Pinigų politika
5 (100%) 1 vote

Pinigų politika

LIETUVOS PINIGŲ POLITIKA

Dažnai pasitaiko, kad -žodis, kuris nuolat ir kasdien vartojamas, atstovauja nelengvai nustatomai mokslo sąvokai, kad daiktas, kuris atrodo visai paprastas, gana sunkiai duodasi metodiškai nusakomas. Taip yra ir su pinigais bei jų apibrėžimu.

Mes visi kasdieniniu patyrimu gerai žinome, kas tai yra pinigai, tačiau ne kiekvienas iš mūsų sugebės duoti tikrai mokslišką pinigų apibrėžimą. Nesunku ir įspėti, iš kur kyla sunkumai moksliškai apibrėžti pinigus. Pinigai pasireikšdavo žmonių istorijoje labai įvairiomis formomis, ne visuomet atlikdavo vienodas ir tas pačias funkcijas ir pagaliau šių dienų painaus gyvenimo sąlygomis pinigai, atrodo, virtę ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei politinio gyvenimo pagrindu. Tasai nepastovus, nuolatos prie gyvenimo besitaikąs, tačiau drauge ir pats tą gyvenimą veikiąs pinigų vaidmuo ir sudaro didžiausią sunkumą pinigus apibrėžti. Juk ne be pagrindo jau nuo seno pinigai laikomi tokiu dalyku, kuris ne tik sunkiai nusakomas, bet ir kuris turi labai įvairius, nevienodus apibrėžimus. Ne tik kiekvienas ekonomikos metodas turi savotišką pinigų sąvoką, bet dar ir to paties ekonomikos metodo šalininkai dažnai pateikia įvairius pinigų apibrėžimus. Pinigų api¬brėžimo sunkumai bei įvairumai ir davė kai kuriems ekonomistams pagrindo visai atsisakyti nuo moksliško pini¬gų apibrėžimo. Tie ekonomistai pinigais laiko visa tai, kuo paprastai galima įsigyti gėrybių ir apmokėti skolos pasižadėjimus.

Pinigų apibrėžimas turi remtis pinigų esmės pažinimu. Pinigų esmę geriausiai galime pažinti nustatę jų funkcijas. Juk ne be reikalo jau senovės filosofai sakydavo, kad operatio sequitur natūrom veikimas, daikto funkcijos seka jo prigimtimi ir kartu, žinoma, parodo daikto esmę. Jei norėtume pinigus apibrėžti aplenkdami jų funkcijas, pasirėmę vien tik pinigų medžiaga arba, kaip sakoma, monetiniu terminu, pinigu substancija, tuojau susidurtume su beveik nenugalimais sunkumais.

Pirmiausia, pati pinigų medžiaga įvairiais laikais buvo labai įvairi, todėl sunku pasakyti, pagal kurio laiko pinigų medžiagą tektų pinigus apibrėžti. Pagaliau, jei sustotume ir ties dabartinių pinigų medžiaga (monetų metalais ar notų popieriumi), tai ir šiuo atveju, žiūrėdami vien medžiagos, vargu ar suprastume pinigų esmę. Monetos gali būti vartojamos ne vien pinigų reikalams, bet taip pat jos gali būti auksakalių žaliava, muziejų eksponatai, dantų lopymo medžiaga, net ir žmonių pasipuošimo objektas. Popieriniai pinigai ir bankų notos irgi ne visuomet tetarnauja piniginiams reikalams. Kai popieriniai pinigai ar banko notos išimamos iš apyvartos, tai, nors jų medžiaga ir nieko nepasikeistų, jau nebėra pinigai. Tas pats atsitinka su notomis bei popieriniais pinigais ir didelės infliacijos metu, kada jie faktiškai netenka savo pinigu privalumų. Tuo būdu pati viena nei monetų, nei popierinių pinigų medžiaga negali padėti nustatyti pinigų esmės, kuria turi remtis pinigų apibrėžimas. Todėl pinigams apibrėžti tenka sustoti ties pinigų funkcijomis.

Pinigų istorija rodo, kad bet kuris daiktas gali būti pinigai, jei jis visuomenės ūkyje atlieka tam tikras funkcijas. Todėl kyla klausimas, kokios yra tos funkcijos, kurios gali

paversti įvairius daiktus pinigais. Toms funkcijoms nustatyti galima pasirinkti du kelius. Pirmuoju keliu eidami, imame konkrečius dabarties pinigus, nagrinėjame visas jų atliekamas tautos ūkyje funkcijas ir nustatome, kurios funkcijos pavertė tam tikrą medžiagą pinigais arba, kitais žodžiais, nustatome, kurios funkcijos yra esminės pinigams. Antruoju keliu eidami, imame visą, dinamikoje esantį, atseit veikiantį, ūkio organizmą ir ieškome tame organizme tų sąnarių arba organizmo dalių, kurios eina mainų įrankio funkcijas, nes istorijos faktai aiškiai rodo, kad ir kokios rūšies būtų pinigai, jie visuomet neabejotinai atlikdavo mainų priemonės funkcijas. Kai tuo keliu nustatomas mainų funkcijų subjektas, tai galima ir toliau ieškoti, kokias dar kitas funkcijas eina tas mainų subjektas.

Pinigų funkcijoms nustatyti gal bus tinkamesnis antrasis metodas, kuris nustato funkcijas žiūrėdamas viso ūkio organizmo veikimo. Žinoma, tenka vėliau pasinaudoti ir pirmuoju metodu, kuris nagrinėja konkrečių dabar- ties pinigų funkcijas, tačiau tas metodas bus tik pirmojo metodo studijų rezultatų patikrinimas.

Norint įsigilinti j tautos ūkio dinamiką, pirmiausia reikia prisiminti keletą ekonomikos teorijos dėsnių. Ekonomikos teorija skirsto tautos ūkio gėrybes į dvi dideles grupes: vienos gėrybės tenkina tiesioginius žmonių reikmenis—tai vartojamosios gėrybės; antroji gė¬rybių rūšis naudojama kitoms gėrybėms gaminti ar jau pagamintas gėrybes vartojimui pateikti — gaminamosios gėrybės. Tos gėrybės, kurios naudojamos naujoms gėrybėms gaminti, vadinasi gamybos priemonės, tos gėrybės, kurios naudojamos jau pagamintiems daiktams patiekti vartojimui, bus transporto priemonės. Produkcijos ir transporto priemonės atsirado tuo momentu, kai žmogus pradėjo gaminti ūkiškas gėrybes ir kol žmogus tokias gėrybes gamins, kad ir kokia būtų pasaulio ūkio santvarka (natūrali, kapitalistinė ar komu¬nistinė), tos produkcijos ir transporto priemonės bus reikalingos, nes jų būtinumas yra pagrįstas pačiu žmogaus ūkininkavimo
faktu.

Dabartinėje kapitalistinėje ūkio santvarkoje, kuri remiasi asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasidalinimu, be tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliami daiktai iš vienos vietos į kitą, yra dar ir tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliama vieno asmens daiktų nuosavybė kitam asmeniui. Šiuo paskutiniuoju atveju galima kalbėti apie tarpasmeninį ekonominį susisiekimą ir apie tokio susisiekimo priemones. Mūsų ūkio santvarkoje, kur veikia darbo pasidalinimas, kiekvienas žmogus tesigamina tiesiogiai jam reikalingų dalykų tik mažų mažiausią dalelę, beveik visa, kas reikalinga vartojimui ar tolesnei gamybai, jam pateikia kiti

žmonės. Tų visų daiktų pateikimas įvyksta tarpasmeninio ekonominio susisiekimo keliu, kai tų daiktų nuosavybė perkeliama nuo vieno asmens kitam asmeniui. Tarpasmeninis ekonominis susisiekimas gali būti pavadintas ir tarpasmeniniu ekonominiu santykiavimu. Pagaliau mūsų dabartinėje ūkio santvarkoje, kur, be darbo pasidalinimo ir privatinės nuosavybės, veikia dar ir asmens laisvė, nuosavybės perkėlimas įvyksta ne prievarta, kaip buvo baudžiavos ar vergijos laikais, bet laisvo susitarimo keliu.

Kyla klausimas, kokiomis ūkiškomis priemonėmis mūsų ūkio santvarkoje perkeliama nuosavybė nuo vieno asmens kitam asmeniui arba, kitais žodžiais, koks yra tas tarpasmeninio ekonominio susisiekimo įrankis, kurio ne- turėjo natūralinis ūkis, kai nebuvo darbo pasidalinimo ir kiekvienas pasigamindavo patsai viską, kas jam buvo reikalinga; koks yra tas įrankis, kurio neturės tariamai būsimoji komunistinė ūkio santvarka, jei tokia kada pasaulyje įsigalėtų, nes nebebus privatinės nuosavybės ir todėl nebus reikalo daiktų nuosavybės perkelti nuo vieno asmens kitam asmeniui; koks pagaliau yra tas įrankis, kuris ne visuomet buvo reikalingas vergijos ar baudžiavos laikais, nes tuomet nebuvo asmens laisvės ir todėl nuosavybė dažnai buvo perkeliama prievartos keliu. Šie klausimai nesunkiai išsprendžiami, jei tik imsime ieškoti tų ekonominių priemonių, kuriomis vieno asmens nuosavybė perkeliama kitam. Toji priemonė, tas įrankis, arba tarpininkas, yra ne kas kita kaip tik pinigai. Kapitalistinėje ūkio santvarkoje neišvengiamas yra tarpasmeninis ekonominis santykiavimas ir todėl toje santvarkoje būtinai yra reikalingi pinigai. Ūkininkaująs žmogus daiktus kilnoti erdvėje vartoja technines transporto priemones, o perkelti nuosavybę kitam asmeniui imasi tam tikros ūkiškos priemonės, kurios vadinasi pinigai

Be pinigų, mainų ar ekonominio santykiavimo tarpininku gali būti vadinamas ir pirklys. Pirklys ekonominiame žmonių susisiekime eina tartum geležinkelio mazgo stoties pareigas, nes jo asmenyje koncentruojasi pasiūla ir paklausa arba, kitais žodžiais, pirklys tarpininkauja pirkimui ir pardavimui. Turtų perkėlimo procese panašus vaidmuo ir pinigų, nes ir pinigams tarpininkaujant įsigyjama kitų reikalingų daiktų. Tuo būdu ir piniguose tam tikra prasme susiduria pasiūla ir paklausa. Todėl pinigai ir gali būti vadinami daiktiniais žmonių ekonominio susisusiekimo tarpininkais, kai pirklys bus asmeninis tokio susisiekimo tarpininkas. Tačiau tarp asmeninio ir daiktinio ekonominio susisiekimo tarpininko, kitaip sakant, tarp pirklio ir pinigų, be pačios prigimties skirtumų, yra dar ir funkcijų skirtumas, nes pirklys visuomet tarpininkauja dvišaliam turtų perkėlimui, o pinigai dažnai tarpininkauja ir vienašaliam turtų perkėlimui, pvz., kaip įvyksta mokesčių mokėjime. Visa, kas buvo pasakyta, rodo, kad pinigų funkcija mūsų ūkio organizme yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui.

Nustačius pinigų funkciją, iškyla dar kitas klausimas, būtent, kurie konkretūs daiktai atlieka tarpasmeninio ekonominio tarpininkavimo funkcijas arba, kitais žodžiais,

kurie konkretūs daiktai yra pinigai. Apskritai galima butų pasakyti, kad kiekvienas daiktas, kuris ne atsitiktinai, ne vieną kitą kartą, bet pastoviai, nuolatos eina ekonominio tarpininkavimo funkcijas, yra pinigai. Šiuo atveju tenka iškelti svarbą žodžių „pastoviai, nuolatos“, nes tik tokie daiktai telaikomi pinigais, kurių tiesioginė, pastovi, nuolatinė funkcija yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, nes šiaip atsitiktinai, vie¬ną kitą kartą bet kuris daiktas gali eiti ekonominio tarpininko pareigas.

Jei trumpai suglaustume visas išvadas, prie kurių prieita beieškant mokslinio pinigų apibrėžimo, tai tektų pa¬sakyti, kad pastovusis ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas vadinasi pi nigai. Tarpininkauti ekonominiam santykiavimui, be realių, konkrečių daiktų, gali ir nurašymai iš vienos banko sąskaitos ir įrašymai į kitą sąskaitą. Tokiu nurašinėjimu sukuriami pinigai, vadinamieji žiriniai pinigai, nėra joks konkretus daiktas, Žiriniai pinigai nesudaro savarankiškos pinigų rūšies, kuri būtų nepriklausoma nuo teisėtų krašto mokėjimo priemonių, bet yra tik tų teisėtų mokėjimo priemonių pasireiškimas bankų knygose. Tai pačiai pinigų rūšiai priklauso ir pinigu perlaidos.

Žmonės kasdieniame gyvenime paprastai pinigais laiko tik konkrečius daiktus, todėl reikia patikrinti, ar duotasis pinigų apibrėžimas tinka tiems visiems konkretiems daiktams, kuriuos žmonės laiko pinigais, ir ar kartais tas apibrėžimas
daiktams, kurie apskritai nelaikomi pinigais. Konkretūs daiktai, kurie iš dalies pastoviai, iš dalies rečiau ar dažniau ir pagaliau iš dalies tik atsitiktinai eina pinigų funkcijas, yra: 1) monetos, 2) valstybiniai ir bankiniai popieriniai pinigai, 3) notos, 4) čekiai, 5) vekseliai, 6) procentiniai popieriai bei jų kuponai , 7) iždo orderiai ir 8)_ žyminiai ir pašto ženklai, banderolės ir kiti į juos panašūs daiktai, monetai, pinigai atsiskyrė ne tik nuo kitų daiktų, nuo pre¬kių, bet ir nuo tos medžiagos, iš kurios jie yra pagaminti. Pinigas monetos pavidalu virsta savarankišku daiktu. Monetos, kurios atitinkamos valdžios įsakymu yra išimtos iš apyvartos, kurios sudaro tik muziejų eksponatus, arba susidėvėjusios pagal įstatymais nustatytas normas, ne¬bėra pinigai.

Senesnieji ir tai palyginti neskaitlingi teoretikai, v. substancialistai, ginčijo popierinių pinigų pilnas pinigines teises. Tie teoretikai visai teisingai manė, kad pinigas, tarpininkaudamas ekonominiam žmonių susisiekimui, tu¬ri būti ir vertės matas. Būdamas vertės matas, galvojo tie teoretikai, pinigas ir pats turi turėti verte, nes kitaip jis negalėtų būti vertės matas. Popieriniai pinigai, kaip medžiaga, neturi savyje tos vertės, kurią jie turi ekono¬miniame susisiekime, tad popieriniai pinigai nėra tikra žo¬džio prasme pinigai. Popieriniai pinigai yra daugiausia tik pinigų surogatai, atseit pinigų pakaitalai. Netenka abe¬joti, kad kiekvienas pinigas turi turėti vertę, nes kitaip jis negalėtu tarpininkauti ekonominiam susisiekimui. Būtina tokio tarpininkavimo sąlyga yra kartu būti ir vertės ma¬tas. Tiesa, popieriniai pinigai neturi substancinės, atseit savo medžiagos, vertės, tačiau turi einamų funkcijų verte, kuri yra bet kurios vertės pagrindas. (Prie funk¬cijų vertės problemos teks vėliau plačiau sustoti.) Paga¬liau ir biloninių monetų medžiaga neturi tos vertės, ku¬rie įgyja ekonominiame gyvenime, tačiau biloniniams pi¬nigams neginčijamos pinigų teisės.

Panašiais sumetimais substancialistai laikė pinigų su¬rogatais ir bankų notas. Notos, esančios tik dokumentai, kuriais galima reikalauti iš banko tam tikrų įstatymais nustatytų vertybių: monetų, brangiųjų metalų lydinių ar devizų.

Mūsų laikais nebėra pasaulyje pilnaverčių monetų apy¬vartos, todėl tektų daryti išvadą, kad dabar pasaulis gyve¬na be tikrųjų pinigų ir verčiasi vien tik pinigų surogatais. Popieriniai pinigai ir notos mūsų laikais paprastai yra ne tik teisėtos, bet ir privalomos mokėjimo priemonės, kurių imti niekas negali atsisakyti. Monetos, popieriniai pinigai ir notos vadinasi kartais solutariniai pinigai, atseit tokie pinigai, kuriais galutinai apmokama skola. Pagaliau pilnavertės monetos ir popieriniai pinigai jokios įstaigos privalomai nebekeičiami į kitos rūšies pinigus,

todėl jie vadinasi definityviniai arba galuti¬nieji pinigai. Monetų, popierinių pinigų ir notų vie¬nintelis tiesioginis uždavinys yra pastoviai tarpininkauti ekonominiam žmonių susisiekimui, todėl jie ir vadinasi gyvieji, arba grynieji, pinigai.

Monetos

2003 m. Lietuvos Respublikos apyvartinių monetų rinkinys

5 litai (1998 m., 1999 m., 2000 m.)

2 litai (1998 m., 1999 m., 2000 m., 2001 m., 2002 m.)

1 litas (1998 m., 1999 m., 2000 m., 2001 m., 2002 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 2004 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 1999 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 1997 m.)

50 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

20 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

10 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

5 centai (1991 m.)

2 centai (1991 m.)

1 centas (1991 m.)

Šiuo metu iš apyvartos yra išimti ir nemokamai keičiami tik Lietuvos banko ir jo skyrių kasose šie Lietuvos Respublikos pinigai:

Banknotai:

100 litų – 1991 m. laidos

50 litų – 1991 m. laidos

20 litų – 1991 m. laidos

10 litų – 1991 m. laidos

Monetos:

5 litų – 1991 m. laidos

2 litų – 1991 m. laidos

1 lito – 1991 m. laidos

Kiek kitokios rūšies pinigai yra čekiai ir vekseliai. Tie¬sa, ir jie pastoviai tarpininkauja žmonių ekonominiam susisiekimui, tačiau tas tarpininkavimas nėra jų vieninte¬lis tiesioginis

uždavinys, todėl nei čekiai, nei vekseliai nevadinami grynaisiais, arba gyvaisiais, pinigais. Čekis yra tam tikros juridinės formos įsakymas bankininkui iš¬mokėti čekyje išrašytą sumą nurodytam asmeniui arba če¬kio padavėjui. Asmuo, duodąs įsakymą, turi turėti banke einamąją sąskaitą. Vekselis yra griežtos juridinės formos skolos dokumentas. Griežta juridinė vekselio forma pa¬lengvina skolos išieškojimą pagal vekselį. Vekselis skiria¬si nuo kitų skolos dokumentų savo abstrakčia forma, kuri nereikalauja nurodyti skolos pagrindo. Čekiai ir vekseliai savo indosamentais, arba, kaip pas mus sakoma, žirais ‘, pasidaro lengvai perkeliamais dokumentais. Grynai tech¬nišku požiūriu, čekis ir vekselis ne mažiau tinka mokė¬jimams, kaip notos ir popieriniai pinigai, tačiau jie skiria¬si nuo notų ir popierinių pinigų tuo, kad jie yra vardiniai dokumentai2. Čekio ir vekselio veikimo sritis paprastai yra ribota tam tikrų paskirų asmenų, nes, kad imtų čekį ar vekselį teisėtų mokėjimo priemonių vietoje, reikia ne tik žinoti pasirašiusius vekselyje asmenis, bet ir tais as¬menimis pasitikėti. Pasitikėjimą
asmenų pasira¬šyti čekiai ir vekseliai gali, iki jų terminui sueisiant, eiti iš rankų į rankas ir tuo būdu atstoti gyvuosius pinigus. Tačiau vekseliai ir čekiai yra individualūs dokumentai, ku¬rie vieni kitų neatstoja, o grynieji, arba gyvieji, pinigai vieni kitus atstoja. Gyvieji pinigai perleidžiami be jokių įsi¬rašymų, kai vekseliai ir čekiai tokiais atvejais turi būti indosuojami. Jei notų bankas nebepajėgtų kada iškeisti savo notų kitomis vertybėmis, tai notų laikytojai negali kreipti savo ieškinio į tuos asmenis, iš kurių buvo gavę

tas notas, o čekiu ir vekselių laikytojai kaip tik turi tas teises. Pagaliau vekseliu ir čekiu teisine prasme ne tiek mokama, kiek duodama mokėjimo sąskaita, būtent vek¬seliu ir čekiu, kaip pasakytų Romos teisininkai, vykdoma ne solutio, ne mokėjimas, bet datio in solutionem ar so-lutionis causa, davimas mokėjimo sąskaita arba iš prie¬žasties mokėjimo. Skola, apmokėta vekseliu ar čekiu, tik tuomet bus likviduota, kai vekselis ir čekis bus realizuo¬tas. Taip vekselis ir čekis tartum turi du veidus: 1) čekis yra įsakymas išmokėti nurodomą sumą, o vekse¬lis yra skolos dokumentas; 2) čekis ir vekselis yra mo¬kėjimo priemonės.

Vekseliai, čekiai, žiriniai atsiskaitymai, pinigų perlair dos vadinasi bankiniai, rašytiniai, čeki-niai, žiriniai, privatiniai pinigai, o mo-; netos, notos, popieriniai pinigai yra gyvieji, grynie¬ji, valiutiniai, solutariniai ir valsty¬biniai pinigai. Jau patsai toks didelis pavadini-, mų skaičius rodo, kad tų pinigų rūšių terminologija nėra dar galutinai nusistovėjusi.

Pinigais mes laikome pastovius ekonominio žmonių susisiekimo tarpininkus. Procentiniai popieriai bei jų ku¬ponai, iždo orderiai, žyminiai ir pašto ženklai, bandero¬lės ir kiti j juos panašūs dalykai tik atsitiktinai, tik ypa¬tingais atvejais tėra vartojami kaip mokėjimo priemonė, todėl nėra pagrindo juos laikyti pinigais.

Banknotai ir jų apsaugos požymiai

500 litų – 2000 m. laida [ apsaugos požymiai ]

200 litų – 1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

100 litų – 2000 m. laida [ apsaugos požymiai ]

50 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1998 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2003 m. laida [ apsaugos požymiai ]

20 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2001 m. laida [ apsaugos požymiai ]

10 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2001 m. laida [ apsaugos požymiai ]

5 litai – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2 litai – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1 litas – 1994 m. laida [ apsaugos požymiai

Naujesnieji pinigų teoretikai nebenagrinėja ištisai vi¬sų pinigų funkcijų vienoje savo veikalų vietoje, bet tas visas problemas, kurios iškyla su pinigų funkcijomis, svars¬to drauge su kitais, dažniausiai ne tiek pinigų teorijos, kiek pinigų politikos klausimais. Tais atvejais, kada griežtai neskiriamos pinigų teorijos ir pinigų politikos sritys, bet svarstomi atskiri pinigų politikos klausimai paskirų pinigų problemų šviesoje bus nuoseklu patiesti bendrus pamatus tolesniam pinigų teorijos bei pinigų po¬litikos nagrinėjimui aiškiai nustatant tas visas funkcijas, kurias atlieka pinigai žmonių visuomenėje.

Pagrindinė, galima sakyti, vienintelė pinigų funkcija, kaip aukščiau buvo nurodyta ‘, yra būti pastoviu tarpas-

meninio ekonominio susisiekimo arba santykiavimo tarpi¬ninku. Jei vis dėlto kalbama ne apie vieną pinigų funk¬ciją, bet apie keletą, tai tik dėl to, kad ta pagrindinė eko¬nominio tarpininkavimo funkcija tolesnės, gilesnės anali¬zės suskaldoma dar į kelias funkcijas. Tokių, jei taip gali¬ma pasakyti, išvestinių pinigų funkcijų galima nurodyti 5, būtent: 1) mainų įrankis, 2) mokėjimo priemonė, 3) kapitalų judėjimo tarpi¬ninkas, 4) vertės matas ir B) taupymo priemonė. Pirmąsias tris pinigų funkcijas (mainų įrankis, mokėjimo priemonė ir kapitalų judėjimo tarpinin¬kas) tenka laikyti pirmaeilėmis funkcijomis, dvi paskuti¬niosios funkcijos, atseit vertės matas ir taupymo priemo¬nė, bus ne tiek savarankiškos pinigų funkcijos, kiek pir¬mųjų trijų pinigų funkcijų padariniai, arba, gal teisin¬giau, būtina pirmųjų trijų funkcijų veikimo sąlyga.

Atrodo, kad mainai, arba reikalas palengvinti mainus, sukūrė pinigus. Todėl ir pinigai pirmiausia turbūt bus pa¬sireiškę kaip mainų įrankis. Pagaliau ir dabartinėje ūkio santvarkoje pinigai dažniausiai ekonominiame gyvenime vartojami kaip mainų įrankis. Ta prasme visai teisingai mainų įrankio funkcija laikoma svarbiausia pinigų funk¬cija, tačiau viena mainų įrankio funkcija dar neapima vi¬sos pinigų sąvokos, nes tarpasmeninio ekonominio susisie¬kimo funkcija yra kur kas platesnė sąvoka negu mainų įrankio sąvoka. Be mainų, į tarpasmeninį ekonominį susi¬siekimą dar įeina ne tik visi mokėjimai, bet ir įvairių formų kapitalų perkėlimai, nes tiek mokėdami, tiek kapi¬talus perkeldami, žmonės ekonomiškai santykiauja, ūkiš¬kai susisiekia su kitais žmonėmis.

Tuo būdu tik trys pinigų funkcijos, būtent mainų įran¬kis, mokėjimo priemonė ir kapitalų judėjimo tarpininkas, apima pilną tarpasmeninio ekonominio santykiavimo tarpi¬ninko sąvoką. Kitos dvi pinigų funkcijos, t. y. vertės ma¬tas ir taupymo
priemonė, tiesiogiai į tarpasmeninio eko¬nominio susisiekimo tarpininko sąvoką neįeina, bet yra jos sąvokos realizavimo padariniai, yra būtinos ekonomi¬nio susisiekimo tarpininko veikimo sąlygos ‘.

200 litų nominalo moneta,

skirta Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms



Auksas (Au 900), sidabras (Ag 925)

Kokybė „proof“

Skersmuo 27 mm

Masė 15 g (šerdis 7,9 g)

Monetos briaunoje yra užrašas: LIETUVOS KARALYSTĖ 1253

Monetos dailininkas Petras Repšys

Tiražas 2 000 vnt.

Išleista 2003 m.

Moneta nukaldinta Lietuvos monetų kalykloje

50 litų moneta, skirta

Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansambliui

(Iš serijos „Lietuvos istorijos ir architektūros paminklai“)



Sidabras Ag 925

Kokybė „proof“

Skersmuo 38,61 mm

Masė 28,28 g

Monetos briaunoje yra užrašas:

ISTORIJOS IR ARCHITEKTŪROS PAMINKLAI

Monetos dailininkai Marius Zavadskis, Rytas Jonas Belevičius

Tiražas 1 500 vnt.

Išleista 2004 m.

Moneta nukaldinta Lietuvos monetų kalykloje

Šiuo metu iš apyvartos yra išimti ir nemokamai keičiami tik Lietuvos banko ir jo skyrių kasose šie Lietuvos Respublikos pinigai:

1. Pinigai — mainų įrankis. Mainydami mes paprastai duodame vieną daiktą už kitą. Kai į šį pa-

prastą ūkišką procesą įsiterpia pinigai, tuomet atsiranda savo rūšies dvilypis veiksmas — pirkimas ir pardavimas, Tarpininkaudami mainams, pinigai teikia didelių patogu¬mų ekonominiam gyvenimui. Tie visi patogumai juo la¬biau ryškėja, kai prisimename Afrikos tyrinėtojų aprašo¬mus natūralinių mainų sunkumus, kai nebuvo galima rasti dviejų žmonių, kurie turėtų tokių daiktų, kurių vienas iš kito pageidautų, o jei pagaliau tokie žmonės ir būdavo su¬randami, tai jų turimi daiktai dar rečiau tebūdavo vieno¬dos, lygios vertės.

Paprasti mainai buvo ir dar pakenčiami primityviame natūraliniame ūky, kai kiekvienas gamino beveik viską, kas jo gyvenimui buvo reikalinga, tačiau juo labiau visuo¬menės ūkis vystėsi bei plėtojosi, juo labiau ūkiški santy¬kiai komplikavosi, juo labiau ėmė įsigalėti privatinė nuo¬savybė ir darbo pasidalinimas, juo vis mažiau buvo įma¬nomi natūraliniai, arba tiesioginiai be pinigų tarpininka¬vimo, mainai.

Pinigai, kai tik įėjo į ekonominio gyvenimo procesą, tuojau nutraukė varžančius tolesnę teigiamą ūkio raidą individualios gamybos ir individualaus vartojimo pančius. Pinigų ūkyje tuojau pradėta gaminti ne tas, kas sau pa¬čiam reikalinga, bet kaip tik tas, kas kitų pageidaujama, kam galima rasti tinkamą rinką. Pinigai kūrė dirvą, ku¬rioje galėjo tikslingai bei tvarkingai plėtotis gėrybių pro¬dukcijos procesas, nes kol kiekvienas gamino tik tai, kas jam pačiam reikalinga, tol negalima buvo kalbėti apie didesnį, planingą stambesnės gamybos išvystymą. Ta pras¬me pinigus, kurie atrišo gamybą nuo individualių gami¬nančio žmogaus reikalų, galima prilyginti transporto prie¬monėms, kurios atpalaidavo produkciją nuo gamybos vie¬tos.

Pinigai, kaip mainų įrankis, visuomenės ūkį teigiamai veikia dviem kryptim: gamybos specializacijos ir gamy¬bos organizacijos. Specializacija leidžia kiekvienam ga¬minti ne tik tai, kas jam pačiam reikalinga, bet ir tai, kas labiau atitinka tiek paties gamintojo gabumus, tiek vietos gamybos sąlygas. Ne mažesnės reikšmės pinigai, kaip mainų įrankis, turi ir gamybos organizacijai. Mūsų dienų darbo gamyba remiasi ne tik turtų pasidalinimu, bet ir laisvu darbo sujungimu. Šiandieną tik su pinigų, kaip mainų įrankio, pagalba galima laisvai sujungti gamtą, ka¬pitalą ir darbą vienam ilgam gamybos procesui, kurio pavienių stadijų darbo rezultatai dar nėra užbaigti, varto-

jimui tinkami gaminiai. Su pinigų pagalba, laisvos su¬tarties keliu, galima sujungti vienam gamybos procesui tokias darbo jėgas, kurių seniau ir didžiausias despotas nebūtų pajėgęs sujungti.

Žinoma, laisva sutartis dar nereiškia absoliutinės, vi¬siškos asmens nepriklausomybės. Tiesa, mūsų kapitalis¬tinė santvarka atleido žmogų nuo teisinės kitam žmogui priklausomybės, kokia buvo vergijos ar baudžiavos lai¬kais, bet užtat kapitalistinė tvarka kur kas labiau paver¬gė paskirą žmogų visuomeninio gyvenimo ir darbo rinkos sąlygoms. Šiandieną nebeatitinka tikrenybės sena patar-lė, kad kiekvienas pats yra savo laimės kalvis, nes dabar, dažniausiai paskiro žmogaus, laimę kala visuomeninis gyvenimas ir darbo rinka. Seniau nuolat buvo skundžia¬masi dėl darbo prievolės, dabar visur skundžiamasi dėl didelio nedarbo. Seniau visur buvo keliama aikštėn dar¬bo prievolė, šiandien skelbiama teisė j darbą. Mūsų ūkio santvarkoje žmogus nebėra kito žmogaus siekimų įrankis, bet pats sau tikslas, žmogus yra juridiškai laisvas, tačiau ūkio srityje toji juridinė laisvė yra labai reliatyvi. Paga¬liau paskutiniais laikais pradeda aiškėti, kad ir tos relia¬tyvios laisvės ribos kaskart labiau siaurėja, kad žmogus vis labiau pančiojamas, vis daugiau varžomas paties ūkio gyvenimo sąlygų .

Pinigai, mainų įrankiai, patys būdami ūkio sąlygų pa¬dariniai, pradėjo pamažu vis labiau veikti tas pačias ūkio sąlygas, kol pagaliau ilgesnėje raidoje sukūrė tokias są¬lygas, kuriomis pinigų, kaip mainų įrankio, vartojimas ne¬bepriklauso nuo vieno ar kito asmens nuožiūros ar net ištisos visuomenės pasirinkimo, bet virto
paties gyvenimo būtinumu.

Kapitalistinėje ūkio santvarkoje pinigai, kaip mainų įrankis, visų žmonių ieškomi, visų žmonių pageidaujami, nes visi žino, kad už pinigus galima gauti visų dalykų, kurie tik reikalingi gyvenimui. Pecuniam habens, habet omnetn rem, quam habere v uit — pinigų turįs turi kiek¬vieną daiktą, kurį tik nori turėti. Taip skelbdavo Romos

teisininkai. Tą Romos teisininkų posakį klasinė politinė ekonomija’ pavertė ekonomikos dėsniu. Deja, gyvenimo patyrimas parodė, kad tasai klasinės ekonomikos dėsnis, kaip ir nemaža kitų tos srovės dėsnių, nėra absoliuti tie¬sa, bet turi palyginti tik labai reliatyvią vertę. Juk dar visai netolimi tie pokariniai laikai kada už pinigus kai kuriuose kraštuose ne visuomet buvo galima gauti ir reikalingiausių dalykų. Tokiais atvejais grįžta natūralinių mainų laikai, kada prekes galima gauti tik už prekes. Kai šiandien visi kraštai ne tik muitais, bet ir įvairiais kontingentais bei licencijomis varžo prekių įvežimą, tai visai priešingai infliacijos laikais vien tik tam tikrais lei¬dimais tebuvo galima išvežti prekes iš krašto. Infliacijos laikais žmonės ieško ne pinigų, bet prekių, nes infliacija sugriauna pinigų verte, sunaikina jų pirkimo galią. Pini¬gai, nebetekę vertės bei ja pagrįstos pirkimo galios, nebė¬ra žmonių pageidaujamas dalykas. Ir pinigų vertė, kaip ir visų kitų daiktų kaina, pareina nuo rinkos pasiūlos ir paklausos santykių.

Valdžios ne kartą mėgina įvairiomis įstatyminėmis bei administracinėmis priemonėmis tvarkyti pinigų rinkos pa¬siūlos bei paklausos dėsnius. Mėginta nustatinėti pinigų kursai, prekių kainos, drausta laikyti ir vartoti užsienio mokėjimo priemones ar aukso lydinius. Tie visi žygiai tik tais atvejais teturi teigiamų padarinių, jei jie atitinka konkrečias gyvenimo sąlygas. Kiekvienai monetinei val¬džios politikai tinka posakis: „Valdžia gali norėti, kas jai patinka, tačiau, jei valdžia nori, kad jos valia virstų gy¬venimo tikrove, ji gali norėti tik to, ką leidžia rinka“. Jei valdžios pasirinktos priemonės neatitinka krašto ūkio są¬lygų., tai jokios įstatyminės ar administracinės priemonės ne tik nieko nepajėgs nuveikti, bet dar ims trukdyti pi¬nigų, kaip mainų įrankio, veikimą ir tuo, žinoma, kenkti teigiamai krašto ūkio raidai

Pirmosios dvi pinigų funkcijos, mainų įrankio ir mo¬kėjimo priemonė, yra labai artimai viena su kita susiju¬sios, nes visais laikais mokėjimai buvo daromi kaip tik tais daiktais, kurie drauge yra ir mainų įrankiai. Jei mo¬kėjimai vykdomi tais pačiais daiktais, kurie yra ir mainų tarpininkai, tai mokėtojas lengviau gali įsigyti mokėji¬mams reikalingų daiktų ir mokesčio gavėjas lengviau su¬naudoja tuos daiktus bet kuriems savo reikalams tenkin¬ti. Tais sumetimais visi mokėjimai dabar ir vykdomi tais daiktais, kurie yra ir mainų įrankiai, būtent pinigais. Jei kada mokėjimams ir nevartojami pinigai, tai paprastai tik tais atvejais, kada mokėjimai daromi laisvu noru. Taip daiktais duodamos dovanos, sudaromi testamento aktai, skiriamos dukterims dalys, arba kraičiai’. Jei įstatymai kartais numato privalomus mokėjimus ar patarnavimus, tai jie paprastai gali būti pakeisti gyvaisiais pinigais. Jei čia yra kokių išimčių, tai nebent karo metu daromos rek¬vizicijos, kurios dažniausiai nepakeičiamos pinigais.

Šiaip visi mokesčiai renkami pinigais, nes tik pinigais tegalima teisingai idiniame kredito apibrėžime teisingai nurodoma pačios kredito operacijos eiga, bet ne paties kredito esmė.

Juridinį kredito apibrėžimą suekonomino Bėm Baver¬kas (1851—1914) ‘, kuriam kreditas yra mainai dabarties gėrybių ateities gėrybėmis. Kadangi ateities gėrybės, at¬seit laukiamos gėrybės, paprastai mažiau vertinamos ne¬gu dabarties, t. y. jau rankoje turimos gėrybės, tai tuo vertės skirtumu Bėm Baverkas ir pagrindžia savo žinomą. palūkanų teoriją. Bet ir Bėm Baverko teorija ne tiek api¬brėžia kreditą, kiek duoda jo eigos aprašymą.

Kai kreditas apibrėžiamas kaip reproduktyvinių gėry¬bių vartojimo perleidimas, tai tokiam apibrėžimui galima užmesti tai, kad jis praleidžia konsumentinj (vartojamą¬jį), atseit vien pragyvenimo reikalams imamą kreditą. Ta proga tenka nurodyti, kad ekonominis kredito teikimas, arba kreditas ūkiška prasme, tėra tik tais atvejais, kai ka¬pitalas perleidžiamas kitam asmeniui gamybos reikalams. Juk ir pačioje kapitalo sąvokoje jau glūdi tolesnės gamy¬bos sąvoka . Sumetimai, kuriais teikiamas kreditas ne to¬lesnei gamybai, bet tiesioginiam vartojimui, yra aiškiai ne ekonominio pobūdžio, vis vien kad ir kas būtų tokio kredito ėmėjas. Vartojimo kreditą teikdamas, kreditorius gali vadovautis geraširdiškumu, palankumu, visuomenės gerove, patriotizmu arba net ir asmeninio pelno troškimu. Tie visi sumetimai vargu ar daug bendro turi su ūkišku-mo dėsniais. Bet kai neigiamas vartojamojo kredito ūkiš-kumo pagrindas, tai dar kartu neginčijama tokio kredito, bent tam tikrais atvejais, naudingumas bei reikalingumas.

Pasiaiškinus dėl kapitalo ir kredito sąvokų, tenka su¬stoti prie pinigų reikšmės kapitalų mobilizacijai, kuri pa¬prastai pasireiškia kredito operacijose. Pinigų, kaip kapi¬talų mobilizacijos tarpininko, svarba ryškiai pasirodo, jei palyginsime dabartinius kreditoriaus ir skolininko santy¬kius su ta padėtimi,
kurioje kreditorius ir skolininkas bu¬vo natūralinio ūkio santvarkoje, kada nebuvo kapitalų mobilizacijos tarpininko. Natūralinio ūkio sąlygomis kre¬ditoriui ne visuomet lengva surasti tokį žmogų, kuriam kaip tik būtų reikalinga skolintis tokių daiktų, kuriuos tu¬ri kreditorius. Jei pagaliau ir pasiseka kam paskolinti tu¬rimus daiktus, tai, priimdamas juos atgal, kreditorius tu¬rėtų žiūrėti, jei tie patys daiktai grąžinami, kad jie ne-

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4900 žodžiai iš 9735 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.