Santrauka
Rėkyvos ežeras ir pelkė-vienas gamtinis kompleksas.Šį kompleksą reikia itin saugoti.Rėkyvos ežeras dėl biogeninių medžiagų kiekio pradedantis nykti.jo dugne slūgso dodžiuliai dumblo klodai.Ežeras kaip degraduojanti ekosistema reikalauja,kuo skubesnio valymo.Todėl reikia paruošti,kuo išsamesnius ežero pelkėjimo tyrimus.
Be to dar labai niokojamos Rėkyvos ežero pakrantės: laužomi medžizi ir krūmai,mindomas samanų paklotas,kūrebami laužai . Ypač daug nuostolių atneša gaisrai.Jie nusiaubia augalijos bendrijas , medžius.Tačiau,jei mes patys saugotume gamtos kampelį,nereiktų patirti tokių nuostolių.
Rėkyvos pelkė – vienintelė pelkė,kurią reikia saugoti Šiaulių rajone.Ten dažnai vyksta gaisrai,žmonės nevengia ilsėtis,žvejoti,uogauti.Todėl būtina ją įtraukti į saugotinų pelkių sąrašą.
Įvadas
Dėl spartaus gyventojų daugėjimo,intensyvaus technikos vystymosi vis labiau kinta gamta.Ankščiau ji buvo daugiau vertinama kaip gamybos objektas.Spartus pramonės augimas,urbanizacija bei žemės ūkio intensyvumas susijęs su gamtos išteklių sekinimu,kraštovaizdžio kitimu, o neretai ir pusiausvyros pažeidimu.Labiausiai gamtą niokoja patys žmonės . Todėl turime mylėti ir saugoti gamtos oazę.
Šiaulių kraštas turtingas pelkėmis.Didžioji pelkių dalis paversta buvusiais ir dar veikiančiais durpynais.Aukštapelkėse lietaus vanduo apsivalo nuo nuodingų sieros ir azoto junginių.Pelkėje švariausias oras,nes daugelis jos augalų išskiria fitoncidus , kurie žudančiai veikia daugėlį mikroorganizmų.Nepažeista pelkė-nuostabaus grožio vaizdų ir kvapų Dievo kūrinys.Pakanka nuleisti vandenį ir ši darni ekosistema žlugs.Todėl turime saugoti Rėkyvos pelkę su jai būdinga augalija ir gyvūnija.
Rėkyvos ežero ekologinės problemos
Bendra ežero charakteristika
Bemaž 5 km į pietus nuo Šiaulių miesto tyvuliuoja didelis ,beveik apvalios formos Rėkyvos ežeras.Jis yra liekaminės kilmės,kaip ir Žuvintas.Geriausia ežerą pasiekti iš rytų ir pietryčių.
Ežeras nežymiai ištysęs į vakarus.Ilgis-4,63km, didžiausias plotis- 4,10 km,vidutinis plotis-2,3 km , didžiausias gylis- 2,02m.
Ploto atžvilgiu(1700 ha) Rėkyvos ežeras-vienas didžiausųjų respublikoje.Kranto linija beveik lygi,mažai vingiuota.Ežeras yra seklus,užaugantis,primenantis ,analogiškus liekaninius ežerus.
Beveik iš visų pusių ežerą supa pelkynai.Didžiausi pelkių plotai tęsiasi į pietus nuo Rėkyvos ežero.Tik iš rytų supa sausi krantai.Hidrologiniu požiūriu rėkyvos ežeras priklauso Dubysos baseinui.Iš gretimų pelkių ežeran įteka Upyte-Šiaušės (Dubysos) intakas.
Rėkyvos ežero aplinkoje žmonės gyveno nuo jo atsiradimo. Rėkyvos gyvenvietė ir ežeras buvo vadinami Karpiškio vardu.Šis pavadinimas kilo nuo dvarininkų Karpių, kuriems priklausė ir ežeras, ir Rėkyvos gyvenvietė.Nelikus Karpių, Rėkyva atgavo savo tikrąjį pavadinimą. Be to ežeras buvo vadinamas ir Nyksčiu, nes viena moteris, begdama nuo tvano susimušė kojos nykštį.Taigi Rėkyvos ežeras turėjo 3 pavadinimus; Nykštis,Karpiškis ir Rėkyva.
Dėl gausaus biogeninių medžiagų kiekio Rėkyvos ežeras –pradedantis nykti.Vakariniam jo krante-botaninis zoologinis draustinis ,rytinis krantas –status ,urbanizuotas,vakarų pietinis ir šiaurinis rytinis krantai –smarkiai užpelkėję,šiauriniame krante-pliažas.
Ežeras minta atmosferiniais krituliais ir požeminiu vandens srautu,kuris patenka iš šiaurinių pelkių ir pietuose ,ir vakaruose gausiai drenuoja Šiaušė,upytė,Genupis.
Ežerų nykimą sukelia jų dugne nuolatos didėjantis biogeninių medžiagų kiekis.Rekultivuojant tokius ežerus,būtina atstatyti žuvų pašarinę bazę,biologinės savivalos procesus.
Rėkyvos ežero monitoringas
Šiaulių mieste atvirų vandens telkinių monitoringas vykdomas 5 metai.Jis apima Rėkyvos,Talšos,Ginkūnų ežerus,Prūdelį , Salduvės tvenkinį.
Rėkyvos ir kituose ežeruose stebima azoto junginių sezoninė kaita . Rėkyvos ežere žiemos ir pavasario mėnesiais amonio azoto ir nitratų koncentracijos didžiausios ir siekia: amonio azoto- 0,89mg N/L ,vasaros metu šių medžiagų koncentracijos yra minimalios arba jos visai neužfiksuojamos.
Fosfatų ir bendro fosforo koncentracijos Rėkyvos ežere yra nedidelis ir siekia: fosfatų- 0,02 mg P/l , bendro fosforo- 0,05 mg P/l.
Lengvai oksiduojamų organinių medžiagų kiekis pagal BDS7 Rėkyvos ežeras kito 3,4-6,6 mg O2/l ribose.
Rėkyvos ežere BDS7 vidutinė reikšmė 4,9 mg O2/l (2,0 DLK).Bendras azotas kito nuo 2,67 mg N/l iki 3,98 mg N/l (1,5 DLK).Vidutinė amonio azoto koncentracija 0,3 mg N/l (0,9 DLK),stebima ryški sezoninė kaita, vidutinė sezoninė kaita.Vidutinė nitritų koncentracija- 0,004 mg N/l (0,5 DLK).Fosfatų koncentracija kito nuo 0,00 mg P/l iki 0,02 mg P/l (0,3 DLK).
Vertinant atvirų vandens telkinių kokybę pagal didžiausias leistinas koncentracijas ,DLK ir vandens kokybės klasifikaciją (BDS7, mineralinį azotą, fosfatus) Rėkyvos ežero vandens kokybė atitinka 2-ą klasę ir priskiriamas švaraus vandens telkiniams.Dėl gamtinės kilmės ežero vanduo drumstas,del durpių priemaišų fiksuojamas didesnis BDS7 -4,9 mg O2/l ir bendras azotas – 3,14 mg N/l.Rėkyvos ežere stebima ryški amonio azoto ir nitritų sezoninė
kaita.Lyginant eilės metų tyrimus,galima teigti,kad ežero vandens tarša nepadidėjo.
Vandens ekosistemų būklę galima vertinti pagal bestuburių gyvūnų bendrijas,Šie gyvūnai aktyviai dalyvauja vandens apsivalymo procesuose.Zooplanktonas-tai hidrocenozių sistemų elementas.Jo ilgalaikiai ekologiniai ,toksikologiniai tyrimai įgalina apibūdinti ir prognozuoti antropogenines dinamikos tendencijas vandens ekosistemose.
Šiaulių municipalinėje aplinkos tyrimų laboratorijoje hidrocheminės atvirų vandens telkinių monitoringas vyksta jau keletą metų.Biologinis miesto vandens kokybės įvertinimas pradėtas zooplanktono tyrimais , parodančiais ekosistemos eutrofizaciją ir rekreaciją.Zooplanktoninių organizmų visuma yra vandens užterštumo rodiklis.
Atskiros šių organizmų rųšys yra vandens kokybės indikatoriai .Labiausiai šia savybe pasižymi pirmuonys verpetės.Didelė dalis jų gyvena tik tam tikro užterštumo vandenyje.Vėžiagyviai , kurių dydis leidžia lengviau paimti mėginį ir atlikti analizę , yra jautrūs ne tik užterštumui, bet ir trofiniam vandens telkinio tipui.
Rėkyvos ežere rasta 16 rūšių bestuburių atstovų.Daugiausiai yra verpečių klasės zooplankterių rūšių.Pagal pasitaikymo dažnumą vyravo vėžiagyvių atstovai,kurių gausesnės rūšys yra Daphnia cucullata,Mesocyclops leuckarti.Mažas zooplanktono kiekis apsunkina ežero apsivalymą nuo antropogeninių teršalų.
Beveik ištisai pelkių apsuptas ežeras nėra žuvingas.Daugiausiai sugaunama karšių, kuojų, mažiausiai- lydekų, ešerių,raudžių.
Rėkyvos ežero pelkinio komplekso raida
Poledynmetyje,takoskyrinėje teritorijoje kartu su Rėkyvos , Akštelkės , Lieporių,Piktnuškio ir Karpiškių aukštapelkėmis susiformavęs ežeras pakilo aukštai,Jo plotas ir gylis kito kartu su vandens lygiu , kada krito pelkių paviršius.Tai rodo krantų ir salos terasos . Dideliame sekliame Rėkyvos ežero plote ir aplink esančiuose pažemėjimuose greitai susiformavo stori (iki 9,3m) durpių klodai.Jie kartu su Pabalių pelke ir ežeru sudarė 3591 ha plotą . Užpelkėjo ir buvusios žemos senojo ežero pakrantės.Todėl susidarė apie 1390 ha neežerinės kilmės pelkių plotas.Dabartinis Rėkyvos ežeras užima seno ežero teritorijos ir ankščiau buvusios dalį.Rėkyvos ežeras tolimoje praeityje buvo daug didesnis,tačiau jo vandens lygis buvo žemesnis.Tai patvirtinta prie Vaikšnėgalos kaimo apie 2 km nuo rėkyvos ežero esančios atodangos tyrimų duomenys.Žemiausio durpės su klinčių priemaiša sluoksnio apačia yra 6,48 m , o viršus-6,78 m . susiformavusio mineralinio povandeninio kranto šlaito aukščiausias taškas-7,46 m.Šis kranto šlaitas žemėja Rėkyvos pelkės pusėn ir vėliau pereina į sapropelį.
Ežero vandens lygis matuojamas nuo 1950m, įrengus Rėkyvos ŠE krantinėje matuoklį.Nuo jos nulinio taško altitudės buvo atlikti vandens lygio,pakrantės ir pelkių paviršiaus matavymai.
Ežero vandens lygis nuolat kito.Be abejo , tada Rėkyvos ežero vandens lygis buvo žemesnis negu dabar.Ištyrus 10 povandeninio kranto šlaito profilį ,nustatyta ,kad seniau paežerė galėjo būti 40-50m , vietomis net 60m pločio.Ežere pakilęs vanduo pradėjo stipriai ardyti durpinius krantus.Daugiausia krantai nuardyti šiaurinėje i vakarinėje dalyje.Durpinis atabradas įežerą nusitęsia net 700-800m.Durpinis atabradas prasideda 8,06m lygyje ir kyla iki 9,00m.Dėl ardymo visame ežere yra labai daug perplautų durpių.Durpinio sapropelio ežere mažėja einant iš pietų į šiaurę.Be to,tarp povandeninio atabrado ir durpinio sapropelio klodo tiek vakarinėje,tiek rytinėje dalyje susiformavusias įlomės šiaurės kryptimi žemėja ir platėja.Lengvas durpinis sapropelis daugiausia nusėda pietinėje ežero dalyje,todėl čia ežeras seklesnis ir pakrantė uždumblėjusi.
Rėkyvos ežero vandens lygio matavymo duomenys rodo jo eigą per 22 metus.Aukštas ežero vandens lygis buvo 10.87m.Didžiausia svyravimo amplitudė-58 cm.1959 metais buvo rekonstruotas Kulpės kanalas ir pastatytas reguliuojantis šliuzas be skląsčio.
Pažemėjus gruntiniam vandeniui , durpynai sparčiai slūgsta. Ežero pietinėje dalyje atlikti Rėkyvos aukštapelkės tyrimai parodė,kad jos paviršius per penkis po nusausinimo metus labai pažemėjo ir toliau slūgsta.Slūgstančias Rėkyvos aukštapelkės viršūnė,kuri buvo 16,10m lygyje ,jau atsidūrė 14,43 m aukštyje.Rėkyvos aukštapelkėje, imant sąlygiškai nuo ežero vandens horizonto,durpės gylis 4-5 m .Taigi išeksploatavus šį durpyną, vietomis susidarytų 5m aukščio ežero pakrantės juosta-slūgsanti durpių klodo siena.
Aukštapelkė daugiausia slūgsta ir prie griovių.Tai rėkyvos aukštapelkės paviršius žemėja dėl 3 veiksnių : slūgimo,mineralizacijos ir eksploatavimo.
Taip pat sparčiai slūgsta 200-400 m pločio šiaurinė ežero pakrantės juosta.Pažemėjus gamtiniam vandeniui ,slūgsta ir ežero žemapelkės.Palei Bačiūnus bei Rėkyvos ežero šiaurės vakarų kampe žemapelkių plotai jau yra 10,74m , kitur-10,77m lygyje.
Palyginus šiuos duomenis,galima teigti,kad dėl žemapelkių nuslūgimo nebeįmanoma atstatyti buvusį Rėkyvos ežero aukščiausią lygį.
Suomijos,Švedijos pelkėtyrininkai nurodo,jog vandens lygio kitimas yra pirminis pelkių nykimo veiksnys.Spartus Rėkyvos ežero durpynų sausinimas ir sausėjimas,durpių
aukštapelkių slūgimas ir ežero vandens lygio žemėjimas rodo,kad būtina imtis specialių šio pelkinio kompleksoapsaugos priemonių,norint racionaliau panaudoti gamtos išteklius.
Rėkyvos ežero pakrantės augalija ir gyvūnija
Augalija visame ežero plote,ypač jo pakraščiuose, labai gausi.Nendrės,meldai,švendrai ir kiti vandens augalai taip tankiai sužėlę,kad ne visur aišku,kur baigiasi pelkė ir prasideda ežeras.
Pietiniame ir vakariniame ežero krante yra pušynas su šlapių juodalksnių ir beržynų apypelkiu, pietrytiniame plyti miškas,turintis nemažai nemoralinių elementų.Aukštapelkių dideli plotai yra ne vieną kartą išdegę,ir juos dabar užima labai tankūs berželių krūmynai.Šioje teritorijoje yra Rėkyvos botaninis zoologinis daustinis,kuris formaliai yra už Šiaulių miestui priklausančios teritorijos ribų.Šiuo metu tai pušimis apaugusi sena aukštapelkė,degimų vietose užgožta jaunų berželių sąžalynų.Joje dominuojančios paukščių rūšys-miškiniai kalviukai ir kiauliukės.Retųjų paukščių rūšių,kurių buvo galima tikėtis-gervių,dieninių plešriūjų paukščių lizdų čia nenustatyta.
Apypelkėje išplitę pelkiagiriai(iki aukštapelkėslago)išlaikę visus dideliam pelkių kompleksui būdingas struktūras,rūšių sudėties bei hidrologijos bruožus.Šiuose miškuose nuo prieškario laikų išlikusi Gugovo gegūnės populiacija ,čia gausi ir retos rūšies kaimaniniolendrūno populiacija.
Iškart už aukštapelkės lago prasideda didelius plotus užimanti tiek struktūriniu požiūriu, tiek rūšių sudėtimi turtinga Lietuvoje saugoma augalų bendrija Ledo-Pinetune enipetretosum.Šioje bendrijoje gailinis pušynas tarpsta labai dažna ir gyvybinga šiaurinės rūšies avietės tekšis populiacija.
Viena iš įdomiausių ir vertingiausių teritorijų yra Rėkyvos gyvenamojo rajono pakraštyje esantys Pabalių (Rėkyvos) tvenkiniai, kurie susiformavo išeksploatavus durpyną.Jie gausiai apaugę nendrėmis,yra kelios neprieinamos salelės,pakrantėse driekiasi medžiai ir krūmai.
Rytinę ežero pakrantę užima buvę kolektyviniai sodai su kultūriniais želdiniais, šiauriniame ežero krante yra dykvietės ir krūmynai.Šioje teritorijoje yra didelė biotopų įvairovėir tai lemia gausią stuburinių gyvūnų fauną.Gamtinės aplinkos natųralumo požiūriu ir rekreacinėmis galimybėmis šis pietinis Šiaulių miesto pakraštys nėra toks vertingas ir perspektyvus,kaip Talšos-Salduvės kompleksas.
Žinduoliai
Šioje teritorijoje aptinkamos stirnos,šernai,gali užklysti briedis-stambūs,miškams būdingi kanopiniai žvėrys.Įdomu,kad Rėkyvos paežerės durpyne yra paskendęs vienas iš Lietuvos stumbryno Pašiliuose pasitraukusių stumbrų.Gyvena lapės ir usūriniai šunys.Rėkyvos miške aptikta nemažai šeškų ir kiaunių gyvybinės veiklos pėdsakų.
Paukščiai
Tiek žmogaus ūkinės veiklos transformuotas,tiek ir išlikusios natūralios aplinkos fragmentų įvairovė,dykviečių ,mažų vandens telkinių ir kultūrinių želdinių kombinacija turi įtakos paukščių rūšinei sudėčiai.Tarp įprastų,paplitusių rūšių,čia rastas ir retesnis ,arba net saugomas,įrašytas į Raudonąją knygą rūšys.Jų sąrašas ir spėjamas statusas pateikiamas1 priede.Įra įtraukti ir V.Lopetos tyrimų metu gauti duomenys apie retesnes arba saugomas rūšis,galinčias net čia perėti 1 Priede jie pažymėti *.
Nors paukščių Įvairovė apie Rėkyvos ežerą kiek mažesnė už Talšos ir Salduvės natūralų ekosistemų likučių intarpai lėmė didesnį saugomų ir retų rūšių gausumą.
Varliagyviai ir ropliai
Rėkyvos ežero apylinkėse rastos rūšys,kaip ir Talšos-Salduvės parko komplekse.Tik pietiniame Rėkyvos ežero krante stebėtas gluodenas ir paprastoji angis.Nors šios pastarosios rūšys nėra gausios ,tačiau dar sutinkamos miesto ribose,pateko į Šiaulių universiteto Gamtos didaktikos katedrą.Taip pat labai tikėtina,kad aukštapelkėse gyvena gyvaėdis driežas.
Vabzdžiai
Jie buvo gaudomi rytiniame krante esančiuose kolektyviniuose soduose ir dykvietėse šiauriniame Rėkyvos krante tarp ežero ir geležinkelio.Pagauti vabzdžiai priklausė 32 vabalų,drugių,plėviasparnių ir dvisparnių šeimoms,ir jų tarpe aptiktos visos į Raudonąją knygą įtrauktos rųšys, kurias 2000 metais pavyko pagauti Šiaulių mieste.Duomenys apie pagautų vabzdžių sistematinę priklausomybę pateikti 1 Priede.
Visi retieji vabzdžiai priklausė drugelių būriui,tiek dieniniams,tiek ir naktiniams drugiams.Drugių rūšių sąrašas pateikiamas 2Priede.
Ežero ekologinės problemos
Ežero uždumblėjimas
Pagrindinė Rėkyvos ežero ekologinė problema yra ežero dugne slūgsantys sapropelio klodai.Sapropelis(gr. Sapras-supuvęs,pelos-dumblas,purvas)-ežerinės kilmės organinė,bestruktūrunė masė,kurią sudaro žemesniųjų augalų ir gyvūnų liekanos.Spalva-įvairaus atspalvio ruda,žalsvai ruda,žalsva(dėl priemaišų sapropelis būna pilkas,juodas ir net baltos spalvos).Daugiausia sapropelio susikaupė arba kaupiasi gausiai paviršiniu vandeniu maitinamuose ežeruose.Pagrindinė jo masė yra nuo 5-6m iki 10-12 m ir net iki 25 m gylio ežero dugno plotuose.Taigi sapropelis nusėda centrinio ežero dugne.Pagal slūgsojimo sąlygas
2 sapropelio atmainos: slūgsanis po durpėmis ir slūgsantys ežeruose.Darbų plote 1995m išleistame Lietuvos durpynų kadastre buvo parodytas 81 įvairaus dydžio durpynas ir 43-juose buvo konstatuotas mažesnio (0,2-0,5m) ar didesnio (1-2m) storio sapropelio sluoksnis 58% tų durpynų,kur sapropelis buvo aptiktas,jis neturi ištiso išplėtinio ir ploto nesudaro , o 18 durpynų po durpėmis buvo suskaičiuoti sapropelio ištekliai 3 Priedas.Jų kiekis kito nuo 21-334 tūkst.kubinių metrų.Bendri visame plote apskaičiuoti sapropelio,esančio po durpėmis,ištekliai sudarė 2,8 mln. Kubinių metrų.
Manoma,kad Lietuvoje yra apie 500 ežerų, kuriuose gali būti pramoninių sapropelio sankaupų,tačiau šiuo metu nedidelės apimties tyrimai atlikti tik 80-yje ežerų.Pagal šių tyrimų duomenis apskaičiuoti aptikti prognoziniai sapropelio ištekliai-150 mln. Kubinių metrų.