Pinigai ju kilme ir funkcijos
5 (100%) 1 vote

Pinigai ju kilme ir funkcijos

TURINYS

TURINYS

ĮVADAS

1. PINIGAI IR JŲ SAVYBĖS 4

2. ISTORINĖ PINIGŲ RAIDA 5

2.1. Lietuvos Respublikos pinigų istorija 6

3. PINIGŲ FUNKCIJOS 6

3.1. Mainų priemonės funkcija arba mainų (cirkuliacijos) priemonė 7

3.2. Apskaitos vieneto (vertės mato) funkcija

3.3. Teisėtos mokėjimo priemonės funkcija

3.4. Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės funkcija arba kaupimo priemonė

3.5. Kapitalo judėjimo tarpininko funkcija

4. PINIGŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA

4.1. Pinigų vertė

4.2. Pinigų pasiūla ir jos reguliavimas

4.3. Pinigų pasiūla ir jos reguliavimas

4.4. Pinigų pasiūlos reikšmė ekonomikai

4.5. Paklausa pinigams

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Temos tikslas ir uždaviniai: išsiaiškinti pinigų sąvokos sampratą, nurodant pinigų savybes, jų funkcijas bei išnagrinėti pinigų pasiūlą ir paklausą.

Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sferą, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinama skola, kaupiamas turtas. Nei vienas ekonomikos reiškinys arba procesas nepaaiškinamas be kainos, o pastaroji yra ne kas kita kaip pinigų atspindys. Tačiau norint suprasti pinigų esmę, reikia suvokti ne tik jų bendrąją sąvoką, bet ir išsiaiškinti pinigų savybes (kokie pinigai turi būti), pinigų funkcijas, pinigų atsiradimo istoriją.

Taip pat apibūdinsime kas yra pinigų vertė arba perkamoji galia, aptarsime veiksnius, kurie veikia pinigų paklausą (išsiaiškinsime pinigų laikymo motyvus, aptarsime pagrindines pinigų kiekybės arba paklausos teorijas) ir svarbiausius klausimus, kaip ekonomika reaguoja į pinigų pasiūlos pasikeitimus (pinigų pasiūlos plėtimą ir mažinimą).

1. PINIGAI IR JŲ SAVYBĖS

Literatūroje pinigų sąvoka paprastai apibūdinama taip:

• Pinigai – tai tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo.

• Pinigai – turtas, kuris yra paprastai priimtas sandoriuose arba skolų aprūpinimui.

• Pinigai – prekių mainų produktas.

• Pinigai (M-money) – bet koks tarpininkas, paprastai naudojamas perkant prekes/paslaugas.

• Pinigai – visuotinės vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkciją.

Taigi pinigai plačiąja prasme “beveik” pinigai, pinigų pakaitai (Near money) – labai likvidus aktyvas, kurį lengvai ir greitai galima paversti grynais pinigais.

Grynieji pinigai (Cash/Currency) – monetos ir banknotai, sudarantys pinigų kiekio dalį ekonomikoje.

Abiejų formų pinigai – monetos ir banknotai – mainų priemonė, tai yra, ką galima duoti mainais už kurią nors mums reikalingą prekę ar paslaugą.

Galima daryti išvadas, kad pinigai – priemonė, kuria savo prekes/paslaugas mainome į mums reikiamas prekes/paslaugas. Pinigai dažnai vadinami “visų prekių preke” ir jie yra vienos įspūdingiausių žmonijos išradimų.

Nors pinigais gali būti viskas, kas visuotinai priimta atsiskaitant už prekes/paslaugas, tačiau, nors principinių apribojimų ir nėra, jie privalo turėti kai kurias savybes.

Pinigai turi būti:

• Stabilūs,

• Portatyvūs – nedideli ir nesunkūs,

• Tvarūs,

• Vienarūšiai – vienodos nominalios vertės pinigai turi būti tokios pačios vertės,

• Dalūs,

• Atpažinūs – sunku kopijuoti.

Plačiau aptarsime kiekvieną pinigų savybę, todėl:

Stabilumas – pinigų vertė turi likti ta pat ir šiandien, ir rytoj. Kai pinigų vertė svyruoja (kyla ir krinta), tai žmonės arba kaupia juos, arba skuba išleisti. Ir viena, ir kita daro žalą ekonomikai.

Portatyvumas – pinigai turi būti lengvi, nedideli, patogūs, kad žmonės galėtų juos nešioti.

Tvarumas – pinigams pasirinktoji medžiaga turi būti atspari dėvėjimuisi.

Vienarūšiškumas – viso to paties nominalo pinigai turi turėti vienodas vertes, kitaip kiltų sumaištis.

Dalumas – pinigai turi būti skaidomi smulkiomis dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą. Tai svarbiausias pinigų privalumas, palyginti su natūriniais ar tiesioginiais mainais – barteriu.

Atpažinumas – pinigai turi būti lengvai atpažįstami ir sunkiai suklastojami, ypač kopijuojant popierinius pinigus. Ta aplinkybė, kad privatūs asmenys negali pinigų gaminti, išsaugo pinigų retumą, tai yra paverčia pinigus ekonomine, o ne laisvai prieinama eiline preke.

Pinigai yra tarpininkai tarp pirkėjo ir pardavėjo. Jie supaprastina palengvina prekių mainus, nes pinigai pasižymi tokiomis savybėmis kaip tvarumas, dalumas, atpažinumas, patogumas, stabilumas.

2. ISTORINĖ PINIGŲ RAIDA

Pinigai atsiranda tam tikroje ekonominio išsivystymo pakopoje plėtojantis prekių mainams. Prieš pinigų atsiradimą, jų vietą prekių mainams užėmė įvairios prekės. Kokios prekės atliko pinigų vaidmenį, priklausė nuo kiekvienos tautos ekonominių gyvenimo sąlygų. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigų vaidmenį atlikdavo dažniausiai parduodamos prekės. Plėtojantis prekių mainams vis labiau ryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to jis turėjo užleisti vietą metaliniams pinigams. Pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai. Plečiantis prekių mainam, didėjo aukso kaip piniginės prekės poreikis. Valstybės turėjo sunaudoti didžiulis
išteklius aukso gamybai, kuris tenkino vien tik prekių mainų reikmes. Aukso monetos turėjo nedidelę nominalią vertę. Sunku buvo jas suskaičiuoti. Be to monetos cirkuliacijoje sparčiai dėvisi, patiriami dideli nuostoliai. Metalinių pinigų, nukaldintų iš tauriųjų metalų, cirkuliacija buvo brangi ir ne visuomet patogi prekių pirkėjams/pardavėjams. Dėl to tauriuosius metalus cirkuliacijoje pakeičia popieriniai pinigai. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje. Po pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartoją auksines monetas. Popierinių pinigų privalumai – nedideli yra jų gamybos kaštai, o nominali vertė yra už juos žymiai didesnė. Tai ypatinga pinigų cirkuliacija. Viena svarbiausių sąlygų jų perkamajai galiai išlaikyti yra pinigų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė. Šiuolaikinė pinigų cirkuliacija yra tampriai susijusi su bankų veikla.

2.1. Lietuvos Respublikos pinigų istorija

1990 m. kovo 11 d. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, prasidėjo aktyvus rengimasis lito grąžinimui.

1991 m. lapkričio 5 d. Buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas. Ruošiantis įvesti savo valiutą, Lietuvos bankui didelę paramą teikė Vakarų valstybių bankų specialistai. Palyginti per trumpą laiką užsienyje buvo išspausdinti litai (banknotai) ir nukaldintos monetos, tai yra techniškai pasirengta įvesti nacionalinę valiutą.

Sumažėjus Lietuvos Respublikos pramonės, žemės ūkio produkcijos gamybai, didėjant rublio infliacijai, vis labiau komplikavosi ekonominė padėtis, todėl įvesti litą Lietuvoje 1992 m. buvo netikslinga, nes jis, taip pat kaip rublis, būtų nuvertėjęs. Todėl, atsiribojant nuo rublio, buvo nuspręsta įvesti laikiną valiutą – talonus, nes litą “kompromituoti” nenorėta.

1992 m. spalio 1 d. Pradėjo cirkuliuoti talonai, ir Lietuva išėjo iš rublio zonos.

1993 m. birželio 25 d. Įvesti nauji Nepriklausomos Lietuvos pinigai – litai, kurie tapo teisėtu valstybės piniginiu vienetu.

3. PINIGŲ FUNKCIJOS

Mokslininkai pinigus apibrėžia labai įvairiai, kadangi pinigai reiškiasi įvairiomis formomis ir atlieka įvairiausias ekonominio gyvenimo funkcijas. Pinigai yra apibrėžiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias jie atlieka ekonominiame gyvenime. Vadinasi, kiekvienas daiktas, kuris atlieka atitinkamas funkcijas, bus pinigais.Pinigai atlieka šias funkcijas:

1) mainų priemonės,

2) apskaitos vieneto arba vertės mato,

3) teisėtos mokėjimo priemonės,

4) vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės,

5) kapitalo judėjimo tarpininko.

Pinigai atlieka tris pagrindines funkcijas: jie yra pripažinta mokėjimo priemonė, vertės saugojimo priemonė ir įvairių gėrybių vertės matas, o iš šių pagrindinių funkcijų išplaukia ir kitos. Kad ekonomika gerai funkcionuotų, būtinas pinigų deramas veikimas.

3.1. Mainų priemonės funkcija arba mainų (cirkuliacijos) priemonė

Be pinigų visuomenė nebūtų galėjusi pasiekti tokios socialinės ir ekonominės pažangos, kokia yra dabar. Sunku įsivaizduoti gamybos procesą be darbo pasidalijimo ir gamybos specializacijos. Jie leidžia padidinti darbo produktyvumą, taigi ir vartojimo lygį. Tačiau gamybos specializacija reikalauja prekių mainų, kurie gali vykti be pinigų, kai savininkai betarpiškai maino prekę į prekę.

Barteriniai mainai (Barter) – prekyba, paremta natūriniais mainais, tai yra, kai prekių savininkai, naudodami pinigų nenaudingą arba mažai naudingą jam prekę maino į nenaudingą.

Barteriniai mainai labai paplinta esant didelei infliacijai arba dėl kitų priežasčių, kai nepasitikima pinigais. Jie apsunkina prekių mainus, nes reikia turėti prekę ir surasti prekės savininką, kuriam būtų reikalinga prekė.

Taigi iki pinigų atsiradimo mainai vyko tiesiogiai, tai yra viena prekė ar paslauga buvo mainoma į kitą. Tokie mainai vadinami natūriniais arba barteriniais. Šiuo atveju neišnyksta sunkumas surasti pirkėją. Tačiau pardavus prekę už gautus pinigus nesunku nusipirkti bet kurią kitą prekę, svarbu turėti reikiamą pinigų sumą. Taigi pinigai taupo prekių gamintojų ir pirkėjų laiką, palengvina mainus.

Tiesioginiuose mainuose (žr. 1 pav.) pinigai nenaudojami: viena prekė/paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą.

1 pav. Tiesioginiai mainai (barteris)

1.2. 1 paveikslėlyje nurodyti tiesioginiai mainai, kur yra daugybė dvipusių sandorių. Šiuo atveju tarp (X) ir (Y).

Tiesiogiai mainai yra neefektyvūs, nes:

1. Tokiuose mainuose reikalaujama abipusio reikmių (norų) atitikimo, tai yra reikia surasti, kas norėtų keistis prekėmis.

2. Iškyla nedalumo problema.

Taigi tiesioginiai natūriniai mainai dėl savo netinkamumo buvo pakeisti netiesioginiais mainais (žr. 2 pav.)

2 pav. Netiesioginiai mainai.

2 paveikslėlyje pavaizduoti netiesioginiai mainai, kur naudojami pinigai. Atsiradus pinigams, mainai gerokai suspartėja.

Pinigai tampa prekės mainų tarpininku (priemone). Taip pat pinigai išsprendžia ir nedalumo problemą, o patys prekių mainai suskyla į du vietos ir laiko atžvilgiu santykiškai savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Taigi pinigai atlieka ir prekių pirkimo funkciją. Paprastoje tiesioginių mainų ekonomikoje nėra aiškaus skirtumo tarp pardavėjo ir pirkėjo arba tarp gaminio ir vartotojo. Tuo tarpu monetarinėje
(ekonomikoje, kurioje vartojami pinigai) tarp pardavėjo ir pirkėjo yra skirtumas.

3.2. Apskaitos vieneto (vertės mato) funkcija

Pinigai, kaip prekė, šią funkciją atlieka tiesiogiai, kaip realus konkrečios prekės vertinis ekvivalentas. Šiuolaikiniai pinigai tai daro idealiai.

Apskaitos vienetas – pinigais išreiškiamos kainos, kurias pasitelkę galime orientuotis prekių ir paslaugų rinkoje.

Svarbu, kad būtų apskaitos vienetas, kurį galėtume naudoti kaip standartinį matą mainomų prekių vertei nustatyti ir užfiksuoti. Išsivysčiusiose visuomenėse prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o šie – į kitas prekes. Naudodami pinigus, mes apibūdiname kiekvieną prekę ir paslaugą, tinkamą mainams, kaip vertą tam tikro pinigų vieneto kiekio, tai yra kiekviena prekė, turi vertę, įgyja kainą. Mes žinome, kad kiekvienos prekės vertė išreiškiama pinigais, konkrečiu piniginio vieneto kiekiu. O pinigais išreikštą vertę vadiname kaina.

Piniginis vienetas – tai standartinis valiutos vienetas, kuris sudaro šalies vidaus pinigų kiekio pagrindą. Mainuose tenka lyginti vienas prekes su kitomis. To lyginimo pagrindu imame kainą ir ją išreiškiame pinigais. Tai reiškia, kad pinigais naudojamės kaip priemone įvairių daiktų vertėms palyginti. Apie prekių ir paslaugų vertę mes kalbame vartodami pinigų terminus, pinigais matuojama vertė. Visos prekės ir paslaugos išreiškiamos standartiniu matavimo vienetu – pinigu. Pinigų dėka nustatome kokio nors daikto kainą visiems suprantama išraiška. Arba kaina yra piniginės vertės dydžio išraiška.

Kiekvienoje valstybėje kainos nustatomos nacionaline valiuta, pavyzdžiui, litais, markėmis, doleriais. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti dvejopos kainos: jos gali būti nustatomos ir stabilia užsienio valiuta, ir pagal faktiškai susiklosčiusį kursą – kaina, apskaičiuota nacionaline valiuta. Taip buvo Lietuvoje, įvedus laikinus pinigus – talonus. Dvejopos kainos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą.

Pinigams yra būdinga visuotinė perkamoji galia, tai yra jie gali būti panaudoti bet kokiai parduoti pateiktai prekei ar paslaugai pirkti. Kadangi pinigai turi vertės mato funkciją, tai jais galima palyginti visas parduodamas vertybes ir sudaryti sudėtingus prekybinius sandorius, įtraukiant rinkos dalyvius, įvairias valstybes.

Dar vienas vertės mato pranašumas – apskaitos paprastumas. Todėl pinigai atlieka ir apskaitos vieneto funkciją. Prekės ir paslaugos yra įvertinamos taikant bendrą matavimo vienetą – pinigus. Jų dėka, naudojant kainas, nustatoma bendra gamybos apimtis ir produkcijos gamybos išlaidos, o jas lyginant su gaunamomis įplaukomis, – nustatomas pelno dydis. Apskaitos vienetas – tai pinigų ypatybė, leidžianti žmonėms matuoti ir užrašyti prekių bei paslaugų vertę ir finansuoti sandorius.

3.3. Teisėtos mokėjimo priemonės funkcija

Ši funkcija nusako pinigų santykį su teisėtvarka ir yra nustatoma valstybės įstatymų. Įstatymas skelbia, kad tam tikros formos ir nominalo pinigai turi būti priimami tų asmenų, kuriems juos siūlote mainais už jums reikalingas prekes ir paslaugas arba apmokėdami ankstesnių pirkinių sąskaitas. Valstybės išleidžiama valiuta (banknotai ir monetos) atitinka šį reikalavimą. Teisėtoji mokėjimo priemonė – tai piniginis vienetas, kurį kreditoriai turi priimti, kai sumokomos skolos; tai įstatymų numatyti ir pripažinti vertybiniai popieriai, kuriais galima apmokėti skolą. Kitaip tariant, tai ta šalies pinigų kiekio dalis, kuri įstatymo požiūriu yra visiškai priimta mokant už prekę/paslaugą ar grąžinant skolą. Jie gali būti teisėtai siūlomi arba teikiami kreditoriui, o šis neturi teisės atsisakyti juos priimti, nors jis gali atsisakyti priimti tokius pinigus, kurie nėra teisėta mokėjimo priemonė, pavyzdžiui, kitos šalies banknotus, monetas arba čekius.

Pinigais gali būti viskas, kas visuotinai imama mainais į prekes ir paslaugas. Valstybė apyvartoje naudoja kelias pinigų rūšis: grynuosius pinigus (valiuta), tai yra vyriausybės išleistus banknotus ir monetos; čekius; komercinius vertybinius popierius; indėlius iki pareikalavimo; terminuotus bei taupomuosius indėlius.

Pinigai, kurie yra teisėtoji mokėjimo priemonė, tai tos šalies valiuta. Įstatymas gali paskelbti, kad tam tikros formos pinigai yra teisėtoji mokėjimo priemonė mokant bet kokio dydžio sumas (neribota mokėjimo priemonė) arba jie yra teisėta mokėjimo priemonė tik iki tam tikros ribos (ribota mokėjimo priemonė).

Mūsų valstybėje Lietuvos banko pinigų ženklai yra neribota mokėjimo priemonė. Jais galima apmokėti bet kokio dydžio sąskaitas.

Lietuvoje aliuminio ir magnio (1, 2 ir 5 centų) bei vario, cinko ir nikelio (10, 20 ir 50 centų) monetos yra ribotos mokėjimo priemonės. Šios monetos – tai vadinamieji biloniniai pinigai, tai yra sutartiniai, simboliniai nepilnaverčiai smulkūs metaliniai pinigai, nes metalo, iš kurio jos pagamintos realioji vertė yra mažesnė už jų nominaliąją vertę ir emisijos išlaidas. Mažiems sandoriams savo šalyje mes naudojame vario ir nikelio; vario, aliuminio ir nikelio; vario, cinko ir nikelio, o taip pat aliuminio ir magnio monetas. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikos apyvartoje naudojamos 1,2,5,10,20 ir 50 ct bei 1,2,5
metalinės monetos, taip pat išleistos 1, 5, 10, 50 ir 100 litų proginės ir kolekcinės monetos.

Daugumai sandorių naudojami popieriniai pinigai, tai yra 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200 ir 500 Lt kupiūrų banknotai.

Kupiūra (denomination) – nominalioji pinigų ar vertybinių popierių vertė, taip pat piniginis ženklas ar vertybinis popierius, reiškiantis tokią vertę.

Monetos gali būti pilnavertės, kai jos yra kalamos tik iš tauriųjų metalų (platinos, aukso, sidabro). Jos bus teisėta mokėjimo priemonė neribotu kiekiu. Nepilnaverčių monetų priėmimas pagal pasižadėjimą yra apribojimas tam tikra suma. Pinigų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, funkcija grindžiamos ir piniginės paskolos.

3.4. Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės funkcija arba kaupimo priemonė

Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekėms/paslaugoms pirkti bet kada, kai tik atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo būdas. Tačiau pinigai nėra tobula kaupimo priemonė, nes jų perkamoji galia gali kisti. Infliacija reiškia, kad pinigų

perkamoji galia mažėja. Jei ir nebūtų infliacijos, tai pinigus visvien būtų patogiau kaupti ne grynais, o investavus juos į vertybinius popierius ar kitus aktyvus, kurie gali duoti procentus. Esamoms išlaidoms dažniausiai laikomas nedidelis pinigų kiekis.

Pagaliau pinigus galima taupyti, įvedant juos į bankus. Pinigų dėka įvairias vertybes nesunku kilnoti iš vienos vietos į kitą ( namą, žemę ar kitą sunkiai kilnojamą turtą galime parduoti ir nusipirkti ten, kur norime, ir tai, ką norime). Taigi kapitalas pinigine forma gali būti perkeltas ten, kur jis gali duoti daugiau naudos. Be to, net jei vidutinis kainų lygis būtų stabilus, pinigai nebūtų geriausias būdas laikyti didelį turtą. Jeigu turima ne daug pinigų, tai paprastai geriau didesnę dalį papildomo turto investuoti į vyriausybės vertybinius popierius ar kitus aktyvus, kurie uždirba palūkanas.

3.5. Kapitalo judėjimo tarpininko funkcija

Pinigai yra kredito, tai yra skolinimo priemonė.

Tokios būtų pagrindinės pinigų funkcijos šių dienų ūkyje. Iš jų aiškėja, kokią reikšmę pinigai gali turėti šalies ūkiui. Kad ekonomika gerai funkcionuotų, pinigai turi deramai veikti.

Taigi pinigai yra sukauptas, esamas ir būsimas turtas. Jeigu prekių pirkimas atidedamas vėlesniam laikui, tai pinigai atlieka taupymo funkciją.

Pinigai atlieka apskaitos priemonės funkcijas, kurių dėka, naudojant kainas, nustatoma, bendra gamybos apimtis (įmonės, šalies): produkcijos gamybos kaštai, jie lyginami su gaunamomis piniginėmis įplaukomis ir nustatomas pelno dydis.

Pinigais yra grąžinama skola už gautos prekes bei paslaugas. Tokiu atveju pinigai atlieka mokėjimo priemonės funkciją. Kad pinigai funkcionuotų kaip mokėjimo priemonė, būtina, kad jie išlaikytų savo vertę. Be to, kad pinigai funkcionuotų kaip bendrai pripažįstama mokėjimo priemonė, jie taip pat funkcionuoti kaip vertės saugojimo priemonė. Pinigai turi būti – vertės matu, arba skaičiumi.

4. PINIGŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA

4.1. Pinigų vertė

Ekonomistai, norėdami apibūdinti prekių bei paslaugų, kurias galima nusipirkti už savo pinigus, kokybę ir kiekybę, vartoja perkamosios galios, arba vertės terminus. Kai kainos kyla, mažiau ką už savo pinigus nuperkama. Jų perkamoji galia krinta, tai yra pinigai nuvertėja. Kai kainos krinta – priešingai, tai yra pinigai tampa vertingesni. Žmonės siekia turėti pinigų todėl, kad jie turi perkamąją galią, tai yra už juos galima nusipirkti tam tikrų prekių/paslaugų kiekį.

Pinigų perkamoji galia – pinigų vertė perkant prekes/paslaugas. Pinigų perkamosios galios pokytis yra matuojamas piniginio vieneto bei kainų indekso santykiu ir išreiškia pinigų sumų, reikalingų tam pačiam prekių kiekiui įsigyti skirtingais laikotarpiais, santykį.

Pinigų pasiūla (pinigų masė) tai faktinis pinigų – banknotų, monetų, banko depozitų, vekselių – kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma.

Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius pinigų funkcijas. Tačiau įvertinant pinigų pasiūlą, reikia atsižvelgti ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir į pinigų cirkuliacijos greitį, tai yra į tai, kokiam skaičiui atskirų mainų skaičiui kiekvienas pagrindinis vienetas tarpininkavo.

Kiekvienu momentu tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti naudojamas tam tikras pinigų kiekis. Taigi pinigų vertę lemia visuminės prekių pasiūlos ir visuminės pinigų pasiūlos santykis.

Jei prekių kiekis didėja, o pinigų kiekis nesikeičia, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė kyla arba prekių kainos krinta, tai yra pinigai tampa vertingesni. Kita vertus, jei prekių kiekis nepasikeičia, o pinigų atsiranda daugiau, tai piniginio vieneto vertė sumažės, tai yra prekių kainos padidės. Šiuo atveju kiekvienas piniginis vienetas perka mažiau prekių ir, žinoma, visų kitų dalykų. Kitaip sakant, pinigai nuvertėja.

Pinigų reali vertė – tai prekių ir pinigų vertė, kuriuos galima nupirkti už piniginį vienetą.

Prekių ir pinigų kiekis, įsigytas už litus, atgal keičiamas proporcingai kainų lygiui: kitaip sakant, egzistuoja atvirkščiai proporcinga priklausomybė tarp bendro kainų lygio ir lito vertės. Kuomet auga kainos ir pragyvenimo lygis, tuomet mažėja lito perkamoji galia ir
atvirkščiai. Kuo didesnės kainos, tuo mažesnė lito vertė, nes reikia daugiau litų esamam prekių/paslaugų kiekiui parduoti. Ir atvirkščiai, kainų sumažėjimas padidina lito perkamąją galią, kadangi įsigyjant tas pačias prekes ir paslaugas mums prireiks mažiau litų. Jeigu kainos padidėja dvigubai, tada lito vertė nukrenta apytiksliai 50% ir atvirkščiai. Infliacija, kaip įprasta, prasideda visuomenės išlaidoms viršijus gamybos galimybes. Esant vienodoms išlaidoms ir gamybos sąlygoms, pinigų pasiūlos augimas skatina paklausos augimą. Kai tiktai pasiekiamas visiškas užimtumas ir bendras gamybos kiekis tampa faktiškai pastovus, ši papildoma paklausa didesnės įtakos kainoms neturi.

Staigus piniginio vieneto nuvertėjimas gali priversti prie to, kad jis nustos vykdyti apyvartos priemonės funkcijas. Įmonės ir namų ūkiai gali atsisakyti priimti popierinius pinigus, nes nenorės nukentėti nuo nuvertėjimo, kuris gali įvykti disponavimo jais metu. Netekus priimtinos apyvartos priemonės, ekonomika grįžta prie neefetyvių natūrinių mainų.

Analogiškai žmonės pasiruošę naudotis pinigais kaip santaupų priemonė iki to laiko, kol nėra akivaizdus santaupų nuvertėjimo – infliacijos rezultato. Ir ekonomika tuomet gali efektyviai naudotis piniginiu vienetu. Staigus vertės sumažėjimas atima iš pirkėjo ir pardavėjo galimybes nustatytu tvirtas prekybos taisykles. Kuomet piniginio vieneto vertė krinta, pardavėjai nežino kiek prašyti, o pirkėjai nežino, kiek mokėti už įvairias prekes/paslaugas.

Kalbant apie pinigų vertę, reikia užsiimti ir apie jų konvertavimą, tai yra keičiamumą. Kai pinigai neatlieka savo funkcijos, sakome, kad jie tampa nekonvertojami, tai yra neiškeičiami.

Nekonvertojama valiuta – tai grynieji pinigai (valiuta), kuri nėra laisvai keičiama į visuotinai priimtą standartą ar į kitos šalies pinigus, jos kursas kitų valiutų atžvilgiu santykinai nestabilus. Konvertavimas gali būti vidinis ir išorinis.

Vidinis konvertavimas reiškia, kad pinigai atlieka šalies vidaus mokėjimo priemonės funkciją.

Išorinis konvertavimas reiškia, kad lengvai šalies pinigai – valiuta gali būti keičiami į kitų šalių pinigus, arba valiutą.

4.2. Pinigų pasiūla ir jos reguliavimas

Šalies pinigų pasiūlą sudaro – grynieji pinigai, čekinai indėliai, kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, tai yra pinigai esantys trumpalaikiuose terminuotuose, ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose it kituose indėliuose.

Popieriniai pinigai (grynieji pinigai) tai esantys apyvartoje Valstybinių bankų skolinimosi įsipareigojimai.

Čekiniai indėliai – komercinių bankų ir taupomųjų įstaigų skolinimosi įsipareigojimai. Be to, popieriniai grynieji pinigai ir įnašai čekiais neturi tikrosios vertės.

Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį.

Likvidumas (Liquidity) – pavertimo grynais pinigais galimybė. Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių, skiriami įvairūs likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnį pinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami šia tvarka:

M1 pinigai – grynieji pinigai (monetos ir popieriniai), esantys cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniai reikalavimai, plius kelioniniai čekiai.

M2 pinigai – M1pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuoti indėliai.

M3 pinigai – M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai.

L pinigai – M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai, obligacijos).

Galime daryti išvadą, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Tai yra pinigų siaurąja prasme kiekis, kuris žymimas M1. Kaip matome, į šią sąvoką įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Pirkdami žmonės dažnai naudoja kreditines korteles, o ne pinigus ar čekius. Tačiau panagrinėjus šią problemą, prieinamam išvadų, kad galutinis mokėjimas vis vien atliekamas grynaisiais pinigais arba čekiu, nes kreditinė kortelė yra ne kas kita, kaip sąskaita banke, iš kurios ir pervedama reikalinga suma už tam tikras prekes / paslaugas. Antras sudėtingumas, su kuriuo susiduriama apibrėžiant pinigus siaurąja prasme, yra tas pinigų kiekis, kurį laiko bankinės institucijos ar kiti rezervai, tai yra tie pinigai, kurių nėra apyvartoje. Iš šios problemos išsisukama labai paprastai: M1 kartu su tik ką aptartais pinigais žymimi M1a.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3726 žodžiai iš 7319 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.