Manto Tamučio 4fh
Varliagyvių rūšies apibūdinimas
[pic]
Varliagyvių gyvenimas
Varliagyviai atsirado viršutiniame devone, prieš 350 milijonų
metų. Varliagyvių gyvenimas tiek sausumoje, tiek vandenyje, taip pat jų
lervų sandara bei gyvenimo būdas rodo, kad jų protėviai buvo panašūs į
žuvis. Gėlavandenes riešapelekes žuvis. Išnykusių riešapelekių galūnių
griaučių antspaudai labai panašūs į varliagyvių galiūnų griaučius. Spėjama,
kad išnykusios gėlavandenės riešapelekės turėjusios plaučius. Jos
gyvenusios sekliuose ežeruose bei upeliuose ir galėjusios peršliaužti iš
vieno vandens telkinio į kitą spirdamosi raumeningais pelekais. Iš šių žuvų
ir kilę pirmieji sausumos stuburiniai – senoviniai uodeguotieji
varliagyviai. Beuodegiai varliagyviai atsirado vėliai iš senovinių
uodeguotųjų varliagyvių. Suakmenėjusios iškasenos rodo, jog pirmieji
varliagyviai buvo panašūs į gigantines salamandras; jų galvos buvo pailgos,
uodegos gerai išsivysčiusios. Šie gyvūnai užaugdavo iki 1 m ir ilgesni,
judėjo lėtai ir nevikriai, sunkiai nušliauždavo nuo vieno vandens telkinio
prie kito. Karbone atsirado gana daug įvairių varliagyvių, tačiau visi jie
judėjo menkai, gyveno ramiai, nes konkuruojančių gyvūnų rūšių buvo mažai, o
maisto gausu. Tuo metu buvo daug niekieno negyvenamų pelkių, kurių
pakraščiai buvo užžėlę paparčiais. Tai buvo idealios gyvenimo sąlygos
pirmiesiems sausumos gyvūnams, kurie dar nemokėjo išlaikyti organizme
drėgmės.
Prisitaikymo sunkumai
Perėjus gyventi iš vandens į sausumą, varliagyviams iškilo
daugybė problemų, ir jiems čia prisitaikyti prireikė daug milojonų metų. Iš
tikrųjų visi šie gyvūnai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daug
atšiauresnių gyvenimo sausumoje sąlygų; kad galėtų veistis, dar ir dabar
jiems reikia vandens. Kad būtų lengviau judėti sausumoje, varliagyvių
griaučiai palengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų
sistema. Ankstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jų
kaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjų
stuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai.
Iš daugelio ankščiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiol
išlikę trys būriai: beuodegiai, arba šokuojantys, varliagyviai,
uodeguotieji varliagyviai.
Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 2500
rūšių. Jie prisitaikę gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuose
miškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi su
pilna metamorfoze, t.y. per gyvenimą jų forma visiškai pakinta.
Varlės ir rupūžės turi balso aparatą, bet tik patinų jis
visiškai išsivystęs; pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu, arba
juos išgąsdinus. Tipiškas kvarkiantis garsas susidaro virpant balso stygoms
– porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas į
plaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kurie yra žemiau burnos.
Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžių
rūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnos
vidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kai
kurie vandens telkiniai tampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis jų
čia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji ir
kvarkdami vilioja pateles.
Varliagyvių oda
Varlių, rupūžių , tritonų ir salamandrų lervos vandenyje
kvėpuoja išorinėmis žiaunomis; vėliau jos sunyksta. Subrendusios varlės
gali kvėpuoti trimis būdais. Kai esti labai aktyvios, jos kvėpuoja
plaučiais, kai maitinasi – burnos ertme, per įmygį – drėgna oda. Odą
drėkina sekretas, kurį išskiria odos paviršiuje, epidermyje, esančios
gleivių liaukos. Odoje gali būti ir nuodų liaukų, jos ypač gerai
išsivysčiusios tropikų varlių iš dendrobates ir phyllobates genčių. Jų
stipriai veikiančiais nuodais Pietų Amerikos indėnai tepdavo strėles,
kuriomis medžiodavo paukščius ir beždžiones. Daugelis nuodingųjų
varliagyvių yra ryškių spalvų; taip jie įspėja plėšrūnus, kad jų neliestų.
Spalvomis varliagyviai labai gerai maskuojasi. Odoje yra trys sluoksniai
pigmentinių ląstelių. Išsiplėsdamos ir susitraukdamos jos keičia odos
spalvas.
Poravimosi ritualas
Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Tropinės
rūšys išneršia kiaušinius į lizdus iš lapų arba priklijuoja juos prie
šakelių, kabančių virš vandens; išsiritinę buožgalviai krinta į vandenį,
čia toliau vystosi. Lengvai pažeidžiami kiaušiniai tokiu būdu apsaugomi nuo
plėšrūnų. Kitas apsaugos būdas – kiaušinių nešiojimasis. Europinės rupūžės
bobutės (alytes obstettricans) patinas apvynioja kiaušinių virtines apie
užpakalinių kojų letenas ir nešiojasi juos, kol išsirita lervos.
Labiausiai kiaušinius globoja tropinės rūšys; jų jaunikliai išsiperi
tiesiog ant patelės. Šiuo atveju jauniklių vada esti daug mažesnė, bet turi
daugiau
galimybių išgyventi negu tų rūšių, kurios išneršia daug kiaušinių,
bet jų nesaugo. Pipos (pipos pipos)patinas meilinasi patelei prabildamas
metalo skambesio šūksniais, po to apkabina ją priekinėmis kojomis. Po vieną
išneršti lipnūs kiaušiniai apvaisinami, nusileidžia patelei ant nugaros ir
prasiskverbia po oda. Tikros buožgalvio stadijos šiuo atveju nebūna,
jaunikliai iš motinos nugaros praėjus 3-4 mėnesiams. Pietų Amerikos
medvarlė Cerathyla sp nešiojasi kiaušinius nugaros įduboje. Išsiritančias
lervas ji išleidžia į vandenį, susikaupiantį lapų pažastyse. Pietų Amerikos
medlaipių Dendrobates patinas buožgalvius nešiojasi ant nugaros, bet jie
baigia vystytis vandenyje. Sterblinės medvarlės Gastrotheca ovifera patelė
ant nugaros turi peryklinę sterblę, joje išperina apie 20 susiformavusių
jauniklių.
Varlės išsirita iš ikrų, plaučiai atsiranda vėliau. Po 20 – 27
dienų išdygsta užpakalinės kojytės, o priekinės – dar po 1- 2 savaičių.
Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“. Uodega išnyksta, sukaulėja
skeletas. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis –0,5g svorio varlytė. Būna, kad
jos masiškai išlipa į krantą per vieną dieną. Varlės medžioja tykodamos.
Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmeta
lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėju.
Tuoktuvių periodu nesimaitina. Vandenyje gyvena tik neršto metu. Ikrai
apgaubti baltymo, sukibę tarpusavyje į gumulus, slidūs, jokiam plėšrūnui
nepasiekiami. Juodi ikrai stipriai sugeria saulės šilumą ir todėl nesušąla