TURINYS
1. Įvadas…………………………………………………………………………………………………………3
2. Miesto ir kaimo žmonių gyvenimo sąlygos, sveikatos būklė……………………………..4
3. Miestų klimatas……………………………………………………………………………………….5 – 6
4. Atmosferos oras…………………………………………………………………………………….7 – 10
5. Klimatas ir sveikata……………………………………………………………………………..10 – 12
6. Aplinkos apsaugos aspektai…………………………………………………………………………12
7. Išvada……………………………………………………………………………………………………….13
8. Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………14
ĮVADAS
Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos šiuo metu tapo itin raiškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo neigiamos pasekmės juntamos ne tik konfliktinių židinių aplinkoje, bet visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač aktuali tapo mus supančios aplinkos apsauga.
Aplinkos apsauga palaipsniui virsta atskira mokslo ir praktikos šaka, kuri formuojasi sociologijos, gamtos ir technikos mokslų sandūroje. Jos teoriniai pagrindai yra vientisi, paremti fundamentiniais mokslais.
Aplinkos apsaugos problema dabartiniu metu tokia sudėtinga, kad ją tenka spęsti įvairių sričių specialistams: ir praktikams, gamybos priemonių kūrėjams, ir ūkio organizatoriams, ir humanitarinė krypties atstovams, propaguojantiems visuomenėje sveikos ir harmoningos aplinkos kūrimo idėjas.
Terminas aplinka suprantamas ne vien kaip biosferos komponentų visuma, kuri užtikrina žmogaus biologinį egzistavimą Žemėje, bet ir kaip erdvinis teritorijos kompleksas, susidedanti iš natūralios gamtos ir jos antstato – antropogeninės veiklos padarinių. Svarbiausias aplinkos apsaugos tikslas būtų sudaryti prielaidas tolygiai visuomenės materialinės ir dvasinės kultūros plėtotei visais teritoriniais lygiais (globaliniu, regioniniu ir lokaliniu). Aplinkos kokybė atspindi ne tik visuomenės materialinę, bet ir dvasinę kultūrą. Aplinkoje išryškėja amžiais kurtos vertybės ir tai, kaip jos šiuo metu yra tausojamos.
Miesto ir kaimo žmonių gyvenimo sąlygos, sveikatos būklė
Miestų augimas, jų gyventojų skaičiaus didėjimas turi įtakos socialiniams-demografiniams procesams, o daugiausia – gimstamumui, amžiaus bei lyties sudėčiai ir t.t. Miestų kūrimąsi, augimą ir nykimą visuomet lėmė ekonominiai veiksniai – gamyba ir prekyba. Daugelyje miestų yra išlikę buvusių visuomeninių formacijų – feodalizmo ir kapitalizmo – bruožai. Tuo tarpu periferijoje buvo statomi fabrikai ir darbininkų gyvenvietės. Pramonės įmonių dūmai teršdavo miesto orą, o jų nutekamieji vandenys – paviršinio vavdens šaltinius.
Šiuolaikiniai miestai gali būti statomi keliais būdais.
Miesto kvartalai ( namais užstatytos ir iš visų pusių gatvėmis apribotos miesto dalys ) užstatomi:
a) pagal perimetrą – pastatai statomi lygiagrečiai visoms gatvėms,o kai tankiai užstatomi, – ir kvadrato viduryje. Kai 70% teritorijos užima pastatai, susidaro vadinamieji kiemai – šuliniai, kurie blogai vėdinasi, juose nusėda suodžių, dulkių, esti bloga pastatų insoliacija, daug mikroorganimų, o iš jų užterštas oras patenka į butus ir kt.;
b) linijiniu būdu – namai statomi eilėmis meridianine ir ekvatorine kryptimi. Šiuo atveju minėtų trūkumų išvengiama.
Mikrorajonas – miesto teritorijos dalis, iš visų pusių atskirta pagrindinėmis gatvėmis, be skersgatvių, skirta 6-10 tūkstančių gyventojų. Projektuojant miestus, pramoniniai zonai vieta parenkama atsižvelgiant į vyraujančių vėjų kryptį (vėjų rožę) ir upių tekėjimo kryptį: vyraujantys vėjai pramoninės zonos dūmus bei kitas oro priemaišas neša nuo miesto, o upės miesto teritorijoje neužteršiamos pramonės įmonių nutekamaisiais vandenimis. Gyventojų skaičiaus didėjimo, miestų augimo, jų susiliejimo į dudžiules aglomeracijos tempai verčia galvoti, kad gali ateiti toks laikas, kai visa žemė bus ištisas miestas. Šiuolaikiniai miestai praktiškai turi tik du matus – ilgį bei plotį ir primena žemės paviršiuje patiestą laikraštį: teritorijos užima daug, o gyventojų tankumas mažas. Kad miestuose mažiau susigrūstų transporto priemonių, tranzitiniam transportui įrengiami apvažiuojami keliai. Be to, miestų centruose, kur daugiausia susikaupia pėsčiųjų, įrengiamos izoliuotos nuo transporto zonos.
Miestų klimatas
Miestams augant, susidarė naujas vietinio klimato tipas – miestų klimatas. Fizinė ir cheminė atmosferos oro būklė tame pačiame mieste yra labai skirtinga, pavyzdžiui, vienoje gatvėje gali būti įvairios mikroklimatinės sąlygos.
Labiausiai oras teršiamas pramoniniuose miestose. Ore nustatoma daug kietų, skystų ir dujinių priemaišų, kurios į jį patenka deginant kurą katilinėse, fabrikuose, veikiant vidaus
degimo bei reaktyviniams varikliams. Kartais priemaišoms išsisklaidyti trukdo inversinis oro sluoksnis, susidarantis kelių šimtų metrų aukštyje. Po šiuo inversiniu sluoksniu kartais susikaupia tiek dūmų, suodžių ir kitų priemaišų, kad net dieną reikia dirbtinai apšviesti gatves. Kartu su vandeniu ir oro deguonimi daugelis priemaišų ardo mūro sienas, sukelia metalų koroziją, tirpina nailoną; gumos ar odos dirbiniai dėl jų poveikio pasidaro kieti ir trapūs, pamažu žūva visa kas gyva toje aplinkoje.
Miestų oras užteršiamas dviem būdais. Pirmiausia – tai dūmai ir sieros dioksidas, kurie susidaro deginant akmens anglį bei sunkiąsias naftos perdirbimo frakcijas. Kartu su rūko lašeliais šie komponentai susidaro toksinį rūką, arba smogą. Sieros dioksidas, veikiamas saulės spindulių, jungiasi su drėgme ir susidaro sieros rūgštį, labai kenksmingą ir gyvajai, ir negyvajai gamtai.
Antrasis būdas – tai įvairūs angliavandeniliai, kuriuos daugiausia išskiria vidaus degimo varikliai. Degant dyzeliniam kurui, susidaro azoto oksidai ir kaip antrinis produktas – aldehidai. Jie yra toksiški ir dirgina akių gleivinę. Be to, išsiskiria anglies monoksido, kurio koncentracija automobilių išmetamosiose dujose vidutiniškai yra 6,3%. Važiuojant techniškai sutvarkytu automobiliu į orą vidutiniškai išmetama: angliavandenilių – 10 kg, anglies monoksido – 36,azoto oksidų – 2 kg. Jeigu variklis netvarkingas arba sudilęs, tai visų šių priemaišų koncenracija kur kas didesnė.
Automobilių išmetamosiose dujose dar randama kancerogeniškai veikiančio 3,4-benzpireno, toksiškai veikiančio švino tetraetilo, akrolrino, ketonų ir kt.
Patekusios į miestų atmosferos orą, šios medžiagos vasarą, veikiamos intensyvių saulės spindulių (ypač 300 – 400 mm bangos ilgio), gali sudaryti palankias sąlygas fotocheminėms reakcijoms.
Saulės ultravioletinių spindulių energija atmosferos ore aktyvuoja SO2 ir NO2 molekules, kurios padeda susidaryti ozonui:
Tokių reakcijų metu susidaręs ozonas reaguoja su oleinais, įvairiais alifatiniais bei aromatiniais angliavandeniliais, dėl ko susidaro daug laisvų radikalų, peroksiacilnitratų, aldehidų, ketonų, įvairių peroksidų ir kt. Fotocheminėse reakcijose dalyvaujantis SO2 sudaro smulkiadispersiškus aerozolius, kurie fotocheminiam toksiniam rūkui (smogui) suteikia melsvą atspalvį.
Fotooksidantų susidarymo intensyvumas priklauso nuo aktyviųjų komponentų – angliavandenilių, anglies monoksido, azoto oksido ir kitų medžiagų – koncentracijos ore.
Daugelis mano, kad oras užterštas tik miestuose ir pramonės rajonuose. Dėl aktyvios atmosferos cirkuliacijos oro užteršimas jau tapo globaliniu reiškiniu ir apima visą troposferą. Tačiau apatiniai, užterštieji atmosferos sluoksniai su viršutiniais, švariausiais maišosi gana lėtai, todėl daugrlį pramoninių miestų gaubia užteršto oro kupolai.
Atmosfera virš mūsų miestų yra daug švaresnė. Tai pasiektaplaningai vystant liaudies ūkį, į praktiką diegiant naujausius mokslo pasiekimus, saugant gyvenamąją aplinką nuo užteršimo.
Miestų ore yra daug pakibusių dalelių arba aerozolių, kurie ilgainiui nusėda, bet kur ir kada – priklauso nuo dalelių masės, jų išmetimo į atmosferą aukščio, greičio ir temperatūros, taip pat nuo atmosferos oro temperatūros vertikalaus išsidėstymo ir vėjo. Stambios dulkės bei pelenai nusėda greta užteršimo šaltinio, o lengvuosius dūmų komponentus vėjas gali nunešti per 100 km. Dūmų ir dulkių debesisvirš miesto dieną sumažina natūralų miesto teritorijos apšvietimą, o naktį, atspindėdamas infraraudonuosius spindulius atgal į žemę, neleidžia pažemės orui ryškiau atšalti