Sidabras – vienas seniausiai žmonijai pažįstamų ir jos vertinamų metalų. Žmonės nuolat domisi prieš juos gyvenusių žmonių materialiąja kultūra, nes tai yra neišsenkamas išminties šaltinis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės jau prieš daugelį amžių išmoko naudotis metalais – auksu, sidabru, variu ir jų lydiniais. Auksas ir sidabras žmonijos materialiosios kultūros istorijoje daugelį amžių keliavo greta, kaip valiutiniai bei juvelyrikos metalai. Senojo Egipto gyventojai geltonos spalvos saulės šviesą primenantį metalą auksą laikė dievo Saulės metalu, o Mesopotamijos gyventojai paslaptinga balkšva šviesa švytinį metalą sidabrą laikė dievo Mėnulio metalu. Viduriniaisiais amžiais alchemikai savo traktatuose sidabrą žymėjo jauną mėnulį primenančiu simboliu ir vadino “melancholiškuoju metalu”. Jauno mėnulio pavidalo sidabro laiveliai rasti Ūro miesto valstybės karališkose kapavietėse, kurias 1922-1924 m. atrado anglų archeologo L.Vulio vadovaujami archeologai. Mesopotamijoje ir gretimose šalyse garbintas dievas Mėnulis ir jo garbei per Naujųjų metų šventes (pagal Mėnulio kalendoriu) Eufrato upe plaukdavo jauno mėnulio formos karališkųjų laivų (tai laivai, kurių abu laivagaliai labai aukšti) procesija. Įvairios paskirties sidabro dirbinius savo kūriniuose mini Homeras ir Herodotas, Šventajame Rašte taip pat išsamiai aprašomi sidabro dirbiniai ir monetos.
Sidabras laikytas sakraliniu metalu ir iš jo gaminti įvairūs su dievo Mėnulio garbinimu susiję daiktai – tai ir jau minėti laiveliai, ir pusmėnulio pavidalo papuošalai, ir kita. Iš sidabro sakraliniai ir juvelyriniai dirbiniai gaminami ir XXI amžiuje. Viso pasaulio katalikų bažnyčiose ir vienuolynuose saugoma daugybė nuostabių sidabro monstrancijų bei relikvijorių, kurių formos primena saulę ar didingus architektūros statinius. Lietuva irgi pagrįstai didžiuojasi labai meniškais dirbiniais, kurie buvo atrasti Vilniaus katedros ar Kotrynos bažnyčios slaptavietėse. Lietuvos vienuolynų abatai ir abatės naudojosi sidabro pastoralais.
1999 m. gruodžio 28 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, buvo atidaryta Lietuvos tūkstantmečio programos paroda “Krikščionybė Lietuvos mene”, skirta Kristaus gimimo jubiliejui ir Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto (1251) bei karūnavimo (1253) 750 metų sukakčiai. Šioje parodoje pirmą kartą plačiajai visuomenei pristatytos 1985 m. Vilniaus katedros lobyno slėptuvėje atrastos bažnytinio meno vertybės. Parodoje eksponuota per 200 iki mūsų dienų išlikusių bažnytinių taurių, monstrancijų, relikvijorių ir kitokių liturginių reikmenų, kuriuos kūrė garsiausi Lietuvos ir Vakarų bei Vidurio Europos auksakaliai. Šioje parodoje išvydome ir nuostabius taikomojo meno dirbinius, pagamintus iš tauriojo metalo sidabro. Parodoje buvo eksponuojama 1387 m. Lietuvos krikštą menanti sidabro apeiginė prelato kantoriaus lazda (stipula), kurią 1563 m. restauravo Vilniaus universiteto įkūrėjas vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1854 m. Biržų ordinato grafo Mykolo Tiškevičiaus Vilniaus katedrai dovanota paauksuota sidabrinė bažnytinė taurė, puošta emalio tapyba ir turtingomis horeljefinėmis kompozicijomis, – vertingiausias istorizmo stiliaus taikomosios dailės šedevras Lietuvoje, rašė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Vienas vertingiausių Vilniaus katedros lobyno kūrinių –XVI a. Didžioji gotikinė monstrancija su Alberto Goštauto herbais, kurią įkuriant Goštautų koplyčią ir mauzoliejų Vilniaus katedrai padovanojo didiko Alberto Goštauto sūnus Stanislovas, pirmasis Barboros Radvilaitės vyras. “Šią monstranciją lyginu su Šventos Onos bažnyčia. Tai toks pat gotikos taikomosios dailės šedevras, koks architektūros srityje – ši bažnyčia. Vienoje parodoje Ispanijoje, Sevilijos mieste, mačiau XVI amžiaus monstranciją iš Vatikano. Džiaugiausi, kad mūsiškė niekuo nenusileidžia tam pasaulinio garso religinio meno kūriniui”, – sakė R.Budrys, apibūdindamas 152 centimetrų aukščio 20 kilogramų sveriančią paauksuoto sidabro Vilniaus katedros Didžiąją gotikinę monstranciją. Manoma, kad ši monstrancija niekuomet nebuvo naudojama liturgijoje, tiesiog būtų neįmanoma kilnoti per pamaldas tokį sunkų daiktą. Dažna Europos katedra pasigamindavo itin vertingų savo relikvijų mažesnes, gerokai lengvesnes kopijas.
Viduriniaisiais amžiais sidabro prizais būdavo apdovanojami geriausi miestų šauliai, kalnakasių ar miestų bendrijos, jau nekalbant apie karališkąsias sidabro dirbinių ar papuošalų dovanas.
Sidabro indai jau bent 3 tūkstantmečius puošia žemės gyventojų buitį ir saugo nuo sunkių ligų, nes sidabras pasižymi baktericidinėmis savybėmis.
Iš sidabro jau daugiau kaip du tūkstantmečius kalamos monetos. Seniausios išlikusios Lydijos monetos (VIII a.pr.Kr.) pagamintos iš gamtinio sidabro ir aukso lydinio. Kas gi nėra girdėjęs, kad Judas už Jėzaus Kristaus išdavystę yra gavęs trisdešimt sidabrinių.
Sidabro monetas kaldino Senojoje Graikijoje, Romoje, Jeruzalėje, Egipte. Senosios Romos Respublikos laikotarpiu kaldintos sidabro monetos dažniausiai puoštos tuo metu garbintų dievų atvaizdais, o Senosios Romos imperijos laikų sidabro monetos kaldintos su imperatorių portretiniais atvaizdais.
Senojoje Romos imperijoje monetų kalyklose vergai dirbdavo
nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Valdant Romą imperatoriui Lucijui Domicijui Aurelianui (214 ar 215-275) imperijos monetų kalykloje įvyko vergų sukilimas, kurį malšinant vien tik kareivių žuvo apie 7000, o jau kiek žuvo vergų, niekas neskaičiavo.
Viduriniaisiais amžiais, kad ir pačios mažiausios kunigaikštystės, hercogystės ar kurfiurstystės, valdovas stengėsi išleisti į apyvartą sidabro monetas su savo portretais, herbais ir kitomis valdžios regalijomis, tuo pranešdamas pasauliui apie save. Išlikusios sidabro monetos – tai istorijos, meno, technikos paminklai, pasakojantys apie juos užsakiusių ir juos kaldinusių žmonių mąstyseną, meninį skonį, madas, technikos lygį ir kitus, kartais sunkiai nuspėjamus dalykus. Monetų kaldinimas dažniausiai būdavo valdovų rankose.
Labai įdomios ir XX a. proginės sidabro monetos, žyminčios Didžiosios Britanijos karalių gyvenimo svarbias datas, olimpines žaidynes ar pasaulio futbolo čempionatus, bei vidurinių amžių žymiausio keliautojo Kristupo Kolumbo laivų atvaizdai sidabro monetose. Visos jos labai įdomios ne tik informaciniu, bet ir meniniu bei istoriniu požiūriu.
Dekoratyviojo meno kūriniams ir monetoms reikalingas sidabras buvo išgaunamas įvairiuose sidabro telkiniuose, kuriuose dirbo ir tebedirba daugybė žmonių. Laimėję antrąjį Pūnų karą (III a.pr.Kr.) prieš Kartaginą, romėnai užgrobė ir Kartaginai priklausiusius sidabro rūdynus. Tada rūdas Naujosios Kartaginos sidabro rūdynuose kasė apie 40 000 vergų. V a. žlugus Romos imperijai Europoje beveik visiškai sužlugo ir sidabro rūdų gavyba. Ir tik apie XI-XII a. vėl suklestėjo sidabro išgavimas, pirmiausia Harco kalnyno masyve, dabartinių Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Čekijos šalių teritorijose. Prie sidabro rūdynų atsiradimo ir darbų daug prisidėjo cistersų brolijos vienuoliai, vadinamieji “baltieji vienuoliai”. Viduramžiais kalnakasiai irgi dirbo nepaprastai sunkiomis sąlygomis, bet turėjo ir tam tikrų privilegijų, nes tai būdavo labai gerai organizuotos bendrijos, be to, valdovams labai reikėjo aukso ir sidabro. Kalnakasių teisės ir pareigos buvo įteisintos specialiai parengtuose “Kalnakasių teisynuose”. Vakarų Europoje kalnakasiai buvo laisvi žmonės, o Rusijos imperijoje tuo metu sidabro rūdas kasė katorgininkai ir prie rūdynų “prirašyti darbininkai”.