Pinigų atsiradimas ir jų istorinė raida
5 (100%) 1 vote

Pinigų atsiradimas ir jų istorinė raida

TURINYS

Įvadas 3

1. Pinigų apibrėžimas 4

2. Vakarų Europos pinigai

2.1. Pinigų kilmės teorija 5

2.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai 7

2.3. Pirmykščiai metaliniai pinigai 9

2.4. Pirmykštės monetos 10

2.5. Vakarų Europos pinigų raida iki Amerikos atsiradimo 10

2.6. Vakarų Europos pinigai nuo Amerikos atsiradimo iki XIX a. 13

2.7. Pinigai nuo XIX a vidurio iki XX a. 15

3. Lietuvos pinigai

3.1. Pirmieji lietuvių pinigai 19

3.2. Pirmosios Lietuvos monetos 20

3.3.Lietuvos pinigai nuo 1500 m iki 1795 m. 21

3.4. Lietuvos pinigai 1795 – 1918 m. 23

3.5. Lietuvos pinigai nuo 1918 m. iki šių dienų (XXI a.) 23

Išvados 25

Literatūra 26

ĮVADAS

Pinigai yra nieko ir pinigai yra viskas. Jie užima labai svarbu vaidmenį mūsų visuomenėje. Žmonija neįsivaizduoja gyvenimo be pinigų. Net mažas vaikas žino, kad už pinigus gali nusipirkti geidžiamiausią daiktą.

Pinigai – ypatinga prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį, išreiškianti visų kitų prekių vertę. Pinigų apyvarta yra vienas iš prekinių – piniginių santykių pasireiškimų visuomenėje, prekinės apyvartos ir prekių gamybos, amatų rodiklis, vietinių ir tarptautinių ekonominių ryšių liudininkas. Mainų ir vertės formos raidoje iš daugybės prekių stichiškai išsiskiria viena prekė, kuri pasidaro visuotiniu ekvivalentu. Ši prekė tampa pinigu.

Dabar mes galime atsiskaityti už paslaugas grynaisiais pinigais, čekiais, kortelėmis.

Lietuvoje, kaip ir kitur, pinigams cirkuliacijoje atstovauja nominaliniai vertės ženklai – banknotai, monetos, popieriniai pinigai.

Darbe nagrinėjama, iš kur atsirado pinigai, jų istorinė raida, kas nulėmė pinigų atsiradimą, kaip jie buvo priimti tuometinėje visuomenėje. Kokie veiksniai įtakojo šių prekinių mainų priemonę vystytis ir tapti tokia, kokia yra šiandien. Pinigų raida bus nagrinėjama nuo seniausių laikų tiek Vakarų Europos, tiek Lietuvos iki šių dienų.

Tai gi, iš kur atsirado pinigai, kurie atlieka svarbią funkciją mūsų visuomenėje.

PINIGŲ APIBRĖŽIMAS

Iš esmės savo poreikius tenkiname gamindami prekes, teikdami paslaugas ar tiesiog kepdami kepsniukus. O popieriukai, vadinami pinigais, neatneša jokios tiesioginės naudos. Padvigubinę savo įmonės produkciją mes tampame turtingesni, o prispausdinę daugiau pinigų turtingesni lyg ir netampame. Šiuo pavyzdžiu galima parodyti, kad pinigai visiškai nesvarbus dalykas. Antra vertus, pinigai ir su jais susijusios finansų įstaigos yra labai svarbu, pinigai labai supaprastina prekių mainus–atkrinta visi mainų vargai ir natūriniams mainams būdingos išlaidos. Atsisakę pinigų sistemos, prarastume dabartinį mainų mechanizmą, ekonomikoje įsivyrautų chaosas, būtų sunku nustatyti koks daiktas vertas kito daikto, o darbo pasidalijimo sąlygomis be efektyvaus mainų mechanizmo nebūtų išnaudojami gamybiniai pajėgumai. Pinigai iš esmės mūsų dienomis yra tai dėl ko žmonija lieja prakaitą nuo ryto iki vakaro, be pinigų nėra galimybių gyventi, nebent tik egzistuoti. Labai tikslus posakis apie pinigus būtų: „ne žmogus valdo pinigus, o pinigai – žmogų“. Jau senovėje pinigai ar tai kas buvo visuotinė mainų prekė virto gėrybių ir malonumų įvaizdžiu, kurstė gobšumą, karus ir sėjo nesantaiką. Šiandien nedaug kas pasikeitę, vyksta karai, žudynės, įvairiausi nusikaltimai ir viso to priežastis galiausiai vis tiek suveda visus galus prie pinigų. Be abejo pinigas kaip moneta ar kaip popierėlis pats vienas neturi jokios vertės, juk išlydžius penkių centų monetą už gautą lydinį vargu ar gausi bent tris litus. Patys pinigai vertingi tuo ką jie daro visuomenei, kaip veikia šalies ekonomiką, bei santykius tiek tarp žmonių, tiek ir tarp valstybių.

Pinigai nors ir atstovauja visoms ūkiškoms gėrybėms, tačiau neturi visų tų privalumų, kuriuos turi kitos, jų atstovaujamos ūkiškos gėrybės, tačiau pinigai įkūnija tobuliausiu būdu vieną visų kitų gėrybių privalumą–mainams tinkamumą. Tasai ypatingas mainams tinkamumas ne tik padaro pinigus mainų įrankiu ir mokėjimo priemone, bet taip pat paverčia juos ir visų kitų ūkiškų gėrybių vertės matu, įvairių kitų turtų taupymo bei jų perkėlimo priemone. Kuo geriau funkcionuoja pinigų sistema, tuo geriau gyvena visa šalis ir kiekvienas iš mūsų. Patys pinigai tik tuomet tegali visiškai išplėtoti savo ūkiškos kūrybos darbą, kai gausiai laistomi žmogaus darbo prakaitu virsta naujas vertybes kuriančia jėga, kai pasidaro kapitalu, kuris yra ne kas kitas kaip kondensuotas žmogaus darbas.

Pinigai nėra vien pasyvus ūkiško žmonių santykiavimo bei kultūrinio sugyvenimo veiksnys. Jie nėra neutralus ūkio reiškinys. Jie veikia ūkišką krašto pajėgumą ir tinkamai tvarkomi virsta svarbiu ekonominės krašto raidos bei kultūrinės tautinės pažangos varikliu. Pinigai yra priemonė tautai reikalingoms medžiaginėms gėrybėms gauti.. Pinigai yra tas būtinas įrankis, kurį tauta, tinkamai vartodama, gali pasiekti tų tikslų, kuriuos gyvenimas jai kelia. Pinigai yra gyvas įkūnijimas tų visų privalumų, kurie jungia visas ūkio gėrybes į vieną visumą, kuri vadinasi verte. Matuodami pinigais įvairių kraštų ūkio „potencialus“, nustatome tų kraštų tarpusavio pajėgumo santykius.

Mūsų dienomis modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais.
Pinigais laikomi ir įvairūs čekiniai indėliai, bankiniai pinigai. Jie atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia indėlių besąlygiškai vadinti pinigais – čekiais negalima užmokėti už smulkias prekes ir paslaugas (pvz. autobuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis, grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškiantį grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pinigai yra apibūdinami pagal jų funkcijas: pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip likvidi kaupimo priemonė.VAKARŲ EUROPOS PINIGAI

PINIGŲ KILMĖS TEORIJOS

Istorikai ir ekonomistai beveik iki pat XIX a. vidurio buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningos žmogaus valios padarinys. Vieni manė, kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia ( pvz.: kuri nors gentis vieną gražią dieną sugalvojusi ir pradėjusi vartoti pinigus ). Kiti skelbė, kad pinigai atsiradę kurio nors valdymo įsakymu. Vėliau, apie XIXa. vidurį šios teorijos pradeda griūti, nes pinigų kilmės ir primityvių pinigų raidos tyrinėjimai kaskart vis labiau virsta etnografų ir archeologų, bet nebe ekonomistų ir teisininkų studijų objektu.

Mūsų laikais nelengva būtų ginti bet kurią racionalizmu pagrįstą pinigų kilmės teoriją, nes tenka laikytis įrodytu faktu tai, kad pinigai atsirado be sąmoningo atskiro žmogaus ar bet kurio kolektyvo valios akto. Pinigai veikiausiai bus atsiradę visai atsitiktinai, bet, atitikdami tuometines ūkio sąlygas, greit prigijo ūkiškuose žmonių santykiuose. Tolesnė pinigų raida buvo varoma iš dalies grynai instinktyviais žmonių kolektyvo veiksmais, iš dalies visai jau sąmoningais paskirų žmonių žygiais. Pagaliau pati pinigų padedama ir valstybės tvarkoma tautos ūkio raida sukuria tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis pasireiškia visas pinigų tikslingumas ir pasirodo neišvengiamas jų būtinumas tautos ūkio gyvenimui. Tokia objektyvi, su tautos ūkio raida artimai susieta pinigų kilmės teorija gali būti pavadinta empiriškai evoliucine teorija. Empiriškai evoliucinė teorija nėra vieninga teorija. Ji suskyla dar į kelias teorijas, iš jų svarbiausios šios:

1. Mainų teorija. Pinigai galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo jau atsiradusi privatinė nuosavybė, nes tik tą, ką turime nuosavo, galime duoti mainais kitam (daiktais, asmeniniu darbu ar žygiais). Mainuose žmonės stato du daiktus vieną prieš kitą, juos lygina, vertina. Mainomieji daiktai ne tik skaičiuojami, bet dažnai dar sveriami bei matuojami. Pirmieji pinigai atsirado tik tuo momentu, kada žmogus paėmė mainais ir tokį daiktą, kuris tiesiogiai jam nebuvo reikalingas, kuris patsai netenkino jokio medžiaginio reikalo. Kokiu būdu ir kuriais sumetimais pirmą kartą buvo įvykdyti tokie mainai, sunku šiandien ką nors tikro pasakyti. Pinigų kilmės mainų teorija turbūt yra pati seniausia. Jau Aristotelis aiškino pinigų atsiradimą mainais ir tiems mainams vertės mato reikalingumu.

2. Mokėjimų teorija. Šios teorijos kūrėjai mano, kad ne mainai bus sukūrę pinigus, nes mainai yra atsiradę tik vėlesniame ūkiškos raidos etape. Anksčiau, negu žmonės ėmė tarp savęs mainikauti, jie jau mokėjo savo ar svetimos genties vyresniesiems dovanas, duokles, baudas. Tie visi daugiau ar mažiau priverstiniai mokėjimai ir bus sukūrę pinigus, nes vartojamais tokiems mokėjimams daiktais pamažu pradėta matuoti kitų daiktų vertę, imta tokius daiktus taupyti, kad, mokėjimo laikui atėjus, turėtų kuo užsimokėti. Vėliau pradedama tais pačiais mokėjimo daiktais ir mainikauti, nes visi noriai ima tokius daiktus, kuriais galima atsiteisti ir vyresnybei.

3. Sakralinė teorija. Šioje teorijoje pinigų kilmė kildinama iš kulto apeigose. Mat jau nuo seno aukos dievams ir duoklės kunigams buvo tvarkomos įvairiais, tariamai dieviškos kilmės, kulto įstatymais, kurie nurodo, kuriais dalykais reikia daryti dievams aukas ir mokėti duokles kunigams. Tie daiktai, kuriais mokama kunigams ir aukojama dievams, pamažu virsta ir mainų įrankiais, būtent tais daiktais pradedama ir mainikauti, tie daiktai yra visų pageidaujami, nes visi turi atlikti kulto prievoles. Visi senoviniai kultai, visos senovinės tikybos nustato normas, pagal kurias vieni daiktai gali būt pakeisti kitais daiktais. Kas nori aukoti dievams, bet neturi reikalaujamo daikto, tam kulto įstatymai leidžia pakeisti reikalaujamą daiktą kitu lygios vertės daiktu. Kai ūkio gyvenimas ima labiau diferencijuotis, tai vis dažniau tenka pakeisti, pamainyti vienus kulto dalykus kitais lygiaverčiais kulto dalykais. Tai gi, pamažu, savaime, tasai kulto reikalaujamas daiktas virsta vertės matu, pagal kurį nustatoma visų kitų, galinčių jį pakeisti, daiktų vertė. Vėliau tuo pačiu daiktu imama nustatinėti, matuoti ir visų kitų šiaip kasdieninėje apyvokoje esamų daiktų vertė.

PIRMYKŠČIAI DAIKTINIAI PINIGAI

Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tinkamos ekonominės ir tam tikra prasme teisinės sąlygos. Tų sąlygų svarbiausios yra šios:

1. Asmeninė
laisvė, nes be asmeninės laisvės negali būti individualios, privatinės nuosavybės,

2. Individuali bent kilnojamojo turto nuosavybė, nes primityviomis sąlygomis tik tokie turtai tegali būti mainų objektu,

3. Darbo pasidalijimas, nes, kur viskas, kas reikalinga, gaminama savo ūkyje, ten nėra vietos mainams.

Primityviems pinigams atsirasti visai nėra reikalo, kad visos šios sąlygos būtų taip išplėtotos, kaip yra dabartinėje mūsų visuomenėje. Primityviems pinigams atsirasti užteko, jog tos trys sąlygos būtų buvusios bent savo užuomazgoje.

Pirmaisiais pinigais virsta pigesni ar brangesni daiktai. Šis reiškinys, kad nebūtini gyvenimui dalykai tapo pirmaisiais pinigais, tenka aiškinti dviem veiksniais, būtent ekonominiu ir psichologiniu veiksniu. Pirmieji pradeda mainytis daiktais kaip tik turtingesnieji žmonės, kuriems nebuvo reikalo ieškoti būtinų gyvenimui dalykų, nes tokius dalykus jiems pagamindavo vergai. Turtingesniesiems rūpėjo įsigyti prabangos daiktų, kurių negalėjo patiekti jų pačių ūkis. Prabangos daiktai buvo pageidaujami visų dalyvaujančių mainuose. Tokie daiktai turėjo paklausą ir todėl už juos lengvai buvo galima gauti kitų ir būtinų gyvenimui dalykų. Tie daiktai, už kuriuos galima gauti visų reikalingų daiktų, ir virsta paprastais pinigais. Kitas veiksnys nulėmė, kad tie daiktai, kurie nėra gyvenimui būtini, be kurių žmogus gali išsiversti, ir tapo pinigais.

Įvairių amžių įvairios tautos yra laikiusios pinigais įvairiausius daiktus. Kurios tautos kuriuos daiktus laikė pinigais, nulėmė turbūt ekonominės, socialinės, politinės sąlygos. Pirmiausia pinigų rūšies pasirinkimui turėjo didžiausia reikšmę vienos ar kitos tautos ūkininkavimo būdas, kaip medžioklės, galvijų ar grūdų ūkis, amatų, prekybos, ypač prekybos su svetimoms genties žmonėmis įsigalėjimas. Neretai pasitaikydavo, kad ta pati tauta savo rinkoje turėjo vienus pinigus, prekiaudama su kitomis tautomis turėdavo kitus, tokius pinigus, kurie buvo svetimųjų pageidaujami.

Nuodugnūs XIX a. moksliniai tyrinėjimai padėjo konkrečiau ir plačiau klasifikuoti pirmykščių tautų pinigus. Dabar žinomos tokios pirmykščių pinigų rūšys:

1. Sraigių kaušai buvo labai plačiai vartojama pasipuošimo priemonė ir tuo pačiu didžiausiose žemės rutulio plotuose įsigalėję pinigai. Jie buvo renkami Indijos vandenyne ir per Indiją, Ceiloną, Siamą ir Afriką buvo plačiai pasiklydę po visą pasaulį.

2. Audiniai buvo taip pat labai plačiai vartojami pinigai. Senovinės Vakarų Europos kronikos, skaičiuodamos turtus, paprastai deda audinius šalia aukso ir sidabro. Audiniais buvo mokamos duoklės ir kontribucijos bei išperkami vergai. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai ir dabar vartoja audinius kaip vertės matus.

3. Namų ruošos įrankiai: indai ir darbo įrankiai. Ne viename krašte indai buvo kaip pinigai. Indais buvo skaičiuojami žmonių turtai, nes indai parodydavo, kiek žmonių gali pamaitinti indų savininkas savo namuose. Be indų, pinigų pareigas eidavo įvairūs įrankiai bei įnagiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai, kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenyno pakančių žmonėms – meškerės.

4. Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigai būdavo kailiai, kurie slavų tautų buvo vadinami odiniais pinigais. Amerikos indėnai mokėdavo brangiai bebrų kailiais. Skandinavai dėdavo teismo baudas to ar kito žvėries kailiu pagal nusikalstomojo darbo sunkumą.

5. Galvijai. Visi klajoklių, normandų tautos vartodavo kaip pinigus galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Piniginiais vienetais buvo laikomi ne tik raguočiai, bet ir kupranugariai, arkliai ir avys. Visos tautos, gyvenančios apie Viduržemio jūrą, turėjo vieną piniginį vienetą, jautį. Tas piniginis vienetas vėliau įsigali visoje vidurinėje Europoje ir Azijoje.

6. Vergai turėjo gerą paklausą, tat ir vergų prekyba buvo pelningas verslas. Už vergą lengvai buvo galima gauti bet kurių kitų dalykų, todėl vergai pasidarė kitų daiktų vertės matu. Pas puslaukines tautas labiausiai branginami buvo stiprūs, jauni tvirti vyrai. Vergės buvo kainuojamos daugiau pagal jaunumą ir grožį. Senovės Islandijos įstatymai laikė vieną moterį lygia trims karvėms.

Be visų pirmykščių pinigų, buvo dar daug įvairių daiktų, kurie įvairiuose kraštuose buvo laikomi pinigais. Tai buvo žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupelės, akmens druska, tašyti akmenys, arbata, opiumas. Taip pat Kinijoje prieš 3000 metų naudoti praktiški pinigai – mažyčiai bronziniai varpeliai, peiliukai.

Tačiau, kaip bebūtų keista, daiktais atsiskaitydavo ne tik senosios civilizacijos. Po II – ojo Pasaulinio karo vokiečių pilietis mokėjo nugalėtojo cigaretėmis. “ Valiutos kursas” buvo toks: 8 cigaretės – tualetinio muilo gabalas, 48 cigaretės – nailoninių kojinių pora, 250 cigarečių – 250 gramų sviesto. O štai Rusijoje jau gana seniai stabiliausiai “valiuta” yra degtinė. Tokiai “valiutai” tikrai negresia joks padirbinėjimas.

PIRMYKŠČIAI METALINIAI PINIGAI

Žmogaus darbo varoma ūkio raida kuria, be galvijų ir grūdų ūkio, dar ir amatus. Jau ir primityvūs amatininkai pamažu išmoksta kaskart vis geriau tirpdyti ir valyti metalus, gaminti iš jų namų ruošos įrankius, žemės
ūkio padargus, karo ginklus ir kūno papuošalus. Žmonės greitai pastebi įvairių metalų vartojimo galimumus, metalo dirbinių naudingumą ir pagaliau kai kurių metalų grožį. Tai gi, varis, švinas, auksas, sidabras greitai įgyja didelę reikšmę visų tautų gyvenime.

Susidurdami su įvairiais metalais, žmonės ima teikti teims metalams įvairios, nevienodos vertės. Metalai buvo praminti brangiaisiais, tauriaisiais ir net kilniais. Brangieji metalai yra tvirti ir palyginti sunkiai naikinami, todėl jie gali būti laikomi nesugedę ištisus amžius. Mažo didumo ir menko svorio brangieji metalai turi vis dėlto palygint didelę vertę, todėl patogu juos laikyti bei saugoti ir nebrangu iš vietos į vietą kilnoti. Be to, metalams padėjo virsti pinigais vis kaskart labiau didėjantis darbo pasidalijimas. Pinigais negalėjo virsti tokie daiktai, kurie savo gamyba ar savo laikymu yra susiję su tam tikro darbo rūšimi.

Spėjama, kad auksas ir sidabras pirmiausiai virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovinės Babilonijos žemėse. Dantiraščio lentelės aiškiai rodo, kad apie 2500 metų prieš Kristų babiloniečiai jau mokėdavo brangiaisiais metalais. Tašiau turima pagrindo spėti, kad metalai jau buvo vartojami mokėjimams anksčiau gyvenusių Babilonijos žemėse aukštos kultūros šumerų tautos. Babiloniečiai liedindavo brangiuosius metalus, ypač auksą, patogiais vartoti bei sverti gabalais. Tie gabalai turėjo lazdelių, susuktų spiralinių vielų ir rinkinių, žiedų pavidalus. Dažniausiai vartojamas aukso gabalas atitikdavo savo verte vieno jaučio kainą. Toksai gabalas svėrė apie 125 – 135 grenas, arba maždaug 6 ½ gramo. Iš Babilonijos tokia metalo pinigų sistema pasklido po visus Rytų kraštus ir iš Egipto persimeta į Europą. Egiptas kaldino savo pagrindinį pinigą ringės pavidalo. Balkanų pusiasalyje tiktai VII šimtmetyje prieš mūsų erą pasirodo tokie pinigai. Romoje jau nuo V a. prieš mūsų erą pradeda atsirasti metaliniai pinigai, buvę variniai.

Kai ėmė smarkiau augti žmonių turtai, kilti ūkio kultūra, kai žymiai padidėjo mainų skaičius ir mainomųjų daiktų vertė, pradeda išnykti pigesniųjų metalų – geležies, vario ir švino pinigai. Jei kur tų metalų pinigai ir pasilieka, tai tik kaip pagalbiniai pinigai. Tikraisiais pinigais pasidaro auksas ir sidabras.

PIRMYKŠTĖS MONETOS

Brangieji metalai nors ir turėjo visus reikiamus pinigams privalumus, tačiau jie negalėjo visai tinkamai tarpininkauti ekonominiame žmonių santykiavime, nes:

• Nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatyti metalo gabalo svorį,

• Sunku buvo patikrinti metalo grynumą.

Nedideli svorio netikslumai galėjo sudaryti didesnių nuostolių, o nustatyti metalo grynumą buvo daugiau sunkiau. Dauguma istorikų mano, kad pirmasis pradėjo kaldinti tokius metalo gabalus, kurie turėjo parodytą svorį ir grynumą, yra Lydijos karalius Gigas, tariamai gyvenęs VII a. pradžioje prieš mūsų erą.

Monetos šių laikų prasme atsirado ne staiga. Metalų gabalai, keisdami savo pavidalus, perėjo ištisą raidos etapų eilę, kol virto tikromis monetomis. Pagrindinis pirmykščių monetų svoris buvo nustatomas pagal senojo mainų įrankio vertę. Jos paprastai buvo gaminamos iš aukso, sidabro ir vario. Paskiri kraštai paprastai turėdavo kurio nors vieno metalo monetas. Mažoji Azija turėjo auksinius pinigus, Graikija – sidabrinius, Roma – varinius. Iš karto kiekvienas kraštas gamindavo monetas tokio metalo, kurį rasdavo savo žemėse. Monetos išradimas buvo neparastai svarbus, labai teigiamas ekonominės pasaulio raidos įvykis. Moneta ne tik žymiai sustiprino ir labiau išplėtė ekonominius žmonių santykius, bet ir smarkiai padidino pačią ekonominę žmonių kūrybą. Praėjo daug amžių, kol galėjo pasireikšti visa ekonominė monetų reikšmė. Tai atsitiko maždaug antroje XVIII a. dalyje ir XIX a. pradžioje. Žmonijos istorijoje buvo nemaža tokių veiksnių, kurie trukdė tinkamą monetų raidą ir nedavė joms parodyti viso savo pajėgumo ekonominiame žmonių santykiavime. Svarbiausi tų, pastojusių kelią monetoms, veiksnių buvo šie trys:

1. Silpna, menka monetų gamybos technika, kuri nepajėgdavo nukalti griežtai to paties svorio ir aiškiai vienodo grynumo monetų;

2. Monetų susidėvėjimas. Paleidę vieną kartą į pasaulį monetą, daugiau nebesirūpindavo jos likimu. Kai moneta eidavo per rankas, apsitrindavo, sudildavo, susidėvėdavo.

3. Sąmoningas monetų bloginimas. Monetas blogindavo dviems būdais:

• monetas gaminta senojo svorio ir senojo pavadinimo, bet iš blogesnio metalo;

• monetas gamindavo senojo pavadinimo ir senojo metalo, bet mažesnio svorio.

Senovėje pradėtas pinigų bloginimas eina per visą monetų istoriją, beveik iki pat XIX a.

VAKARŲ EUROPOS PINIGŲ RAIDA IKI AMERIKOS ATSIRADIMO

Tie daiktai, kurie virto mainų įrankiu, mokėjimo priemone ir vertės matu, atsiskyrė nuo kitų mainomųjų daiktų, vadinamų prekėmis, ir sudarė savarankišką, skirtingą, daiktų rūšį, pinigus. Moneta tapo visai savarankišku daiktu.

Vieningą viso krašto pinigų sistemą gali sukurti tik tai centrinė viso krašto valdžia. Tokią valdžią, be Babilonijos, Egipto, Persijos, turėjo ir senovės Roma. Kai Romos imperija virsta griuvėsiais, tai tie griuvėsiai palaidoja ir viso senovinio civilizuoto pasaulio pinigų sistemą.

Dabar Romos imperijos
griuvėsiuose prasideda Vakarų Europos didelės pinigų anarchijos laikai. Pirmoji germanų gentis, kuri pradėjo kalti monetas, buvo svevai, dabartiniai Vokietijos švabai. Jie jau apie V a. vidurį kaldino monetas su įrašu Jussu Richiari Reges, t. y. karaliaus Richijaro įsakymu. Tos monetos buvo kaldinamos Brakaros mieste, Ispanijoje. Vėlesniais laikais ostgotai ir vestgotai ima pamėgdžiotiRomos monetas, dėdami tose monetose net Romos Rytų imperijos valdovų atvaizdus arba bent tų valdovų heraldikos ženklus. Frankai kala taip pat romėniško pavidalo monetas, kurių įrašus šiandien vargu ar įmanoma perskaityti. Pirmasis frankų monetų išskaitomas parašas bus VI a. valdovo Teodeberto. Visos germanų monetos kalamos kaskart iš blogesnės rūšies metalo, nes monetas bloginti verčia ne tik pačių valdovų gobšumas, bet ir didelis nuskurusioje Vakarų Europoje brangiųjų metalų trūkumas. Iš pradžių ir Romos imperijos griuvėsiuose eina dar Konsatntino Didžiojo (apie 285 – 337) sukurtas auksinis pinigas solidas. Tačiau greitu laiku auksinis solidas pasidaro suvargusiai Europai per brangus, per stambus pinigas. Solido vietą užima smulkesnis sidabro pinigas denaras.

Vakarų Europos natūraliam ūkiui nebebuvo reikalingi auksiniai pinigai; net ir stambesnė sidabro moneta buvo jau mažai tinkama mainų priemonė. Pirmasis, kuris mėgina kurti vieningą visos Vakarų Europos pinigų sistemą, buvo Pipinas ( 714 ar 715 – 768 ). 750 m. Pipinas nustato, kad iš vieno sidabro svaro būtų gaminami 22 solidai, arba šilingai, kurių kiekvienas turėjo po 12 denarų. Tuo būdu iš vieno svaro sidabro buvo gaminami 264 denarai, kiekvienas po 1,24 gramų. Pipino sūnus Karolis Didysis keičia tėvo padarytą pinigų reformą, pakeldamas denaro vertę. Jo reforma ilgiems amžiams nustato Vakarų Europos piniginių sistemų pagrindus. Tais pagrindais gyvena iki pat Didžiosios revoliucijos prancūzai, anglai dar ir šiandien Karolio nuostatais dalina svarą į 20 šilingų, kiekvieną šilingą į 12 pensų.

Anglosaksai pradeda kalti savo monetas VI a. Jų monetos buvo iš vario ir sidabro. Savo pinigų sistemą anglai mėgino tvarkyti senoviniais Romos pavyzdžiais. Iš karto pinigai gaminami tik Londone ir Dorobernijoje, vėliau ima kalti pinigus ir kitos Britų salų provincijos. Tačiau Anglijoje niekuomet nebuvo privisę tiek savarankiškų, nuo centro valdžios nepriklausomų pinigų gamintojų kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje. XII a. pabaigoje Henrikas II įgyvendina Anglijoje sidabrinę sterlingo monetą. Vėliau sterlingo tipo monetas kaldino olandai, skandinavai, Hanzos miestai ir portugalai. Anglai išgyveno beveik tokią pat viduramžių pinigų anarchiją kaip ir Europos kontinento šalys, nors šiaip anglai visuomet sugebėdavo griežčiau ir greičiau negu kitos šalys atstatyti savo pairusius pinigus.

Kai visų kraštų pinigai ėjo iš vien po visą pasaulį, tai pamažu kiekviename krašte susidarė daugybė įvairaus tipo, įvairios vertės, įvairaus metalo monetų. Tą monetinę anarchiją dar labiau padidino tas faktas, kad ir to paties krašto ir tos pačios rūšies monetos savo gerumu labai skyrėsi viena nuo kitos. Tokiomis sąlygomis žmonės, sudarydami bet kurias prekybines sutartis, turėjo nurodyti ne tik mokėjimams vartojamų monetų rūšį, bet ir tų monetų kalimo vietą bei metus, nes tais visais požiūriais galėjo skirtis vienos monetos nuo kitų monetų.

Viduramžių pinigų anarchija sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis mokėjimas stambesnių sumų monetomis pasidarė sunkiai beįmanomas dalykas. Žmonės nebepajėgia nustatyti atskirų monetų vertės ir pradeda mokėti sidabro gabalais. XIII a. ir XIV a. miestai pradeda žymėti savo antspaudais tokius mokėjimams skiriamus sidabro gabalus. Kiekvieno miesto antspaudas kartu jau parodydavo ir sidabro lydinio grynumą, nes ne visi miestai gamindavo vienodo grynumo metalo gabalus. Sidabro lydinių vartojimas taip prigijo, kad tie lydiniai gauna net savarankišką vardą marca usualis, vartojamasis svaras. Be sidabro gabalų, pradedama vartoti monetų vietoje vekseliai, arba gal teisingiau akceptai. Akceptai atsiranda apie XII a. vidurį italų ir prancūzų žemėse. Pakrikusios monetų sistemos pakaitalai, akceptai ir sidabro gabalai, visiškai tiko stambiems mokėjimams. Valdomieji ir valdantieji kaskart labiau įsitikina, kad reikia griežtomis priemonėmis tvarkyti pinigų sistemą. Dabar iš tikrųjų pradedama reformuoti pinigus.

Pradėta pinigų reforma eina trimis kryptimis:

1. Atkurti nupuolusią pinigų vertę;

2. Sukurti prekybos monetas, būtent tokias monetas, kurios skiriamos stambesniems mokėjimams;

3. Pašalinti bendru visų kraštų susitarimu nepakenčiamą monetų įvairumą.

Tokios reformos skelbėjai ir dalinai vykdytojai buvo miestai. Miestams labai svarbu buvo turėti gerus pinigus, kai tuo pačiu metu valdovams buvo labai pelninga gaminti blogus pinigus.

Miestai nutaria pirkti iš valdovų pinigų gaminimo teisę, nes norėjo gaminti gerus pinigus. Miestai, pradėję kaldinti pinigus, greitai pastebi, kad sustiprėjusi prekyba yra reikalinga stambesnio, pastovios vertės, visų pageidaujamo pinigo, prekybos pinigo. Prekybos pinigu jau nebegalėjo būti palyginti nedidelės vertės sidabro moneta. Europa jau tiek buvo ūkiškai atkutusi, jog pajuto stambesnio, auksinio pinigo reikalą. 1252 m. Florencijos miestas ima kalti savo auksines
monetas, savo florino d`oro, t. y. aukso gėlele, kurios vienoje pusėje buvo iškalta lelija, antroje pusėje – Šv. Jono krikštytojo atvaizdas. Florencijos florinas turėjo gryno aukso 3,53 gramų. Niekuo nenorinti nusileisti Florencijai Venecija 1284 m. pradeda kalti florino tipo auksines monetas, žinomas vardu dukatas. Dukato pavadinimas yra kilęs iš Venecijos monetose iškalto įrašo paskutiniojo žodžio ducatus, kunigaikštija, valstybė. Vėlesniais laikais kai kurie kraštai dukato ar florino tipo monetoms duodavo ir savus vardus. Vokiečiai tokias monetas vadino guldenais, nuo žodžio auksas. Šalia auksinių monetų, kalta ir toliau įvairaus tipo, įvairios vertės sidabriniai pinigai. Miestai, kuriems svarbu buvo turėti gerus pinigus, atsidėję žiūrėjo, kad vienodo tipo sidabrinės monetos būtų kalamos vienodos, pastovios vertės. Žinoma, pasitaikydavo kartais, kad ir miestai, patekę į sunkesnę ekonominę padėtį, imdavo bloginti pinigus.

Kai pastoviai gerėjanti Europos ūkinė raida vis labiau kėlė stambesnių auksinių pinigų paklausą, sunkioje padėtyje atsidūrė vokiečiai, kurie negalėjo pasigaminti reikalingo savo pinigų kalykloms aukso. Vokiečiai neturėjo nei našių aukso kasyklų, nei aktyvaus prekybos balanso, kuris būtų pritraukęs į kraštą aukso iš svetimų šalių. Neturėdami aukso, vokiečiai mėgina gaminti tokias sidabrines monetas, kurios savo verte galėtų atstoti dukatus bei florinus. Tačiau šie pinigai nepripažįstami kitų šalių. Patekę į tokia keblią situaciją, vokiečiai vis dėlto iš pradžių mėgina gaminti tarptautinio tipo auksines monetas, tačiau, neturėdami pakankamai aukso, jie pradeda pamažu bloginti savo auksines monetas ir tuo būdu užkerta joms kelią į platesnes pasaulio rinkas.

Imperatorius Zigmantas mėgina sustabdyti auksinių monetų bloginimą, bet neturi savo rankose tam reikalingos faktinės valdžios. Vokiečiai nutaria nebekalti auksinių monetų, bet gaminti atitinkamos vertės stambius sidabrinius pinigus, kuriuos pavadina senųjų auksinių monetų vardu “guldenas” , aukso pinigas. Ir iš tikrųjų 1484 m. pradedama kalti Tirolyje sidabrines monetas auksinio dukato, arba vokišku terminu guldeno, vertės. Naujoji sidabrinė moneta, kad ją lengviau atskirtų nuo tikrojo, auksinio guldeno, iš karto buvo vadinama Guldengroschen, guldeno grašiu. Tuo būdu šalia auksinio guldeno atsiranda sidabrinis guldenas, arba lietuviškai – sidabrinis auksinas. Sidabrinis guldenas svėrė 31,8375 gramų, kas sudaro beveik vieną unciją.

Vienintelis ekonomikos klausimas, kuris ir viduramžiais susilaukė platesnių studijų, buvo pinigų klausimas. Viduramžių susidomėjimas pinigų klausimais brendo labai iš lėto, pamažu. Iki XII a. beveik visai nesirūpinta pinigų klausimais, nes natūralaus ūkio sąlygomis pinigai neturėjo didesnio vaidmens nei viešame, nei privačiame gyvenime. Tiktai XII a., ypač XIII a. ir XIV a. pradedama domėtis pinigų klausimais.

VAKARŲ EUROPOS PINIGAI NUO AMERIKOS ATRADIMO IKI XIX A. VIDURIO

Antrame viduramžių periode, t.y. nuo 1250 iki 1500 m., Europoje pakaitomis įsigalėdavo tai aukso, tai sidabro pinigai. To reiškinio priežasčių tenka ieškoti šiuose veiksniuose:

1. Sidabro ir aukso gamybos didumas;

2. Sidabro ir aukso pinigų bloginimas;

3. Dinamiškas ekonominio gyvenimo jėgų augimas, t.y. kuo labiau plėtojasi ūkio gyvenimas, tuo daugiau jaučiamas stambesnių pinigų reikalas.

Viduramžiai nežinojo banko notų, todėl stambiu pinigu galėjo būti tik aukso moneta, kitaip sakant, kai krašto ekonominė gerovė kilo, turėjo didėti ir aukso pinigų apyvarta. Tačiau sidabro pinigai ima plaukti į sodžių. Sodžius, paimdamas didelius sidabro kiekius, neleidžia sidabro vertei kristi tiek, kiek būtų galima laukti dėl atitinkamai padidėjusios sidabro gamybos. Sodžius, traukdamas į save sidabrą, ne tik sulaukė jo vertės kritimą, bet ir sustabdė prekių kainų kilimą. Maždaug nuo 1620 m. procentinis aukso ir sidabro gamybos santykis ima keistis: sidabro produkcija mažėja, tačiau jo kaina nedidėja, o krenta aukso gamyba ima didėti, tašiau aukso vertė ne tik nekrinta, bet ima dar kilti.

Anglija pirmoji suprato pasikeitusią pasaulio monetinę padėtį ir todėl pradėjo vilioti į savo kraštą aukso pinigus. 1695 m. anglų valdžia pagrindžia savo pinigų sistemą dviem metalais: sidabru ir auksu, ir abiejų metalų monetoms suteikia lygias teises – įgyvendina bimetalinę valiutą.Savo monetų sistemoje anglai įvertino auksą, palyginti su sidabru, brangiau, negu vertino kiti kraštai, todėl pasaulio aukso monetos ėmė plaukti į Angliją. Kai anglai deda visas pastangas, kad sukurtų pastovią valiutą, tai Europos kontinento valdžios pačios sistemingai varo monetų bloginimo darbą. XVII a. – tai sistemingo Europos kontinente pinigų bloginimo laikas: išimamos iš apyvartos senosios geresnės monetos ir iš jų metalo gaminami blogesni, nors ir didesnės sumos, nauji pinigai. Tie pinigai turi senųjų pinigų vardą, išvaizdą ir teises, tačiau nebeturi senųjų monetų metalo kiekio.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4792 žodžiai iš 9527 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.