3 inovacijos-pesikeitimai naujovės

Inovacinė įmonė yra ne ta kuri įdiegė naują teTyrimų etape inovaciniai projektai finansuojami nuosavomis lėšomis bei

negrąžintinų dotacijų forma. Dotacijos gaunamos iš Valstybinio (viešojo)

sektoriaus – vyriausybių, regioninių institucijų ar Europos Komisijos.Nei bankai, nei kokie nors kiti investuotojai šiame etape nėra

suinteresuoti investuoti.Kai projektas pasiekia plėtros etapą, tai yra, kai galima sukurti

bandomosios gamyklos pirmavaizdį, situacija pradeda keistis. Valstybinis

(viešasis) sektorius išlieka vienu iš galimų finansavimo šaltinių, tačiau

tuomet susidomėjimą gali parodyti:- pradinis (ang. Seed) kapitalas – rizikos fondai, suinteresuoti pirminėms

investicijoms į technologijas bei inovacinius projektus, po kurių gali

sekti kitos investicijos, jeigu projektas baigiasi įmonės formavimu.

Pradinis finansavimas gali būti teikiamas per paskolos arba investuojant į

įmonės kapitalą;

– rizikos kapitalas – gali susidomėti, kai įkurta įmonė siekia papildomo

finansavimo konkrečiam projektui.Įvedimo į rinką etapas yra tam tikru požiūriu sunkiausias finansavimo

etapas, nors daug kas priklauso nuo konkretaus inovacinio projekto dydžio

ir pobūdžio.Įvedimo etape verslo angelai gali būti pajėgūs suteikti pradinį finansavimo

akcinio kapitalo formavimui, duoti patarimų ir padėti naujai įmonei. Šis

šaltinis tinkamiausias, kai reikalingos santykinai mažos sumos ir kai

konkretus projektas, nesusijęs su aukštųjų technologijų sritimi. Šiame

etape ženklų vaidmenį vaidina ir rizikos kapitalas.Eksploatavimo etape, kai įmonės vykdo komercinę veiklą, susidomėti projektu

gali bankai arba kitos rizikos kapitalo rūšys.Priklausomai nuo to, kuriame plėtros etape yra projektas, priklauso ir

finansavimo galimybės. Esant skirtingai atitinkamų plėtros etapų rizikai,

galimi skirtingi projektų finansavimo šaltiniai (2.2 pav.).

2.2 pav. Rizikos laipsnis ir plėtros etapai

Galima matyti, kad kai kurie finansavimo šaltiniai yra labiau tinkami, nei

kiti konkrečiam atvejui. Verslininkų nuosavų lėšų bei draugų ir šeimos

narių pinigus gana paprasta rasti. Verslo angelai, nors jie yra labai

svarbus pinigų šaltinis – manoma, kad pradinių etapų investicijų atveju,

bendras finansavimas iš jų yra dažniau pasitaikantis, nei iš formalių

rizikos kapitalo fondų.Smulkios ir vidutinės verslo (SVV) įmonės ir kitos įmonės, kurių projektus

iš dalies finansuoja valstybės fondai bei Europos Komisija, gali būti

patrauklios kitiems kapitalo šaltiniams, įskaitant verslo angelų sektorių,

bankus ir rizikos kapitalą.Kaip taisyklė, bankai nėra linkę rizikuoti ir todėl mažai tikėtina, kad jie

investuotų į naujos įmonės akcijas. Tačiau, jie gali tiekti paskolas ir

taip pat įprastas bankininkystės paslaugas: čekių ir kaupiamąsias

sąskaitas, kredito perviršio paslaugas, t.t.Rizikos kapitalas teikia finansinę paramą įmonei dalyvaudamas jos nuosavame

kapitale arba pasinaudodamas teise paversti paskolą nuosavu kapitalu.

Santykinai didelę riziką kompensuoja galimybė gauti didelį grįžtamąjį

pelną. Tai siejasi su didele rizika, nukreipta į įmones su dideliu augimo

potencialu.Vertinant rizikos kapitalo fondų požiūrį, svarbu suprasti tai, kad jie

specializuojasi konkrečiuose finansavimo etapuose (2.3 pav.):

2.3 pav. Projekto finansavimo etapai ir šaltiniai

1. Įžanginis finansavimas. Finansavimas teikiamas pradinės koncepcijos

tyrimui, vertinimui ir kūrimui prieš verslo įmonei sukuriant produkto

prototipą.2. Pradžia. Finansavimas tiekiamas įmonėms produktų plėtrai ir pradiniam

marketingui. Įmonės gali būti dar tik kuriamos arba jau gali vykdyti veiklą

trumpą laiką, tačiau dar nepardavinėja savo produktų.3. Ankstyvoji plėtra. Finansavimas teikiamas įmonėms, kurios pabaigė

produkto kūrimo etapą ir reikalauja daugiau lėšų, reikalingų komercinės

gamybos ir pardavimo inicijavimui. Įmonės iš šios veiklos dar negauna

pelno.4. Ekspansija (vėlyvoji plėtra). Finansavimas tiekiamas augimui ir

ekspansijai įmonės, kuri dirba subalansuotai arba pelningai prekiauja.

Kapitalas gali būti panaudojamas didesnio gamybos pajėgumo finansavimui,

rinkos arba produkto plėtrai ir/arba papildomų apyvartinių lėšų kūrimui.

Rizikos kapitalo savininkai skirstomi į tris rūšis:

1. Privatūs investuotojai;

2. Lėšų valdymo įmonės;

3. Valstybinio sektoriaus fondai.1. Privatūs investuotojai dažnai žinomi, kaip „verslo angelai“, jie yra

turtingi asmenys, pasirengę panaudoti savo asmeninius finansinius išteklius

rizikingoms investicijoms, remdamiesi savo paskirtimi ir interesais. Dažnai

jie yra į pensiją išėję vyresni didesnių įmonių vadovai arba žmonės,

pardavę savo įmones, norintys panaudoti savo pinigus. Jie gali investuoti

vieni arba mažomis grupėmis.Kaip rodo praktika, verslo angelai yra linkę investuoti savo šalyje į tuos

verslo sektorius, kuriuose jie turi patirties. Pavieniui jų investicijos

gali būti gana mažos – iki 50’000 Eurų, tačiau jiems susijungus –

investuojamos sumos didėja. Be to, jie daro greitus sprendimus
dėl

investavimo.2. Lėšų valdymo įmonės. Tai tradicinis, formalaus rizikos kapitalo

sektorius. Rizikos kapitalo lėšų valdymo įmonė valdo savo investuotojų

(akcininkų) lėšas ir reikiamu laiku atskaičiavus išlaidas ir mokesčius

grąžina pelną tiems investuotojams.Kai kurios iš šių įmonių valdo palygint mažas sumas – kelis milijonus Eurų.

Didžiausios iš jų valdo daug milijardų Eurų. Visos jų turi aiškius

interesus dėl savo lėšų investavimo.3. Valstybinio sektoriaus fondai. Šie fondai formuojami iš regioninių ar

nacionalinių biudžetų, kartais kartu panaudojant privačias lėšas. Šių fondų

veiklos tikslas dažnai yra ne pelnas, o – regioninė plėtra ir darbo vietų

sukūrimas. Kaip rodo praktika, valstybinio sektoriaus fondai koncentruojasi

mažiau išsivysčiusiuose regionuose/valstybėse.Nepriklausomai nuo to, koks rizikos fondo veiklos prioritetas: ar verslo,

geografinis sektorius bei projekto plėtros etapas yra du pagrindiniai

klausimai, kuriais domisi visi verslo angelai ar fondų vadovai:

1. Koks potencialus pelnas iš šių investicijų?

2. Kiek reikia pinigų?

Kai inovacinė įmonė parodo, kad investicijos kuria pelną, rizikos fondai

yra linkę nustatyti „ribinį lygį“, už kurio jie nebeinvestuoja. Tai yra

rizikos investicijoms būdingos rizikos, kuri kai kurių įmonių atveju

neišvengiamai baigiasi investicijų portfelio praradimu. Tikimasi, kad geros

investicijos kompensuoja blogas ir tokiu būdu pasirenkama aukšta riba, kad

į portfelį būtų įtraukti tiktai potencialiai augančių įmonių inovaciniai

projektai.Atskirų fondų ribinis augimo lygis nesiskiria, bet jis paprastai nustatomas

nuo 40% iki 60% per metus. Tai gali atrodyti daug, tačiau nereikia

pamiršti, kad rizikos fondas paprastai nesitiki paimti iš įmonės tai

grynaisiais pinigais. Tai investuotojų dalies įmonėje vertė, kai

investicijos suteikiamos, vertinant pagal vertybinių popierių svyravimus

arba prekybos būdu.Netgi geras projektas nebūtinai bus finansuojamas, jeigu pasirodo, kad

aplinkui yra stipri konkurencija.Investicijų dydis yra kitas pagrindinis faktorius. Netgi labai aukšta

įplaukų norma nesukurs didelių grynųjų pinigų sumų, jeigu investuotas

kapitalas yra labai mažas. Be to, mažų investicijų kaštai yra didesni, arba

santykinai didesni nei didelių investicijų. Tai iš dalies yra dėl daugelio

fiksuotų kaštų (profesiniai patarėjai, mokesčiai, tyrimai) ir iš dalies dėl

daugiau laiko, reikalingo iš vadovybės valdant investicijas. Dėl šios

priežasties dauguma rizikos fondų nesvarstys, jeigu reikia investuoti,

tarkim, mažiau kaip 500’000 Eurų – kartais daug daugiau – ir sutelks savo

dėmesį į didesnius sandorius.Skolos ir nuosavo kapitalo santykis yra esminis įmonės kapitalo struktūros

aspektas. Kadangi kažkuria prasme nuosavo kapitalo netekimas yra

“kontrolės” netekimas, skolos ir nuosavo kapitalo santykis kartais yra

apibūdinamas kaip didelė arba maža „įtaka.“ Kai projektas finansuojamas

skolintomis lėšomis – išlaikomas nuosavas kapitalas ir kontrolė. Taigi,

šiuo atveju, savininkas išlaiko daugiau įtakos. Kita vertus, kai projektas

finansuojamas pritraukiant kapitalą akcijų forma, netenkame kontrolės ir

todėl turime mažiau įtakos.Pasirenkant optimalų skolos ir nuosavo kapitalo santykį reikia įvertinti

tris dalykus:

– projekto grynųjų pinigų srautus, kad padengti skolas;

– skirtingų finansavimo rūšių santykinius kaštus;

– nuosavybės ir kontrolės aukojimo įtaką.

Finansavimo galimybės ir kapitalo struktūra bei santykis turi tikti tiek

savininkui, tiek investuotojui, todėl būtina įvertinti du aspektus:

– įmonės vadovo/verslininko interesus,

– investuotojo interesus.

Įmonės interesus apsprendžia:

1. Kaštai. Kuo didesnė skola, tuo didesnė fiksuota grynųjų pinigų

aptarnavimo našta. Tačiau, faktiniai skolos kaštai mažesni už akcinio

kapitalo kaštus.

2. Rizika. Jeigu skolinamasi daug – padidėja rizika, kadangi įmonė

stipriai susiejama su suplanuotomis palūkanomis ir skolos grąžinimo

terminais. Jeigu nevykdoma paskolos sutarties įsipareigojimų, skolintojas

gali priversti likviduoti įmonę.

3. Galimybės, kaip apsisaugoti nuo neigiamos rizikos. Jeigu įmonė arba

projektas yra labai jautrus palūkanų normų padidėjimui, galima tartis su

investuotojais dėl fiksuotos palūkanų normos.

4. Santykiai su trečiosiomis šalimis. Privatus investuotojas, investuodamas

į akcinį kapitalą dažniausiai tikisi ir didesnės įtakos valdyme bei

sprendimų priėmime įmonėje, lyginant su kitomis investuotojų rūšimis.

Investuotojo interesus apsprendžia šie kriterijai:

1. Įplaukų norma. Reikia nustatyti, ar įmonė gali sukurti pakankamą įplaukų

normą iš investicijų (investuotojas į akcinį kapitalą paprastai nori

minimalių įplaukų nuo 25% iki 40% per metus). Tai pat reikia įvertinti, ar

įplaukų norma yra palanki, įvertinant bendrą rizikos lygį.

2. Kontrolė. Kai kurie investuotojai reikalauja dalyvavimo valdyme ir

sprendimų priėmime. Reikia nuspręsti ar įmonė yra tam pasirengusi, jei

taip – kokiu lygiu.

3. Išėjimo strategija. Turi būti planas, kaip investuotojui
Didelės

rizikos investuotojai kažkurioje vietoje nori išlošti iš savo investicijų.

Šio galimo išėjimo plano pobūdis, laikas ir likvidumas turi atitikti ir

įmonės planus.

4. Sutartis su akcininku. Didinant akcinį kapitalą, pravartu sudaryti

sutartį su akcininku, siekiant nustatyti jo vaidmenį ir apribojimus. Tai

taip pat padės išvengti nesusipratimų ateityje.

5. Teisiniai ir įstatyminiai klausimai. Reikia vertinkite, ar yra kokie

nors teisiniai ar įstatyminiai apribojimai, dėl kurių jūs ir potencialus

investuotojas būtų nesuderinami

Privalomi reikalavimai.

3 ETAPAS. Investavimo patrauklumo pagrindimas

Žinant, kiek reikia lėšų inovacinio projekto įgyvendinimui, kam jos

naudojamos, kokios investuotojų rūšys galėtų tuo domėtis, reikia parodyti

potencialiam investuotojui investavimo į projektą patrauklumą, tai yra –

reikia pagrįsti ir įvertinti įmonės augimo potencialą.Kapitalo investavimo tikslas yra labai aiškus. Investuotojai ieško trijų

dalykų:- puikaus pelno potencialo,

– aukštos įplaukų normos,

– būdo, kaip atsiimti savo pinigus.Jeigu inovaciniame projekte šių sąlygų nėra, potencialūs investuotojai

nesutiks investuoti lėšų į tokį projektą. Todėl norint, kad investavimas

atrodytų patrauklus, reikės pateikti informaciją, kuri yra svari ir

įtikinanti vertinant pagal kiekvieną anksčiau minėtą investuotojų

pagrindinę sąlygą (3.1 lentelė). Ši informacija taip pat gali tarnauti kaip

verslo plano ir investavimo pasiūlymo pagrindas.

3.1 lentelė. Investavimo patrauklumo pagrindimas

|Ko ieško |Ką reikia parodyti ir kaip tai padaryti |

|investuotojai | |

|1) investuotojai |Reikia parodyti, kad: |

|ieško puikaus |suprantate savo verslą ir rinką; |

|pelno potencialo. |vadovaujate įmonei, kuri yra pasirengusi augti; |

| |turite perspektyvų augimo planą. |

| |Reikia atlikti įmonės stipriųjų, silpnųjų pusių, |

| |galimybių ir grėsmių analizę. Ši analizė būna augimo ir |

| |pelno plano pagrindu. |

|2) Jie nori |Reikia parodyti: |

|išskirtinių |verslo vertę dabar ir ateityje; |

|įplaukų iš |įplaukų normas, kurių gali tikėtis investuotojai. |

|investicijų |Reikia nustatyti verslo ir augimo galimybių vertę. Šis |

|(paprastai nuo |įvertinimas padės nustatyti kainą, kurią investuotojai |

|25% iki 40% per |turėtų sumokėti, kiek akcinio kapitalo jie gaus bei kokių|

|metus). |įplaukų iš investicijų jie gali tikėtis. |

|3) Investuotojams |Reikia pateikti: |

|reikia būdo, kaip |realią ir įgyvendinamą investuotojų išėjimo/pasitraukimo |

|atgauti savo |strategiją. |

|pinigus. |Reikia parengti aiškų planą su fiksuotais terminais, kaip|

| |investuotojai atgaus savo investicijas ir gaus pelną. |Investuotojai tikisi pamatyti informaciją, kuri pagrindžia inovaciniame

projekte pateiktus teiginius. Jie ieško kiekybinės ir kokybinės

informacijos apie verslo sritį ir įmonę. Šiam tikslui pasiekti reikia

atlikti verslo aplinkos ir įmonės analizę. Vienas būdas, kaip tai padaryti,

yra pasinaudoti situacijos analize ir įvertinti esamą situaciją bei

galimybes.Rizikos kapitalo investuotojai, suteikdami lėšas, padeda įgyvendinti

inovacinį projektą ir sudaro prielaidas įmonės veiklos plėtrai, tačiau už

tai jie tikisi didelio įdėtų lėšų grįžimo (įplaukų). Investuotojams

reikalingi įrodymai, kad investavimas sukurs įplaukas, kurios kompensuos jų

riziką. Reikia jiems įrodyti, kad įmonė gali sukurti išskirtines bei

dideles įplaukas: paprastai nuo 25% iki 40% per metus.Be to, investuotojai nori gauti grynuosius pinigus už savo akcijas kažkur

po trijų – septynių metų nuo jų investavimo. Reikia turėti parengtą

investitorių „išėjimo/pasitraukimo strategiją“, kuri dažniausiai yra

vienintelis būdas, kuris garantuotų investuotojams nuo 25% iki 40% įplaukų

iš jų investicijų.Dauguma rizikos kapitalo investuotojų teigia, kad įmonės vadovybė yra

vienintelis svarbiausias verslo galimybių ir sėkmės veiksnys. Kvalifikuotai

parengta verslo ir augimo plano analizė yra svarbiausi elementai, kurie

atskleidžia įmonės vadovavimo komandos sugebėjimus.

3.1 Įmonės augimo potencialo pagrindimas

Investuotojui reikia pateikti realistinę ir įtikinančią informaciją, kuri

patvirtintų argumentus, kad inovaciniame projekte slypi didelė ir reali

galimybė verslo plėtrai.

3.1 pav. Įmonės augimo potencialo tyrimas

[pic]Vienas iš būdų, kaip ištirti ir parodyti verslo plėtros potencialą, yra

atlikti situacijos analizę, kurios metu įvertinama išorinė aplinka

(verslas, konkurentai, t.t.) bei vidiniai įmonės veiksniai (marketingas,

gamyba, t.t.).Situacijos analizė turi du privalumus:

• ji padeda suformuluoti strateginius tikslus ir planus,
verslas

galėtų realizuoti savo potencialą;

• ji gali padėti įtikinti rizikos kapitalo investuotojus, kad įmonės

nauja veikla gerai prisitaikys prie aplinkos ir konkurencinių sąlygų.

Ši procesas literatūroje vadinamas „SWOT“ analize, kadangi jos metu

nagrinėjamos įmonės stipriosios (Strengths) ir silpnosios (Weaknesses)

pusės bei išorinės galimybės (Opportunities) ir grėsmės (Threats).Situacijos analizės būtinumą apsprendžia tas, kad ji padeda sukurti planus

ir numatyti konkrečius veiksmus, kurie:

• maksimaliai sumažina nustatytą grėsmė įmonei;

• padeda pasinaudoti galimybėmis;

• leidžia pasinaudoti įmonės stipriosiomis pusėmis;

• maksimaliai sumažina arba pašalina įmonės silpnąsias puses.Įmonės vidinės aplinkos analizė (3.2 lentelė)

Analizuojant įmonės vidinius veiksnius, reikia nustatyti jos silpnąsias ir

stipriąsias puses. Stipriosios pusės yra vidiniai įmonės veiksniai, kurie

padeda įmonei pirmauti prieš konkurentus. Silpnosios pusės yra veiksniai,

kurie verslui daro konkurencinės žalos.

3.2 lentelė. Įmonės vidinės aplinkos analizė

|Valdymas |Silpnosios pusės 1 2 3 4 5 |

| |stipriosios pusės |