Pinigų atsiradimas ir jų istorinė raida
5 (100%) 1 vote

Pinigų atsiradimas ir jų istorinė raida

TURINYS

Įvadas 3

1. Pinigų apibrėžimas 4

2. Vakarų Europos pinigai

2.1. Pinigų kilmės teorija 5

2.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai 7

2.3. Pirmykščiai metaliniai pinigai 9

2.4. Pirmykštės monetos 10

2.5. Vakarų Europos pinigų raida iki Amerikos atsiradimo 10

2.6. Vakarų Europos pinigai nuo Amerikos atsiradimo iki XIX a. 13

2.7. Pinigai nuo XIX a vidurio iki XX a. 15

3. Lietuvos pinigai

3.1. Pirmieji lietuvių pinigai 19

3.2. Pirmosios Lietuvos monetos 20

3.3.Lietuvos pinigai nuo 1500 m iki 1795 m. 21

3.4. Lietuvos pinigai 1795 – 1918 m. 23

3.5. Lietuvos pinigai nuo 1918 m. iki šių dienų (XXI a.) 23

Išvados 25

Literatūra 26

ĮVADAS

Pinigai yra nieko ir pinigai yra viskas. Jie užima labai svarbu vaidmenį mūsų visuomenėje. Žmonija neįsivaizduoja gyvenimo be pinigų. Net mažas vaikas žino, kad už pinigus gali nusipirkti geidžiamiausią daiktą.

Pinigai – ypatinga prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį, išreiškianti visų kitų prekių vertę. Pinigų apyvarta yra vienas iš prekinių – piniginių santykių pasireiškimų visuomenėje, prekinės apyvartos ir prekių gamybos, amatų rodiklis, vietinių ir tarptautinių ekonominių ryšių liudininkas. Mainų ir vertės formos raidoje iš daugybės prekių stichiškai išsiskiria viena prekė, kuri pasidaro visuotiniu ekvivalentu. Ši prekė tampa pinigu.

Dabar mes galime atsiskaityti už paslaugas grynaisiais pinigais, čekiais, kortelėmis.

Lietuvoje, kaip ir kitur, pinigams cirkuliacijoje atstovauja nominaliniai vertės ženklai – banknotai, monetos, popieriniai pinigai.

Darbe nagrinėjama, iš kur atsirado pinigai, jų istorinė raida, kas nulėmė pinigų atsiradimą, kaip jie buvo priimti tuometinėje visuomenėje. Kokie veiksniai įtakojo šių prekinių mainų priemonę vystytis ir tapti tokia, kokia yra šiandien. Pinigų raida bus nagrinėjama nuo seniausių laikų tiek Vakarų Europos, tiek Lietuvos iki šių dienų.

Tai gi, iš kur atsirado pinigai, kurie atlieka svarbią funkciją mūsų visuomenėje.

PINIGŲ APIBRĖŽIMAS

Iš esmės savo poreikius tenkiname gamindami prekes, teikdami paslaugas ar tiesiog kepdami kepsniukus. O popieriukai, vadinami pinigais, neatneša jokios tiesioginės naudos. Padvigubinę savo įmonės produkciją mes tampame turtingesni, o prispausdinę daugiau pinigų turtingesni lyg ir netampame. Šiuo pavyzdžiu galima parodyti, kad pinigai visiškai nesvarbus dalykas. Antra vertus, pinigai ir su jais susijusios finansų įstaigos yra labai svarbu, pinigai labai supaprastina prekių mainus–atkrinta visi mainų vargai ir natūriniams mainams būdingos išlaidos. Atsisakę pinigų sistemos, prarastume dabartinį mainų mechanizmą, ekonomikoje įsivyrautų chaosas, būtų sunku nustatyti koks daiktas vertas kito daikto, o darbo pasidalijimo sąlygomis be efektyvaus mainų mechanizmo nebūtų išnaudojami gamybiniai pajėgumai. Pinigai iš esmės mūsų dienomis yra tai dėl ko žmonija lieja prakaitą nuo ryto iki vakaro, be pinigų nėra galimybių gyventi, nebent tik egzistuoti. Labai tikslus posakis apie pinigus būtų: „ne žmogus valdo pinigus, o pinigai – žmogų“. Jau senovėje pinigai ar tai kas buvo visuotinė mainų prekė virto gėrybių ir malonumų įvaizdžiu, kurstė gobšumą, karus ir sėjo nesantaiką. Šiandien nedaug kas pasikeitę, vyksta karai, žudynės, įvairiausi nusikaltimai ir viso to priežastis galiausiai vis tiek suveda visus galus prie pinigų. Be abejo pinigas kaip moneta ar kaip popierėlis pats vienas neturi jokios vertės, juk išlydžius penkių centų monetą už gautą lydinį vargu ar gausi bent tris litus. Patys pinigai vertingi tuo ką jie daro visuomenei, kaip veikia šalies ekonomiką, bei santykius tiek tarp žmonių, tiek ir tarp valstybių.

Pinigai nors ir atstovauja visoms ūkiškoms gėrybėms, tačiau neturi visų tų privalumų, kuriuos turi kitos, jų atstovaujamos ūkiškos gėrybės, tačiau pinigai įkūnija tobuliausiu būdu vieną visų kitų gėrybių privalumą–mainams tinkamumą. Tasai ypatingas mainams tinkamumas ne tik padaro pinigus mainų įrankiu ir mokėjimo priemone, bet taip pat paverčia juos ir visų kitų ūkiškų gėrybių vertės matu, įvairių kitų turtų taupymo bei jų perkėlimo priemone. Kuo geriau funkcionuoja pinigų sistema, tuo geriau gyvena visa šalis ir kiekvienas iš mūsų. Patys pinigai tik tuomet tegali visiškai išplėtoti savo ūkiškos kūrybos darbą, kai gausiai laistomi žmogaus darbo prakaitu virsta naujas vertybes kuriančia jėga, kai pasidaro kapitalu, kuris yra ne kas kitas kaip kondensuotas žmogaus darbas.

Pinigai nėra vien pasyvus ūkiško žmonių santykiavimo bei kultūrinio sugyvenimo veiksnys. Jie nėra neutralus ūkio reiškinys. Jie veikia ūkišką krašto pajėgumą ir tinkamai tvarkomi virsta svarbiu ekonominės krašto raidos bei kultūrinės tautinės pažangos varikliu. Pinigai yra priemonė tautai reikalingoms medžiaginėms gėrybėms gauti.. Pinigai yra tas būtinas įrankis, kurį tauta, tinkamai vartodama, gali pasiekti tų tikslų, kuriuos gyvenimas jai kelia. Pinigai yra gyvas įkūnijimas tų visų privalumų, kurie jungia visas ūkio gėrybes į vieną visumą, kuri vadinasi verte. Matuodami pinigais įvairių kraštų ūkio „potencialus“, nustatome tų kraštų tarpusavio pajėgumo santykius.

Mūsų dienomis modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais.
Pinigais laikomi ir įvairūs čekiniai indėliai, bankiniai pinigai. Jie atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia indėlių besąlygiškai vadinti pinigais – čekiais negalima užmokėti už smulkias prekes ir paslaugas (pvz. autobuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis, grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškiantį grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pinigai yra apibūdinami pagal jų funkcijas: pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip likvidi kaupimo priemonė.VAKARŲ EUROPOS PINIGAI

PINIGŲ KILMĖS TEORIJOS

Istorikai ir ekonomistai beveik iki pat XIX a. vidurio buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningos žmogaus valios padarinys. Vieni manė, kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia ( pvz.: kuri nors gentis vieną gražią dieną sugalvojusi ir pradėjusi vartoti pinigus ). Kiti skelbė, kad pinigai atsiradę kurio nors valdymo įsakymu. Vėliau, apie XIXa. vidurį šios teorijos pradeda griūti, nes pinigų kilmės ir primityvių pinigų raidos tyrinėjimai kaskart vis labiau virsta etnografų ir archeologų, bet nebe ekonomistų ir teisininkų studijų objektu.

Mūsų laikais nelengva būtų ginti bet kurią racionalizmu pagrįstą pinigų kilmės teoriją, nes tenka laikytis įrodytu faktu tai, kad pinigai atsirado be sąmoningo atskiro žmogaus ar bet kurio kolektyvo valios akto. Pinigai veikiausiai bus atsiradę visai atsitiktinai, bet, atitikdami tuometines ūkio sąlygas, greit prigijo ūkiškuose žmonių santykiuose. Tolesnė pinigų raida buvo varoma iš dalies grynai instinktyviais žmonių kolektyvo veiksmais, iš dalies visai jau sąmoningais paskirų žmonių žygiais. Pagaliau pati pinigų padedama ir valstybės tvarkoma tautos ūkio raida sukuria tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis pasireiškia visas pinigų tikslingumas ir pasirodo neišvengiamas jų būtinumas tautos ūkio gyvenimui. Tokia objektyvi, su tautos ūkio raida artimai susieta pinigų kilmės teorija gali būti pavadinta empiriškai evoliucine teorija. Empiriškai evoliucinė teorija nėra vieninga teorija. Ji suskyla dar į kelias teorijas, iš jų svarbiausios šios:

1. Mainų teorija. Pinigai galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo jau atsiradusi privatinė nuosavybė, nes tik tą, ką turime nuosavo, galime duoti mainais kitam (daiktais, asmeniniu darbu ar žygiais). Mainuose žmonės stato du daiktus vieną prieš kitą, juos lygina, vertina. Mainomieji daiktai ne tik skaičiuojami, bet dažnai dar sveriami bei matuojami. Pirmieji pinigai atsirado tik tuo momentu, kada žmogus paėmė mainais ir tokį daiktą, kuris tiesiogiai jam nebuvo reikalingas, kuris patsai netenkino jokio medžiaginio reikalo. Kokiu būdu ir kuriais sumetimais pirmą kartą buvo įvykdyti tokie mainai, sunku šiandien ką nors tikro pasakyti. Pinigų kilmės mainų teorija turbūt yra pati seniausia. Jau Aristotelis aiškino pinigų atsiradimą mainais ir tiems mainams vertės mato reikalingumu.

2. Mokėjimų teorija. Šios teorijos kūrėjai mano, kad ne mainai bus sukūrę pinigus, nes mainai yra atsiradę tik vėlesniame ūkiškos raidos etape. Anksčiau, negu žmonės ėmė tarp savęs mainikauti, jie jau mokėjo savo ar svetimos genties vyresniesiems dovanas, duokles, baudas. Tie visi daugiau ar mažiau priverstiniai mokėjimai ir bus sukūrę pinigus, nes vartojamais tokiems mokėjimams daiktais pamažu pradėta matuoti kitų daiktų vertę, imta tokius daiktus taupyti, kad, mokėjimo laikui atėjus, turėtų kuo užsimokėti. Vėliau pradedama tais pačiais mokėjimo daiktais ir mainikauti, nes visi noriai ima tokius daiktus, kuriais galima atsiteisti ir vyresnybei.

3. Sakralinė teorija. Šioje teorijoje pinigų kilmė kildinama iš kulto apeigose. Mat jau nuo seno aukos dievams ir duoklės kunigams buvo tvarkomos įvairiais, tariamai dieviškos kilmės, kulto įstatymais, kurie nurodo, kuriais dalykais reikia daryti dievams aukas ir mokėti duokles kunigams. Tie daiktai, kuriais mokama kunigams ir aukojama dievams, pamažu virsta ir mainų įrankiais, būtent tais daiktais pradedama ir mainikauti, tie daiktai yra visų pageidaujami, nes visi turi atlikti kulto prievoles. Visi senoviniai kultai, visos senovinės tikybos nustato normas, pagal kurias vieni daiktai gali būt pakeisti kitais daiktais. Kas nori aukoti dievams, bet neturi reikalaujamo daikto, tam kulto įstatymai leidžia pakeisti reikalaujamą daiktą kitu lygios vertės daiktu. Kai ūkio gyvenimas ima labiau diferencijuotis, tai vis dažniau tenka pakeisti, pamainyti vienus kulto dalykus kitais lygiaverčiais kulto dalykais. Tai gi, pamažu, savaime, tasai kulto reikalaujamas daiktas virsta vertės matu, pagal kurį nustatoma visų kitų, galinčių jį pakeisti, daiktų vertė. Vėliau tuo pačiu daiktu imama nustatinėti, matuoti ir visų kitų šiaip kasdieninėje apyvokoje esamų daiktų vertė.

PIRMYKŠČIAI DAIKTINIAI PINIGAI

Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tinkamos ekonominės ir tam tikra prasme teisinės sąlygos. Tų sąlygų svarbiausios yra šios:

1. Asmeninė
laisvė, nes be asmeninės laisvės negali būti individualios, privatinės nuosavybės,

2. Individuali bent kilnojamojo turto nuosavybė, nes primityviomis sąlygomis tik tokie turtai tegali būti mainų objektu,

3. Darbo pasidalijimas, nes, kur viskas, kas reikalinga, gaminama savo ūkyje, ten nėra vietos mainams.

Primityviems pinigams atsirasti visai nėra reikalo, kad visos šios sąlygos būtų taip išplėtotos, kaip yra dabartinėje mūsų visuomenėje. Primityviems pinigams atsirasti užteko, jog tos trys sąlygos būtų buvusios bent savo užuomazgoje.

Pirmaisiais pinigais virsta pigesni ar brangesni daiktai. Šis reiškinys, kad nebūtini gyvenimui dalykai tapo pirmaisiais pinigais, tenka aiškinti dviem veiksniais, būtent ekonominiu ir psichologiniu veiksniu. Pirmieji pradeda mainytis daiktais kaip tik turtingesnieji žmonės, kuriems nebuvo reikalo ieškoti būtinų gyvenimui dalykų, nes tokius dalykus jiems pagamindavo vergai. Turtingesniesiems rūpėjo įsigyti prabangos daiktų, kurių negalėjo patiekti jų pačių ūkis. Prabangos daiktai buvo pageidaujami visų dalyvaujančių mainuose. Tokie daiktai turėjo paklausą ir todėl už juos lengvai buvo galima gauti kitų ir būtinų gyvenimui dalykų. Tie daiktai, už kuriuos galima gauti visų reikalingų daiktų, ir virsta paprastais pinigais. Kitas veiksnys nulėmė, kad tie daiktai, kurie nėra gyvenimui būtini, be kurių žmogus gali išsiversti, ir tapo pinigais.

Įvairių amžių įvairios tautos yra laikiusios pinigais įvairiausius daiktus. Kurios tautos kuriuos daiktus laikė pinigais, nulėmė turbūt ekonominės, socialinės, politinės sąlygos. Pirmiausia pinigų rūšies pasirinkimui turėjo didžiausia reikšmę vienos ar kitos tautos ūkininkavimo būdas, kaip medžioklės, galvijų ar grūdų ūkis, amatų, prekybos, ypač prekybos su svetimoms genties žmonėmis įsigalėjimas. Neretai pasitaikydavo, kad ta pati tauta savo rinkoje turėjo vienus pinigus, prekiaudama su kitomis tautomis turėdavo kitus, tokius pinigus, kurie buvo svetimųjų pageidaujami.

Nuodugnūs XIX a. moksliniai tyrinėjimai padėjo konkrečiau ir plačiau klasifikuoti pirmykščių tautų pinigus. Dabar žinomos tokios pirmykščių pinigų rūšys:

1. Sraigių kaušai buvo labai plačiai vartojama pasipuošimo priemonė ir tuo pačiu didžiausiose žemės rutulio plotuose įsigalėję pinigai. Jie buvo renkami Indijos vandenyne ir per Indiją, Ceiloną, Siamą ir Afriką buvo plačiai pasiklydę po visą pasaulį.

2. Audiniai buvo taip pat labai plačiai vartojami pinigai. Senovinės Vakarų Europos kronikos, skaičiuodamos turtus, paprastai deda audinius šalia aukso ir sidabro. Audiniais buvo mokamos duoklės ir kontribucijos bei išperkami vergai. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai ir dabar vartoja audinius kaip vertės matus.

3. Namų ruošos įrankiai: indai ir darbo įrankiai. Ne viename krašte indai buvo kaip pinigai. Indais buvo skaičiuojami žmonių turtai, nes indai parodydavo, kiek žmonių gali pamaitinti indų savininkas savo namuose. Be indų, pinigų pareigas eidavo įvairūs įrankiai bei įnagiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai, kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenyno pakančių žmonėms – meškerės.

4. Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigai būdavo kailiai, kurie slavų tautų buvo vadinami odiniais pinigais. Amerikos indėnai mokėdavo brangiai bebrų kailiais. Skandinavai dėdavo teismo baudas to ar kito žvėries kailiu pagal nusikalstomojo darbo sunkumą.

5. Galvijai. Visi klajoklių, normandų tautos vartodavo kaip pinigus galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Piniginiais vienetais buvo laikomi ne tik raguočiai, bet ir kupranugariai, arkliai ir avys. Visos tautos, gyvenančios apie Viduržemio jūrą, turėjo vieną piniginį vienetą, jautį. Tas piniginis vienetas vėliau įsigali visoje vidurinėje Europoje ir Azijoje.

6. Vergai turėjo gerą paklausą, tat ir vergų prekyba buvo pelningas verslas. Už vergą lengvai buvo galima gauti bet kurių kitų dalykų, todėl vergai pasidarė kitų daiktų vertės matu. Pas puslaukines tautas labiausiai branginami buvo stiprūs, jauni tvirti vyrai. Vergės buvo kainuojamos daugiau pagal jaunumą ir grožį. Senovės Islandijos įstatymai laikė vieną moterį lygia trims karvėms.

Be visų pirmykščių pinigų, buvo dar daug įvairių daiktų, kurie įvairiuose kraštuose buvo laikomi pinigais. Tai buvo žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupelės, akmens druska, tašyti akmenys, arbata, opiumas. Taip pat Kinijoje prieš 3000 metų naudoti praktiški pinigai – mažyčiai bronziniai varpeliai, peiliukai.

Tačiau, kaip bebūtų keista, daiktais atsiskaitydavo ne tik senosios civilizacijos. Po II – ojo Pasaulinio karo vokiečių pilietis mokėjo nugalėtojo cigaretėmis. “ Valiutos kursas” buvo toks: 8 cigaretės – tualetinio muilo gabalas, 48 cigaretės – nailoninių kojinių pora, 250 cigarečių – 250 gramų sviesto. O štai Rusijoje jau gana seniai stabiliausiai “valiuta” yra degtinė. Tokiai “valiutai” tikrai negresia joks padirbinėjimas.

PIRMYKŠČIAI METALINIAI PINIGAI

Žmogaus darbo varoma ūkio raida kuria, be galvijų ir grūdų ūkio, dar ir amatus. Jau ir primityvūs amatininkai pamažu išmoksta kaskart vis geriau tirpdyti ir valyti metalus, gaminti iš jų namų ruošos įrankius, žemės
ūkio padargus, karo ginklus ir kūno papuošalus. Žmonės greitai pastebi įvairių metalų vartojimo galimumus, metalo dirbinių naudingumą ir pagaliau kai kurių metalų grožį. Tai gi, varis, švinas, auksas, sidabras greitai įgyja didelę reikšmę visų tautų gyvenime.

Susidurdami su įvairiais metalais, žmonės ima teikti teims metalams įvairios, nevienodos vertės. Metalai buvo praminti brangiaisiais, tauriaisiais ir net kilniais. Brangieji metalai yra tvirti ir palyginti sunkiai naikinami, todėl jie gali būti laikomi nesugedę ištisus amžius. Mažo didumo ir menko svorio brangieji metalai turi vis dėlto palygint didelę vertę, todėl patogu juos laikyti bei saugoti ir nebrangu iš vietos į vietą kilnoti. Be to, metalams padėjo virsti pinigais vis kaskart labiau didėjantis darbo pasidalijimas. Pinigais negalėjo virsti tokie daiktai, kurie savo gamyba ar savo laikymu yra susiję su tam tikro darbo rūšimi.

Spėjama, kad auksas ir sidabras pirmiausiai virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovinės Babilonijos žemėse. Dantiraščio lentelės aiškiai rodo, kad apie 2500 metų prieš Kristų babiloniečiai jau mokėdavo brangiaisiais metalais. Tašiau turima pagrindo spėti, kad metalai jau buvo vartojami mokėjimams anksčiau gyvenusių Babilonijos žemėse aukštos kultūros šumerų tautos. Babiloniečiai liedindavo brangiuosius metalus, ypač auksą, patogiais vartoti bei sverti gabalais. Tie gabalai turėjo lazdelių, susuktų spiralinių vielų ir rinkinių, žiedų pavidalus. Dažniausiai vartojamas aukso gabalas atitikdavo savo verte vieno jaučio kainą. Toksai gabalas svėrė apie 125 – 135 grenas, arba maždaug 6 ½ gramo. Iš Babilonijos tokia metalo pinigų sistema pasklido po visus Rytų kraštus ir iš Egipto persimeta į Europą. Egiptas kaldino savo pagrindinį pinigą ringės pavidalo. Balkanų pusiasalyje tiktai VII šimtmetyje prieš mūsų erą pasirodo tokie pinigai. Romoje jau nuo V a. prieš mūsų erą pradeda atsirasti metaliniai pinigai, buvę variniai.

Kai ėmė smarkiau augti žmonių turtai, kilti ūkio kultūra, kai žymiai padidėjo mainų skaičius ir mainomųjų daiktų vertė, pradeda išnykti pigesniųjų metalų – geležies, vario ir švino pinigai. Jei kur tų metalų pinigai ir pasilieka, tai tik kaip pagalbiniai pinigai. Tikraisiais pinigais pasidaro auksas ir sidabras.

PIRMYKŠTĖS MONETOS

Brangieji metalai nors ir turėjo visus reikiamus pinigams privalumus, tačiau jie negalėjo visai tinkamai tarpininkauti ekonominiame žmonių santykiavime, nes:

• Nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatyti metalo gabalo svorį,

• Sunku buvo patikrinti metalo grynumą.

Nedideli svorio netikslumai galėjo sudaryti didesnių nuostolių, o nustatyti metalo grynumą buvo daugiau sunkiau. Dauguma istorikų mano, kad pirmasis pradėjo kaldinti tokius metalo gabalus, kurie turėjo parodytą svorį ir grynumą, yra Lydijos karalius Gigas, tariamai gyvenęs VII a. pradžioje prieš mūsų erą.

Monetos šių laikų prasme atsirado ne staiga. Metalų gabalai, keisdami savo pavidalus, perėjo ištisą raidos etapų eilę, kol virto tikromis monetomis. Pagrindinis pirmykščių monetų svoris buvo nustatomas pagal senojo mainų įrankio vertę. Jos paprastai buvo gaminamos iš aukso, sidabro ir vario. Paskiri kraštai paprastai turėdavo kurio nors vieno metalo monetas. Mažoji Azija turėjo auksinius pinigus, Graikija – sidabrinius, Roma – varinius. Iš karto kiekvienas kraštas gamindavo monetas tokio metalo, kurį rasdavo savo žemėse. Monetos išradimas buvo neparastai svarbus, labai teigiamas ekonominės pasaulio raidos įvykis. Moneta ne tik žymiai sustiprino ir labiau išplėtė ekonominius žmonių santykius, bet ir smarkiai padidino pačią ekonominę žmonių kūrybą. Praėjo daug amžių, kol galėjo pasireikšti visa ekonominė monetų reikšmė. Tai atsitiko maždaug antroje XVIII a. dalyje ir XIX a. pradžioje. Žmonijos istorijoje buvo nemaža tokių veiksnių, kurie trukdė tinkamą monetų raidą ir nedavė joms parodyti viso savo pajėgumo ekonominiame žmonių santykiavime. Svarbiausi tų, pastojusių kelią monetoms, veiksnių buvo šie trys:

1. Silpna, menka monetų gamybos technika, kuri nepajėgdavo nukalti griežtai to paties svorio ir aiškiai vienodo grynumo monetų;

2. Monetų susidėvėjimas. Paleidę vieną kartą į pasaulį monetą, daugiau nebesirūpindavo jos likimu. Kai moneta eidavo per rankas, apsitrindavo, sudildavo, susidėvėdavo.

3. Sąmoningas monetų bloginimas. Monetas blogindavo dviems būdais:

• monetas gaminta senojo svorio ir senojo pavadinimo, bet iš blogesnio metalo;

• monetas gamindavo senojo pavadinimo ir senojo metalo, bet mažesnio svorio.

Senovėje pradėtas pinigų bloginimas eina per visą monetų istoriją, beveik iki pat XIX a.

VAKARŲ EUROPOS PINIGŲ RAIDA IKI AMERIKOS ATSIRADIMO

Tie daiktai, kurie virto mainų įrankiu, mokėjimo priemone ir vertės matu, atsiskyrė nuo kitų mainomųjų daiktų, vadinamų prekėmis, ir sudarė savarankišką, skirtingą, daiktų rūšį, pinigus. Moneta tapo visai savarankišku daiktu.

Vieningą viso krašto pinigų sistemą gali sukurti tik tai centrinė viso krašto valdžia. Tokią valdžią, be Babilonijos, Egipto, Persijos, turėjo ir senovės Roma. Kai Romos imperija virsta griuvėsiais, tai tie griuvėsiai palaidoja ir viso senovinio civilizuoto pasaulio pinigų sistemą.

Dabar Romos imperijos
griuvėsiuose prasideda Vakarų Europos didelės pinigų anarchijos laikai. Pirmoji germanų gentis, kuri pradėjo kalti monetas, buvo svevai, dabartiniai Vokietijos švabai. Jie jau apie V a. vidurį kaldino monetas su įrašu Jussu Richiari Reges, t. y. karaliaus Richijaro įsakymu. Tos monetos buvo kaldinamos Brakaros mieste, Ispanijoje. Vėlesniais laikais ostgotai ir vestgotai ima pamėgdžiotiRomos monetas, dėdami tose monetose net Romos Rytų imperijos valdovų atvaizdus arba bent tų valdovų heraldikos ženklus. Frankai kala taip pat romėniško pavidalo monetas, kurių įrašus šiandien vargu ar įmanoma perskaityti. Pirmasis frankų monetų išskaitomas parašas bus VI a. valdovo Teodeberto. Visos germanų monetos kalamos kaskart iš blogesnės rūšies metalo, nes monetas bloginti verčia ne tik pačių valdovų gobšumas, bet ir didelis nuskurusioje Vakarų Europoje brangiųjų metalų trūkumas. Iš pradžių ir Romos imperijos griuvėsiuose eina dar Konsatntino Didžiojo (apie 285 – 337) sukurtas auksinis pinigas solidas. Tačiau greitu laiku auksinis solidas pasidaro suvargusiai Europai per brangus, per stambus pinigas. Solido vietą užima smulkesnis sidabro pinigas denaras.

Vakarų Europos natūraliam ūkiui nebebuvo reikalingi auksiniai pinigai; net ir stambesnė sidabro moneta buvo jau mažai tinkama mainų priemonė. Pirmasis, kuris mėgina kurti vieningą visos Vakarų Europos pinigų sistemą, buvo Pipinas ( 714 ar 715 – 768 ). 750 m. Pipinas nustato, kad iš vieno sidabro svaro būtų gaminami 22 solidai, arba šilingai, kurių kiekvienas turėjo po 12 denarų. Tuo būdu iš vieno svaro sidabro buvo gaminami 264 denarai, kiekvienas po 1,24 gramų. Pipino sūnus Karolis Didysis keičia tėvo padarytą pinigų reformą, pakeldamas denaro vertę. Jo reforma ilgiems amžiams nustato Vakarų Europos piniginių sistemų pagrindus. Tais pagrindais gyvena iki pat Didžiosios revoliucijos prancūzai, anglai dar ir šiandien Karolio nuostatais dalina svarą į 20 šilingų, kiekvieną šilingą į 12 pensų.

Anglosaksai pradeda kalti savo monetas VI a. Jų monetos buvo iš vario ir sidabro. Savo pinigų sistemą anglai mėgino tvarkyti senoviniais Romos pavyzdžiais. Iš karto pinigai gaminami tik Londone ir Dorobernijoje, vėliau ima kalti pinigus ir kitos Britų salų provincijos. Tačiau Anglijoje niekuomet nebuvo privisę tiek savarankiškų, nuo centro valdžios nepriklausomų pinigų gamintojų kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje. XII a. pabaigoje Henrikas II įgyvendina Anglijoje sidabrinę sterlingo monetą. Vėliau sterlingo tipo monetas kaldino olandai, skandinavai, Hanzos miestai ir portugalai. Anglai išgyveno beveik tokią pat viduramžių pinigų anarchiją kaip ir Europos kontinento šalys, nors šiaip anglai visuomet sugebėdavo griežčiau ir greičiau negu kitos šalys atstatyti savo pairusius pinigus.

Kai visų kraštų pinigai ėjo iš vien po visą pasaulį, tai pamažu kiekviename krašte susidarė daugybė įvairaus tipo, įvairios vertės, įvairaus metalo monetų. Tą monetinę anarchiją dar labiau padidino tas faktas, kad ir to paties krašto ir tos pačios rūšies monetos savo gerumu labai skyrėsi viena nuo kitos. Tokiomis sąlygomis žmonės, sudarydami bet kurias prekybines sutartis, turėjo nurodyti ne tik mokėjimams vartojamų monetų rūšį, bet ir tų monetų kalimo vietą bei metus, nes tais visais požiūriais galėjo skirtis vienos monetos nuo kitų monetų.

Viduramžių pinigų anarchija sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis mokėjimas stambesnių sumų monetomis pasidarė sunkiai beįmanomas dalykas. Žmonės nebepajėgia nustatyti atskirų monetų vertės ir pradeda mokėti sidabro gabalais. XIII a. ir XIV a. miestai pradeda žymėti savo antspaudais tokius mokėjimams skiriamus sidabro gabalus. Kiekvieno miesto antspaudas kartu jau parodydavo ir sidabro lydinio grynumą, nes ne visi miestai gamindavo vienodo grynumo metalo gabalus. Sidabro lydinių vartojimas taip prigijo, kad tie lydiniai gauna net savarankišką vardą marca usualis, vartojamasis svaras. Be sidabro gabalų, pradedama vartoti monetų vietoje vekseliai, arba gal teisingiau akceptai. Akceptai atsiranda apie XII a. vidurį italų ir prancūzų žemėse. Pakrikusios monetų sistemos pakaitalai, akceptai ir sidabro gabalai, visiškai tiko stambiems mokėjimams. Valdomieji ir valdantieji kaskart labiau įsitikina, kad reikia griežtomis priemonėmis tvarkyti pinigų sistemą. Dabar iš tikrųjų pradedama reformuoti pinigus.

Pradėta pinigų reforma eina trimis kryptimis:

1. Atkurti nupuolusią pinigų vertę;

2. Sukurti prekybos monetas, būtent tokias monetas, kurios skiriamos stambesniems mokėjimams;

3. Pašalinti bendru visų kraštų susitarimu nepakenčiamą monetų įvairumą.

Tokios reformos skelbėjai ir dalinai vykdytojai buvo miestai. Miestams labai svarbu buvo turėti gerus pinigus, kai tuo pačiu metu valdovams buvo labai pelninga gaminti blogus pinigus.

Miestai nutaria pirkti iš valdovų pinigų gaminimo teisę, nes norėjo gaminti gerus pinigus. Miestai, pradėję kaldinti pinigus, greitai pastebi, kad sustiprėjusi prekyba yra reikalinga stambesnio, pastovios vertės, visų pageidaujamo pinigo, prekybos pinigo. Prekybos pinigu jau nebegalėjo būti palyginti nedidelės vertės sidabro moneta. Europa jau tiek buvo ūkiškai atkutusi, jog pajuto stambesnio, auksinio pinigo reikalą. 1252 m. Florencijos miestas ima kalti savo auksines
monetas, savo florino d`oro, t. y. aukso gėlele, kurios vienoje pusėje buvo iškalta lelija, antroje pusėje – Šv. Jono krikštytojo atvaizdas. Florencijos florinas turėjo gryno aukso 3,53 gramų. Niekuo nenorinti nusileisti Florencijai Venecija 1284 m. pradeda kalti florino tipo auksines monetas, žinomas vardu dukatas. Dukato pavadinimas yra kilęs iš Venecijos monetose iškalto įrašo paskutiniojo žodžio ducatus, kunigaikštija, valstybė. Vėlesniais laikais kai kurie kraštai dukato ar florino tipo monetoms duodavo ir savus vardus. Vokiečiai tokias monetas vadino guldenais, nuo žodžio auksas. Šalia auksinių monetų, kalta ir toliau įvairaus tipo, įvairios vertės sidabriniai pinigai. Miestai, kuriems svarbu buvo turėti gerus pinigus, atsidėję žiūrėjo, kad vienodo tipo sidabrinės monetos būtų kalamos vienodos, pastovios vertės. Žinoma, pasitaikydavo kartais, kad ir miestai, patekę į sunkesnę ekonominę padėtį, imdavo bloginti pinigus.

Kai pastoviai gerėjanti Europos ūkinė raida vis labiau kėlė stambesnių auksinių pinigų paklausą, sunkioje padėtyje atsidūrė vokiečiai, kurie negalėjo pasigaminti reikalingo savo pinigų kalykloms aukso. Vokiečiai neturėjo nei našių aukso kasyklų, nei aktyvaus prekybos balanso, kuris būtų pritraukęs į kraštą aukso iš svetimų šalių. Neturėdami aukso, vokiečiai mėgina gaminti tokias sidabrines monetas, kurios savo verte galėtų atstoti dukatus bei florinus. Tačiau šie pinigai nepripažįstami kitų šalių. Patekę į tokia keblią situaciją, vokiečiai vis dėlto iš pradžių mėgina gaminti tarptautinio tipo auksines monetas, tačiau, neturėdami pakankamai aukso, jie pradeda pamažu bloginti savo auksines monetas ir tuo būdu užkerta joms kelią į platesnes pasaulio rinkas.

Imperatorius Zigmantas mėgina sustabdyti auksinių monetų bloginimą, bet neturi savo rankose tam reikalingos faktinės valdžios. Vokiečiai nutaria nebekalti auksinių monetų, bet gaminti atitinkamos vertės stambius sidabrinius pinigus, kuriuos pavadina senųjų auksinių monetų vardu “guldenas” , aukso pinigas. Ir iš tikrųjų 1484 m. pradedama kalti Tirolyje sidabrines monetas auksinio dukato, arba vokišku terminu guldeno, vertės. Naujoji sidabrinė moneta, kad ją lengviau atskirtų nuo tikrojo, auksinio guldeno, iš karto buvo vadinama Guldengroschen, guldeno grašiu. Tuo būdu šalia auksinio guldeno atsiranda sidabrinis guldenas, arba lietuviškai – sidabrinis auksinas. Sidabrinis guldenas svėrė 31,8375 gramų, kas sudaro beveik vieną unciją.

Vienintelis ekonomikos klausimas, kuris ir viduramžiais susilaukė platesnių studijų, buvo pinigų klausimas. Viduramžių susidomėjimas pinigų klausimais brendo labai iš lėto, pamažu. Iki XII a. beveik visai nesirūpinta pinigų klausimais, nes natūralaus ūkio sąlygomis pinigai neturėjo didesnio vaidmens nei viešame, nei privačiame gyvenime. Tiktai XII a., ypač XIII a. ir XIV a. pradedama domėtis pinigų klausimais.

VAKARŲ EUROPOS PINIGAI NUO AMERIKOS ATRADIMO IKI XIX A. VIDURIO

Antrame viduramžių periode, t.y. nuo 1250 iki 1500 m., Europoje pakaitomis įsigalėdavo tai aukso, tai sidabro pinigai. To reiškinio priežasčių tenka ieškoti šiuose veiksniuose:

1. Sidabro ir aukso gamybos didumas;

2. Sidabro ir aukso pinigų bloginimas;

3. Dinamiškas ekonominio gyvenimo jėgų augimas, t.y. kuo labiau plėtojasi ūkio gyvenimas, tuo daugiau jaučiamas stambesnių pinigų reikalas.

Viduramžiai nežinojo banko notų, todėl stambiu pinigu galėjo būti tik aukso moneta, kitaip sakant, kai krašto ekonominė gerovė kilo, turėjo didėti ir aukso pinigų apyvarta. Tačiau sidabro pinigai ima plaukti į sodžių. Sodžius, paimdamas didelius sidabro kiekius, neleidžia sidabro vertei kristi tiek, kiek būtų galima laukti dėl atitinkamai padidėjusios sidabro gamybos. Sodžius, traukdamas į save sidabrą, ne tik sulaukė jo vertės kritimą, bet ir sustabdė prekių kainų kilimą. Maždaug nuo 1620 m. procentinis aukso ir sidabro gamybos santykis ima keistis: sidabro produkcija mažėja, tačiau jo kaina nedidėja, o krenta aukso gamyba ima didėti, tašiau aukso vertė ne tik nekrinta, bet ima dar kilti.

Anglija pirmoji suprato pasikeitusią pasaulio monetinę padėtį ir todėl pradėjo vilioti į savo kraštą aukso pinigus. 1695 m. anglų valdžia pagrindžia savo pinigų sistemą dviem metalais: sidabru ir auksu, ir abiejų metalų monetoms suteikia lygias teises – įgyvendina bimetalinę valiutą.Savo monetų sistemoje anglai įvertino auksą, palyginti su sidabru, brangiau, negu vertino kiti kraštai, todėl pasaulio aukso monetos ėmė plaukti į Angliją. Kai anglai deda visas pastangas, kad sukurtų pastovią valiutą, tai Europos kontinento valdžios pačios sistemingai varo monetų bloginimo darbą. XVII a. – tai sistemingo Europos kontinente pinigų bloginimo laikas: išimamos iš apyvartos senosios geresnės monetos ir iš jų metalo gaminami blogesni, nors ir didesnės sumos, nauji pinigai. Tie pinigai turi senųjų pinigų vardą, išvaizdą ir teises, tačiau nebeturi senųjų monetų metalo kiekio.

XVIII a. atneša žymų aukso gamybos padidėjimą, ir todėl aukso monetos ima dažniau rodytis ir Europos kontinente. To paties amžiaus pabaigoje aukso produkcija, palyginti su sidabro gamyba, smarkiai nusmunka, todėl ir aukso monetos ima retėti. Sidabras užplūdo pinigų kalyklas. Aukso monetos
apyvartoje nyksta, jų vietą užima pigesni sidabriniai pinigai. Tokia padėtis priverčia anglus sustabdyti laisvą sidabrinių pinigų gamybą, t.y.1798 m. anglai atsisako privatinių asmenų atneštą sidabrą paversti monetomis. Pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo uždarytos sidabrui pinigų kasyklos durys, kitaip sakant, pirmą kartą istorijoje sidabras buvo demonitizuotas. Anglai pirmieji sukuria aukso valiutą, kur pilnaverčiais bei pilnateisiais pinigais laikomi tik aukso pinigai. Aukso pinigai pasidaro ne tik teisėtomis mokėjimo priemonėmis, bet ir vienintelėmis, privalomomis mokėjimo priemonėmis. Tos naujos pinigų sistemos vieneto vardas pasilieka svaras, nors patsai svaras pakeičia savo vertę ir esmę. Jis nebėra auksinis ir sidabrinis, bet tiktai auksinis. Aukso svaras įgyja savo pilnas, pilietines teises tiktai 1861 m., kai sustoja gynėjų kalimas. Jis turi 7,3223852 gramų gryno aukso.

Tuo metu, kai anglai deda auksą savo pinigų pagrindu, kai atima pilnaverčių pinigų teises sidabro monetoms, Europos kontinentas ne tik gina sidabrinių pinigų teises, bet ir tarp valstybinėmis sutartimis mėgina apsaugoti sidabro valiutos reikalus.

Vokiečių ir austrų žemėse XVIII a. veikia drauge dvi savarankiškos valiutos: aukso ir sidabro, vokiečiai ir austrai turėjo paralelininę valiutą, kurioje aukso monetos juridiškai neatstoja sidabro monetų, o sidabro pinigai neatstoja aukso pinigų. Nors pagal įstatymą vokiečių žemėse buvo dvi valiutos, aukso ir sidabro, tačiau pamažu vis labiau ima įsigalėti sidabro valiuta, aukso monetos apyvartoje pranyksta.

Sidabro valiutos įsigalėjimą Vokietijoje pagreitino du dalykai:

• Antroje XVIII a. pusėje žymiai padidėjo, palyginti su auksu, sidabro gamyba, ir todėl apskritai imta daugiau gaminti sidabro monetų;

• Anglai, besirengdami aukso valiutai, įvairiomis priemonėmis viliojo pas save vokiečių aukso monetas.

Kai jau faktiškai įsigalėjo vokiečių žemėse sidabro valiuta, tai vokiečiai patvirtina tą faktą ir savo įstatymais. 1857 m. vokiškų žemių atstovai suvažiuoja Vienoje ir paskelbia, kad vokiečių pinigai – tai sidabro pinigai.

Kai XVIII a. pradžioje Brazilijos kasyklos pradėjo duoti neparastai daug aukso ir tuo labai padidina pasaulinę aukso gamybą, tai ir Prancūzijoje plačiai pasklinda aukso monetos, tačiau kai antroje XVIII a. pusėje ne tik apskritai, bet ir palyginti su sidabru sumažėjo aukso gamyba ir todėl jo kaina pakilo, aukso monetos pradėjo apyvartoje nykti.

Ištisais amžiais aukso ir sidabro vertės santykis daugiau ar mažiau svyravo, todėl ir pinigų rinkoje nuolatos ėjo arši tų dviejų metalų kova. Pagaliau ima rodytis, kad sidabras nugalėjo auksą Europos kontinente ir civilizacijos paliestose Azijos kraštuose: Kinijoje, Japonijoje ir Indijoje. Auksas atlaiko savo pozicijas Anglijoje, Australijoje, Portugalijoje ir faktiškai JAV. Dabar politikai ir ekonomistai pradeda skelbti, kad auksas ir sidabras jau galutinai pasidaliję veikimo sritimis, ir todėl jei jau ne visiems amžiams, tai bent ilgesniam laikui turėsiančios baigtis tų dviejų metalų rungtynės, kurios taip drumstė ekonominį pasaulio gyvenimą. Aukso gamyba, palyginti su sidabru, iki pat XIX a. vidurio buvo labai maža ir todėl ji negalėjo patiekti pasauliui gausesnės monetinės medžiagos.

PINIGAI NUO XIX A. VIDURIO IKI XX A.

XIX a vidurys – tai ne tik brangiųjų metalų gamybos, bet ir tų metalų paklausos revoliucijos laikas. Pirmiausia staiga ir smarkiai padidėja aukso gamyba ir tuo pačiu metu labai pakyla aukso paklausa, nes finansinio kapitalizmo sukurtas kredito ūkis reikalavo nuolatinių stambių ir greitai vykdomų mokėjimų. Tokiems mokėjimams kaip tik geriausiai tiko monetų ir lydinių pavidalų auksas. Taip pat padidėjo ir sidabro produkcija bei paklausa. Sidabro reikalauja ne tik Europa, kiek Azija, kur svarbiausias sidabro konsumentas yra Indija. Aukso produkcija auga, sidabras plaukia į Indiją, o tai, žinoma, turi veikti tų metalų tarpusavio vertės santykį – aukso vertė krenta. Aukso pinigai išstumia iš apyvartos sidabro monetas. Atpigęs auksas taip įsigali pinigų apyvartoje, kad pradėta jausti smulkesnių sidabrinių pinigų trukumas. Sidabro monetos, virsdamos sidabro lydiniais, bėgo iš pinigų rinkos į metalų rinką, kur jos buvo brangiau vertinamos negu pinigų rinkoje. Pirmosios Jungtinės Šiaurės Amerikos Valstybės, kad sulaikytų apyvartoje smulkesnes monetas, paverčia visa smulkesnes kaip ½ $ sidabro monetas bilonu¹. Smulkios sidabro monetos nebe kalamos tokio grynojo sidabro svorio, kad monetos metalo kaina atitiktų pinigų vertę.

Prancūzai norėjo duoti ir vieną vieningą visam pasauliui valiutą. Tuo tikslu 1867 m. jie sukviečia 19 Europos valstybių konferenciją, kurioje dalyvauja ir JAV. Konferencija nepadaro vienos pasaulinės valiutos reikalu jokio nutarimo, bet tik pasiūlė piniginius paskirų kraštų vienetus suderinti su franko paritetu. Šiuo klausimu anglai, vokiečiai ir olandai padaro savo rezervų. Konferencijai pasibaigus, piniginės sistemos reikalais iniciatyvą ima į savo rankas Prancūzija, iš kurios visi ir laukė pirmųjų valiutinės reformos žingsnių. Tačiau prasideda 1870 m. vokiečių – prancūzų karas. Karas griovė prancūzų valiutinės reformos planus, nelauktas aukso ir sidabro vertės santykių kitėjimas ėmė ardyti pinigų sistemą. Apie 1870
mažėti aukso gamyba ir didėti sidabro produkcija. Sidabras ima pigti. Dabar pasidaro labai pelninga pirkti rinkoje sidabrą ir gabenti jį į bet kurią Unijos kalyklą (Unija buvo šių šalių sąjunga: Prancūzija, Belgija, Šveicarija ir Italija. Jų valiuta buvo piniginės franko sistemos bimetalizmas.).

1878 m. kiekvieno krašto valdžia nustato ir kaldina reikalingą apyvartai pilnaverčių sidabro monetų kiekį, tačiau tiek seniau laisvai pagamintos, tiek dabar pačios vyriausybės kalamos sidabro monetos laikomos pilnateisiais pinigais, kuriuos kiekvienas turi imti neribota suma ir kurie visais atvejais atstoja aukso monetas.

Po karo vokiečių uždėta prancūzams kontribucija galėjo būti mokama ne tik auksu, bet ir sidabru. Tuo metu, kai prancūzai mokėjo kontribuciją, sidabras kaip tik ėmė pigti, todėl prancūzai stambiomis partijomis grūdo sidabrą į Berlyną. Be to, ir normaliais prekybos keliais pingantis sidabras užplūsta Vokietiją ir stumia dar esamas apyvartoje aukso monetas. Reicho vyriausybė labai sumaniu žygiu jau 1871 m. liepos 3 d. sustabdo laisvą sidabro monetų gamybą ir 1871 m. gruodžio 4 d. išleidžia piniginio vieneto įstatymą, kuris pakeičia senąjį vokiečių pinigą, talerį, nauju piniginiu vienetu, marke. Ji turi gryno aukso 0,385 gramų. Laisvai kalami valiutos pinigai yra tik aukso monetos. Kai Vokietija pasisakė už aukso valiuta, noromis nenoromis turėjo eiti vokiečių pėdomis ir artimais ekonominiais ryšiais su Vokietija susietos skandinavų valstybės: Švedija, Danija, Norvegija, kurios taip pat paskelbia aukso valiutą.

Artimai su Europos pinigų istorija yra susieta ir JAV piniginės sistemos raida. JAV dar nuo 1792 metų turėjo bimetalinę pinigų sistemą, kurioje pakaitomis įsigalėdavo tai sidabriniai, tai auksiniai pinigai. 1861 – 1865 m. pilietinis karas griauna bimetalizmą ir pakeičia jį popierine valiuta. Pasibaigus karui, mėginama atstatyti senąjį bimetalizmą, tačiau greitu laiku pradėjęs pigti sidabras neleido ir JAV atlaikyti reikiamos bimetalizmui aukso ir sidabro pusiausvyros. Todėl JAV 1873 m. sustabdo laisvą sidabro monetų gamybą.

Austrai ir rusai, kurie turėjo paralelines sidabrines ir popierines valiutas, buvo irgi priversti sustabdyti laisvą vis pingančios sidabro monetų gamybą. Tuo būdu XIX a paskutiniojo ketvirčio pradžioje sidabrinė valiuta atsilaikė tik kultūros paliestose Azijos valstybėse, Meksikoje ir kai kuriuose Pietų ir Centrinės Amerikos kraštuose. Dabar beveik visame kultūringame pasaulyje auksas pradeda nugalėti sidabrą, tačiau tolesni aukso laimėjimų žygiai turėjo sustoti, ir tai įvyko dėl šių priežasčių:

Kai kurie kraštai, kaip Rusija, Austrija, Pietų ir Centrinės Amerikos valstybės, nebuvo dar tiek ekonomiškai subrendę, kad būtų gyvai jautę aukso valiutos reikalą. Pati aukso produkcija nuo 1871 – 1890 m. sumažėjo ir todėl mažiau beteko aukso monetiniams reikalams. JAV kur kas mažiau beduoda aukso kitiems kraštams, laikydama jį savo valiutos reikalams. Auksas pradėjo smarkiau negu senesniais laikais plaukti į Indiją. Šie visi veiksniai susilpnino aukso pozicijas pinigų arenoje ir todėl sustiprino sidabro šalininkų agitaciją grąžinti sidabrui senąją monetinę padėtį. Sidabrininkų agitaciją sumaniai, tačiau ar vargu ar nuoširdžiai parėmė anglai, kurie, neketindami pas save įgyvendinti bimetalizmo, norėjo tik pakelti sidabro kainą, nes Indijoje patys turėjo sidabro valiutą. Sidabrininkų pastangomis 1878 m. JAV sukviečia valiutos reikalais konferenciją. Tačiau ši jokių rezultatų nedavė. Dar kartą 1891 m. JAV iniciatyva šaukiama valiutinė konferencija Briuselyje, kuri irgi jokių rezultatų nedavė.

Tuo tarpu sidabro gamyba vis didėja, ir atitinkamai vis krinta sidabro kaina. Didelis sidabro atpigimas ir pakilusi krašto gerovė verčia 1892 m. Austriją, 1894 m. Rusiją ir 1897 m. Japoniją įgyvendinti aukso valiutą. Net pati Indija, tas tradicines sidabro valiutos kraštas, 1893 m. sustabdo laisvą sidabro monetų kalimą.

Po ilgų kovų JAV meta sidabro iliuzijas, ima skubiai taupyti auksą ir 1900m. paskelbia aukso valiutą. Pagaliau 1905 m. ir Meksika įsiveda aukso valiutą. Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse visas daugiau ar mažiau civilizuotas pasaulis jei dar ne visur juridiškai, tai tikrai jau faktiškai turi aukso valiutą.

1914 m. rugpjūčio 1 d. nusistovėjusios aukso valiutos pagrindais visų civilizuotų valstybių piniginės sistemos, karo audros pagautos, pateko į tokią anarchiją, kurios žmonijos pinigų istorija nebuvo dar niekuomet mačiusi. Karo sūkurys parbloškė ne tik kariavusių, bet ir neutralių kraštų valiutas. Prasideda tikros didžiųjų valstybių aukso taupymo bei koncentravimo rungtynės. Visi žino, kad karo metu griūva tarptautinis kreditas ir už viską tenka mokėti grynu auksu. Karui prasidėjus, visos valstybės ne tik uždraudžia išvežti auksą, bet dar imasi visų priemonių padidinti savo brangiųjų metalų atsargas ir tuo tikslu nebekeičia notų auksu, suvaržo jo laisvą prekybą krašte ir įvairiais būdais vilioja iš žmonių krašte pasklidusias aukso monetas.

Neutralios valstybės, kai tik prasidėjo karas, panikos pagautos, kad jų auksas nepabėgtų į kariaujančius kraštus, ne tik uždraudžia aukso išvežimą, bet ir sustabdo notų keitimą auksu. Tokių priemonių imasi ne tik Skandinavų valstybės,
ir Olandija, Šveicarija, Japonija. Tačiau greitu laiku pats gyvenimas parodė visą tos panikos beprasmiškumą ir iškėlė visai priešingą reiškinį, būtent auksas iš kariaujančių kraštų stambiomis partijomis plaukia į neutralias šalis. Neutralūs kraštai gamina kariaujantiems kraštams reikalingas prekes, tarpininkauja jų prekybinėms operacijoms, teikia prieglaudos jų kapitalams, virsta dirva jų finansinėms operacijoms.

Neutralios valstybės, bijodamos kenksmingų tautos ūkiui pinigų infliacijos padarinių, imasi priemonių sustabdyti tą netikėtą aukso antplūdį. Pirmoji Švedija 1916 m. vasario 8 d . įstatymu atleidžia savo notų banką nuo prievolės priimti auksą.

Kai neutralių kraštų gyventojai skundėsi aukso antplūdžiu, tai kariaujančių kraštų gyventojai kur kas skaudžiau kentėjo dėl per didelio popierinių pinigų gausumo, arba infliacijos, nes dideles pinigų sumas paleido į kraštą pačios vyriausybės.

JAV doleris buvo vienintelė tarptautinė valiuta, kurios notų keitimas nebuvo sustabdytas per visą karo metą, tačiau ir JAV, kai stojo į karą ir ėmė remti savo sąjungininkus kreditais, turėjo 1917 m. rugsėjo 7 d. uždėti auksui embargą. Pirmasis Pasaulinis karas taip buvo sunaikinęs tiek laimėjusių, tiek pralaimėjusių šalių ūkius, kad, pasibaigus karui, nebuvo jokios galimybės nei padidintais mokesčiais, nei naujomis paskolomis padengti padidėjusias išlaidas. Tuo labiau, kad karui pasibaigus, niekas nerodė ir mažiausio palinkimo skolinti valstybei pinigus. Tokiomis sąlygomis teko griebtis lengviausio pinigų gamybos būdo – popierinių pinigų spausdinimo. Toji nauja pinigų gamyba nebuvo pateisinama nei naujų prekių gamyba, nei jau pagamintų prekių mainų intensifikacija, apyvartos pagreitinimu. Be naujų prekių gamybos ar be pagamintų prekių mainų intensifikacijos kuriami pinigai turi visuomet sukurti pinigų infliaciją. Infliacija, iškeldama pinigų pasiūlą aukščiau už paklausą, numuša pinigų vertę ir išpučia prekių kainas. Kai pradėta gaminti pinigai ne prekių gamybai, bet karo palikimui likviduoti, kai kurie, ypač Centrinės Europos, kraštai taip išvystė tokią pinigų gamybą, jog jų pinigų vertė nusmunka tiek, kad virsta paprastais popieriaus gabalais, kurie nustumia jų kraštų ūkį į anarchiją.

Pinigų infliacija smarkiai sukrėtė pasaulio ūkį, turėjo didelių padarinių. Tačiau ne tik nugalėtieji, bet ir nugalėtojai turėjo išgyventi pokarinės infliacijos sunkumus.

Infliacijos padariniai ir paskatino Europos vyriausybės 1920 m. sukviesti tarptautinę finansų konferenciją Briuselyje. Jokių teigiamų rezultatų ta konferencija nedavė. Didesnės pasaulio pinigų atkūrimui reikšmės turėjo 1922 m. balandžio mėnesio tarptautinė ekonominė konferencija Genujoje. Genujos konferencija jau mėgina nurodyti kelius, kuriais būtų galima išbristi iš infliacijos dumblyno. Konferencijai atrodė, kad tinkamiausia priemonė pasaulio pinigų sanacijai bus aukso divizijų valiuta. Aukso divizijų valiuta savo esme yra aukso valiuta, nes jos piniginis vienetas yra susietas su tam tikru aukso kiekiu; yra tiek vertas, kiek yra vertas tas aukso kiekis, su kuriuo tas piniginis vienetas yra susietas. Aukso divizijų valiuta neturi aukso monetų apyvartos, t.y. aukso valiuta be aukso. Krašte eina tik notos kaip privaloma mokėjimo priemonė.

Tačiau, kurie keliai bebūtų pasiūlyti valiutų sanacijai, visuomet reikia likviduoti infliaciją, nes didėjanti pinigų apyvarta ir mažėjanti jų vertė sugriaus ir geriausiai sugalvotų sanacijos priemonių padarinius. Infliacijos likvidavimas paprastai vadinamas defliaciją, kuri likviduoja tikrąją, numušusią pinigų vertę infliaciją, gali būti vykdoma trimis būdais:

• Revalvacija – atstato senąjį piniginio vieneto paritetą, grąžina pinigams jų senąją vertę. Po Pirmojo Pasaulinio karo savo pinigus atstatė revalvacijos keliu anglai, šveicarai, švedai, olandai ir norvegai.

• Devalvacija bus tada, kada įstatymo keliu piniginio vieneto nominalinis paritetas numušamas iki prekyvietės kurso, juridiškai pinigai atpingami. Piniginis vienetas pasilieka senojo pavadinimo, tačiau naujos vertės. Po Pirmojo Pasaulinio karo savo pinigus devalvavo suomiai, belgai, italai ir prancūzai.

• Demonetizacija. Ją vykdant, visai pašalinami senieji nusmukusios vertės ar jau visai beverčiai pinigai. Senosios notos, buvusios monetos nebelaikomos pinigais. Senosios valiutos piniginio vieneto paritetas kartais pakeičiamos kitu, dažnai žemesniu paritetu, naujieji pinigai tokiu atveju yra mažesnės vertės. Naujas piniginis vienetas gauna dažnai ir kitą vardą. Po Pirmojo Pasaulinio karo savo senuosius pinigus demintizavo vokiečiai, austrai, čekai ir slovakai, vengrai, lenkai, rusai, estai, latviai ir lietuviai.

Didelėmis valdžios pastangomis bei sunkiomis gyventojų aukomis buvo aukso pagrindais atstatyti karo ir pokarinės infliacijos sugriauti pinigai. Auksas vėl pastato savo sostus valstybės iždinėse bei bankų kasose ir ėmė tvarkyti nusistovėjusias, seniai išmėgintais principais tautinius ir tarptautinius ūkio santykius. Deja, šį kartą aukso sostai pasirodė ne tiek tvirti, kaip to buvo galima laukti. Politinės pasaulio pasifikaciojs bei ekonominės jo stabilizacijos nebuvimas ir 1929 m. prasidėjusios pasaulinės ūkio krizės bangos paplovė ir tvirtus iždinių bei
aukso sostus.

Antrasis Pasaulinis karas taip pat sukėlė chaosą. Pinigų vertė, ypač Vokietijos markių krito. Tačiau šalių piniginis vienetas nesikeitė: Anglijoje buvo svarai, Švedijoje – kronos, Šveicarijoje – frankai, Olandijoje – guldenai, Suomijoje – suomių markės, Belgijoje – belgų frankai, Italijoje – lira ir taip toliau.

1999 m. sausio 1 d. Europoje ekonominės ir pinigų sąjungos bendroji valiuta tapo euras. Įvesta 11 ES valstybių narių: Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Olandijoje. 2002 m. sausio 1 d. eurų banknotais ir monetomis laipsniškai buvo keičiami nacionalinių valiutų banknotai ir monetos.

LIETUVOS PINIGAI

PIRMIEJI LIETUVIŲ PINIGAI

Seniausi Baltų pinigai yra gintaras. Tyrinėjimai įrodė, kad gintaro puoselėjimas bei jo dirbinių gamyba Baltijos pajūry siekia net akmens amžių. Senai prieš Kristaus gimimą, jis yra slinkęs į Centrinės Europos ir Viduržemio jūros civilizacijos kraštus. Turėdami omeny anų miglotų laikų žmogaus buitį, negalime apeiti prielaidos, jog gintaro gabalai (žali, ar ir kiek apdirbti) galėjo susitupėti mainų priemonėmis tiktai svetimiesiems ėmus to “aukso” teirautis, jį grobti, arba siūlyti mainais kitokius naudingus daiktus. Kai gintaras išryškėjo esant tinkama gėrybe mainams su svetimšaliais, kaip tik apie tą laiką galėjo jis virsti mainų įrankiu ir vietos gyventoje tarpe. Šalia gintaro, laikams slenkant pasitaikydavo ir kitų dalykų, kuriais senieji mūsų protėviai galėjo pasilengvinti tarpusavio mainus. Tokiais atvejais, kaip rodo senovės kapų iškasenos, mainų priemonėmis yra pasitarnavę akmens ir metaliniai kirveliai, tokios pat iečių bei strėlių antgaliai, segtukai, antkakliai, apyrankės ir dar kitokie visiems naudingi daiktai.

Kadangi lietuviai niekad savo metalo kasyklų neturėjo, tai su savo daiktiniais pinigais, prasimainytais iš kitokių vietinių gėrybių, skyrėsi labai iš lėto. Apie krikščioniškosios eros pradžią pasirodžiusios čia svetimos (graikų, romėnų) monetos, atrodo, mūsų prosenelių nesužavėjo ir vėliau prasigyvenę sidabro, jie dar ilgai ne monetas iš jo darė, bet liedino paprastus liedinėlius ( kurie virto dar vienais priešvisuotiniais “pinigais” – “ liedintosiomis kapomis “ ) ir senus savo antkaklius kartojo, tiek seni žalvariniai, tiek sidabriniai antkakliai ir toliau buvo vartojami ne tik pasipuošimui, bet reikale ir mainų įrankiais.

Tiesioginiai mainai labai sunkino žmonių apsirūpinimą reikalingiausiomis gėrybėmis. Gintaras pagyvėjusiems mainams darėsi per painus. Antkakliai buvo geri “pinigai”, bet tų laikų reikalams per stambūs ir jų niekad pakankamai nebuvo. Smulkiesiems mainams antkakliai netiko. Taigi, lietuviai apsistojo ties rinktinių žvėrelių kailiukų. Pavienis kailiukas nuo pat pradžios buvo savo rūšies “moneta”.

Lietuviai, pirmiau negu pradėjo gaminti savus pinigus, sugebėjo vartoti svetimas monetas. Tos lietuvių vartojamos monetos buvo įvairiais laikais įvairios, pagal įvairius politinius bei prekybinius anų laikų lietuvių santykius su kitomis tautomis.

Gyvėjant ir plečiantis IX – XI a.lietuvių mainams su svetimais kraštais, ateina kraštan daugiau ir daugiau sidabro. Liedintosios “kapos” jau aiškiai išsiskiria į dvejopas – lengvesnio ir dvigubai sunkesnio svorio. Liedinti sidabro “pinigai” senojoje Lietuvoje nebuvo tokie gausūs ir prienami visiems gyventojams, kaip yra buvę su kailiniais “pinigais”. Todėl ir sukosi jie dažniausiai valdovų, bajorų, didžiūnų dvaruose. Auksinių “kapų” nebuvo, nes būtų buvę labai stambūs piniginiai vienetai; anų laikų ūkyje tokią kapą dažnai būtų reikėję kapoti į kone mikroskopiškas daleles.

Vytauto Didžiojo remiama prekyba su vokiečiais atnešė pas mus ne tik nuo seno lietuviams žinomus vokiečių pinigus, bet ir lietuviams visai naujas monetas, čekų grašius. Tie grašiai paplito labai plačiai visame krašte. Kai pradėjo didėti Lietuvoje ekonominė ir politinė lenkų įtaka, pamažu atsiranda ir lenkų pinigai – 48 grašių grivina. Tačiau lietuviai nemėgo lenkų pinigų, nes jų grynojo sidabro kiekis nebuvo pastovus, ir todėl jų vertė nuolat svyravo.

PIRMOSIOS LIETUVOS MONETOS

XIV a. antroje pusėje išėjo Lietuvoje pirmosios monetos. Jos pradėjo krašte moderniškųjų pinigų epochą. “Kapoms” artėja galas, tačiau jos dar ilgai buvo apyvartoje, nes monetos buvo naujas dalykas, nepasižymėjo turinio pastovumu, nesunku buvo jas sulankstyti. Lietuvos “kapos” buvo pirmieji pinigai, bet jos dar nebuvo monetos. Daugiausiai “kapų” , jų pasitraukimo laikais, pateko į sidabro liejyklas ir vėliau virto monetomis.

Seniausios, jau neabejotinai mūsų monetos greičiausiai bus smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys, antroje pusėje – Gedimino stulpai. Spėjama, kad šie pinigėliai buvo kalami po 1378 m. Lengviau negu pinigėlių atsiradimo laikais nustatomas jų svoris bei grynumas. Pinigėlių svoris turėjo būti 0,30 gramų. Monetų medžiaga buvo sidabro ir vario mišinys, kuris turėjo gryno sidabro 0,15 gramų, nors pasitaiko monetų, kurios turi bent kiek daugiau vario nei sidabro. Dešimt pinigėlių sudarydavo vieną čekų grašį, kuris anuomet ėjo Lietuvoje.
Nežinoma, kokiu vardu žmonės vadindavo šiuos pinigėlius. Vėlesniu laikų dokumentai mini, kad į vieną grašį įeidavo 10 pinigų arba pinigėlių. Galimas daiktas, kad tos monetos buvo vadinamos tiesiog pinigėliais. Bent kiek vėlesnio kilimo nei pinigėliai laikomas tos monetos, kurių vienoje pusėje stovi tas pats ieties smaigalys su kryžiuku, antroje pusėje – rusiškas žodis “ pečat”. Monetų įrašas yra rusiškas, tai jos bus kaldinamos tuo metu, kada rusų įtaka buvo įsigalėjusi Kunigaikščio rūmuose. Šios monetos buvo apie penkis kartus stambesnės už pinigėlius, nes jos buvo gryno sidabro ir svėrė 0,70 – 0,78 gramų. Į vieną čekų grašį ėjo tik dvi “pečat” monetos. Todėl buvo vadinamos pusgrašiais.

Nuo 1390 – 1392 m. Vytautas neturi Vilniaus. Kaip tik tuo metu karui su Jogaila jis skolinasi pas kryžiuočius 1000 grivinų, kurias perkaldino Kauno kalykloje. Pati monetų raidė K yra gotiškos formos, tad monetas bus gaminę vokiečių ar kryžiuočių meistrai. Kauniškių monetų svoris buvo 0,39 gramų, gryno sidabro turėjo 0,29 gramus. Tuo būdu jos yra du kartus brangesnės už pinigėlius, vadinamos dvidenariais.

Be čekų grašių, dar gausiai ėjo pas mus rusų ir totorių pinigai. Totorių monetos buvo pažymėtos Gedimino stulpais, kurie suteikdavo totorių monetoms pinigų galios Lietuvoje. Patys totoriai nėra antspaudavę savo monetų Gedimino stulpais, tad tuos stulpus lietuviai uždėdavo totorių monetoms. Svetimos monetos, pažymėtos krašto suverenumo ženklais, vadinami kontrasignuotos monetos. Kontrasignuotos monetos atsiranda po 1386 m.

Vytauto laikų lietuvių monetos gausiai paplito ne tik plačiuose Lietuvos žemėse, bet ir svetimuose kraštuose, kaip rodo tų kraštų iškasenos

LIETUVOS PINIGAI NUO 1500 M. IKI 1795 M.

Vytautui mirus, pradeda silpnėti ūkiškas pajėgumas, todėl ima menkėti ir monetinė santvarka. Čekų grašis taip plačiai pasklido po kraštą, kad žmonės pradeda grašiais skaičiuoti ir mokėti kaip anksčiau savo tvirtomis kapomis. Pinigų kalyklų durys užsidaro, nes kraštui pakanka Vytauto kaldintų ir iš čekų atėjusių bei vis dar ateinančių monetų. Tiktai XV a. pabaigoje, po 60 metų pertraukos, pradėti vėl kalti savi denariukai, arba kitaip vadinami pinigėliais. 1491 m. Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro viešpatavimo metais pirmą kartą monetose pasirodo šalia Vytauto ir lenkų erelis. Monetos buvo žymimos raide A, o tai jau turėjo reikšti vardą Aleksandras. Jos buvo dviejų rūšių: denariukai ir grašiai. Dešimt denariukų sudarydavo vieną grašį, kuris turėjo gryno sidabro 0,85 gramus.

Zigmantas, pramintas senuoju, vėl uždaro Vilniaus pinigų kalyklą. Vis gausiau plaukė į Lietuvą blogieji lenkų pinigai. Lietuviai labai nenoriai ima lenkiškus pinigus, ypač kuomet tie pinigai buvo jiems primetami lygiai su savaisiais. Oficialaus lenkų pinigų kurso nebuvo, tad prekybiniuose santykiuose su lenkais kildavo nuolatiniai ginčai. Vėliau Zigmantas atidaro Vilniaus kalyklą, kur 1508 m. gaminami pusgrašiai, penkių denarų monetos. Gausiai pasklidę pusgrašiai ne tik atgaivino, bet dar ir paaštrino ginčą su lenkais monetų keitimo klausimais. Lenkai pradeda vėl reikalauti juridiškai sulyginti mūsų gerų ir jų blogų pinigų kursą. Zigmantas patenkina jų reikalavimus. 1529 m. sustabdoma Vilniaus kalykla ir atidaroma nauja pinigų kalykla Tykocine, kuri jau gamina lenkiško tipo Lietuvos monetas. Monetos buvo palyginti įvairios. Smulkiausia tuo metu moneta buvo pusdenaris, arba mažesnysis denariukas. Pusdenariai buvo gaminami ne tiek paties krašto ūkio reikalų sumetimais, kiek lenkiškiems pinigams keisti. Be to, kalta denarai ir dvidenariai. Žygimanto Augusto laikais paskleista labai daug pusgrašių, kurių sidabro svoris ir kartu vertė ne visais metais buvo vienodi.

Lietuviški grašiai vis dar buvo vienu penktadaliu geresni už lenkiškuosius grašius. Trijų grašių moneta, žmonių vadinama patreiniu, arba didka, buvo labai nepastovios vertės. Dažniausiai patreiniai turėjo gryno sidabro 2,43 gramus. Taip pat kalti ketvirtokai, keturių grašių monetos. Ketvirtokus kaldino lietuviai tam, kad galėtų lengvai, be nuostolių atsilyginti su lenkais, nes ketvirtokas savo verte prilygdavo lenkų penkių grašių monetai. Apie 1564 m. pradėta Lietuvoje kalti taleriai ir pustaleriai. Taleriai turėjo gryno sidabro 20,46 gramus. Jie buvo mažiau bloginami ir todėl juos noriau ėmė užsienis. Aukso monetų kalykla gamino dukatus, portugalus ir pusportugalius. Portugalai buvo 10 dukatų moneta. Dukatai turėjo 3,50 gramų aukso. Vienoje pusėje dukato buvo didžiojo kunigaikščio atvaizdas, o kitoje Vytis su Gedimino stulpais.

Vėliau (apie 1579 m.) Stepono Batoro laikų pinigai savo išvaizda ir savo metalo turiniu jau skiriasi nuo senųjų monetų. Dabar monetas puošia lietuvių Vytis ir lenkų erelis. Pasirodo pirmą kartą šilingo moneta. Šilingas prilygo 1/3 grašio ir turėjo gryno sidabro 0,20 gramų. Be šilingo, kalta dar grašiai, patreiniai, šeštokai ir auksiniai.

Zigmanto Vazos laikais gamintos net 9 rūšių monetos. Visos jos buvo smulkios, nes tokias gaminti buvo pelningesnis dalykas. Aukso monetos buvo kaip ir seniau: dukatai, portugalai, pusportugaliai. Pradėta bloginti mūsų sidabrines monetas. Jos tapo blogesnės nei lenkų monetos. Taip pat pasirodo dar vienas naujas pinigas, lenkų
paltarokas, pusantrinis, nes buvo vertas pusantro grašio.

XVII a. pradėjo reikštis pinigų anarchija. Buvo leidžiami smulkūs pinigai. Atsirado boratinka, orta. Tačiau šių pinigų niekas nenori priimti. Pinigų anarchija įsigali XVIII a. Į Lietuvą plaukė niekam tikę įvairių šalių pinigai. Tačiau atsirado rimtų ekonomistų, kurie gerai suprato, kad reikia išimti iš apyvartos visas senas monetas ir duoti kraštui naujas geras monetas. 1764 m. Respublikos Seimas skiria komisiją kuriai paveda pagaminti pinigų reformos sumanymą. Naujųjų pinigų pagrindu turėjo būti olandų guldenas ( florinas), tais laikais labai plačiai pasaulyje vartojamas pinigas. Į vieną olandų guldeną turėjo įeiti 16 ¾ lietuviškų auksinų. Kiekvienas bet kurios svetimos valstybės pinigas, kuris būtų blogesnės rūšies negu mūsų naujasis auksinas, turėjo būti valdžios organų atimamas, konfiskuojamas ir sutirpdomas. Senieji blogi pinigai, patekę vieną kartą į iždo kasas, daugiau į žmones nebuvo leidžiami, bet tirpdomi. Mokesčiai turėjo būti mokami naujais pinigais. Praėjus tik dvejiems metams, nuo naujų pinigų įvedimo, Seimas įsitikino, kad žmonės nelabai noriai ima naujuosius pinigus ir, kad tie naujieji pinigai bėga iš krašto į užsienį. 1775 m. Uždraudžiama išvežti pinigus į užsienį. Pagaliau 1786 m. pati valdžia, matydama nebeatlaikysianti pinigų pariteto, numuša jų vertę. 1794 m. buvo dar kartą mėginta pakelti pinigų vertę, tačiau nieko nelaimėta.

Pirmieji popieriniai pinigai buvo įvesti 1775 m. kunigo Osovskio sumanymu. Šiais popieriniais pinigais galima apmokėti visus mokesčius. Kas moka iždui ne monetomis, bet popieriniais pinigais, tas gauna dar ½ % mokamos sumos nuolaidą. Tačiau niekas nenori keisti monetų į popierinius pinigus.

Įvykęs 1794 m. spalio 10 d. Maciejovicų mūšis, palaidoja Respublikos nepriklausomybę ir drauge su ja ir jos pirmuosius pinigus.

LIETUVOS PINIGAI 1795 – 1918 M.

Nebetekę savo tautinio ūkio, lietuviai neteko ir savųjų pinigų. Senieji pinigai laikėsi dar kurį laiką žmonėse, kol buvo pakeisti naujaisiais, jau okupantų gamintais pinigais.

1810 m. įgyvendinama sidabro valiuta, kurioje vienetas buvo sidabro rublis. 1812 m. prancūzų karas sutrukdo pradėtą pinigų reformą ir priverčia labai stambiomis sumomis leisti asignacija. Jos virsta savarankiška, nuo jokio metalo nepriklausoma mokėjimo priemonė. 1817 m. asignacijų rublis tebuvo vertas tik 25 1/6 metalinių kapeikų.

Nuolatiniai pinigų vertės svyravimai sudarydavo didelių krašto ūkiui sunkumų ir todėl valdžia nutaria išpirkti asignacijų dalį ir tuo būdu pakelti jų kursą. Tačiau jų kursas nepakito. 1840 m. atidaroma depozitų kasa, kuri ėmė į depozitą auksą bei sidabrą ir už juos duodavo popierinius pinigus, vadinamus depozitiniais bilietais. Žmonės greit pradėjo pasitikėti depozitiniais pinigais ir retai keisdavo į monetas. 1895 m. nustatomas faktiškasis depozitinių rublių kursas: vienas aukso rublis lygus 1½ depozitinio rublio. 1897 m. numušama vienu trečdaliu auksinio rublio vertė ir tuo būdu sulyginamas depozitinis ir auksinis rublis, kitais žodžiais , padaroma aukso rublio devalvacija. 1915 m. rusai apleido Lietuvą. Užplūsta naujieji okupantai – vokiečiai – ir atneša savus pinigus – markes. Vokiečiai tuojau pradeda traukti iš žmonių rusų rublius, keisdami juos į savas markes.

LIETUVOS PINIGAI NUO 1918 M. IKI ŠIŲ DIENŲ (XXI A.)

1918 m. vasario 16 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Keturis pirmuosius nepriklausomybės metus lietuviai neturėjo savarankiškų pinigų, bet vartojo vokiečių dar okupacijos metais išleistus ar vėliau leidžiamus popierinius pinigus.

Nuo nepriklausomybės paskelbimo, lietuviai turėjo keturių rūšių pinigus:

1. Rusų rublius. Jų buvo net keturios rūšys. Žmonės ne visas tų rublių rūšis vienodai vertino, tačiau savo esme jie visi buvo lygiai blogi.

2. Vokiečių markes. Vokiečiai visą laiką stengėsi kuo mažiausiai paleisti savo markių okupuotuose kraštuose, nes bijojo, kad gali kristi jų vertė. Galų gale visos markių rūšys virto beverčiais popieriais. Tačiau žmonės labiau pasitikėjo tikrosiomis vokiečių markėmis negu juridiškai niekuo nelaiduotais ir materialiai labai menkai apdraustais ostpinigiais.

3. Ostpinigius. Jų įsigalėjimas nepriklausomoje Lietuvoje yra artimai susietas su vokiečių duotomis Lietuvai paskolomis.

4. Savu