Pinigai ju kilme ir funkcijos
5 (100%) 1 vote

Pinigai ju kilme ir funkcijos

TURINYS

TURINYS

ĮVADAS

1. PINIGAI IR JŲ SAVYBĖS 4

2. ISTORINĖ PINIGŲ RAIDA 5

2.1. Lietuvos Respublikos pinigų istorija 6

3. PINIGŲ FUNKCIJOS 6

3.1. Mainų priemonės funkcija arba mainų (cirkuliacijos) priemonė 7

3.2. Apskaitos vieneto (vertės mato) funkcija

3.3. Teisėtos mokėjimo priemonės funkcija

3.4. Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės funkcija arba kaupimo priemonė

3.5. Kapitalo judėjimo tarpininko funkcija

4. PINIGŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA

4.1. Pinigų vertė

4.2. Pinigų pasiūla ir jos reguliavimas

4.3. Pinigų pasiūla ir jos reguliavimas

4.4. Pinigų pasiūlos reikšmė ekonomikai

4.5. Paklausa pinigams

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Temos tikslas ir uždaviniai: išsiaiškinti pinigų sąvokos sampratą, nurodant pinigų savybes, jų funkcijas bei išnagrinėti pinigų pasiūlą ir paklausą.

Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sferą, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinama skola, kaupiamas turtas. Nei vienas ekonomikos reiškinys arba procesas nepaaiškinamas be kainos, o pastaroji yra ne kas kita kaip pinigų atspindys. Tačiau norint suprasti pinigų esmę, reikia suvokti ne tik jų bendrąją sąvoką, bet ir išsiaiškinti pinigų savybes (kokie pinigai turi būti), pinigų funkcijas, pinigų atsiradimo istoriją.

Taip pat apibūdinsime kas yra pinigų vertė arba perkamoji galia, aptarsime veiksnius, kurie veikia pinigų paklausą (išsiaiškinsime pinigų laikymo motyvus, aptarsime pagrindines pinigų kiekybės arba paklausos teorijas) ir svarbiausius klausimus, kaip ekonomika reaguoja į pinigų pasiūlos pasikeitimus (pinigų pasiūlos plėtimą ir mažinimą).

1. PINIGAI IR JŲ SAVYBĖS

Literatūroje pinigų sąvoka paprastai apibūdinama taip:

• Pinigai – tai tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo.

• Pinigai – turtas, kuris yra paprastai priimtas sandoriuose arba skolų aprūpinimui.

• Pinigai – prekių mainų produktas.

• Pinigai (M-money) – bet koks tarpininkas, paprastai naudojamas perkant prekes/paslaugas.

• Pinigai – visuotinės vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkciją.

Taigi pinigai plačiąja prasme “beveik” pinigai, pinigų pakaitai (Near money) – labai likvidus aktyvas, kurį lengvai ir greitai galima paversti grynais pinigais.

Grynieji pinigai (Cash/Currency) – monetos ir banknotai, sudarantys pinigų kiekio dalį ekonomikoje.

Abiejų formų pinigai – monetos ir banknotai – mainų priemonė, tai yra, ką galima duoti mainais už kurią nors mums reikalingą prekę ar paslaugą.

Galima daryti išvadas, kad pinigai – priemonė, kuria savo prekes/paslaugas mainome į mums reikiamas prekes/paslaugas. Pinigai dažnai vadinami “visų prekių preke” ir jie yra vienos įspūdingiausių žmonijos išradimų.

Nors pinigais gali būti viskas, kas visuotinai priimta atsiskaitant už prekes/paslaugas, tačiau, nors principinių apribojimų ir nėra, jie privalo turėti kai kurias savybes.

Pinigai turi būti:

• Stabilūs,

• Portatyvūs – nedideli ir nesunkūs,

• Tvarūs,

• Vienarūšiai – vienodos nominalios vertės pinigai turi būti tokios pačios vertės,

• Dalūs,

• Atpažinūs – sunku kopijuoti.

Plačiau aptarsime kiekvieną pinigų savybę, todėl:

Stabilumas – pinigų vertė turi likti ta pat ir šiandien, ir rytoj. Kai pinigų vertė svyruoja (kyla ir krinta), tai žmonės arba kaupia juos, arba skuba išleisti. Ir viena, ir kita daro žalą ekonomikai.

Portatyvumas – pinigai turi būti lengvi, nedideli, patogūs, kad žmonės galėtų juos nešioti.

Tvarumas – pinigams pasirinktoji medžiaga turi būti atspari dėvėjimuisi.

Vienarūšiškumas – viso to paties nominalo pinigai turi turėti vienodas vertes, kitaip kiltų sumaištis.

Dalumas – pinigai turi būti skaidomi smulkiomis dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą. Tai svarbiausias pinigų privalumas, palyginti su natūriniais ar tiesioginiais mainais – barteriu.

Atpažinumas – pinigai turi būti lengvai atpažįstami ir sunkiai suklastojami, ypač kopijuojant popierinius pinigus. Ta aplinkybė, kad privatūs asmenys negali pinigų gaminti, išsaugo pinigų retumą, tai yra paverčia pinigus ekonomine, o ne laisvai prieinama eiline preke.

Pinigai yra tarpininkai tarp pirkėjo ir pardavėjo. Jie supaprastina palengvina prekių mainus, nes pinigai pasižymi tokiomis savybėmis kaip tvarumas, dalumas, atpažinumas, patogumas, stabilumas.

2. ISTORINĖ PINIGŲ RAIDA

Pinigai atsiranda tam tikroje ekonominio išsivystymo pakopoje plėtojantis prekių mainams. Prieš pinigų atsiradimą, jų vietą prekių mainams užėmė įvairios prekės. Kokios prekės atliko pinigų vaidmenį, priklausė nuo kiekvienos tautos ekonominių gyvenimo sąlygų. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigų vaidmenį atlikdavo dažniausiai parduodamos prekės. Plėtojantis prekių mainams vis labiau ryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to jis turėjo užleisti vietą metaliniams pinigams. Pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai. Plečiantis prekių mainam, didėjo aukso kaip piniginės prekės poreikis. Valstybės turėjo sunaudoti didžiulis
išteklius aukso gamybai, kuris tenkino vien tik prekių mainų reikmes. Aukso monetos turėjo nedidelę nominalią vertę. Sunku buvo jas suskaičiuoti. Be to monetos cirkuliacijoje sparčiai dėvisi, patiriami dideli nuostoliai. Metalinių pinigų, nukaldintų iš tauriųjų metalų, cirkuliacija buvo brangi ir ne visuomet patogi prekių pirkėjams/pardavėjams. Dėl to tauriuosius metalus cirkuliacijoje pakeičia popieriniai pinigai. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje. Po pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartoją auksines monetas. Popierinių pinigų privalumai – nedideli yra jų gamybos kaštai, o nominali vertė yra už juos žymiai didesnė. Tai ypatinga pinigų cirkuliacija. Viena svarbiausių sąlygų jų perkamajai galiai išlaikyti yra pinigų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė. Šiuolaikinė pinigų cirkuliacija yra tampriai susijusi su bankų veikla.

2.1. Lietuvos Respublikos pinigų istorija

1990 m. kovo 11 d. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, prasidėjo aktyvus rengimasis lito grąžinimui.

1991 m. lapkričio 5 d. Buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas. Ruošiantis įvesti savo valiutą, Lietuvos bankui didelę paramą teikė Vakarų valstybių bankų specialistai. Palyginti per trumpą laiką užsienyje buvo išspausdinti litai (banknotai) ir nukaldintos monetos, tai yra techniškai pasirengta įvesti nacionalinę valiutą.

Sumažėjus Lietuvos Respublikos pramonės, žemės ūkio produkcijos gamybai, didėjant rublio infliacijai, vis labiau komplikavosi ekonominė padėtis, todėl įvesti litą Lietuvoje 1992 m. buvo netikslinga, nes jis, taip pat kaip rublis, būtų nuvertėjęs. Todėl, atsiribojant nuo rublio, buvo nuspręsta įvesti laikiną valiutą – talonus, nes litą “kompromituoti” nenorėta.

1992 m. spalio 1 d. Pradėjo cirkuliuoti talonai, ir Lietuva išėjo iš rublio zonos.

1993 m. birželio 25 d. Įvesti nauji Nepriklausomos Lietuvos pinigai – litai, kurie tapo teisėtu valstybės piniginiu vienetu.

3. PINIGŲ FUNKCIJOS

Mokslininkai pinigus apibrėžia labai įvairiai, kadangi pinigai reiškiasi įvairiomis formomis ir atlieka įvairiausias ekonominio gyvenimo funkcijas. Pinigai yra apibrėžiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias jie atlieka ekonominiame gyvenime. Vadinasi, kiekvienas daiktas, kuris atlieka atitinkamas funkcijas, bus pinigais.Pinigai atlieka šias funkcijas:

1) mainų priemonės,

2) apskaitos vieneto arba vertės mato,

3) teisėtos mokėjimo priemonės,

4) vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės,

5) kapitalo judėjimo tarpininko.

Pinigai atlieka tris pagrindines funkcijas: jie yra pripažinta mokėjimo priemonė, vertės saugojimo priemonė ir įvairių gėrybių vertės matas, o iš šių pagrindinių funkcijų išplaukia ir kitos. Kad ekonomika gerai funkcionuotų, būtinas pinigų deramas veikimas.

3.1. Mainų priemonės funkcija arba mainų (cirkuliacijos) priemonė

Be pinigų visuomenė nebūtų galėjusi pasiekti tokios socialinės ir ekonominės pažangos, kokia yra dabar. Sunku įsivaizduoti gamybos procesą be darbo pasidalijimo ir gamybos specializacijos. Jie leidžia padidinti darbo produktyvumą, taigi ir vartojimo lygį. Tačiau gamybos specializacija reikalauja prekių mainų, kurie gali vykti be pinigų, kai savininkai betarpiškai maino prekę į prekę.

Barteriniai mainai (Barter) – prekyba, paremta natūriniais mainais, tai yra, kai prekių savininkai, naudodami pinigų nenaudingą arba mažai naudingą jam prekę maino į nenaudingą.

Barteriniai mainai labai paplinta esant didelei infliacijai arba dėl kitų priežasčių, kai nepasitikima pinigais. Jie apsunkina prekių mainus, nes reikia turėti prekę ir surasti prekės savininką, kuriam būtų reikalinga prekė.

Taigi iki pinigų atsiradimo mainai vyko tiesiogiai, tai yra viena prekė ar paslauga buvo mainoma į kitą. Tokie mainai vadinami natūriniais arba barteriniais. Šiuo atveju neišnyksta sunkumas surasti pirkėją. Tačiau pardavus prekę už gautus pinigus nesunku nusipirkti bet kurią kitą prekę, svarbu turėti reikiamą pinigų sumą. Taigi pinigai taupo prekių gamintojų ir pirkėjų laiką, palengvina mainus.

Tiesioginiuose mainuose (žr. 1 pav.) pinigai nenaudojami: viena prekė/paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą.

1 pav. Tiesioginiai mainai (barteris)

1.2. 1 paveikslėlyje nurodyti tiesioginiai mainai, kur yra daugybė dvipusių sandorių. Šiuo atveju tarp (X) ir (Y).

Tiesiogiai mainai yra neefektyvūs, nes:

1. Tokiuose mainuose reikalaujama abipusio reikmių (norų) atitikimo, tai yra reikia surasti, kas norėtų keistis prekėmis.

2. Iškyla nedalumo problema.

Taigi tiesioginiai natūriniai mainai dėl savo netinkamumo buvo pakeisti netiesioginiais mainais (žr. 2 pav.)

2 pav. Netiesioginiai mainai.

2 paveikslėlyje pavaizduoti netiesioginiai mainai, kur naudojami pinigai. Atsiradus pinigams, mainai gerokai suspartėja.

Pinigai tampa prekės mainų tarpininku (priemone). Taip pat pinigai išsprendžia ir nedalumo problemą, o patys prekių mainai suskyla į du vietos ir laiko atžvilgiu santykiškai savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Taigi pinigai atlieka ir prekių pirkimo funkciją. Paprastoje tiesioginių mainų ekonomikoje nėra aiškaus skirtumo tarp pardavėjo ir pirkėjo arba tarp gaminio ir vartotojo. Tuo tarpu monetarinėje
(ekonomikoje, kurioje vartojami pinigai) tarp pardavėjo ir pirkėjo yra skirtumas.

3.2. Apskaitos vieneto (vertės mato) funkcija

Pinigai, kaip prekė, šią funkciją atlieka tiesiogiai, kaip realus konkrečios prekės vertinis ekvivalentas. Šiuolaikiniai pinigai tai daro idealiai.

Apskaitos vienetas – pinigais išreiškiamos kainos, kurias pasitelkę galime orientuotis prekių ir paslaugų rinkoje.

Svarbu, kad būtų apskaitos vienetas, kurį galėtume naudoti kaip standartinį matą mainomų prekių vertei nustatyti ir užfiksuoti. Išsivysčiusiose visuomenėse prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o šie – į kitas prekes. Naudodami pinigus, mes apibūdiname kiekvieną prekę ir paslaugą, tinkamą mainams, kaip vertą tam tikro pinigų vieneto kiekio, tai yra kiekviena prekė, turi vertę, įgyja kainą. Mes žinome, kad kiekvienos prekės vertė išreiškiama pinigais, konkrečiu piniginio vieneto kiekiu. O pinigais išreikštą vertę vadiname kaina.

Piniginis vienetas – tai standartinis valiutos vienetas, kuris sudaro šalies vidaus pinigų kiekio pagrindą. Mainuose tenka lyginti vienas prekes su kitomis. To lyginimo pagrindu imame kainą ir ją išreiškiame pinigais. Tai reiškia, kad pinigais naudojamės kaip priemone įvairių daiktų vertėms palyginti. Apie prekių ir paslaugų vertę mes kalbame vartodami pinigų terminus, pinigais matuojama vertė. Visos prekės ir paslaugos išreiškiamos standartiniu matavimo vienetu – pinigu. Pinigų dėka nustatome kokio nors daikto kainą visiems suprantama išraiška. Arba kaina yra piniginės vertės dydžio išraiška.

Kiekvienoje valstybėje kainos nustatomos nacionaline valiuta, pavyzdžiui, litais, markėmis, doleriais. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti dvejopos kainos: jos gali būti nustatomos ir stabilia užsienio valiuta, ir pagal faktiškai susiklosčiusį kursą – kaina, apskaičiuota nacionaline valiuta. Taip buvo Lietuvoje, įvedus laikinus pinigus – talonus. Dvejopos kainos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą.

Pinigams yra būdinga visuotinė perkamoji galia, tai yra jie gali būti panaudoti bet kokiai parduoti pateiktai prekei ar paslaugai pirkti. Kadangi pinigai turi vertės mato funkciją, tai jais galima palyginti visas parduodamas vertybes ir sudaryti sudėtingus prekybinius sandorius, įtraukiant rinkos dalyvius, įvairias valstybes.

Dar vienas vertės mato pranašumas – apskaitos paprastumas. Todėl pinigai atlieka ir apskaitos vieneto funkciją. Prekės ir paslaugos yra įvertinamos taikant bendrą matavimo vienetą – pinigus. Jų dėka, naudojant kainas, nustatoma bendra gamybos apimtis ir produkcijos gamybos išlaidos, o jas lyginant su gaunamomis įplaukomis, – nustatomas pelno dydis. Apskaitos vienetas – tai pinigų ypatybė, leidžianti žmonėms matuoti ir užrašyti prekių bei paslaugų vertę ir finansuoti sandorius.

3.3. Teisėtos mokėjimo priemonės funkcija

Ši funkcija nusako pinigų santykį su teisėtvarka ir yra nustatoma valstybės įstatymų. Įstatymas skelbia, kad tam tikros formos ir nominalo pinigai turi būti priimami tų asmenų, kuriems juos siūlote mainais už jums reikalingas prekes ir paslaugas arba apmokėdami ankstesnių pirkinių sąskaitas. Valstybės išleidžiama valiuta (banknotai ir monetos) atitinka šį reikalavimą. Teisėtoji mokėjimo priemonė – tai piniginis vienetas, kurį kreditoriai turi priimti, kai sumokomos skolos; tai įstatymų numatyti ir pripažinti vertybiniai popieriai, kuriais galima apmokėti skolą. Kitaip tariant, tai ta šalies pinigų kiekio dalis, kuri įstatymo požiūriu yra visiškai priimta mokant už prekę/paslaugą ar grąžinant skolą. Jie gali būti teisėtai siūlomi arba teikiami kreditoriui, o šis neturi teisės atsisakyti juos priimti, nors jis gali atsisakyti priimti tokius pinigus, kurie nėra teisėta mokėjimo priemonė, pavyzdžiui, kitos šalies banknotus, monetas arba čekius.

Pinigais gali būti viskas, kas visuotinai imama mainais į prekes ir paslaugas. Valstybė apyvartoje naudoja kelias pinigų rūšis: grynuosius pinigus (valiuta), tai yra vyriausybės išleistus banknotus ir monetos; čekius; komercinius vertybinius popierius; indėlius iki pareikalavimo; terminuotus bei taupomuosius indėlius.

Pinigai, kurie yra teisėtoji mokėjimo priemonė, tai tos šalies valiuta. Įstatymas gali paskelbti, kad tam tikros formos pinigai yra teisėtoji mokėjimo priemonė mokant bet kokio dydžio sumas (neribota mokėjimo priemonė) arba jie yra teisėta mokėjimo priemonė tik iki tam tikros ribos (ribota mokėjimo priemonė).

Mūsų valstybėje Lietuvos banko pinigų ženklai yra neribota mokėjimo priemonė. Jais galima apmokėti bet kokio dydžio sąskaitas.

Lietuvoje aliuminio ir magnio (1, 2 ir 5 centų) bei vario, cinko ir nikelio (10, 20 ir 50 centų) monetos yra ribotos mokėjimo priemonės. Šios monetos – tai vadinamieji biloniniai pinigai, tai yra sutartiniai, simboliniai nepilnaverčiai smulkūs metaliniai pinigai, nes metalo, iš kurio jos pagamintos realioji vertė yra mažesnė už jų nominaliąją vertę ir emisijos išlaidas. Mažiems sandoriams savo šalyje mes naudojame vario ir nikelio; vario, aliuminio ir nikelio; vario, cinko ir nikelio, o taip pat aliuminio ir magnio monetas. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikos apyvartoje naudojamos 1,2,5,10,20 ir 50 ct bei 1,2,5
metalinės monetos, taip pat išleistos 1, 5, 10, 50 ir 100 litų proginės ir kolekcinės monetos.

Daugumai sandorių naudojami popieriniai pinigai, tai yra 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200 ir 500 Lt kupiūrų banknotai.

Kupiūra (denomination) – nominalioji pinigų ar vertybinių popierių vertė, taip pat piniginis ženklas ar vertybinis popierius, reiškiantis tokią vertę.

Monetos gali būti pilnavertės, kai jos yra kalamos tik iš tauriųjų metalų (platinos, aukso, sidabro). Jos bus teisėta mokėjimo priemonė neribotu kiekiu. Nepilnaverčių monetų priėmimas pagal pasižadėjimą yra apribojimas tam tikra suma. Pinigų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, funkcija grindžiamos ir piniginės paskolos.

3.4. Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės funkcija arba kaupimo priemonė

Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekėms/paslaugoms pirkti bet kada, kai tik atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo būdas. Tačiau pinigai nėra tobula kaupimo priemonė, nes jų perkamoji galia gali kisti. Infliacija reiškia, kad pinigų

perkamoji galia mažėja. Jei ir nebūtų infliacijos, tai pinigus visvien būtų patogiau kaupti ne grynais, o investavus juos į vertybinius popierius ar kitus aktyvus, kurie gali duoti procentus. Esamoms išlaidoms dažniausiai laikomas nedidelis pinigų kiekis.

Pagaliau pinigus galima taupyti, įvedant juos į bankus. Pinigų dėka įvairias vertybes nesunku kilnoti iš vienos vietos į kitą ( namą, žemę ar kitą sunkiai kilnojamą turtą galime parduoti ir nusipirkti ten, kur norime, ir tai, ką norime). Taigi kapitalas pinigine forma gali būti perkeltas ten, kur jis gali duoti daugiau naudos. Be to, net jei vidutinis kainų lygis būtų stabilus, pinigai nebūtų geriausias būdas laikyti didelį turtą. Jeigu turima ne daug pinigų, tai paprastai geriau didesnę dalį papildomo turto investuoti į vyriausybės vertybinius popierius ar kitus aktyvus, kurie uždirba palūkanas.

3.5. Kapitalo judėjimo tarpininko funkcija

Pinigai yra kredito, tai yra skolinimo priemonė.

Tokios būtų pagrindinės pinigų funkcijos šių dienų ūkyje. Iš jų aiškėja, kokią reikšmę pinigai gali turėti šalies ūkiui. Kad ekonomika gerai funkcionuotų, pinigai turi deramai veikti.

Taigi pinigai yra sukauptas, esamas ir būsimas turtas. Jeigu prekių pirkimas atidedamas vėlesniam laikui, tai pinigai atlieka taupymo funkciją.

Pinigai atlieka apskaitos priemonės funkcijas, kurių dėka, naudojant kainas, nustatoma, bendra gamybos apimtis (įmonės, šalies): produkcijos gamybos kaštai, jie lyginami su gaunamomis piniginėmis įplaukomis ir nustatomas pelno dydis.

Pinigais yra grąžinama skola už gautos prekes bei paslaugas. Tokiu atveju pinigai atlieka mokėjimo priemonės funkciją. Kad pinigai funkcionuotų kaip mokėjimo priemonė, būtina, kad jie išlaikytų savo vertę. Be to, kad pinigai funkcionuotų kaip bendrai pripažįstama mokėjimo priemonė, jie taip pat funkcionuoti kaip vertės saugojimo priemonė. Pinigai turi būti – vertės matu, arba skaičiumi.

4. PINIGŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA

4.1. Pinigų vertė

Ekonomistai, norėdami apibūdinti prekių bei paslaugų, kurias galima nusipirkti už savo pinigus, kokybę ir kiekybę, vartoja perkamosios galios, arba vertės terminus. Kai kainos kyla, mažiau ką už savo pinigus nuperkama. Jų perkamoji galia krinta, tai yra pinigai nuvertėja. Kai kainos krinta – priešingai, tai yra pinigai tampa vertingesni. Žmonės siekia turėti pinigų todėl, kad jie turi perkamąją galią, tai yra už juos galima nusipirkti tam tikrų prekių/paslaugų kiekį.

Pinigų perkamoji galia – pinigų vertė perkant prekes/paslaugas. Pinigų perkamosios galios pokytis yra matuojamas piniginio vieneto bei kainų indekso santykiu ir išreiškia pinigų sumų, reikalingų tam pačiam prekių kiekiui įsigyti skirtingais laikotarpiais, santykį.

Pinigų pasiūla (pinigų masė) tai faktinis pinigų – banknotų, monetų, banko depozitų, vekselių – kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma.

Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius pinigų funkcijas. Tačiau įvertinant pinigų pasiūlą, reikia atsižvelgti ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir į pinigų cirkuliacijos greitį, tai yra į tai, kokiam skaičiui atskirų mainų skaičiui kiekvienas pagrindinis vienetas tarpininkavo.

Kiekvienu momentu tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti naudojamas tam tikras pinigų kiekis. Taigi pinigų vertę lemia visuminės prekių pasiūlos ir visuminės pinigų pasiūlos santykis.

Jei prekių kiekis didėja, o pinigų kiekis nesikeičia, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė kyla arba prekių kainos krinta, tai yra pinigai tampa vertingesni. Kita vertus, jei prekių kiekis nepasikeičia, o pinigų atsiranda daugiau, tai piniginio vieneto vertė sumažės, tai yra prekių kainos padidės. Šiuo atveju kiekvienas piniginis vienetas perka mažiau prekių ir, žinoma, visų kitų dalykų. Kitaip sakant, pinigai nuvertėja.

Pinigų reali vertė – tai prekių ir pinigų vertė, kuriuos galima nupirkti už piniginį vienetą.

Prekių ir pinigų kiekis, įsigytas už litus, atgal keičiamas proporcingai kainų lygiui: kitaip sakant, egzistuoja atvirkščiai proporcinga priklausomybė tarp bendro kainų lygio ir lito vertės. Kuomet auga kainos ir pragyvenimo lygis, tuomet mažėja lito perkamoji galia ir
atvirkščiai. Kuo didesnės kainos, tuo mažesnė lito vertė, nes reikia daugiau litų esamam prekių/paslaugų kiekiui parduoti. Ir atvirkščiai, kainų sumažėjimas padidina lito perkamąją galią, kadangi įsigyjant tas pačias prekes ir paslaugas mums prireiks mažiau litų. Jeigu kainos padidėja dvigubai, tada lito vertė nukrenta apytiksliai 50% ir atvirkščiai. Infliacija, kaip įprasta, prasideda visuomenės išlaidoms viršijus gamybos galimybes. Esant vienodoms išlaidoms ir gamybos sąlygoms, pinigų pasiūlos augimas skatina paklausos augimą. Kai tiktai pasiekiamas visiškas užimtumas ir bendras gamybos kiekis tampa faktiškai pastovus, ši papildoma paklausa didesnės įtakos kainoms neturi.

Staigus piniginio vieneto nuvertėjimas gali priversti prie to, kad jis nustos vykdyti apyvartos priemonės funkcijas. Įmonės ir namų ūkiai gali atsisakyti priimti popierinius pinigus, nes nenorės nukentėti nuo nuvertėjimo, kuris gali įvykti disponavimo jais metu. Netekus priimtinos apyvartos priemonės, ekonomika grįžta prie neefetyvių natūrinių mainų.

Analogiškai žmonės pasiruošę naudotis pinigais kaip santaupų priemonė iki to laiko, kol nėra akivaizdus santaupų nuvertėjimo – infliacijos rezultato. Ir ekonomika tuomet gali efektyviai naudotis piniginiu vienetu. Staigus vertės sumažėjimas atima iš pirkėjo ir pardavėjo galimybes nustatytu tvirtas prekybos taisykles. Kuomet piniginio vieneto vertė krinta, pardavėjai nežino kiek prašyti, o pirkėjai nežino, kiek mokėti už įvairias prekes/paslaugas.

Kalbant apie pinigų vertę, reikia užsiimti ir apie jų konvertavimą, tai yra keičiamumą. Kai pinigai neatlieka savo funkcijos, sakome, kad jie tampa nekonvertojami, tai yra neiškeičiami.

Nekonvertojama valiuta – tai grynieji pinigai (valiuta), kuri nėra laisvai keičiama į visuotinai priimtą standartą ar į kitos šalies pinigus, jos kursas kitų valiutų atžvilgiu santykinai nestabilus. Konvertavimas gali būti vidinis ir išorinis.

Vidinis konvertavimas reiškia, kad pinigai atlieka šalies vidaus mokėjimo priemonės funkciją.

Išorinis konvertavimas reiškia, kad lengvai šalies pinigai – valiuta gali būti keičiami į kitų šalių pinigus, arba valiutą.

4.2. Pinigų pasiūla ir jos reguliavimas

Šalies pinigų pasiūlą sudaro – grynieji pinigai, čekinai indėliai, kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, tai yra pinigai esantys trumpalaikiuose terminuotuose, ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose it kituose indėliuose.

Popieriniai pinigai (grynieji pinigai) tai esantys apyvartoje Valstybinių bankų skolinimosi įsipareigojimai.

Čekiniai indėliai – komercinių bankų ir taupomųjų įstaigų skolinimosi įsipareigojimai. Be to, popieriniai grynieji pinigai ir įnašai čekiais neturi tikrosios vertės.

Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį.

Likvidumas (Liquidity) – pavertimo grynais pinigais galimybė. Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių, skiriami įvairūs likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnį pinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami šia tvarka:

M1 pinigai – grynieji pinigai (monetos ir popieriniai), esantys cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniai reikalavimai, plius kelioniniai čekiai.

M2 pinigai – M1pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuoti indėliai.

M3 pinigai – M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai.

L pinigai – M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai, obligacijos).

Galime daryti išvadą, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Tai yra pinigų siaurąja prasme kiekis, kuris žymimas M1. Kaip matome, į šią sąvoką įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Pirkdami žmonės dažnai naudoja kreditines korteles, o ne pinigus ar čekius. Tačiau panagrinėjus šią problemą, prieinamam išvadų, kad galutinis mokėjimas vis vien atliekamas grynaisiais pinigais arba čekiu, nes kreditinė kortelė yra ne kas kita, kaip sąskaita banke, iš kurios ir pervedama reikalinga suma už tam tikras prekes / paslaugas. Antras sudėtingumas, su kuriuo susiduriama apibrėžiant pinigus siaurąja prasme, yra tas pinigų kiekis, kurį laiko bankinės institucijos ar kiti rezervai, tai yra tie pinigai, kurių nėra apyvartoje. Iš šios problemos išsisukama labai paprastai: M1 kartu su tik ką aptartais pinigais žymimi M1a.

Skirtingai negu čekiai, palūkanas duoda kitos rūšies banko sąskaitos – taupomosios sąskaitos. Šios sąskaitos pablukino ribą tarp čekinių sąskaitų ir palūkanas duodančių santaupų įvairiose taupymo įstaigose, nes padidėjo jų likvidumas (aktyvas yra likvidus, jei jį be jokių didelių išlaidų ir sunkumų galima paversti grynaisiais pinigais). Kada palūkanų norma išaugo (esant nedidelei infliacijai), išaugo ir sustiprėjo klientų interesas laikyti pinigus taupomosiose sąskaitose, o ne asmeninėse einamosiose sąskaitose, bankai rado naują išeitį – jie pasiūlė čekiais naudojamas taupomąsias sąskaitas. Šiuo atveju klientas gali išrašinėti čekius savo indėliams, vis tiek gaudamas tam tikrą dalį palūkanų. Nuo šių indėlių sąskaitų skiriasi terminuoti indėliai (depozitai). Jie yra panašūs į taupomuosius, tik šiuo atveju nustatomas konkretus išėmimo
Pinigai terminuotuose depozituose yra potencialūs pinigai – jie nėra naudojami mainams atlikti. Taigi platesnę pinigų sąvoką galima užrašyti kaip formulę:

M2 = M1 + nečekiniai taupomieji indėliai + asmeniniai terminuoti indėliai (dažniausiai tie, kurie mažesni už 100000 Lt) + pinigų rinkos indėliai + pinigų rinkos savitarpio fondai.

Pinigų rinkos indėliai užtikrina rinkos nustatomos palūkanų normos kaip ir pinigų rinkos savitarpio fondai, kuriais naudotis siūlo brokerių namai ar savitarpio fondų organizacijos. Pinigų rinkos indėliai ir pinigų rinkos savitarpio fondai siūlo čekines privilegijas, panaikinančias skirtumus tarp M1 ir M2. Nors jiems ir galima išrašyti čekius, tačiau jie neįtraukiami į pinigų masę M1, nes jais negalima naudotis neribotai.

M3 = M2 + neasmeniniai terminuoti depozitai (didesnius kaip 10000 Lt, kuriuos paprastai turi verslininkai) + užsienio valiuta, asmenų laikomą banko sąskaitose. Ši pinigų pasiūla ir yra išsamiausias pinigų pasiūlos (kiekio) tautos ūkyje apskaičiavimo variantas.

4.3 Pinigų pasiūlos reguliavimas

Pinigų pasiūlos reguliavimas – tai pinigų pasiūlos mažinimas bei didinimas, darant tam tikrą įtaką ekonomikai.

M1 pinigai – lemia pinigų pasiūlą ir yra svarbi pinigų politikos priemonė. M1 pinigų pasiūlą reguliuoja centrinis bankas, panaudodamas tokias pagrindines pinigų politikos priemones, kaip būtinų rezervų normą, diskonto normą, atviros rinkos operacijas.

Taigi reikia atsižvelgti į tai, kad:

 Čekiniai indėliai sudaro didžiausią pinigų pasiūlos dalį.

 Bankas, skolindamas pinigus, sukuria naujas atsiskaitymo sąskaitas, kurios padidina bendrą pinigų pasiūlą.

Čekinių indėlių suma, sudaryta iš grynųjų pinigų indėlių, nekelia jokių abejonių. Sudėtingiau su bankų skolinimo galimybių riba. Indėlių atidarymo tvarką nustato ir reguliuoja vyriausybė, specialus jos organas – centrinis bankas. Jis nustato teikiamos paskolos sumos limitą ir taip kontroliuoja bazinę pinigų pasiūlą. Tie limitai, kuriuos turi turėti bankai, – įgauna būtinųjų rezervų formą.

Bankas, skolindamas pinigus, padidina pinigų kiekį cirkuliacijoje, nes bendra banko paskola viršija grynųjų pinigų rezervą. Taigi kuo mažesnis pinigų rezervo lygis, tuo didesnė M1 pinigų pasiūla.

M1 pinigų pasiūla didėja tol, kol visi pertekliniai rezervai prilygsta būtinųjų rezervų dydžiui. Tuomet bendra M1 pinigų prieaugio čekiniuose indėliuose suma yra lygi pradinių perteklinių rezervų ir pinigų multiplikatoriaus sandaugai.

;

čia:

– M1 pinigų prieaugio čekiniuose indėliuose suma,

– pradinių perteklinių rezervų suma,

mM1 – M1 pinigų multiplikatorius, tuo tarpu

M1 – pinigų multiplikatorius skaičiuojamas:

;

čia:

– būtinųjų rezervų norma.

Bendras M1 pinigų pasiūlos padidėjimas:

;

čia:

– M1 pinigų padidėjimas,

– pirmasis papildomas indėlis banke,

mM1 – pinigų multiplikatorius.

Yra tam tikros pinigų kiekio ribos, kurias viršijus, ima kilti kainos, atsiranda infliacija. Todėl būtinas tam tikras pinigų kiekis, reikalingas normaliam krašto ūkio ekonomikos funkcionavimui.

Pinigų pasiūlos didėjimas ar mažėjimas priklauso ir nuo obligacijų kainos. Centrinis bankas, didindamas ar mažindamas obligacijoms kainas, mažina arba didina jų paklausą. Superkant centriniam bankui obligacijas didinama M1 pinigų pasiūla. Pingant obligacijoms, didėja palūkanų norma. Žmonės pirkdami obligacijas, panaudoja čekines bankų sąskaitas. Tai sumažina indėlius bankuose, taigi, ir M1 pinigų pasiūlą papildo centrinio banko rezervai. Jeigu centrinis bankas perka obligacijas aukštesne rinkos kaina, negu nominali jų vertė, tai sumažėja palūkanų norma, ir gyventojai noriai parduoda centriniam bankui. Išvardintomis priemonėmis centrinis bankas reguliuoja M1 pinigų pasiūlą ir paklausą, tai yra vykdo tam tikrą pinigų politiką, užtikrinančią M1 pinigų kiekį, reikalingą krašto ūkio plėtrai.

M1 pinigų pasiūlą didina ši vykdoma centrinio banko pinigų politikos priemonė arba jų derinys:

1. Valstybės vertybinių popierių supirkimas iš gyventojų ir įmonių atviros rinkos būdu;

2. Diskonto normos mažinimas;

3. Būtinųjų rezervų normos mažinimas.

Operacijų atviroje rinkoje privalumas tas, kad tai yra labai lanksti M1 pinigų reguliavimo priemonė: galima greitai padidinti arba sumažinti vyriausybės vertybinių popierių pardavimą, be to, jų poveikis bankų faktiniams rezervams yra labai greitas.

Tuo tarpu vykdant diskonto normos keitimą centriniam bankui tenka tik pasyvus vaidmuo, nes jei bankai nelinkę skolintis, diskonto normos, tarkime, sumažinimas nepadidins M1 pinigų pasiūlos.

Būtinųjų rezervų normos keitimas naudojamas retai, nes tai yra labai galinga M1 pinigų pasiūlos keitimo priemonė.

Reikia pastebėti, kad centrinis bankas, reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia ne vis pinigų kiekį, o tik M1 pinigų pasiūlą. Jis nedaro poveikio taupomiesiems, terminuotiems indėliams ir t.t., kuriuos labai nesunku paversti M1 pinigais.

Vienas iš pinigų pasiūlos elementų yra pinigų sumos, padėtos į čekines sąskaitas, čekinius depozitus. Pinigų pasiūlos augimą vaizduoja pateiktas pavyzdys 1 lentelėje

1 lentelė

Pinigų pasiūlos augimas litais

atsiradus naujiems rezervams (kai privalomas rezervas 20%).

BANKAI Nauji
grynų pinigų indėliai Privalomų rezervų prieaugis Čekiniai depozitai, atsirandantys naujų paskolų pagrindu

Pradinis įnašas 1000.00 200.00 800.00

Antroji grandis 800.00 160.00 640.00

Trečioji grandis 640.00 128.00 512.00

Ketvirtoji grandis 512.00 102.40 409.60

Penktoji grandis 409.60 81.92 327.68

Šeštoji grandis 327.68 65.54 262.14

Septintoji grandis 262.14 52.43 209.71

Visos kitos grandys 1048.58 209.71 838.87

Iš viso: 5000.00 1000.00 4000.00

Lentelėje vadinamasis pinigų multiplikatorius šiuo atveju lygus 5. Jis reiškia, kad 1000 litų naujų rezervų atsiradimas banke pinigų pasiūlą padidina iki 5000 litų. Vadinasi, pinigų pasiūla išaugo 4000 Lt, o tiksliau, čekinių depozitų suma padidėjo 5000 Lt, o grynųjų pinigų kiekis sumažėjo 1000 Lt.

Kuo mažesnis privalomo rezervo dydis, tuo daugiau išauga pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Šitaip privalomų bankų rezervų dydis gali būti panaudotas pinigų pasiūlai reguliuoti. Atvirkščia analogija veikia pinigų pasiūlos mažėjimo procesas.

4.4. Pinigų pasiūlos reikšmė ekonomikai

Kartotinis pinigų pasiūlos išaugimas arba jos sumažėjimas yra potencialiai pavojingas tautos ūkiui. Jei kai kurie ekonomikos vyksmo indikatoriai ima signalizuoti apie verslo aktyvumo mažėjimą, bankai gali pasidaryti daug atsargesni ir imti laikyti atliekamus rezervus, mažiau pasitikėti paskolų grąžinimo garantijomis. Pinigų pasiūlos mažėjimas sąlygos visuminės paklausos sumažėjimą, o šis tiesiogiai paveiks nacionalinio produkto augimo galimybes. Ir priešingai, jei bankai randa motyvų tekti paskolas iki privalomo rezervo leidžiamos ribos, pinigų pasiūla gali tiek padidinti visuminę paklausą, kad nacionalinio produkto gamyba peržengs potencialias ribas ir sukels infliaciją.

Apžvelkime Keinistų ir monetaristų teiginius apie pinigų pasiūlos didinimą ir kaip jie apibūdina pasekmes ekonomikoje (žr. 3 pav.).

3. pav. Pinigų pasiūlos didėjimo pasekmės ekonomikoje

pagal Keinistų ir monetaristų teorijas

Vienas pagrindinių skirtumų tarp monetaristų ir keinistų liečia jų analizės apie pinigų pasiūlos didėjimo pasekmes.

Keinistų modelyje, turto savininkai mėgina sumažinti pinigų balanso perteklių obligacijomis ir taip sumažinti palūkanų normą.

Monetaristų modelyje turto savininkai mėgina sumažinti pinigų balanso perteklių visomis turto formomis, taip pat prekes, nes tai lemia kartu ir palūkanų normos kritimą, ir padidėjimą arba produkciją (prekių / paslaugų kainas).

Lietuvos pinigų pasiūlos arba kiekio rodiklius, kuriuos vaizduoja 2 lentelė.

2 lentelė

Pagrindiniai pinigų kiekio kitimo rodikliai Lietuvoje, mln. Lt

Rodikliai 2005 m. 2006 m.

Pinigai plačiąja prasme (P2) 29 487,8 33 363,6

Pinigai (P1) 20 902,5 23 120,0

Pinigai apyvartoje 6 118,8 6 860,8

Indėliai iki pareikalavimo 14 783,7 16 259,2

Kvazi pinigai 8585,3 10243,6

Terminuotieji ir taupomieji indėliai 2530,3 4472,3

Indėliai užsienio valiuta 6055,0 5771,3

www.lbank.lt

Lentelės duomenys rodo, kad analizuojamu laikotarpiu 2005 – 2006 metais pinigų pasiūlos elementai kito. Pinigų M1 arba P1 didėjimo tempai buvo apie 10 %. Šį didėjimą didele dalimi sąlygojo pinigų apyvartoje kiekio didėjimas 1,1 karto. M2 arba P2 didėjimo tempai buvo 12 %.

Taigi Lietuvos pinigų pasiūlą sudaro vadinamieji P1 pinigai bei P2 pinigai. M1 pinigų pasiūlą reguliuoja centrinis bankas, kuris didina pinigų pasiūlą, kai sukuria naujas atsiskaitymo sąskaitas, didina ar mažina obligacijų kainas, mažina būtinųjų rezervų normą, superka valstybės vertybinius popierius, mažina diskonto normą. Pinigų pasiūla glaudžiai susijusi su paklausa pinigams, todėl toliau apibrėšime pinigų laikymo motyvus, pinigų paklausą.

4.5. Paklausa pinigams

Paklausa apibūdinama taip:

• Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams vykdyti, tai yra tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams.

• Paklausa pinigams – turto laikymas pinigų, o ne aktyvų, teikiančių pajamas, forma.

• Pinigų paklausa yra apibūdinama kaip poreikis laikyti turtą grynaisiais pinigais.

Taigi pardavėjai už savo prekes/paslaugas nori gauti pinigų. Kitais žodžiais tariant, jie išreiškia pinigų paklausą, ir kuo daugiau prekių ar paslaugų mainoma, tuo didesnė yra pinigų paklausa. Tai toks pinigų kiekis, kuriuo žmonės norėtų disponuoti, esant tam tikrai palūkanų normai, tai yra alternatyviai pinigų kainai.

Ta pati prekė, pereidama iš gamintojo didmeninkui, iš jo mažmeninkui, o iš šio – vartotojui, gali prisidėti prie keleriopo pinigų paklausos padidėjimo per keleto subjektų poreikius. Vadinasi, pinigų paklausa priklauso ne tik nuo mainomų prekių/paslaugų apimties, bet ir nuo tų mainų dažnumo, kurį nusako skaičius žmonių, per kurių rankas pereina prekės, kol pasiekia galutinį vartotoją. Kuo didesnis prekybinis aktyvumas, tai yra prekių cirkuliacijos greitis, skiriant jį nuo prekybos masto, tuo didesnė pinigų paklausa.

Vadinasi pinigų vertė ir kainos yra dvi vieno ir to paties dalyko pusės. Pinigų paklausos arba jų pasiūlos pokyčiai sukelia tiek pinigų vertės, tiek prekių kainos pokyčius, tik pokyčių kryptys yra priešingos.

Žmonės savo turtą gali kaupti įvairiomis formomis: pinigais,
vekseliais, paprastomis akcijomis, nekilnojamu turtu. Tačiau mums aktualu nagrinėti pinigus, kaip mainų priemonę, kuri neduoda palūkanų, ir obligacijas, kurios duoda palūkanas, ir yra netiesioginė mokėjimo priemonė.

Palūkanos, kurių atsisakoma laikant pinigus, o ne obligacijos, vadinamos pinigų laikymo alternatyviniais kaštais. Taigi svarbu nagrinėti, kokią turto dalį žmonės norės turėti pinigais ir kokią – paskolos obligacijomis? Žmonės laikys pinigus tik tuomet, kai jų teikiama nauda padengia alternatyvinius kaštus.

Aptariant pinigų paklausos pasikeitimų efektyvumą, reikia paminėti kaip anksčiau buvo pateikiamos ataskaitos apie šalies pinigų kiekį ir kainų lygį. Šis santykis paprastai apibūdinamas kaip “pinigų kiekybės teorija” arba pinigų laikymo motyvai. Įtakingą aprašymą apie šią teoriją pateikė amerikiečių ekonomistas I. Fisher. Tuo tarpu monetaristai ir keinistai ginčijosi, kaip apibrėžti pinigų poveikį individams, įmonėms ir visai ekonomikai.

Pinigų kiekybės arba paklausos teoriją

Pinigų kiekybės teoriją, kurią apibūdina I. Fisher ir Kembridžo universiteto ekonomistai, pateikėme 3 lentelėje.

3 lentelė

Pinigų kiekybės teorija

Ekonomisto I. Fisher versija apie pinigų kiekybės teoriją Kembridžo universiteto ekonomistų versija apie pinigų kiekybės teoriją

Vadovaujamasi pagrindine formule:

;

čia:

M- nominalus pinigų kiekis cirkuliacijoje,

V- sandorių dažnumas pinigų cirkuliacijoje,

P- vidutinė sandorių kaina,

T- sandorių skaičius, kuris įvyksta per laiko tarpą.

Ši formulė pasako tiktai, kad visiškas pinigų kiekis sandoriuose yra lygus pardavimo vertei.

Taigi pinigų kiekybės teorija reiškia, kad pinigai yra laikomi tik tam tikslui, kad atlikti mokėjimus einantiems sandoriams. Čia pinigų paklausa yra vadinama sandorių paklausa. Kai pinigų pasiūla padidėja, žmonės stengiasi išleisti susikaupusį pinigų kiekį. Tuomet yra darbo ir taip išplaukia pastovus sandorių skaičius, keliantis kainų lygį. Pagrindinė formulė:

;

čia:

MD- pinigų paklausa,

Y- nacionalinės pajamos, – pagamintų prekių ir paslaugų pinigų vertė per laiko tarpą.

k- konstanta.

Kol Y yra nacionalinės pajamos, tai gali būti suskirstyta į jo kainos ir kiekybės dalis, taip išplaukia formulė:

;

čia:

P- bendras kainų lygis,

Q- realios pajamos (produkcija),

k- pajamų dažnumo ekvivalentas pinigų cirkuliacijoje.

Ši pinigų paklausa įgalina visuomenę atlikti suplanuotas išlaidas per periodą tarp darbo užmokesčio įplaukų, algos bei kitų pajamų šaltinių.

Kartu I.Fisher ir Kembridžo universiteto ekonomistų pinigų kiekybės teorijų versijos priveda prie tų pačių išvadų, kad pinigų pasiūlos padidėjimas veda prie pinigų leidimo padidėjimo ir, esant užimtumui, pagrindinis kainų lygis yra proporcingas pinigų kiekio cirkuliacijoje.

Keinistai pinigų paklausą skirsto į tris tipus:

1. sandėrių paklausa, tai yra įmonių ir namų ūkių paklausa, kai pinigai laikomi finansiniams sandoriams diena iš dienos;

2. atsargumo paklausa;

3. spekuliatyvinė paklausa, tai yra paklausa pinigams kaip finansinis turtas.

Aptarkime naudą, gaunamą iš šių išvardintų pinigų laikymo motyvų arba pinigų paklausos motyvų:

1. sandėrio,

2. atsargų (apsidraudimo),

3. turto sudarymo.

Pirmose dvejose paklausose pinigai yra daugiausiai laikomi, kaip jų funkcija – keitimosi tarpininkas. Spekuliatyvinėje paklausoje pinigai yra laikomi kaip turto atsarga. Taigi kyla klausimas: “Kokie faktoriai veikia šias tris pinigų paklausas?”.

Sandėrio motyvas (transaction Motive) – pinigų laikymas, kadangi mokėjimai ir įplaukos nesutampa (nėra sinchroniški).

Paklausa gryniesiems pinigams priklauso nuo sandėrių apimties, pajamų ir išlaidų sinchroniškumo laipsnio, kainų lygio. Jei kainos kyla, reikia daugiau pinigų sandėriams.

Sandėrio motyvas literatūroje dar apibūdinamas, kaip pirkimo-pardavimo aktų finansavimas. Pinigų kiekis, reikalingas šiems sandėriams, apibrėžiamas bendru piniginiu lygiu, arba nominaliu BNP, tai yra kuo didesnė rinkoje esančių prekių ir paslaugų vertė, tuo daugiau prireiks pinigų pirkimo-pardavimo sandėriams vykdyti. Tai pinigų paklausa tokiems sandėriams vykdyti yra proporcinga nominaliam BNP. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau sandėrių jis atlieka, todėl augant nacionaliniam produktui, pinigų paklausa tolygiai didėja.

Apsidraudimo motyvas (Precautionary Motive) – išankstinis nusistatymas laikyti pinigus tokių poreikių patenkinimui, kurių tikslus pobūdis dar neaiškus.

Apsidraudimo motyvas dar kitaip apibūdinamas kaip pinigų įplaukų svyravimo amortizavimas. Nei išlaidos, nei pajamos nėra reguliaros, todėl kiekvienas ūkio subjektas yra linkęs turėti tam tikrus preventyvinius pinigų likučius. Priklausomai nuo dydžio, būna didesnis ar mažesnis apsidraudimas nuo galimo piniginių įplaukų svyravimo. Šių rezervų dydis tiesiogiai priklauso nuo ūkio subjektų apyvartos.

Spekuliatyvinis motyvas (Asset Moive) – grynųjų pinigų pavertimas palūkanas duodančiu nerizikingu finansiniu turtu. Jis reiškia galimybę tuoj pat reaguoti į patrauklesnę finansinio turto pasiūlą, kadangi grynuosius pinigus galima be jokių kliūčių paversti bet kuria finansinio turto forma.

Literatūroje spekuliatyvinis motyvas apibūdinamas ir kaip
apsidraudimas nuo kitų finansinių aktyvų kainų nestabilumo. Šeimos ir įmonės linkusios turėti papildomą pinigų atsargą, kad išvengtų galimo pajamų sumažėjimo, susijusio su finansine rizika, kai atsiranda dėl to, kad įmonių ir asmenų turtas, laikomas obligacijų pavidalu, turi nuolat kintančią rinkos vertę. Kai siūlomas procentas arba alternatyviniai pinigų laikymo grynaisiais kaštai yra maži, tai žmonės norės daugiau pinigų laikyti grynaisiais. Ir atvirkščiai, kai procentas didelis, dideliu likvidumu naudotis nepelninga, todėl pinigų laikymas grynaisiais nebus pelningas.

Pinigų paklausos motyvai apibendrinti 4 lentelėje.

4 lentelė

Paklausų apibūdinimas

Sandėrių paklausa

Atsargumo paklausa Spekuliatyvinė paklausa

Sandėrių paklausa – pinigų kiekis laikomas tam, kad įvykdyti einamuosius sandėrius. Pinigų kiekis, laikomas atlikti sandėrius, priklauso nuo kiekvieno individo piniginių pajamų dydžio bei nuo to, kaip dažnai mokama, kaip dažnai jis/ji moka mokesčius, įsipareigoja monetariniams sandoriams.

Galima užrašyti formulę:

;

čia:

Lt- pinigų paklausa,

Y- nacionalinės pajamos,

Taigi duotam pajamų lygiui sandorių pinigų paklausa didės jei namų ūkiai mokės greičiau nei per mėnesį. Atsargumo paklausa – pinigų kiekis laikomas nenumatytoms išlaidoms.

Ši paklausa taip pat priklauso nuo nacionalinių pajamų: kuo didesnė sandorių vertė, tuo daugiau pinigų reikės atidėti nenumatytiems sandoriams.

Obligacijos kaina gali paveikti šią paklausą, nes palūkanų norma yra palanki kaina, laikant pinigus.

Spekuliatyvinė paklausa – pinigų kiekis laikomas išgaunant naudos iš pelningų galimybių, kurios gali atsirasti finansinėse rinkose.

Visų pirma reikia suprasti skirtumą tarp obligacijų kainos ir procento.

Kainos procento padidėjimui, kuris sumažina pardavimo vertę, reiškia nuostolį investitoriams, kurie perka obligacijas aukščiausia kaina.

Atvirkščiai, kainos procento kritimas reiškia pelną investitoriams.

Visas tris paklausas apibūdina bendra pinigų paklausa. 4 paveiksle pavaizduota bendra pinigų paklausa.

4 pav. Bendra pinigų paklausa.

4 paveiksle Ls – spekuliatyvinė paklausa, o Lt – sandėrių bei atsargumo paklausos duotam pajamų lygiui. Horizontalus Ls ir Lt sumavimas duoda bendros paklausos kreivę. Palūkanų norma, kuri lems Lt didėti, paslinks bendros paklausos kreivę į dešinę. Ir atvirkščiai, palūkanų normos kritimas paslinks kreivę į kairę.

Moderni pinigų paklausos teorija

Pagal M.Friedman’ą naudojama pagrindinė formulė:

;

čia:

MD/P – pinigų paklausa;

W- visas turtas;

r – laukiamas, turto duodamo pelną, procentas;

w – santykis tarp žmogiško ir ne turto;

T – visuomenės skonis ir pirmenybės.

Visas turtas – kai visas turtas padidėja, tai noras laikyti pinigus taip pat padidėja;

Laukiamas, turto duodamo pelną, procentas – kol obligacijų palūkanų norma duos pelno, o akcijos atstovaus galimą pinigų laikymo kainą, mes galime tikėtis atvirkštinės sąveikos tarp šių laukiamų procentų ir pinigų paklausos.

Santykis tarp žmogiško ir ne turto – toks turtas yra nelikvidus, jis negali būti parduotas bei individai turi mažas galimybes perkelti žmogišką turtą į nežmogišką.

Visuomenės skonis ir pirmenybės – pinigų paklausą veikia daugybė faktorių, kurie veikia turto laikytojų skonį ir pirmenybes pinigams.

Modernioje pinigų kiekybės arba paklausos teorijoje akcentuojama, kad pinigai yra tik vienas iš būdų, kur turtas gali būti laikomas pinigų pavidalu. Reali pinigų paklausa yra priklausoma nuo keletą faktorių, įskaitant visą turtą ir laukiamus procentus grįžtamo turto, į kurį buvo investuota.

Taigi paklausą pinigams sąlygoja trys pagrindiniai veiksniai:

 Palūkanų norma;

 Kainų lygis;

 Realios pajamos arba realiojo BNP kiekis.

Aptarti pinigų laikymo motyvai nusako priežastis, kodėl žmonės nori laikyti grynus pinigus. Šie motyvai sukelia kaštus, lygius palūkanoms, gautoms turint palūkanas duodantį turtą. Todėl žmonės laikys pinigus tol, kol ribinė nauda, laikant dar vieną piniginį vienetą, bus lygi jos ribiniams kaštams.

Siekiamą laikyti pinigų kiekį arba pinigų paklausą grafiškai vaizduoja 5 paveikslas.

5 pav. Norimas laikyti pinigų kiekis arba paklausa pinigams

Iš 5 grafiko matyti, kad MC – ribiniai kaštai bei MU – ribinė nauda. MC rodo pinigų laikymo ribinius kaštus ir prarandamas palūkanas (neturint paskolos obligacijų). Jos pakilimo aukštis priklauso nuo palūkanų normos lygio, MU rodo ribinę naudą laikant pinigus. Mažėjant realių pinigų laikomam kiekiui sekančio piniginio vieneto ribinė nauda yra didesnė ir kreivė MU kyla aukštyn.

Šiam kiekiui didėjant sekančio piniginio vieneto ribinė nauda mažėja ir kreivė MU leidžiasi žemyn. Taškas E parodo paklausos realiems pinigams kiekį L:

– Jeigu realių pajamų lygis < L, tuomet sekančio piniginio vieneto laikymo ribinė nauda viršija pinigų laikymo ribinius kaštus. Šiuo atveju naudinga turėti daugiau grynųjų pinigų.

– Jeigu realių pinigų kiekis yra > L, tuomet pinigų laikymo ribiniai kaštai viršija jų laikymo ribinę naudą. Tai rodo, kad tokį grynų pinigų kiekį jau nebeapsimoka laikyti. Taigi optimalus pinigų laikomas kiekis yra L.

Akcentavę

kainų lygio ir realiųjų pajamų poveikį pinigų paklausai reikia paminėti, kad šie veiksniai kinta:

– Jei palūkanų norma obligacijoms auga, tuomet pinigų laikymo alternatyviniai kaštai taip pat padidėja ir kreivės persislenka iš MC į MC’ padėtį. Aukštesnė palūkanų norma sumažina realių pinigų kiekio paklausą.

– Jeigu visų prekių ir paslaugų kainos padvigubės, o kiti veiksniai (palūkanų norma ir realios pajamos) liks nepakitę, tai nepasikeis nei MC, nei MU nepasikeis ir norimų laikyti pinigų taškas (E) ir realių pinigų laikymo lygis (L). Kadangi kainos išaugo du kartus, tai ūkinėms operacijoms reikės du kartus daugiau nominalių pinigų tam, kad išlaikytų paklausą realiems pinigams taške L.

– Jeigu realios pajamos padidėja, tai kreivė MU persislenka į padėtį MU’. Esant pradinei palūkanų normai, kurią rodo kreivė MC, norimas laikyti pinigų kiekis padidėja ir persislenka į padėtį L’’.

Paklausą pinigams sąlygojančių veiksnių poveikis apibendrinamas 5 lentelėje.

5 lentelė

Paklausa pinigams

Veiksnio augimo poveikis

Palūkanų norma Kainų lygis Realios pajamos

Reikalingų nominalių pinigų kiekis mažėja proporcingai auga didėja

Reikalingų realių pinigų kiekis mažėja neveikia didėja

Taigi nagrinėjant pinigų paklausą, visų pirma aptarėme nuo ko priklauso paklausa gryniesiems pinigams. Yra trys grynųjų pinigų laikymo arba paklausos motyvai (teorijos), kurie padengia galimus pinigų laikymo kaštus, tai būtų: sandėrio, apsidraudimo (atsargumo) bei spekuliatyvinis. Taigi paklausa pinigams priklauso ne tik nuo šių motyvų, bet ir nuo realių pajamų dydžio, palūkanų normos bei bendro kainų lygio.

IŠVADOS

1. Pinigai supaprastina ir palengvina prekių pirkimą. Pinigai atlieka keletą funkcijų (apskaitos, taupymo, mokėjimo priemonės, kainos nustatymo), o pastarosios rodo kokią reikšmę pinigai gali turėti šalies ūkiui.

2. Pinigų vertė svarbi tuo, kad jos mažėjimas bei didėjimas valstybės ūkį veikia neigiamai. Pinigų vertę lemia visuminės pinigų pasiūlos santykis. Pinigų pasiūlą sudaro grynieji pinigai bei įvairūs indėliai. Didelę reikšmę šalies ekonomikai turi pinigų pasiūlos mažinimas arba didinimas. Pinigų pasiūlos sumažėjimas veikia nacionalinio produkto augimo galimybę, o padidėjimas sukelia infliaciją.

3. Pinigų pasiūla yra susijusi su bankų veikla, o šiuolaikiniai pinigai yra bankinės veiklos produktas.

4. Pinigų paklausą apima jų laikymo motyvai (sandėrio, atsargumo, spekuliatyvinė), kurie sudaro bendrą pinigų paklausą. Pinigų paklausą sąlygoja palūkanų norma, kainų lygis, realios pajamos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ekonomikos pagrindai. Pinigai, bankai ir monetarinė politika. A. Jakutis ir kt. Kaunas, 2000.

2. Makroekonomika-ekonomikos teorijos kursas – 2 dalis. Kaunas. Technologija, 1992.

3. Makroekonomikos pagrindai. B.Drilingas. Kaunas. Technologija, 1997.

4. Ekonomikos pagrindai. C. Hamiltonas. Vilnius, 1992.

5. Ekonomikos pagrindai. B. Martinkus, V. Žilinskas. Kaunas. Technologija, 2001.

6. Ekonomika ir verslas. J. Čičinskas. Vilnius, 2001.

7. Internetiniai tinklapiai: www.lbank.lt