Orbitinės stoties arba pilotuojamo dirbtinio palydovo, nuolat skriejančio aplink Žemę už atmosferos ribų, idėją šio ir praėjusio amžių sandūroje iškėlė rusų mokslininkas Konstantinas Ciolkovskis, bet tais laikais tai atrodė fantazij2a. Jis žiūrėjo į orbitinę stotį kaip į tarpinę bazę kosminiams laivams, skrendantiems į kitas planetas, taip pat kaip į laboratoriją, kurioje mokslininkai galėtų atlikti eksperimentus, neįmanomus Žemėje. Ciolkovskis netgi siūlė auginti kosminėse stotyse augalus ir šitaip parūpinti įgulai daugiau maisto ir deguonies.
Kosminės stotys dabar ir ateityje.
8 dešimtmečio pradžioje, sukaupus nemažą TSRS ,,Sojuzo” ir JAV ,,Apolono” erdvėlaivių, gabenusių įvairiausius mokslinius prietaisus, patyrimą buvo sukurtos pirmosios orbitinės stotys.
Tarybiniai specialistai daug vargo, įrengdami savo pirmąją 19 tonų masės ,,Saliuto” stotį, bet į ją buvo atlikta daug sėkmingų skrydžių. Amerikiečiams taip pat iškilo problemų. ,,Skailabas” buvo apgadintas jį paleidžiant, stotį reikėjo remontuoti orbitoje, ir tik po to įgulos galėjo pradėti planuotus eksperimentus. ,,Skailabe” pabuvojo trys ekspedicijos, praleidusios atitinkamai 28, 59 ir 84 paras.
,,Skailabas” buvo paleistas 1973m. gegužės 14 d. Joje 171 parą sėkmingai dirbo trys įgulos. Stotis svėrė 82 tonas, jos ilgis 25 m, darbo sekcijos plotis 6,7 m. Orbitoje stoties prietaisams ir sistemoms energiją teikė saulės baterijos. Paveiksle parodytos įvairios stoties dalys:
1 – modifikuotas ,,Apolono” erdvėlaivis (valdymo ir tarnybinė sekcijos) įguloms į kosminę stotį gabenti;
2 – pagrindinis varantysis variklis, pasiekiantis 90 000 N traukos jėgą;
3 – radiatoriai;
4 – korekcijos varikliai, naudojami susijungiant (kiekvienos tūtos trauka 450N);
5 – įgulos kabina valdymo sekcijoje;
6 – teleskopo blokas;
7 – saulės baterijos, šviesą verčiančios elektros energija, reikalinga teleskopui maitinti;
8 – Saulės ekranas;
9 – teleskopo objektyvai;
10 – deguonies cisternos;
11 – cisterna su azotu (jos reikalingos 2 sandų atmosferai sukurti);
12 – manevravimo pultas;
13 – įrengimas, sukuriantis neigiamą slėgį apatinei kūno daliai;
14 – stalas darbui nesvarumo sąlygomis;
15 – maisto atsargos;
16 – saulės baterijos;
17 – vietos miegui;
18 – vandens rezervuarai;
19 – antena;
20 – daugiatikslė jungiamoji sekcija;
21 – keičiamasis susijungimo mazgas;
22 – pereinamasis šliuzas;
23 – nusileidimo baterijos, įkraunamos saulės energija iš teleskopo maitinimo bloko.
Visais laikais kova egzistavo tarp Jav ir Rusijos, tačiau taip pat vyko mažiau publikuotas spaudoje bendradarbiavimas, kuris išaugo į labai sėkmingą „jungtinio“ kosmoso pastangas. Pirminiai JAV prezidento Džono f. Kenedžio ir Sovietų premjero Nikitos Chruščiovo, kuris 1962 pradėjo kryptingas kalbas ties kosmoso programų apjungimu, kuris nuvedė į platų bendradarbiavimą m8oksliniuose tyrinėjimuose. Dėka susitarimų padarytų 1992-siais atnaujinta partnerystė tarp NASA ir Rusų kosmoso agentūros, išvystyta šiandieninė NASA – Mir kosminė programa. Daugelis tyrimų kartu su abiejų šalių mokslininkais bus įvykdyti šiose šešiose mokslo, technologijos ir tyrimo srityse :
• Patobulinta technologija kosmose
• Pasiruošimas kosminei stočiai
• Žmogaus gyvenimo mokslai
• Mikrogravitacijos eksperimentai
• Kosminė biologija.
• Mūsų saulės sistemos supratimas.
Ši atnaujinta partnerystė suteiks sklandų Tarptautinės Kosminės Stoties veikimą, taip pat suteikdama galimybę visokiems žmonėms dirbti kartu ant Žemės ir Kosmose.
Eksperimentai vykdomi NASA – Mir projekte parodys mums kaip žmonės, žvėrys ir augalai reaguoja į kosmosą, leis mums geriau suprasti mūsų saulės sistemą, kaip išradinėti kosmose naujas technologijas, Taip pat pad8ės statyti kosmines stotis ateityje.
NASA ir Rusijos inžinieriai, dizaineriai ir technikai, beje skrydžio grupės dirbo kartu kad pasiektų vientisą, nors ir susidedantį iš smulkmenų, darbo ritmą ir vieną planą.
Shuttle – Mir buvo labai komplikuota programa jungianti labai besiskiriančias filosofijas, darbo stilius tarp Rusijos ir JAV.