Tadas Ivanauskas
DANUTĖ VAILIONYTĖ
Lietuvai pagražinti draugijos narė
Tadas Ivanauskas amžininkų akimis
T.Ivanauskas – mūsų apylinkių žmogus nuo 1920 m., kai medžiodamas susižavėjo Kamšos miško pakraštyje dviem aptiktomis daubomis – Varžupiu ir Obelyne. Už santaupas nusipirkęs 8 ha žemės, per kelis dešimtmečius išpuoselėjo nuostabų gamtos kampelį, gražią sodybą, kur praleido prasmingiausius savo gyvenimo metus, susidraugavo su Ringaudų kaimo gyventojais. 1970 m. atgulė amžinam poilsiui Tabariškių kapinėse.
Obelynės vardą profesorius čia jau rado: dauboje augo labai sena, stora laukinė obelis, prie jos piemenys ganydavo bandą ir tą vietą šitaip praminė. Šis vardas profesoriaus dėka tapo plačiai žinomas, atitiko jo pomėgį ir įėjo į Lietuvos mokslo ir gamtos istoriją. Mums, vietiniams gyventojams, jo talento gerbėjams, abu vardai savi ir brangūs, nes juose pasiliko ir žilos praeities aidai, ir didelio žmogaus nemirtingi darbai. Mes po trupinėlį stengiamės surinkti visa, kas dar gyva žmonių atmintyje.
* * *
Didelę pilietinę drąsą, labai pavojingą sovietiniais laikais, T.Ivanauskas parodė, bendraudamas su Lietuvos partizanais, vėliau tarp draugų ir pažįstamų nevengdamas tiesaus, aštraus žodžio okupantų adresu. Tik garsus vardas ir __liaudiškumas__ gelbėjo jį nuo represijų.
Iš POVILO PEČIULAIČIO, buvusio partizano ir politinio kalinio, 1993 m. išleidusio knygą __Šitą paimkite gyvą_ prisiminimų.
1945 m. vėlyvą rudenį užsukome į profesoriaus Tado Ivanausko ūkį. Per ryšininką jis buvo sakęs, kad turi kažką partizanams pasakyti. Vaitila profesorių gerai pažinojo. Ivanausko namuose, mums bekalbant, atsirado dar du, jau pagyvenę žmonės. Profesorius pristatė, sakydamas, kad tai jo gyventojai, kurie nenori rusų matyti. Profesorius mums pasiūlė senų laikų pistoleto šovinių. Pasakėm, kad labai reikia. Mudu su profesorium nuėjome į rūsį, sienoje išmušėme plytą ir ištraukėme kelias dėžutes devinto ir septinto kalibro naujų šovinių. Bekrapštydami sieną, sušilom. Man besišluostant prakaitą, profesorius ir sako: __Tau per šilta, o man šalta – mainomės skrandutėm__. Jo odinė striukė, o mano nauji kailiniai, tik šiandien thorn;mogus buvo atidavęs, lyg ir gaila pasidarė. Bet man jie nebuvo patogūs. Sutarę ir pasimainėm. Profesorius pasakė, kad jo kailinius rusai buvo pavogę. Atėjus į kambarį, vienas mane pasišaukė ir pasakė: __Einam į sodą, sutarsim vietą, parnešim iš Kauno automatą__. Vietą pasirinkom po eglute. Pavasarį atėję, radome gerą automatą ir šovinių.
Iš doc. dr. DOMININKO KUKENIO, Lietuvos gyvūnų globos draugijos tarybos nario, LŽŪU ilgamečio dėstytojo, Noreikiškių vid. mokyklos gamtininkų globėjo, dienoraščio.
Pažintis, trukusi 43 metus
Adresą, kuris padėjo susipažinti su prof. Tadu Ivanausku, gavau iš savo mokytojo Klemenso Vaičiūno. O buvo taip. 1927 m. vasario 19 d. Bikonių pradžios mokykloje įvyko garbingo Tautos sūnaus dr. Jono Basanavičiaus mirties gedulingas minėjimas. Jis buvo prieš tris dienas miręs Vilniuje, tada lenkų okupuotoje Lietuvos sostinėje. Mokytojas K.Vaičiūnas papasakojo J.Basanavičiaus biografiją. Mokytojo pasakojimas labai sujaudino visus mokinius. Dauguma verkė ir gailėjo tokio garbingo žmogaus. Baigęs kalbėti, mokytojas nuramino mus ir priminė, kad Lietuvoje yra daug garbingų žmonių, mokslininkais vadinamų. Jis paminėjo keletą pavardžių. Tarp jų buvo ir prof. T.Ivanauskas, kuris dirbo Kauno universitete. Mokytojas paaiškino, kad universitetas – tai aukštoji mokykla, kurios profesoriai rengia įvairius specialistus: gydytojus, vaistininkus, inžinierius ir kitokius, labai reikalingus mūsų tėvynei Lietuvai. Mokytojas priminė, kad nemažai mokslininkų yra kilę iš kaimo.
Po to pašnekesio mokytojas savo geru žvilgsniu visus mus apžvelgė ir pasakė: __Aš manau, kad iš jūsų būrio taip pat bus ir mokslininkų, ir įvairių specialistų. To siekiant, reikia didelio noro ir didelės meilės knygai__.
Mokytojas gyveno už kokio kilometro nuo mokyklos, todėl kartu eidavom į namus, nes man buvo pakeliui. Taip žingsniuojant, mokytojas ir pasiūlė man padėti prof. T.Ivanauskui žieduoti laukinių paukščių jauniklius. Mokytojas ant mano sąsiuvinio užrašė profesoriaus adresą ir patarė parašyti jam laišką. Į mano laišką profesorius atsakė atviruku ir atsiuntė siuntinėlį įvairių žiedų – gandrams, pempėms, varnėnams ir kregždutėms žieduoti. Ketverius metus žiedavau laukinių paukščių jauniklius. Daugiausia sužiedavau varnėnų, gal kokį šimtą.
Su profesorium susipažinau 1944 m., kai pradėjau studijuoti Lietuvos veterinarijos akademijoje, o nuo 1949 m. jau profesorių matydavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurioje jis dirbo iki 1954 metų. Jis akademiją apleido po skaudžios kritikos už mendelizmo idėjų platinimą ir gynimą. Jis buvo klasikinės Mendelio teorijos šalininkas.
1956 m., kai parašiau disertaciją, prof. Vlado Lašo patariamas, kreipiausi į prof. T.Ivanauską, dirbantį Medicinos institute, kad jis mano disertacijos gynimo metu būtų oponentu. Profesorius labai maloniai mane priėmė savo bute, atidžiai peržiūrėjo mano disertaciją. Tai truko apie porą valandų. Pagyrė jos apiforminimą, medžiagos išdėstymą ir gerai parengtas išvadas, bet oponentu būti atsisakė. Tą
atsisakymą paaiškino tuo, kad jis dabar kaip biologas esąs __nepopuliarus__ dėl __mendelistinių pažiūrų__ genetikoje ir savo oponavimu galįs pakenkti mano disertacijos teigiamam įvertinimui. Jis man patarė kreiptis į Medicinos instituto prof. Joną Šopauską, kuris nebuvo įsivėlęs į mendelizmo genetikų reikalus. Aš šio patarimo pak ausiau ir sėkmingai disertaciją apgyniau. Aš labai dėkingas prof. T.Ivanauskui ne tik už nuoširdų patarimą, bet jaučiu, kad jis perdavė ir gerą rekomendaciją prof. J.Šopauskui. Esu dėkingas gerbiamam profesoriui už tėvišką globą, kuri palydėjo mane mokslo kelyje.