VYNMEDŽIŲ TYRIMŲ APŽVALGA
1.1. VYNMEDŽIŲ SISTEMATIKA
Augalų sistematika – nuolat besivystanti botanikos mokslo šaka. Iki šiol botanikai nesutaria dėl kai kurių grupių, tarp jų ir vynmedžių taksonų, sistematines padėties. W. Schenk (1979) pateikia tokią vynmedžių sistematinę padėtį:
Classis – Magnoliatae (Dicotyledoneae)
Subclassis – Rosidae (Rosiflorae)
Superordo – Celastranae
Ordo – Rhamnales
Familia – Vitaceae
Subfamilia – Vitoideae
Genus – Vitis
Vynmedžių gentyje skiriamos 2 pogentės: Muscadinia Planch., kurių somatinių chromosomų skaičius yra 40, Euvitis Planch., kurių rūšys turi 38 chromosomas. Be to, šios dvi grupės dar skiriasi morfologiškai: Euvitis Planch.- žievė be lenticelių, ji ant senesnių ūglių susiskaldo į juostas ir plaušus, o ūglyje ties pumpuru yra skersinė diafragma. Uogos sutelktos į gausias kekes. Sėklos kriaušės formos. Ūsai nelygūs ir besišakojantys. Muscadinia Planch. žievė su lenticelėmis, nesiskaidanti į pluoštus. Ties pumpuru ūglyje nėra diafragmos (skersinės pertvaros), uogos sutelktos į mažas, rutuliškas kekes, sunokusios uogos nubyra. Ūsai lygūs ir nesišakojantys (EINSET, PRATT, 1975).
G. de Lattin (1939), tyrinėdamas Vitis L. genties rūšių kilmę ir paplitimą bei remdamasis anksčiau sukurta taksonomija, daugumą Euvitis Planch. genties rūšių sugrupavo į 9 sekcijas (Series). Jis pateikė žemėlapyje šių grupių paplitimo pasaulyje ribas. G. de Lattin įtraukė į savo sistemą 18 Šiaurės Amerikoje augančių vynmedžių rūšių. Nors kiek anksčiau L. Bailey (1934) minėjo 28 amerikines rūšis, be to, jo grupavimas skyrėsi nuo G. de Lattin. P. Galet (1956) teigė, kad JAV ir Meksikoje yra 20 vynmedžių rūšių. Dalis šių nesutapimų kilo dėl to, kad nesutapo botanikų ir ampeliografų nuomonės dėl rūšies požymių ir dėl hibridinių formų (BARRETT et al., 1969; LEVADOUX et al., 1962). Euvitis Planch. rūšys yra tarpusavyje fertilios, gamtoje jos izoliuotos tik geografiniais, fenologiniais ir ekologiniais barjerais. L. Levadoux et al. (1962) apjungė jas į vieną rūšį, turinčią 38 chromosomas.
Azijinę rūšių grupę sudaro 10 – 15 rūšių, augančių Rytų Azijoje, Kinijoje, Japonijoje, Javoje. Iš jų žinomiausia Vitis amurensis Rupr. rūšis. Ji nėra kultivuojama, bet jos vaisiai iš natūralių augimviečių Šiaurės Rytų Kinijoje vartojami maistui (PIENIAZEK, 1967).
Europos ir Vidurio Azijos regione žinoma tik viena V. vinifera L. rūšis.
A. Bauer (1983) pateikia tokią vynmedžių rūšių suskirstymo į sekcijas sistemą:
Sectio Muscadinia Planch.:
1. V. rotundifolia Michx.
2. V. munsoniana Simps.
Sectio Euvitis Planch.:
I. Series Labruscae:
3. V. labrusca L.
II. Series Aestivales:
4. V. aestivalis Michx.
5. V. lincecumii Muns.
6. V. bicolor Lec.
III. Series Cinerascentes:
7. V. cinerea Engelm.
8. V. cordifolia Michx.
9. V. berlandieri Planch.
IV. Series Rupestres:
10. V. rupestris Scheele.
11. V. monticola Buckl.
12. V. arizonica Engelm.
V. Series Ripariae:
13. V. riparia Michx. (= vulpina L.)
14. V. rubra Michx.
VI. Series Labruscoideae:
15. V. californica Benth.
16. V. caribaea de Cand.
17. V. coriacea Shttl.
18. V. candicans Engelm.
19. V. blancoii Muns.
20. V. coignetiae Pull.
21. V. romanenti Rom.
22. V. thunbergi Sieb.
23. V. lantana Roxb.
24. V. pedicellata Laws.
25. V. piesezkii Maxim.
VII. Series Insertae:
26. V. davidii Rom.
27. V. pagnuccii Rom.
28. V. amurensis Rupr.
29. V. balsaeana Planch.
30. V. flexuosa Thunbg.
31. V. retordi Rom.
32. V. pentagona Diels u. Gilg.
33. V. armata Diels u. Gilg.
34. V. bourgaeana Planch.
VIII. Series Viniferea:
35. V. vinifera L.
ssp. sativa DC.
ssp. silvestris Gmel.
ssp. caucasica Vav.
Kiti autoriai skiria tik du V. vinifera L. porūšius – V. vinifera L. silvestris Gmel. ir V. vinifera L. sativa DC, paskutinysis dar skirstomas į 4 varietetus: orientalis Negr. (šis dar į 2 subvarietetus – caspica Negr. ir antiaziatica Negr.), occidentalis Negr. (bei subvarietetas gallica Nemeth.), pontica Negr. (subvarietetas – georgica Negr. ir balcanica Negr.), borealis africana Gram (SĘKOWSKI, MYSLIWIEC, 1996).
Kiek sudėtingesnė vynmedžių veislių genealoginė padėtis. Senosios veislės yra išvestos vien iš Vitis vinifera L., jos pasižymi menku atsparumu šalčiui, ligoms ir kenkėjams (SĘKOWSKI, MYSLIWIEC, 1996). Nuo XIX amžiaus veislės išvedamos iš kitų rūšių (‘Concord’ iš Vitis labrusca) ar kryžminant skirtingas rūšis (pavyzdžiui, V. labrusca x V. riparia – ‘Beta’, V. rupestris x V. lincecumii x V. vinifera pirmieji A. Seibel hibridai, V. labrusca x V. aestivalis – ‘Catawba’). Šiuolaikiniai hibridai dar sudėtingesni, todėl vynmedžiai dažnai skirstomi į ampeliografines grupes. B. Sękowski ir R. Mysliwiec (1996) skiria tokias grupes:
1. Prancūziški – amerikietiški hibridai. Jie gauti kryžminant Vitis vinifera su V. riparia, V. rupestris, V. berlandieri, V. lincecumii, rečiau V. cinerea ir V. labrusca. Šios grupės veisles kūrė 1850 – 1940 metais A. Seibel ir jo mokiniai Villard, Oberlin, Kuhlman, Rivat. Jų sukurtos veislės iš dalies atsparios šalčiui, filokserai ir miltligei. Uogos mažos, naudojamos vyno gamybai, perdirbimui. Žinomiausios tokios veislės: ‘Aurora’, ‘Seyval Blanc’, ‘Cascade’, ‘Marechal Foch’.
2. Hibridai, gauti kryžminimo
metu naudojant V. amurensis. Šių veislių uogos sultingos, odelė stora, naudojamos vyno gamybai. Vegetaciją pradeda anksti, o baigia vėlai. Atsparumas šalčiui ir ligoms mažesnis nei prancūziškų – amerikietiškų hibridų. Naujesni hibridai panašesni į V. vinifera, tarp jų keletas desertinių. Žinomesnės yra tokios veislės: ‘Golubok’, ‘Agat Donskij’, ‘Wostorg’, ‘Kristaly’.
3. Amerikietiški hibridai. Jie gauti kryžminant V. labrusca, V. vinifera ir V. aestivalis. Hibridams būdinga atsparumas šalčiui, ligoms ir kenkėjams.Vegetaciją pradeda vėlai, o baigia anksti. Vaisių minkštimas gleivėtas (želė konsistencijos). Uogos vidutinės ir didelės, odelė stora. Žinomesnės yra tokios veislės: ‘Ontario’, ‘Seneca’, ‘Concord’, ‘Bath’, ‘Isabella’, ‘Himrod’, ‘Interlaken Seedless’, ‘Canadice’, ‘Vanessa’, ‘Swenson Red’, ‘Alden’. Pagrindinės selekcijos vietos – New York JAV (Geneva stotis) ir Ontario Kanadoje.
4. V. vinifera veislės:
a) Iš V. vinifera occidentalis kilusios veislės jautrios šalčiui, filokserai ir miltligei, joms reikia daug šilumos (vėlai sunoksta). Tai Noir grupės (Burgundiškos) veislės – jos žydi vėlai, uogos apvalios, mažos, kekė dažniausiai tanki, uogos odelė plona, minkštimas sultingas. Žinomiausios veislės: ‘Pinot Blanc’,’Pinot Noir’, Gamay’, ‘Frankenthal’.
b) Madeleine grupės veislės – ankstyvos, uogos mažos, apvalios, kartais elipsiškos, sultingos, kekė reta. Žinomiausios veislės: ‘Malinger’, ‘Madeleine angevine’.
c) Riesling grupės veislės – vėlyvos vyninės, baltos spalvos uogos, labai jautrios šalčiui ir ligoms, sunokimui reikia daug šilumos. Žinomiausios veislės: ‘Muller Thurgau’, ‘Riesling’.
d) Chasselas grupės veislės. Jų uogų minkštimas mėsingas – sultingas, kekės vidutinio dydžio, tankios. Žinomiausios veislės – ‘Chasselas blank’, ‘Chasselas Dore’ ir kt.
e) Iš var. pontica subvar. georgica ir balcanica kilusios desertinės veislės – turi dideles uogas. Žinomiausios veislės: ‘Boglarka’, ‘Muscat Hamburg’.
f) Besėklės veislės – didelės kekės, bet mažos uogos, dažnai jas reikia purkšti giberelinais, kad užsimegztų uogos. Atsparesnės šalčiui, lyginant su anksčiau minėtomis grupėmis. Žinomiausios įvairios ‘Kišmiš’ veislės.
g) Aromatingos vyninės veislės, pavyzdžiui, ‘Traminer’.
5. Muscadinia Planch. (V. rotundifolia Michx.) veislės. Jautrios šalčiui, mažos kekės, stiprus žemuoginis aromatas. Auginamos pietinėse JAV valstijose ir Meksikoje vynui ir sultims.
1.2. VYNMEDŽIŲ KULTŪROS ISTORIJA
Pirmosios vynmedžio (Vitis L.) fosilijos randamos sluoksniuose, kurių amžius 100 mln. metų, o tikrojo vynmedžio (Vitis vinifera L.) – 30 mln. metų (SEITZ, 1989). Centrinėje Europoje vynmedžiai vėl pradėjo augti po paskutinio ledynmečio, t. y. maždaug prieš 10 000 metų.
Vynmedžius žmonės augino nuo seniausių laikų. Pirmieji duomenys apie jų auginimą datuojami 4000 m. pr. m. e. Vynmedžiai buvo gerai žinomi senovės Egipte ir Izraelyje (minima Senajame Testamente). Egipto ir Mesopotamijos civilizacijos pirmosios pradėjo gaminti vyną. Nežinoma, kada ir kaip vynmedžiai pateko į Viduržemio jūros regioną. Romos imperijoje vynmedžiai sekė kolonistų ir legionierių pėdomis. 280 m. Mozelio ir Reino pakrantėse jau buvo auginama 42 vynmedžių veislės. Vėliau vynmedžius platino krikščionys, nes liturginėms apeigoms reikalingas vynas. Mūsų kaimyninėje Lenkijoje vynmedžiai ypač išplito Jogailos valdymo laikais, bet apie Lietuvos teritoriją tų metų metraščiuose neužsimenama. Desertinės, didelėmis uogomis vynmedžių veislės plito iš musulmoniškų kraštų. XVII ir XVIII Anglijoje, o vėliau ir Belgijoje, ir Olandijoje tapo madinga auginti desertines vynmedžių veisles šiltnamiuose. Buvo siekiama išauginti ne tik gausų, bet ir kokybišką derlių. Tuometinėje Anglijoje buvo išauginta rekordinės 12 ir 13 kg svorio kekės. Prancūzijoje vynmedžius augino palei sienas. Netoli Fontenblo buvo maždaug 125 ha vynuogynas, kuriame buvo išmūryta 250 km sienų (SĘKOWSKI, 1993).
Daug permainų vynuogininkystėje įvyko pirmoje XIX amžiaus pusėje iš Amerikos į Europą patekus grėsmingoms vynmedžių ligoms: tikrajai miltligei (Uncinula necator (Schweinitz) Burill – Oidium tuckeri Berk), netikrajai miltligei (Plasmopara viticola Berl. et de Toni) bei kenkėjui – filokserai (Phylloxera vastrartix Fitch). Visa tai grėsė vynuogynų išnykimu, todėl buvo pradėta kryžminti amerikines vynmedžių rūšis. Jau 1818 metais išvestos pirmosios atsparios šalčiui ir grybinėms ligoms veislės. 1850 metais Prancūzijoje pradėtas pramoninis tikrojo vynmedžio ir amerikinių vynmedžių rūšių hibridų auginimas. Didžiausias indėlis Albert Seibel (1844 – 1936), kuris išvedė daugybę veislių (apie 800), didelė jų dalis iki šiol pramoninės (SĘKOWSKI, 1993).
Kitą svarbų žingsnį žengė prancūzas Millardet. Jo hibridai atsparūs filokserai, bet jis sugalvojo auginti europietiškas vynmedžių veisles ant atsparių filokserai poskiepių. 1883 metais pradėti naudoti fungicidai (bordo skystis). Be šių selekcininkų, daug atsparių ligoms, kenkėjams, šalčiui veislių išvedė F. ir M. Baco, B. Seyve, P. Castel, F. Gaillard, V. Ganzin, Humbert, A. Jurie, E. Kuhlmann, V. Malegue, A.
Millardet, C. Oberlin, Peage, A. Roy – Chevrier, V. Rouget, A. Galibert, J. Seyve, P. Landot, Seyve – Villard (BARRETT, 1956).
Vynmedžiai Lietuvoje. Jau XVIII – XIX amžiuose vynmedžiai buvo auginami Lietuvos dvaruose. Vilniaus botanikos sodo augalų ir sėklų sąrašuose vynmedžių genties augalai buvo paminėti 1782 (Vitis vinifera L.), 1821 (Vitis labrusca L.), 1824 (Vitis vulpina L.) metais (SKRIDAILA, 1996).
Pirmasis rašytinis šaltinis apie vynmedžių veislių tyrimus Lietuvoje yra „Duomenys apie vynmedžio kultūrą V. D. U-to Botanikos sode 1931 – 1937 m. laikotarpyje“ (JANUŠAUSKAITĖ – LUKAVIČIENĖ, 1937). Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode 1931 metais buvo pasodintos šios veislės: ‘Chasselas dore de Fontainebleau’, ‘Chasselas Vibert’, ‘Fedant rouge’, ‘Lignan’, ‘Limberger’, ‘Oberlin 604’, ‘PG 101’. Tai buvo veislės, gautos iš Lozanos vynuogininkystės bandymų stoties. Keleriais metais vėliau buvo pasodintos ‘Früher Leipziger’, ‘Früher blauer Burgunder’, ‘Isabela’. Nuo 1952 metų Kauno (dabar Vytauto Didžiojo universiteto) botanikos sodo kolekciją pildė ir tyrė A. V. Morkūnas. Vynmedžių pavyzdžiai buvo renkami Lietuvoje, atsivežami iš kitur. 1958 metais kolekcijoje buvo šios veislės: ‘Linjan’, ‘Madlen Anževin’, ‘Malengro Ankstyvosios’, ‘Lietuvos Saulė’, ‘Šasla Baltoji’, ‘Šasla Rožinė’, ‘Šasla Vibert’, ‘Izabela Rožinė’, ‘T. Ivanausko Rastinukė’ ir keletas Kauno Botanikos sodo kolekcinių numerių (RYLIŠKIS, 1998a)
A. V. Morkūnas 1953 – 1955 metais veisles aprašinėjo pagal tokius rodiklius: fenologinius (pumpurų brinkimas, lapų išsiskleidimo pradžia, žydėjimo pradžia ir pabaiga, uogų nokimo pradžia, pilnas uogų nunokimas, lapų kritimo pradžia), biocheminius (bendras cukrų kiekis, monosacharidų suma, gliukozė, titruojamas rūgštingumas), morfologinius (lapų dydis, faktūra, forma, lapkočių ilgis, kekės dydis, forma, tankumas, svoris, uogos dydis, forma, spalva, odelės storis, sėklų svoris ir kiekis uogoje), atsparumas ligoms. A. V. Morkūnas pripažino, kad jo atliktų tyrimų per maža, nes tuo metu Kauno Botaniukos sode buvo auginamas ribotas veislių skaičius, kiekvienos veislės buvo tik pavieniai augalai. Nežiūrint to, jis teigia, kad „LTSR gamtinėmis sąlygomis vynuogių auginimas yra visiškai perspektyvus“.(MORKŪNAS, 1958).
Šiuo metu vynmedžių introdukcija ir aklimatizacija VU Botanikos sode vykdoma dviejuose skyriuose – Dendrologijos ir Pomologijos. Dendrologijos skyriuje vynmedžių rūšis tyrinėja G. Jurkevičienė. Ji bandė introdukuoti 16 vynmedžių taksonų (Vitis aestivalis, V. amurensis*, V. berlandieri*, V. champinii, V. cinerea*, V. coignetiae*, V. davidii, V. girdiana, V. labrusca*, V. palmata*, V. thunbergii, V. riparia*, V. sylvestris*, V. vinifera*, V. vinifera var. purpurea, V. vulpina*), 10 iš jų (pažymėti*) aklimatizavosi ir yra auginami VU Botanikos sodo dendrologijos skyriaus kolekcijose (JURKEVIČIENĖ, 1997).
Didelį indėlį į vynmedžių populiarinimą ir selekciją įnešė mėgėjas selekcininkas Antanas Gailiūnas (Rokiškio raj., Juodupė), daugelį metų kūręs vynmedžių hibridus, dalis jų auginama mėgėjų soduose (RYLIŠKIS, 1995 ir 1998, GAIGALAS, 1997).
Svarbiausi vynmedžių auginimo regionai. Vynmedžiai paplitę vidutinio klimato juostoje. Šiauriniame pusrutulyje jie auginami tarp 30° ir 51° šiaurės platumos. Vynmedžiai auginami visuose į šią juostą patenkančiuose žemynuose – Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Suprantama, kad didžiausi vynuogynų plotai auginami palankiausiose sąlygose – Viduržemio jūros regione, klasikinėse vynuogininkystės šalyse – Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Šiaurės Afrikoje. Maždaug ties 45° šiaurės platumos sąlygos vynuogininkystei pradeda prastėti. Pramoniniai vynmedžių plotai sodinami šiltesnėse vietose (pavyzdžiui, pietiniuose upių , kalvų šlaituose). Praktiškai visose, išskyrus Skandinavijos ir Baltijos regionų, Europos šalyse yra didelių vynuogynų (HILLEBRAND et al., 1998).
Pietų pusrutulyje vynuogynai auginami tarp 30° ir 40° pietų platumos Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje. Vynuogynų plotai ir derliaus pasiskirstymas pagal suvartojimą pateikiamas 1 priede (HILLEBRAND et al., 1998).
Iš Lietuvos kaimynių tik Lenkijos vakarinėje dalyje yra didelių vynuogynų (SĘKOWSKI, MYSLIWIEC, 1996). Kitose Lenkijos vietose, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Kaliningrado srityje vynmedžiai dažniausiai auginami mėgėjų soduose, kartais šiltnamiuose (LOIKO, 2001; KIVISTIK, 2000; DOBELIS, 2000).
1.3. VYNMEDŽIŲ EKOLOGIJA
Klimatas. Vynmedžiai gali augti tik vidutinio klimato juostoje, jie neauga nei tropikuose, nei šaltame klimate. Ribojanti temperatūra yra +9°C (metinis vidurkis). Dar svarbu, kad toje augimvietėje nebūtų ekstremalių temperatūrų (HILLEBRAND et al., 1998).
Temperatūra. Žemesnėje nei 8°C temperatūroje vynmedžiai lieka ramybės būsenoje, o esant minus 18 – 20°C pažeidžiami (išskyrus šalčiui atsparias veisles). Pumpurai skleidžiasi, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia 10°C. Jei temperatūra nukrenta iki 7- 8°C, ūglių augimas sustoja, o žemiau 14°C nevyksta apsivaisinimas. Uogų nokimo periodu nutrūksta cukrų kaupimas jei temperatūra nukrenta iki 14 – 15°C.
veislių šaknis pažeidžia 5 – 7°C šalčio, o jų sodinukus net 0°C (ZARMAEV, 1988).
Pavojingos ir pavasarinės bei rudeninės šalnos. Sprogstančius pumpurus pažeidžia 3 – 4°C šalčio, jaunų ūglių audinius, lapus, žiedynus – minus 0,6°C, lapus ir uogas – 3 – 5 °C šalčio (ZARMAEV, 1988).
Palanki ūglių augimui temperatūra yra apie 20°C, o intensyviausiai jie auga esant +25 – 30°C. Tokia temperatūra geriausia ir žiedynų ir vaisinių pumpurų formavimuisi.
Vynuogių brendimo metu didesnė nei +20°C temperatūra skatina cukringumo didėjimą ir rūgštingumo mažėjimą. Palankiausia tam temperatūra – +28 – 32°C.
Kiekvienos veislės uogų sunokimui būtina tam tikra aktyvių temperatūrų suma (tai yra vidutinių paros temperatūrų, lygių ar aukštesnių nei +10°C, suma). Ji skaičiuojama nuo pumpurų išsiskleidimo iki visiško uogų sunokimo (ZARMAEV, 1988).
Krituliai. Krituliams vynmedžiai nereiklūs, užtenka ir 450 mm per metus, tik svarbu, kad jie būtų tinkamai pasiskirstę. Geriausia, jei šis kiekis iškrinta žiemą ir liepą, rugpjūčio mėnesio pradžioje, kai prasideda kekių formavimasis. Didelis metinis kritulių kiekis (virš 700 mm) apsunkina vynuogininkystę, ypač šiauriniuose rajonuose, kur padaugėja susirgimų netikrąja miltlige. Drėgnas ruduo palankus kekių puviniams (HILLEBRAND et al., 1998).
Šviesa. Vynmedžiai šviesiniai augalai. Pavėsyje jų lapai tampa ploni, ūgliai ištįsta, nesumedėja. Vidutiniškas saulėtų valandų skaičius per metus turėtų būti 1500 – 1600, o per vegetacijos sezoną – 1300 (HILLEBRAND et al., 1998).
Augavietė. Ji dažniausiai suprantama kaip mikroklimatas augimo vietoje. Šiauriniuose vynuogininkystės rajonuose geros augimo sąlygos dažniausiai būna tik pietiniuose šlaituose. Tačiau didėjant aukščiui, prastėja augimo sąlygos (kas 100 m temperatūra sumažėja 0,5 – 0,6°C), tad Vokietijoje pramoninės plantacijos gali būti auginamos tik iki 300 (retai 350) m virš jūros lygio, o jautresnių veislių (pavyzdžiui, ‘Riesling’) dar žemiau – iki 200 – 250 m virš jūros lygio. Piečiau vynmedžiai gali būti auginami ir aukštesnėse vietose, pavyzdžiui, Bodeno ežero apylinkėse – 500 m, Pietų Tirolyje – 800 m, Sicilijoje 1500 m virš jūros lygio. Karšto klimato šalyse, pavyzdžiui, Šiaurės Afrikoje, vynmedžiai auginami šiauriniuose šlaituose. Vynuogininkystės zonos viduryje – Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje – labiausiai tinkamos lygumos (HILLEBRAND et al., 1998).
Dirvožemis. Vynmedžiai nereiklūs dirvožemiui. Jie gerai auga skurdžiuose akmeninguose, žvyringuose, smėlinguose dirvožemiuose. Tiesa, sausringuose kraštuose nelietingais metais vynmedžiai gali nukentėti nuo vandens trūkumo. Nors paprastais metais tokiose vietovėse užaugintų vynuogių vynas būna elitinis. Praktiškai nėra dirvožemių, kuriuose vynmedžiai negalėtų augti. Vynmedžiai nepakenčia tik užmirkusių, uždruskėjusių dirvožemių (HILLEBRAND et al., 1998). Dauguma europietiškų veislių gali augti jei druskų kiekis neviršija 4,5 mg ekvivalentų kenksmingų neutralių druskų ir 1 mg ekvivalentas chloridų. Jei gruntiniai vandenys aukšti, juose ištirpusių druskų koncentracija neturėtų viršyti 2,5 – 6 g/l, priklausomai nuo gruntinių vandenų gylio (ZARMAEV, 1988).