją, daug dėmesio skirdamas istorinėms asmenybėms (Mindaugui,
Donelaičiui, L. Stuokai Gucevičiui ir Mažvydui). Dramos „Mažvydas“ –