Referatas
Gamtamokslinis ugdymas užsienio šalių pradinėse mokykloseDarbo vadovė:
Dest.
Vertinimas:
Vilnius
2005 m.
Tūrinis:
1. Titulinis lapas…………………………………………………………………………………1 pus.
2.Tūrinis…………………………………………………………………………………………….2 pus.
3. Japonijos švietimo sistema………………………………………………………………..3 – 5 pus.
4. Vokietijos švietimo sistema………………………………………………………………..6 – 7 pus.
5. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………….8 pus.
Japonija
Dar prieš pusantro šimtmečio gyvavusi feodalinė sistema veikė priešinga kryptimi ir nubrėžė ryškias klasines ribas, bet nuo to laiko japonų visuomenė neatpažįstamai pasikeitė. Privalomas mokymas ir juo pagrįsti griežti egzaminai ėmė sąlygoti individo karjerą ir statusą. Trumpai tariant, klasių sueižėta Japonija virto visuomene, kurią valdo labiausiai to nusipelniusieji. Naująja švietimo sistema taip pat galima paaiškinti aukštą – patį aukščiausią pasaulyje – raštingumo lygį ir puikų išsilavinimą, leidusį japonams sėkmingai atsakyti į technologiškai pažangesnių Vakarų jiems mestą iššūkį ir daugelyje sričių tapti pirmaujančia pasaulio valstybe.
Ypatingas dėmesys, kuris šiandien Japonijoje skiriamas oficialiajam mokymui, kyla iš pirmapradžių Rytų Azijos civilizacijos šaltinių. Valdovo autoritetą grįsdami gilesniu pažinimu, o dėl to ir skvarbesne moraline įžvalga, kinai nuo žilos senovės pabrėžia raštingumo ir knyginio pažinimo svarbą.
Jau 1971-ais, ketvirtaisiais naujosios vyriausybės vadovavimo metais, buvo įkurta Švietimo ministerija, kuri kitais metais priėmė ambicingą labai centralizuotos ir vientisos mokyklų sistemos planą, pagrįstą prancūzų pavyzdžiu ir siekiantį visuotinio raštingumo, įgyvendinti šiuos užmojus buvo nelengva, kadangi Japonijai trūko ir mokytojų, ir pastatų, ir lėšų. Galiausiai japonams pavyko sukurti nacionalinę visuotinio švietimo sistemą. Kalbant apie naująją švietimo sistemą, pabrėžtini du itin svarbūs dalykai. Pirmiausia, pradėta nuo nulio. Kitas svarbus dalykas – nuo pat pradžių pagrindinį dėmesį Japonija sutelkė į pradinį mokymą ir taip paklojo tvirtą pamatą tiek visuotiniam, tiek aukštajam išsilavinimui.
Faktiškai visi japonų vaikai pradėjo mokytis mokyklose. Nuo tada šešerių metų pradinis mokslas tapo visiems pasiekiamas ir privalomas; berniukai ir mergaitės buvo mokomi kartu. Virš pradinio mokymo pakopos kilo labiau elitinio švietimo sistema: penkerių metų vidurinės mokyklos, atskirai berniukams ir mergaitėms, ir joms paralelios žemesniosios technikos mokyklos; po to – trejų metų aukštesniosios mokyklos tik berniukams, atitinkančios vokiečių Cymnasium arba prancūzų lycėe, ir joms paralelios aukštesniosios technikos mokyklos, galiausiai universitetai, kuriuose, priklausomai nuo dalykų, būdavo mokomasi trejus arba ketverius metus.
Visa sistema buvo griežtai egalitarinio pobūdžio, bent jau vyrams, -kiekvienas, kuris galėjo baigti privalomą pradinę mokyklą ir išlaikyti stojamuosius egzaminus, turėjo teisę kopti į viršų. Taigi sistema galėjo pasitarnauti atrenkant šaliai vadovauti tinkamiausius žmones; tai ir buvo daroma jau dvidešimto amžiaus pradžioje. Dauguma struktūrinių permainų tikriausiai nebuvo būtinos ir iš pradžių sukėlė daug sumaišties, tačiau įsišaknijo. Vietoj šešerių-penkerių-trejų-trejų sistemos (skaičiai atliepia mokymosi pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiose, paskui studijavimo universitetuose metus) buvo įdiegta amerikietiška šešerių-trejų-trejų-ketverių sistema: šešios pradinės klasės, treji žemesniųjų vidurinių mokyklų, treji aukštesniųjų vidurinių mokyklų metai, ketveri – studijų universitete. Virš universitetų – aspirantūra.
Pradinio ir vidurinio švietimo pakopose taip pat ne viskas sklandžiai klostesi. Amerikos okupacinės valdžios pareigūnai suvokė, kad prieškarinė mokymo sistema buvo pernelyg pagrįsta mintinu mokymusi ir ugdė ne tiek mąstančius piliečius, kiek aklus vykdytojus. Gali būti, kad dėl sudėtingos japonų rašybos ir daugybės dalykų, kuriuos reikia iškalti atmintinai, kad ją išmoktum, japonų švietimas savaime krypsta į šitą pusę. Reformas vykdę0020amerikiečiai stengėsi įdiegti tokią sistemą, kad vaikas ne tik įsidėmėtų faktus, bet ir išmoktų savarankiškai mąstyti. Sunku pasakyti, kaip jiems pavyko.
Šiandien Japonų švietimas žymiai gyvybingesnis, nei buvo prieš karą, ir daug labiau skatina mokinių iniciatyvą. Bet kai kuriems japonams atrodo, jog dabartiniai mokiniai tapo beveik nebesuvaldomi ir dėl to paprastai kaltina amerikiečius, esą šie susilpnino drausmę mokykloje, o ir apskritai dėl pernelyg gero gyvenimo sunyko visos Japonijos moralinė tvirtybė. Kita vertus, daugumai amerikiečių japonų mokymo sistema atrodo pakankamai griežta ir kiek senamadė – tai įvertinimas, kurį, priklausomai
nuo pažiūrų, gali laikyti ir kritika, ir pagyrimu.
Gamtos mokslus ir matematiką japonai laiko labai svarbiais dalykais – anot jų, tai technologijų pagrindas. Pradinėje mokykloje dėstoma vieninga gamtos mokslų disciplina „Science“. Pagrindiniai mokymo būdai yra aiškinimas, paskaitos ir pratybos, orientuotos įtvirtinti ir įsiminti tai, kas buvo aiškinta. Japonų manymu, jokie klaidžiojimai į šalis su neaiškia, ieškojimų reikalaujančia medžiaga neleidžia pasiekti gerų mokymosi rezultatų. Apkritai japonai bijo suklysti, todėl moksleiviai per pamokas rašo pieštukais, kad tuoj pat galėtų pataisyti klaidas.
Apie švietimo lygį negali spręsti tik pagal mokymosi metus. Daug lemia mokymo intensyvumas, ir pagal šį kriterijų, japonai gerokai pranoksta vokiečius. Mokymosi diena ilgesnė, mokomasi penkias su puse dienos per savaitę, o mokymosi ciklą pertraukia tik trumpos, šiek tiek ilgiau nei mėnesį trunkančios vasaros atostogos liepą ir rugpjūtį, Naujųjų metų šventės ir trumpas atokvėpis prieš prasidedant naujiems mokslo metams balandžio pradžioje. Dažniausiai gegužės mėnesį vyksta tradicinė išvyka į gamtą. Mokyklose tvarka griežta, mokymasis reikalauja didžiulės jėgų įtampos.