žinduoliai
Prie Lietuvos žinduolių priskiriama per 70 rūšių gyvūnų. Jų daugėja ne taip sparčiai kaip paukščių. Rūšių kiekį gausina ne tik užklydę ar dirbtinai įkurdinti gyvūnai. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje rasti, matyt, čia visada gyvenę, bet neapibūdinti 2 rūšių graužikai: pelėnas dvynys ir mažoji miškinė pelė.
Per paskutinį šimtmetį daugelis žinduolių rūšių patyrė ypatingus išbandymus – jų tai gausėjo, tai vėl mažėjo, kai kurie atsidūrė ties išnykimo riba, ne kartą teko imtis priemonių netgi gausioms populiacijoms apsaugoti. Daug žalos vietinėms gyvūnų rū šims padarė pokariu bandyta diegti svetimžemių laukinių gyvūnų perkėlimo idėja. Lietuvoje nepavyko aklimatizuoti kurmėnų, sibirinių stirnų, sibirinių voverių. Tačiau prie mūsų klimato prisitaikė ir gana greitai išplito kanadinės audinės, ondatros, mangutai. Buvo atkurta Lietuvoje beišnykstanti bebrų ir tauriųjų elnių populiacija. Atvežti ir medžioklės tikslais įkurdinti danieliai, muflonai, dėmėtieji elniai. 1969 atvežti pirmieji 2 stumbrai , vėliau jų dar papildyta. Šiuo metu stumbrai gyvena aptvaruose Panevėžio rajone ir laisvėje Vidurio Lietuvoje.
KANADINĖ AUDINĖ
Kanadinė audinė kilusi iš Šiaurės Amerikos – Kanados ir šiaurinių JAV valstijų. XIX a. ji atvežta į Europą kaip fermose veisiama kailinių žvėrelių rūšis. Pabėgusios ar išleistos į laisvę kanadinės audinės greitai išstūmė vietinę rūšį – europinę audinę – ir greitai paplito po visą Europą.
Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos auginti 1930 prof. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtoje Obelynės zoofermoje. 1950 šioje fermoje išaugintos 37 audinės išleistos įvairiose šalies vietose; dar kelios šių žvėrelių partijos atvežtos iš Totorijos. Anksčiau kanadinės audinės buvo pradėjusios plisti Nemuno žemupyje, kur atklydo iš Karaliaučiaus krašto fermų, sugriautų per karą. Nelaisvėje veisiamos įvairių spalvų kanadinės audinės. Laisvėje gyvenančios yra juosvai arba šviesiai rudos. Apatinė kūno dalis šviesesnė. Balta tik apatinė lūpa ir smakras (europinės audinės, Lietuvoje laikomos jau išnykusia, balta ir viršutinė lūpa), baltos dėmės gali būti ant kaklo, krūtinės, apatinėje kūno dalyje.
Kanadinių audinių patinėliai sveria apie 1 kg, patelės – apie 0,7 kg. Gyvena prie upių, ežerų, tvenkinių su žoline augalija, medžiais ir krūmais apaugusiais krantais, žuvininkystės tvenkiniuose. Būtina sąlyga joms gyventi – visą žiemą neužšąlantis vanduo. Įsikuria po medžių šaknimis, stačiuose krantuose, taip pat senose bebrų ar ondatrų trobelėse. Minta graužikais (net ondatromis), paukščiais (taip pat jų kiaušiniais, jaunikliais), varlėmis, žuvimis. Atveda 5–8, kartais – iki 10 jauniklių. Daro žalą ant žemės perintiems paukščiams, todėl šių audinių populiacija reguliuojama.
BEBRAS
Bebras – didžiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 15–25 kg. Jo kūnas aptakus, galva perei na į liemenį, kaklo beveik nėra. Kailis tankus, sudarytas iš kietų akuotplaukių, tarpinių ir vilnaplaukių, nuo rausvai pilkos iki juodos spalvos. Kojos turi po penkis pirštus, užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Išorėje matyti visiems graužikams būdingi kandžiai . Už kandžių susiglaudžiančios lūpos uždaro burnos ertmę ir leidžia bebrui graužti po vandeniu. Nardančio žvėrelio šnervės ir ausų angos užsidaro. Bebro uodega horizontaliai plokščia, padengta raginėmis, žvynus primenančiomis plokštelėmis.
Viduramžiais bebrai Lietuvoje buvo įprasti, juos itin saugojo visi to meto dokumentai. Iki XX a. pradžios jie buvo beveik išnaikinti. Pavieniai bebrai užklysdavo tik iš Nemuno aukštupio. 1947 prof. Tado Ivanausko iniciatyva pirmieji bebrai atvežti iš Voronežo (Rusijos) ir paleisti Žuvinto ežere. 1948 ir 1959 jie atvežti iš Gomelio (Baltarusijos) ir paleisti daugelyje Lietuvos vietų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena iki 40 tūkst. bebrų.
Daugiausia Lietuvos bebrų gyvena upėse ir upeliuose, kiti – prie ežerų, tvenkinių. Upelius užtvenkia bebrų pastatytos užtvankos. Jeigu nėra stačių krantų, kuriuose bebrai galėtų rausti urvus, iš medžių rąstelių, šakų ir dumblo jie statosi trobeles. Bebrai gyvena šeimomis (nuo 5 iki 10–12), kuriose be suaugusių būna šiųmečių bei pernykščių jauniklių. Jaunikliai (nuo 1 iki 5) gimsta gerai išsivystę, apie pusantro mėnesio jie minta patelės pienu. Vėliau graužia žolinius augalus, o nuo rudens – žievę. Vasarą visas bebrų maistas – žoliniai augalai, rudenį ir žiemą – medžių ir krūmų žievė bei vandens augalija. Rudenį bebrai kaupia maisto atsargas žiemai. Bebrai – medžiojami žvėrys. Kai kur jie užtvindo pasėlius, mišką, tad jų populiacija reguliuojama.