Pinigų politika

LIETUVOS PINIGŲ POLITIKA

Dažnai pasitaiko, kad -žodis, kuris nuolat ir kasdien vartojamas, atstovauja nelengvai nustatomai mokslo sąvokai, kad daiktas, kuris atrodo visai paprastas, gana sunkiai duodasi metodiškai nusakomas. Taip yra ir su pinigais bei jų apibrėžimu.

Mes visi kasdieniniu patyrimu gerai žinome, kas tai yra pinigai, tačiau ne kiekvienas iš mūsų sugebės duoti tikrai mokslišką pinigų apibrėžimą. Nesunku ir įspėti, iš kur kyla sunkumai moksliškai apibrėžti pinigus. Pinigai pasireikšdavo žmonių istorijoje labai įvairiomis formomis, ne visuomet atlikdavo vienodas ir tas pačias funkcijas ir pagaliau šių dienų painaus gyvenimo sąlygomis pinigai, atrodo, virtę ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei politinio gyvenimo pagrindu. Tasai nepastovus, nuolatos prie gyvenimo besitaikąs, tačiau drauge ir pats tą gyvenimą veikiąs pinigų vaidmuo ir sudaro didžiausią sunkumą pinigus apibrėžti. Juk ne be pagrindo jau nuo seno pinigai laikomi tokiu dalyku, kuris ne tik sunkiai nusakomas, bet ir kuris turi labai įvairius, nevienodus apibrėžimus. Ne tik kiekvienas ekonomikos metodas turi savotišką pinigų sąvoką, bet dar ir to paties ekonomikos metodo šalininkai dažnai pateikia įvairius pinigų apibrėžimus. Pinigų api¬brėžimo sunkumai bei įvairumai ir davė kai kuriems ekonomistams pagrindo visai atsisakyti nuo moksliško pini¬gų apibrėžimo. Tie ekonomistai pinigais laiko visa tai, kuo paprastai galima įsigyti gėrybių ir apmokėti skolos pasižadėjimus.

Pinigų apibrėžimas turi remtis pinigų esmės pažinimu. Pinigų esmę geriausiai galime pažinti nustatę jų funkcijas. Juk ne be reikalo jau senovės filosofai sakydavo, kad operatio sequitur natūrom veikimas, daikto funkcijos seka jo prigimtimi ir kartu, žinoma, parodo daikto esmę. Jei norėtume pinigus apibrėžti aplenkdami jų funkcijas, pasirėmę vien tik pinigų medžiaga arba, kaip sakoma, monetiniu terminu, pinigu substancija, tuojau susidurtume su beveik nenugalimais sunkumais.

Pirmiausia, pati pinigų medžiaga įvairiais laikais buvo labai įvairi, todėl sunku pasakyti, pagal kurio laiko pinigų medžiagą tektų pinigus apibrėžti. Pagaliau, jei sustotume ir ties dabartinių pinigų medžiaga (monetų metalais ar notų popieriumi), tai ir šiuo atveju, žiūrėdami vien medžiagos, vargu ar suprastume pinigų esmę. Monetos gali būti vartojamos ne vien pinigų reikalams, bet taip pat jos gali būti auksakalių žaliava, muziejų eksponatai, dantų lopymo medžiaga, net ir žmonių pasipuošimo objektas. Popieriniai pinigai ir bankų notos irgi ne visuomet tetarnauja piniginiams reikalams. Kai popieriniai pinigai ar banko notos išimamos iš apyvartos, tai, nors jų medžiaga ir nieko nepasikeistų, jau nebėra pinigai. Tas pats atsitinka su notomis bei popieriniais pinigais ir didelės infliacijos metu, kada jie faktiškai netenka savo pinigu privalumų. Tuo būdu pati viena nei monetų, nei popierinių pinigų medžiaga negali padėti nustatyti pinigų esmės, kuria turi remtis pinigų apibrėžimas. Todėl pinigams apibrėžti tenka sustoti ties pinigų funkcijomis.

Pinigų istorija rodo, kad bet kuris daiktas gali būti pinigai, jei jis visuomenės ūkyje atlieka tam tikras funkcijas. Todėl kyla klausimas, kokios yra tos funkcijos, kurios gali

paversti įvairius daiktus pinigais. Toms funkcijoms nustatyti galima pasirinkti du kelius. Pirmuoju keliu eidami, imame konkrečius dabarties pinigus, nagrinėjame visas jų atliekamas tautos ūkyje funkcijas ir nustatome, kurios funkcijos pavertė tam tikrą medžiagą pinigais arba, kitais žodžiais, nustatome, kurios funkcijos yra esminės pinigams. Antruoju keliu eidami, imame visą, dinamikoje esantį, atseit veikiantį, ūkio organizmą ir ieškome tame organizme tų sąnarių arba organizmo dalių, kurios eina mainų įrankio funkcijas, nes istorijos faktai aiškiai rodo, kad ir kokios rūšies būtų pinigai, jie visuomet neabejotinai atlikdavo mainų priemonės funkcijas. Kai tuo keliu nustatomas mainų funkcijų subjektas, tai galima ir toliau ieškoti, kokias dar kitas funkcijas eina tas mainų subjektas.

Pinigų funkcijoms nustatyti gal bus tinkamesnis antrasis metodas, kuris nustato funkcijas žiūrėdamas viso ūkio organizmo veikimo. Žinoma, tenka vėliau pasinaudoti ir pirmuoju metodu, kuris nagrinėja konkrečių dabar- ties pinigų funkcijas, tačiau tas metodas bus tik pirmojo metodo studijų rezultatų patikrinimas.

Norint įsigilinti j tautos ūkio dinamiką, pirmiausia reikia prisiminti keletą ekonomikos teorijos dėsnių. Ekonomikos teorija skirsto tautos ūkio gėrybes į dvi dideles grupes: vienos gėrybės tenkina tiesioginius žmonių reikmenis—tai vartojamosios gėrybės; antroji gė¬rybių rūšis naudojama kitoms gėrybėms gaminti ar jau pagamintas gėrybes vartojimui pateikti — gaminamosios gėrybės. Tos gėrybės, kurios naudojamos naujoms gėrybėms gaminti, vadinasi gamybos priemonės, tos gėrybės, kurios naudojamos jau pagamintiems daiktams patiekti vartojimui, bus transporto priemonės. Produkcijos ir transporto priemonės atsirado tuo momentu, kai žmogus pradėjo gaminti ūkiškas gėrybes ir kol žmogus tokias gėrybes gamins, kad ir kokia būtų pasaulio ūkio santvarka (natūrali, kapitalistinė ar komu¬nistinė), tos produkcijos ir transporto priemonės bus reikalingos, nes jų būtinumas yra pagrįstas pačiu žmogaus ūkininkavimo
faktu.

Dabartinėje kapitalistinėje ūkio santvarkoje, kuri remiasi asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasidalinimu, be tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliami daiktai iš vienos vietos į kitą, yra dar ir tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliama vieno asmens daiktų nuosavybė kitam asmeniui. Šiuo paskutiniuoju atveju galima kalbėti apie tarpasmeninį ekonominį susisiekimą ir apie tokio susisiekimo priemones. Mūsų ūkio santvarkoje, kur veikia darbo pasidalinimas, kiekvienas žmogus tesigamina tiesiogiai jam reikalingų dalykų tik mažų mažiausią dalelę, beveik visa, kas reikalinga vartojimui ar tolesnei gamybai, jam pateikia kiti

žmonės. Tų visų daiktų pateikimas įvyksta tarpasmeninio ekonominio susisiekimo keliu, kai tų daiktų nuosavybė perkeliama nuo vieno asmens kitam asmeniui. Tarpasmeninis ekonominis susisiekimas gali būti pavadintas ir tarpasmeniniu ekonominiu santykiavimu. Pagaliau mūsų dabartinėje ūkio santvarkoje, kur, be darbo pasidalinimo ir privatinės nuosavybės, veikia dar ir asmens laisvė, nuosavybės perkėlimas įvyksta ne prievarta, kaip buvo baudžiavos ar vergijos laikais, bet laisvo susitarimo keliu.

Kyla klausimas, kokiomis ūkiškomis priemonėmis mūsų ūkio santvarkoje perkeliama nuosavybė nuo vieno asmens kitam asmeniui arba, kitais žodžiais, koks yra tas tarpasmeninio ekonominio susisiekimo įrankis, kurio ne- turėjo natūralinis ūkis, kai nebuvo darbo pasidalinimo ir kiekvienas pasigamindavo patsai viską, kas jam buvo reikalinga; koks yra tas įrankis, kurio neturės tariamai būsimoji komunistinė ūkio santvarka, jei tokia kada pasaulyje įsigalėtų, nes nebebus privatinės nuosavybės ir todėl nebus reikalo daiktų nuosavybės perkelti nuo vieno asmens kitam asmeniui; koks pagaliau yra tas įrankis, kuris ne visuomet buvo reikalingas vergijos ar baudžiavos laikais, nes tuomet nebuvo asmens laisvės ir todėl nuosavybė dažnai buvo perkeliama prievartos keliu. Šie klausimai nesunkiai išsprendžiami, jei tik imsime ieškoti tų ekonominių priemonių, kuriomis vieno asmens nuosavybė perkeliama kitam. Toji priemonė, tas įrankis, arba tarpininkas, yra ne kas kita kaip tik pinigai. Kapitalistinėje ūkio santvarkoje neišvengiamas yra tarpasmeninis ekonominis santykiavimas ir todėl toje santvarkoje būtinai yra reikalingi pinigai. Ūkininkaująs žmogus daiktus kilnoti erdvėje vartoja technines transporto priemones, o perkelti nuosavybę kitam asmeniui imasi tam tikros ūkiškos priemonės, kurios vadinasi pinigai

Be pinigų, mainų ar ekonominio santykiavimo tarpininku gali būti vadinamas ir pirklys. Pirklys ekonominiame žmonių susisiekime eina tartum geležinkelio mazgo stoties pareigas, nes jo asmenyje koncentruojasi pasiūla ir paklausa arba, kitais žodžiais, pirklys tarpininkauja pirkimui ir pardavimui. Turtų perkėlimo procese panašus vaidmuo ir pinigų, nes ir pinigams tarpininkaujant įsigyjama kitų reikalingų daiktų. Tuo būdu ir piniguose tam tikra prasme susiduria pasiūla ir paklausa. Todėl pinigai ir gali būti vadinami daiktiniais žmonių ekonominio susisusiekimo tarpininkais, kai pirklys bus asmeninis tokio susisiekimo tarpininkas. Tačiau tarp asmeninio ir daiktinio ekonominio susisiekimo tarpininko, kitaip sakant, tarp pirklio ir pinigų, be pačios prigimties skirtumų, yra dar ir funkcijų skirtumas, nes pirklys visuomet tarpininkauja dvišaliam turtų perkėlimui, o pinigai dažnai tarpininkauja ir vienašaliam turtų perkėlimui, pvz., kaip įvyksta mokesčių mokėjime. Visa, kas buvo pasakyta, rodo, kad pinigų funkcija mūsų ūkio organizme yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui.

Nustačius pinigų funkciją, iškyla dar kitas klausimas, būtent, kurie konkretūs daiktai atlieka tarpasmeninio ekonominio tarpininkavimo funkcijas arba, kitais žodžiais,

kurie konkretūs daiktai yra pinigai. Apskritai galima butų pasakyti, kad kiekvienas daiktas, kuris ne atsitiktinai, ne vieną kitą kartą, bet pastoviai, nuolatos eina ekonominio tarpininkavimo funkcijas, yra pinigai. Šiuo atveju tenka iškelti svarbą žodžių „pastoviai, nuolatos“, nes tik tokie daiktai telaikomi pinigais, kurių tiesioginė, pastovi, nuolatinė funkcija yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, nes šiaip atsitiktinai, vie¬ną kitą kartą bet kuris daiktas gali eiti ekonominio tarpininko pareigas.

Jei trumpai suglaustume visas išvadas, prie kurių prieita beieškant mokslinio pinigų apibrėžimo, tai tektų pa¬sakyti, kad pastovusis ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas vadinasi pi nigai. Tarpininkauti ekonominiam santykiavimui, be realių, konkrečių daiktų, gali ir nurašymai iš vienos banko sąskaitos ir įrašymai į kitą sąskaitą. Tokiu nurašinėjimu sukuriami pinigai, vadinamieji žiriniai pinigai, nėra joks konkretus daiktas, Žiriniai pinigai nesudaro savarankiškos pinigų rūšies, kuri būtų nepriklausoma nuo teisėtų krašto mokėjimo priemonių, bet yra tik tų teisėtų mokėjimo priemonių pasireiškimas bankų knygose. Tai pačiai pinigų rūšiai priklauso ir pinigu perlaidos.

Žmonės kasdieniame gyvenime paprastai pinigais laiko tik konkrečius daiktus, todėl reikia patikrinti, ar duotasis pinigų apibrėžimas tinka tiems visiems konkretiems daiktams, kuriuos žmonės laiko pinigais, ir ar kartais tas apibrėžimas
daiktams, kurie apskritai nelaikomi pinigais. Konkretūs daiktai, kurie iš dalies pastoviai, iš dalies rečiau ar dažniau ir pagaliau iš dalies tik atsitiktinai eina pinigų funkcijas, yra: 1) monetos, 2) valstybiniai ir bankiniai popieriniai pinigai, 3) notos, 4) čekiai, 5) vekseliai, 6) procentiniai popieriai bei jų kuponai , 7) iždo orderiai ir 8)_ žyminiai ir pašto ženklai, banderolės ir kiti į juos panašūs daiktai, monetai, pinigai atsiskyrė ne tik nuo kitų daiktų, nuo pre¬kių, bet ir nuo tos medžiagos, iš kurios jie yra pagaminti. Pinigas monetos pavidalu virsta savarankišku daiktu. Monetos, kurios atitinkamos valdžios įsakymu yra išimtos iš apyvartos, kurios sudaro tik muziejų eksponatus, arba susidėvėjusios pagal įstatymais nustatytas normas, ne¬bėra pinigai.

Senesnieji ir tai palyginti neskaitlingi teoretikai, v. substancialistai, ginčijo popierinių pinigų pilnas pinigines teises. Tie teoretikai visai teisingai manė, kad pinigas, tarpininkaudamas ekonominiam žmonių susisiekimui, tu¬ri būti ir vertės matas. Būdamas vertės matas, galvojo tie teoretikai, pinigas ir pats turi turėti verte, nes kitaip jis negalėtų būti vertės matas. Popieriniai pinigai, kaip medžiaga, neturi savyje tos vertės, kurią jie turi ekono¬miniame susisiekime, tad popieriniai pinigai nėra tikra žo¬džio prasme pinigai. Popieriniai pinigai yra daugiausia tik pinigų surogatai, atseit pinigų pakaitalai. Netenka abe¬joti, kad kiekvienas pinigas turi turėti vertę, nes kitaip jis negalėtu tarpininkauti ekonominiam susisiekimui. Būtina tokio tarpininkavimo sąlyga yra kartu būti ir vertės ma¬tas. Tiesa, popieriniai pinigai neturi substancinės, atseit savo medžiagos, vertės, tačiau turi einamų funkcijų verte, kuri yra bet kurios vertės pagrindas. (Prie funk¬cijų vertės problemos teks vėliau plačiau sustoti.) Paga¬liau ir biloninių monetų medžiaga neturi tos vertės, ku¬rie įgyja ekonominiame gyvenime, tačiau biloniniams pi¬nigams neginčijamos pinigų teisės.

Panašiais sumetimais substancialistai laikė pinigų su¬rogatais ir bankų notas. Notos, esančios tik dokumentai, kuriais galima reikalauti iš banko tam tikrų įstatymais nustatytų vertybių: monetų, brangiųjų metalų lydinių ar devizų.

Mūsų laikais nebėra pasaulyje pilnaverčių monetų apy¬vartos, todėl tektų daryti išvadą, kad dabar pasaulis gyve¬na be tikrųjų pinigų ir verčiasi vien tik pinigų surogatais. Popieriniai pinigai ir notos mūsų laikais paprastai yra ne tik teisėtos, bet ir privalomos mokėjimo priemonės, kurių imti niekas negali atsisakyti. Monetos, popieriniai pinigai ir notos vadinasi kartais solutariniai pinigai, atseit tokie pinigai, kuriais galutinai apmokama skola. Pagaliau pilnavertės monetos ir popieriniai pinigai jokios įstaigos privalomai nebekeičiami į kitos rūšies pinigus,

todėl jie vadinasi definityviniai arba galuti¬nieji pinigai. Monetų, popierinių pinigų ir notų vie¬nintelis tiesioginis uždavinys yra pastoviai tarpininkauti ekonominiam žmonių susisiekimui, todėl jie ir vadinasi gyvieji, arba grynieji, pinigai.

Monetos

2003 m. Lietuvos Respublikos apyvartinių monetų rinkinys

5 litai (1998 m., 1999 m., 2000 m.)

2 litai (1998 m., 1999 m., 2000 m., 2001 m., 2002 m.)

1 litas (1998 m., 1999 m., 2000 m., 2001 m., 2002 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 2004 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 1999 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 1997 m.)

50 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

20 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

10 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

5 centai (1991 m.)

2 centai (1991 m.)

1 centas (1991 m.)

Šiuo metu iš apyvartos yra išimti ir nemokamai keičiami tik Lietuvos banko ir jo skyrių kasose šie Lietuvos Respublikos pinigai:

Banknotai:

100 litų – 1991 m. laidos

50 litų – 1991 m. laidos

20 litų – 1991 m. laidos

10 litų – 1991 m. laidos

Monetos:

5 litų – 1991 m. laidos

2 litų – 1991 m. laidos

1 lito – 1991 m. laidos

Kiek kitokios rūšies pinigai yra čekiai ir vekseliai. Tie¬sa, ir jie pastoviai tarpininkauja žmonių ekonominiam susisiekimui, tačiau tas tarpininkavimas nėra jų vieninte¬lis tiesioginis

uždavinys, todėl nei čekiai, nei vekseliai nevadinami grynaisiais, arba gyvaisiais, pinigais. Čekis yra tam tikros juridinės formos įsakymas bankininkui iš¬mokėti čekyje išrašytą sumą nurodytam asmeniui arba če¬kio padavėjui. Asmuo, duodąs įsakymą, turi turėti banke einamąją sąskaitą. Vekselis yra griežtos juridinės formos skolos dokumentas. Griežta juridinė vekselio forma pa¬lengvina skolos išieškojimą pagal vekselį. Vekselis skiria¬si nuo kitų skolos dokumentų savo abstrakčia forma, kuri nereikalauja nurodyti skolos pagrindo. Čekiai ir vekseliai savo indosamentais, arba, kaip pas mus sakoma, žirais ‘, pasidaro lengvai perkeliamais dokumentais. Grynai tech¬nišku požiūriu, čekis ir vekselis ne mažiau tinka mokė¬jimams, kaip notos ir popieriniai pinigai, tačiau jie skiria¬si nuo notų ir popierinių pinigų tuo, kad jie yra vardiniai dokumentai2. Čekio ir vekselio veikimo sritis paprastai yra ribota tam tikrų paskirų asmenų, nes, kad imtų čekį ar vekselį teisėtų mokėjimo priemonių vietoje, reikia ne tik žinoti pasirašiusius vekselyje asmenis, bet ir tais as¬menimis pasitikėti. Pasitikėjimą
asmenų pasira¬šyti čekiai ir vekseliai gali, iki jų terminui sueisiant, eiti iš rankų į rankas ir tuo būdu atstoti gyvuosius pinigus. Tačiau vekseliai ir čekiai yra individualūs dokumentai, ku¬rie vieni kitų neatstoja, o grynieji, arba gyvieji, pinigai vieni kitus atstoja. Gyvieji pinigai perleidžiami be jokių įsi¬rašymų, kai vekseliai ir čekiai tokiais atvejais turi būti indosuojami. Jei notų bankas nebepajėgtų kada iškeisti savo notų kitomis vertybėmis, tai notų laikytojai negali kreipti savo ieškinio į tuos asmenis, iš kurių buvo gavę

tas notas, o čekiu ir vekselių laikytojai kaip tik turi tas teises. Pagaliau vekseliu ir čekiu teisine prasme ne tiek mokama, kiek duodama mokėjimo sąskaita, būtent vek¬seliu ir čekiu, kaip pasakytų Romos teisininkai, vykdoma ne solutio, ne mokėjimas, bet datio in solutionem ar so-lutionis causa, davimas mokėjimo sąskaita arba iš prie¬žasties mokėjimo. Skola, apmokėta vekseliu ar čekiu, tik tuomet bus likviduota, kai vekselis ir čekis bus realizuo¬tas. Taip vekselis ir čekis tartum turi du veidus: 1) čekis yra įsakymas išmokėti nurodomą sumą, o vekse¬lis yra skolos dokumentas; 2) čekis ir vekselis yra mo¬kėjimo priemonės.

Vekseliai, čekiai, žiriniai atsiskaitymai, pinigų perlair dos vadinasi bankiniai, rašytiniai, čeki-niai, žiriniai, privatiniai pinigai, o mo-; netos, notos, popieriniai pinigai yra gyvieji, grynie¬ji, valiutiniai, solutariniai ir valsty¬biniai pinigai. Jau patsai toks didelis pavadini-, mų skaičius rodo, kad tų pinigų rūšių terminologija nėra dar galutinai nusistovėjusi.

Pinigais mes laikome pastovius ekonominio žmonių susisiekimo tarpininkus. Procentiniai popieriai bei jų ku¬ponai, iždo orderiai, žyminiai ir pašto ženklai, bandero¬lės ir kiti j juos panašūs dalykai tik atsitiktinai, tik ypa¬tingais atvejais tėra vartojami kaip mokėjimo priemonė, todėl nėra pagrindo juos laikyti pinigais.

Banknotai ir jų apsaugos požymiai

500 litų – 2000 m. laida [ apsaugos požymiai ]

200 litų – 1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

100 litų – 2000 m. laida [ apsaugos požymiai ]

50 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1998 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2003 m. laida [ apsaugos požymiai ]

20 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2001 m. laida [ apsaugos požymiai ]

10 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2001 m. laida [ apsaugos požymiai ]

5 litai – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2 litai – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1 litas – 1994 m. laida [ apsaugos požymiai

Naujesnieji pinigų teoretikai nebenagrinėja ištisai vi¬sų pinigų funkcijų vienoje savo veikalų vietoje, bet tas visas problemas, kurios iškyla su pinigų funkcijomis, svars¬to drauge su kitais, dažniausiai ne tiek pinigų teorijos, kiek pinigų politikos klausimais. Tais atvejais, kada griežtai neskiriamos pinigų teorijos ir pinigų politikos sritys, bet svarstomi atskiri pinigų politikos klausimai paskirų pinigų problemų šviesoje bus nuoseklu patiesti bendrus pamatus tolesniam pinigų teorijos bei pinigų po¬litikos nagrinėjimui aiškiai nustatant tas visas funkcijas, kurias atlieka pinigai žmonių visuomenėje.

Pagrindinė, galima sakyti, vienintelė pinigų funkcija, kaip aukščiau buvo nurodyta ‘, yra būti pastoviu tarpas-

meninio ekonominio susisiekimo arba santykiavimo tarpi¬ninku. Jei vis dėlto kalbama ne apie vieną pinigų funk¬ciją, bet apie keletą, tai tik dėl to, kad ta pagrindinė eko¬nominio tarpininkavimo funkcija tolesnės, gilesnės anali¬zės suskaldoma dar į kelias funkcijas. Tokių, jei taip gali¬ma pasakyti, išvestinių pinigų funkcijų galima nurodyti 5, būtent: 1) mainų įrankis, 2) mokėjimo priemonė, 3) kapitalų judėjimo tarpi¬ninkas, 4) vertės matas ir B) taupymo priemonė. Pirmąsias tris pinigų funkcijas (mainų įrankis, mokėjimo priemonė ir kapitalų judėjimo tarpinin¬kas) tenka laikyti pirmaeilėmis funkcijomis, dvi paskuti¬niosios funkcijos, atseit vertės matas ir taupymo priemo¬nė, bus ne tiek savarankiškos pinigų funkcijos, kiek pir¬mųjų trijų pinigų funkcijų padariniai, arba, gal teisin¬giau, būtina pirmųjų trijų funkcijų veikimo sąlyga.