Pinigai
5 (100%) 1 vote

Pinigai

TURINYS

ĮVADAS ` 2

1. PINIGŲ KILMĖ 3

1.1. Pinigų kilmės teorijos 3

1.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai 5

1.3. Metaliniai pinigai 7

1.4. Pirmykštės monetos 8

2. PINIGŲ FUNKCIJOS 10

2.1. Funkcijos 10

2.2. Funkcijų sąveikos 12

3. VIDINIS IR IŠORINIS KONVERTAVIMAS 13

4. INFLIACIJA 14

4.1. Aukso standartas – žema infliacija 14

4.2. Infliacijos priežastys 14

5. ŠIUOLAIKINĖS PINIGŲ FORMOS 16

5.1 Pinigų formos 16

5.2.Šiuolaikiniai pinigai 16

5.2.1. Pinigai siaurąja prasme 17

5.2.2. Pinigai plačiąja prasme 18

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 27

ĮVADAS

Įvairūs ekonomistai pinigus apibūdina skirtingai. Galima teigti, jog pinigai tai:

1. Prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį. (Visuotinis ekvivalentas – tai prekė, į kurią mainomos visos kitos prekės.)

2. Toks mainų įrankis, su kuriuo dabartinėmis mūsų ūkio sąlygomis galima įsigyti bet kurių rinkos prekių.

3. Gėrybių vertinimo bei jų skaičiavimo priemonė, kuri įvairias reikmenų tenkinimo požiūriu prekes suveda į vieną bendrą vardiklį – vertės matą.

Šiame darbe mes:

• susipažinsime su pinigais ir jų šiuolaikinėmis formomis,

• detaliau aptarsime pinigų evoliuciją, tobulėjant visuomenei,

• apžvelgsime pagrindines pinigų funkcijas,

• išskirsime pinigus siaurąja ir plačiąja prasme.

Pinigai nėra verslo ratai; jie yra tepalas, kuris tų ratų sukimąsi daro lygų ir legvą.

David’as Hume’as

Pinigai – tai visų pripažįstama mokėjimo priemonė. Istorijoje įvairios gėrybės buvo naudojamos kaip pinigai. Istorinėje senovėje žmonės turbūt labiausiai buvo pripratę prie įvairių metalinių formų kaip pinigų. Vario, sidabro ir aukso monetos žinomos iš seniausių laikų. Apie jas, pavyzdžiui, rašoma Senajame Testamente

1. PINIGŲ KILMĖ

1.1. Pinigų kilmės teorijos

Istorikai ir ekonomistai beveik iki pat XIX a. vidurio buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningas žmogaus valios padarinys. Vieni manė , kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia, atseit kuri nors gentis vieną gražią dieną sugalvojusi ir pradėjusi vartoti pinigus; kiti skelbė, kad pinigai atsiradę kurio nors valdymo įsakymu.

XVIII a. t.y racionalizmo amžiuje, filosofai ir istorikai ne tik pinigų , bet ir kalbos, tikybos, bei valstybės atsiradimo priežasčių ieškojo sąmoningame žmogaus valios akte. Bet apie XIX a. vidurį visas racionalias teorijas ėmė griauti įvairios empirinės filosofijos srovės ir gamtos mokslų išplėtoti indukcijos metodai. Subjektyvi, racionali pinigų kilmės hipotezė pradedama keisti objektyvia, empiriškai evoliucine pinigų atsiradimo teorija.

Racionalistams buvo galutinai suduotas smūgis 1892 metais pasirodžius V.Ridžvėjaus knygai, kurioje buvo teigiama, kad pinigai yra ilgos, savaimingos, kultūrinės raidos padarinys. Pinigai veikiausiai bus atsiradę visai atsitiktinai, bet , atitikdami tuometines ūkio sąlygas, greit prigijo ūkiškuose žmonių santykiuose. Tolesnė pinigų raida buvo varoma iš dalies grynai instinktyviais žmonių kolektyvo veiksmais, iš dalies visai jau sąmoningais paskirų žmonių žygiais. Ši objektyvi, su tautos ūkio raida susijusi teorija gali būti pavadinta empiriškai evoliucine teorija, kuri suskyla dar į kelias teorijas, kurių svarbiausios būtų: 1) mainų teorija, 2) mokėjimų teorija, 3) sakralinė teorija

1) Mainų teorija. Ši teorija yra pati seniausia. Jau Aristotelis (384-322) aiškino pinigų atsiradimą mainais ir teims mainams vertės mato reikalingumu. Neabejotina, kad mainai galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo jau atsiradusi privati nuosavybė, nes tik tai ,ką turime nuosavo galime duoti mainais kitam. Nuosavybės sąvoka savaime iškelia nuosavybės keitimo mintį – mainus. Paprastai mainai prasideda tais daiktais, kurie jau buvo pasidarę privatinės nuosavybės objektais.

Žmonės stato du daiktus vienas prieš kitą, juos lygina, vertina. Mainomųjų daiktų vertės lygybę iš karto žmogus nustatinėja grynai išoriniais požymiais. Senovės žmogus savo primityviomis priemonėmis vis dėlto šiaip taip pajėgia nustatyti išorinius daiktų požymius, tačiau tie požymiai dar ne visuomet parodydavo vidinę daiktų vertę, kuri mainams turėjo pirmaeilę svarbą. Ta vidinė vertė buvo laikoma kažin kuo objektyviu, glūdinčiu pačiame daikte, ir dėl to jos nustatymas primityviam žmogui buvo tikrai nelengvas dalykas. Tačiau ir tai vidinei daiktų vertei nustatyti buvo surastas daiktas, kuris atrodė tinkamiausias vertės matas. Tokiais daiktais virto dramblio kaulas, už, kurį galėjau įsigyti brangesnius daiktus, kaulo kiaukutų virvelė virto žuvų vertės matu

Yra istorikų ir ekonomistų, kurie pirmykščiuose vertės matuose nori jau matyti pirmuosius pinigus. Bet pirmieji pinigai atsirado tik tuo momentu, kada žmogus paėmė mainais tokį daiktą, kuris tiesiogiai jam ir nebuvo reikalingas, kuris patsai netenkino jokio medžiaginio reikalo, bet už kurį žmogus galėjo įsigyti kitų jam reikalingų tiesiogiai jam naudingų daiktų, kurie jau patys betarpiškai tenkino jo ūkiškus reikalus.

Juo labiau vystėsi ūkio gyvenimas, juo didesnis daiktų skaičius virsdavo tokiais nesunaudojamais dalykais, kuriais buvo
galima mainikiauti. Juo labiau didėjo mainikiavimo objektų skaičius, juo sunkiau buvo galima surasti žmogų, kuriam kaip tik būtų reikalingas tas daiktas, kurį norima duoti mainais, kad gautų sau reikalingų dalykų.

Taigi žmonės jau iš anksto ėmė rūpintis įsigyti tokių daiktų, kurie dažniausiai buvo kitų pageidaujami, nes tik tokiu būdu galima buvo išvengti bereikalingų mainų tarpininkų. Tokiu visai natūraliu būdu žmonės galėjo pradėti ieškoti mainams tokių daiktų, kurie patys tiesiogiai nebuvo jiems reikalingi, bet kuriems tarpininkaujant lengviau buvo galima įsigyti kitų jam tiesiogiai reikalingų dalykų.

Kai tas “nežinomas žmogus” pirmą kartą žmonijos istorijoje paėmė mainais tiesiogiai jam nereikalingą daiktą vien tuo tikslu, kad vėliau už jį gautų jau tiesiogiai reikalingų dalykų, tuomet ir įvyko pinigų gimimo valanda, nes tuomet daiktas, buvęs iki šiol vien mainų objektu, atseit preke, virsta mainų tarpininku, mainų įrankiu, arba, trumpai sakant, virsta pinigu.

Taigi pinigų atsiradimas suskaldo mainomuosius daiktus į dvi dideles rūšis: vieni daiktai pasidaro mainų įrankiais, arba pinigais, kiti daiktai pasilieka, kaip ir buvę, mainų objektais, arba prekėmis.

2) Mokėjimo teorija. Ši teorijos šaka yra mažiau paplitus . Jos kūrėjai mano, kad ne mainai bus pinigus sukūrę, nes mainai yra atsiradę tik vėlesniame ūkiškos raidos etape. Anksčiau nei žmonės ėmė mainikiauti tarp savęs, jie jau mokėjo savo ar svetimos genties vyresniesiems dovanas, duokles, baudas.

Tie visi daugiau ar mažiau priverstiniai mokėjimai ir bus sukūrę pinigus, nes vartojamais tokiems mokėjimams daiktais pamažu pradėta matuoti kitų daiktų vertę, imta tokius daiktus taupyti, kad, mokėjimo laikui atėjus, turėtų kuo užsimokėti. Vėliau imta tokiais daiktais ir mainikiauti , nes noriai ima tokius daiktus, kuriais galima atsiteisti ir vyresnybei.

3) Sakralinė teorija. B.Laumio veikale “Heiliges Geld” ieškoma pinigų kilmės kulto apeigose. Daiktai, kuriais buvo mokama kunigams ir aukojama dievams, pamažu virsta ir mainų įrankiais, būtent tais daiktais pradedama mainikiauti, tie daiktai yra visų pageidaujami, nes visi turi atlikti kulto prievoles. Pinigai yra teisės, tai yra dievų teisės padariniai. Taip pat Laumas mėgina aiškinti ir kitus pinigų privalumus. Taip, pavyzdžiui, senovinio kulto apeigose daiktų atvaizdai dažnai buvo laikomi tuo pačiu, kuo ir patys daiktai, kaip pasitaiko ir mūsų dienų magijoje. Panašiai, mano Laumas, esą ir su popieriniais pinigais, bankų notomis, ar nepilnavertėmis biloninėmis monetomis, ir tie visi dalykai laikomi grynais pinigais, nors jie ir neturi patys savyje tos vertės, kuri jiems teikiama. Liaudies vaidentuvė sieja pinigus su piktųjų dvasių veiksniais; inteligentiški valdžios organai deda monetose įvairius tikybinio turinio įrašus. Tie visi dalykai taip pat rodo, kad pinigų kilmė yra susieta su kulto įpročiais.

1.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai

Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tinkamos ekonominės sąlygos, kurių svarbiausios būtų: 1) asmeninė žmogaus laisvė, nes be asmeninės laisvės negali būti individualios, privatinės nuosavybės; 2) individuali, bet kilnojamo turto nuosavybė, nes primityviomis sąlygomis tik tokie turtai tegali būti mainų objektu; 3) darbo pasidalijimas, nes kur viskas, kas reikalinga gaminama savame ūkyje, ten nėra vietos mainams.

Primityviems pinigams atsirasti užteko, kad tos trys nurodytos sąlygos būtų buvusios bent savo užuomazgoje. Atitinkamai toms trims pirmykščio gyvenimo sąlygoms rikiavosi ir įvairios pirmykščių pinigų rūšys, nes pinigai visur ir visuomet yra labai artimai susieti su visomis ūkio gyvenimo sąlygomis.

Kaip nuosavybė iš karto atsiranda nebūtiems gyvenimui dalykams, taip lygiai ir pirmuosius pinigus sudaro nebūtini gyvenimui dalykai. Pirmaisiais pinigais virsta pigesni ar brangesni prabangos daiktai. Tasai reiškinys, kad nebūtini gyvenimui dalykai pasidarė pirmaisiais pinigais, tenka aiškinti dviem veiksniais: ekonominiu ir psichologiniu. Pirmieji pradeda mainytis turtingesnieji žmonės, kuriems rūpėjo įsigyti prabangos daiktų. Tokie daiktai turėjo paklausą ir todėl už juos buvo galima gauti kitų ir būtinų gyvenimui dalykų. Tie daiktai už kuriuos ir buvo galima gauti visų reikalingų daiktų, ir virsta paprastai pinigais.

Antras veiksnys buvo psichologinio pobūdžio. Tas veiksnys kaip tik ir nulėmė, kad tie daiktai, kurie gyvenimui būtini, be kurių žmogus gali išsiversti, ir pasidarė pinigais. Visų būtinų gyvenimui dalykų žmogus tėra reikalingas tik tam tikro, griežtai riboto kiekio, tuo tarpu tų dalykų, kurie tenkina žmogaus tuštybę, norą išsiskirti iš kitų žmonių, parodyti pasauliui savo didybę, galią, tokių dalykų troškimas ir pageidavimas nežino jokių ribų. Labai dažnai juo daugiau tokių dalykų turima, juo didesnis jų noras bei alkis atsiranda.

Įvairių amžių įvairios tautos yra laikiusios pinigais įvairiausius daiktus. Kurios tautos kuriuos daiktus laikė pinigais, nulėmė turbūt ekonominės, socialinės ir politinės kiekvienos tautos gyvenimo sąlygos. Neretai pasitaikydavo, kad ta pati tauta savo vidaus rinkoje turėjo vienus pinigus, prekiaudama su svetimomis gentimis, turėjo kitus pinigus, atseit tokius pinigus kurie buvo svetimųjų pageidaujami.
Galime išskirti tokias pirmykščių pinigų rūšis:

1) Sraigių kiautai ( kiaukutai ) . Įvairiausių sraigių kiaukutai buvo vartojami pinigais, bet labiausiai buvo paplitę kauro kiaukutai. Visose Ramiojo vandenyno salose iki pat paskutiniųjų laikų tie kauro kiaukutai buvo laikomi pinigais. Jų randama ir senovės Ninevijos griuvėsiuose, ir Pietų Rusijos kurganuose, ir pagaliau senovės vokiečių, švedų ir anglų kapuose.

2) Audiniai. Audiniais buvo mokamos duoklės ir kontribucijos bei išperkami vergai. 945m. rusų taikos sutartis su graikais sako, kad už vieną vergą bus duodami du audinių gabalai. Kryme dar XIII a. prekės buvo vertinamos audinių kaina. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai ir dabar vartoja audinius kaip vertės matus.

3) Namų ruošos įrankiai: indai ir darbo įrankiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenyno pakraščių žmonėms – meškerės. “Iliados” duomenimis, graikai pinigais laikė metalinius ir molinius puodus, vazas, trikojus ir geležines gerves. 1886m. Kretos salos iškasenose buvo rasti senovės Gurnijos įstatymai, kurie įsako imti baudas metaliniais puodais ir trikojais .

4) Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigais būdavo kailiai, kurie slavų ir buvo vadinami odiniais pinigais. Kailius vartodavo vietoje pinigų kartaginiečiai, skandinavai, amerikiečiai, kirkizai taip pat ir senovės lietuviai.

5) Galvijai. Visos klajoklių, normadų tautos vartodavo kaip pinigus galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Lotynų pinigų pavadinimas pecunia yra kilęs iš žodžio pecus – galvijai; kapitalas nuo caput – galva, galvijų galva iš ko vėliau kilo senovinis prancūzų chaptel – galvijų pelno tikslais nuomojimas. Mūsų skatikas, slaviškas skotik, skot, lenkiškas skotec atsirado iš gotiško skatts, kas reiškia galvijai, iždas, mokestis, turtai. Iš to paties kamieno kilęs ir dabartinis vokiškas žodis Schatz – turtas. Pas žydus galvijai ir pinigai turi tą patį pavadinimą kessept, indų pinigais rupia yra kilęs iš sanskritų rupa – galvijai. Tie visi pinigų pavadinimai parodo kaip, kaip arti yra susietos pinigų ir galvijų sąvokos. Visos tautos gyvenančios prie Viduržemio jūros, turėjo vieną piniginį vienetą, jautį. Tas piniginis vienetas įsigali visoje vidurinėje Europoje ir Azijoje. Vokietijoje galvijų pinigai išsilaikė iki pat X a.

6) Vergai. Vergų prekyba buvo pelningas verslas. Už vergą lengvai buvo galima gauti bet kurių kitų dalykų, todėl vergai lengvai pasidarė kitų daiktų vertės matu.

Be tų visų nurodytų pirmykščių pinigų, buvo dar daug įvairių kitų daiktų, kurie įvairiais laikais įvairiuose kraštuose buvo laikomi pinigais: žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupos, akmens druska, tašyti akmenys, arbata, opiumas.

1.3. Metaliniai pinigai

Kai žmonės pradėjo apdirbinėti metalą greitai pastebėjo įvairių metalų vartojimo galimumus, metalo dirbinių naudingumą ir pagaliau kai kurių metalų grožį. Metalo privalumai padaro juos plačiai pageidaujamais dalykais. Varis, švinas, geležis, sidabras ir auksas greitai įgyja didelę reikšmę įvairių tautų gyvenime.

Brangieji metalai, turtingesniųjų žmonių turimi, visų pageidaujami ir todėl dažnai mainomi, lengvai pasidaro mainų įrankiu. Vienodo svorio to paties metalo gabalai keičiami vieni kitais. Metalus nesunku vienus nuo kitų atskirti spalva, svoriu ir kietumu. Lengvumas metalus skaldyti ir lydyti leidžia metalais vykdyti stambius ir smulkius mokėjimus, ko žinoma negalima padaryti su kitais daiktais: indais, audiniais, įrankiais, vergais ir pan.

Mažo didumo ir menko svorio brangieji metalai vis dėl to turi palyginti didelę vertę, todėl patogu juos laikyti bei saugoti. Jie labai sunkiai bet kuriais cheminiais ar fiziniais procesais sunaikinami ir todėl labai mažai jų teprapuola. Jų atsarga yra palyginti pastovi, ir todėl kasmetinis brangiųjų metalų prieaugis, bent staigiai , žymiai nepakeičia tos atsargos didumo. Tasai metalų atsargos pastovumas nemažai padėjo metalams virsti pinigais.

Spėjama, kad auksas ir sidabras, galbūt dar anksčiau elektronas, pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovės Babilonijos žemėse. Dantiraščio raštas aiškiai rodo, kad apie 2500m. prieš Kristų babiloniečiai jau mokėdavo brangiaisiais metalais. Tačiau turima pagrindo spėti, kad metalai buvo vartojami mokėjimams anksčiau gyvenusių Babilonijos žemėse aukštos kultūros šumerų tautos ( 4000-2000m. pr. Kr. ). Iš Babilonijos piniginė sistema persimeta į Egiptą, vėliau į Europą, Graikiją.

Kai ėmė smarkiau augti žmonių turtai, kilti ūkio kultūra, kai žymiai padidėjo mainų skaičius ir mainomųjų daiktų vertė, pradeda išnykti pigesniųjų metalų geležies, švino ir vario pinigai. Tikraisiais pinigais pasidaro auksas ir sidabras.

1.4. Pirmykštės monetos

Brangieji metalai nors ir turėjo visus pinigams reikiamus privalumus, tačiau jie negalėjo visai tinkamai tarpininkauti ekonominiame žmonių santykiavime, nes 1) nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį ir 2) sunku buvo patikrinti metalo grynumą. Taigi, brangieji metalai pradėti liedinti tam tikro nusistovėjusio pavidalo gabalais. Vėliau tie gabalai gauna tam tikrus įkirtimus,
turėjo parodyti, kaip prireikus patogiausia skaldyti. Dažniausiai vartojami gabalai buvo lazdelės, vinys ir spiralinės vielos, rinkės. Maždaug vienodo svorio gabalai dar nebuvo monetos tikrąja to žodžio prasme. Jiems trūko metalo grynumo požymių.

Metalų gabalai, keisdami savo pavidalus, perėjo ištisą raidos etapų eilę, kol virto tikrosiomis monetomis. Tokius monetų raidos etapus ryškiai rodo Romos pinigų istorija. Romėnai iš karto vartojo kaip pinigus vienodo svorio, bet nevienodos formos vario gabalus. Dar vėlesnių romėnų pinigai atrodo kaip varinės plokštelės, kuriose iškalti galvijų atvaizdai. Pagaliau atsiranda vieni ar dviejų svarų vario rinkės, kurio pėdsakų galima pastebėti ir modernių tautų piniginio vieneto pavadinimuose: italų lira ir priešrevoliucinis prancūzų livras iš lotynų libra, svaras; dabartinis anglų svaras žymimas raide ₤, t.y. pirmąja raide žodžio libra.

Patsai vardas “moneta”turi ryšių su lotynų žodžiu moneo , t.y. įspėju, primenu. Monetos vardu romėnai garbino deivę Junoną, kuri juos įspėdavusi gresiančių pavojų valandą. Tos Junonos Monetos šventykloje buvusi romėnų pinigų kalimo įmonė, ir todėl toje šventykloje pagaminti pinigai imti vadinti monetomis. Patys romėnai monetą paprastai vadindavo nummus , iš graikų žodžio numosnomos , t.y. įstatymas.

Kokia buvo pirmųjų pinigų forma nėra tiksliai pasakyta. Vieni skelbia, kad pirmosios monetos buvusios kiaušinio pavidalo, kitiems atrodo jos buvusios ovalinės metalo skardelės, kuriose iš abiejų pusių buvo įspausti ženklai ar atvaizdai.

Monetos paprastai buvo gaminamos iš aukso, sidabro ir vario. Mažoji Azija turėjo auksinius pinigus, Graikija – sidabrinius, Roma – varinius. Iš karto kiekvienas kraštas gamindavosi monetas tokio metalo, kurį rasdavo savo žemėse. Jų išradimas buvo nepaprastai svarbus, labai teigiamas ekonominės pasaulio raidos įvykis. Moneta ne tik žymiai sustiprino ir labiau išplėtė ekonominius žmonių santykius, bet ir smarkiai padidino ekonominę žmogaus kūrybą.

Nors patsai monetų išradimas buvo, be abejo. Kultūrinė žmonijos pažanga, tačiau daug turėjo amžių praeiti, kol galėjo visiškai pasireikšti visa ekonominė monetų reikšmė. Tai atsitiko maždaug antroje XVIII a. dalyje ir XIX a. pradžioje. Žmonijos istorijoje buvo nemaža tokių veiksnių, kurie trukdė tinkamą monetų raidą ir nedavė joms parodyti viso savo pajėgumo ekonominiame žmonių santykiavime. Svarbiausi jų: 1) silpna, menka monetų gamybos technika, kuri nepajėgdavo nukalti griežtai to paties svorio ir aiškiai vienodo grynumo monetų; 2) monetų susidėvėjimas. Pasaulyje eidavo daugybė sudilusių, nebetekusių savo pilnos vertės monetų, kurias vengdavo imti visi žmonės; 3) sąmoningas monetų bloginimas. Monetas blogindavo dviem būdais: a) monetas gaminta senojo svorio ir senojo pavadinimo, bet iš blogesniojo metalo; b) monetas gamindavo senojo metalo ir senojo pavadinimo, bet mažesnio svorio.

Kai išnyko beveik visi veiksniai, kurie trukdė teigiamą monetų raidą, kai pati monetų gamybos technika virto labai tobula, kai aiškūs teisiniai nuostatai sutvarkė monetų gamybos, apyvartos ir likvidavimo kelius, kaip tik tuo pačiu metu, būtent XIX a. pradžioje, užkerta kelią tolesniam monetų įsigalėjimui didelis jos konkurentas – banko nota. Dar XVIII a. banko nota buvo vien tik bankų tarpusavio mokėjimo priemonė; XIXa. pradžioje banko nota pasidaro svarbiu kredito įrankiu, būtent virsta prekybos pinigu; 1890-1900m. nota eina drauge su monetomis kaip lygios joms vertės pinigas; nuo 1900m. notos vis labiau pradeda pralenkti metalo pinigus ir greitu laiku pasidaro svarbiausia mokėjimo priemone; pagaliau nuo Didžiojo karo pradžios notos tampa vieninteliu tikru pinigu, nes pilnos vertės metalo pinigų, atseit aukso monetų, nebelieka apyvartoje.

Kai išnyko monetų bloginimo pajamos, XVIII ir XIX a. įvairių kraštų valdžios mėgina atsigriebti popierinių pinigų gamybos pelnais. Popierinių pinigų gamyba, nepateisinama krašto prekių apyvarta, techniniu terminu vadinama infliacija, veikė visai panašiu būdu krašto ūkį, kaip ir monetų bloginimas. Valdžios dažnai imdavosi infliacijos priemonių ne vien ieškodamos iždui lengvai gaunamų pajamų, bet ir verčiamos tokių sunkių viešojo gyvenimo sąlygų, kurioms visi kiti iždo pajamų šaltiniai buvo uždaryti. Kai įsigalėjusios infliacijos padariniai imdavo naikinti tautos ūkio gajumo syvus ir tuo pakirsdavo paties viešojo ūkio pajėgumą, valdžios tuojau pat griebdavosi energingų kovos priemonių su infliacija arba, techniniu terminu sakant, pradėdavo varyti defliaciją.

Taigi, moderni valstybė, ką tik suskubusi gimti, tuojau pat imasi globoti krašto ūkį ir didelį dėmesį skiria ūkio pagrindui – pinigams. Ji pasiima pinigų gamybos teisę. Pinigų santvarka yra susieta ne tik su suverenios valdžios teisėmis, bet ir su viso krašto ekonominiu, kultūriniu ir politiniu gyvenimu.

Monetų ir suverenumo saitai turi ne tik istorinės, bet ir grynai gyvenimiškos reikšmės. Žmonės mato iškaltus monetose suverenios valdžios ženklus, kurie rodo tos valdžios susirūpinimą pinigų reikalais, todėl patys ima mažiau kreipti dėmesį į monetų medžiagą. Tokia gyvenimiška monetų ženklų reikšmė labai palengvino pakeisti monetas popieriniais pinigais. Popieriaus
gabalas, pažymėtas valdžios ženklais, gaminamas ir leidžiamas į apyvartą valdžios autoritetu, virto ir žmonių akyse teisėtu, tikru pinigu, kai tuo pačiu metu svetimų kraštų monetos pasidarė vien tam tikra savotiškos rūšies prekė.

2. PINIGŲ FUNKCIJOS

2.1. Funkcijos

Ekonomistai apibūdindami pinigus teigia, kad jų negalima apibūdinti vien tik kaip grynuosius pinigus, ar apibrėžti kaip turtą. Pinigus apibūdina jų funkcijos. Pinigai yra viskas kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba labai likvidi kaupimo priemonė.

Mainų tarpininkas. Ši pinigų funkcija yra aiški. Į pinigus keičiame prekes ir paslaugas, o po to šiuos pinigus – į tas prekes ir paslaugas, kurių norime įsigyti. Tokia karuselinė mainų sistema padeda išvengti didelių nepatogumų, būdingų natūriniams mainams, vadinamojo abipusio norų sutapimo. Ką reiškia toks norų sutapimas? Kad įvyktų natūriniai mainai, reikia atrasti tą, kas nori įsigyti prekių ir paslaugų, kurių mes norime įsigyti.

Tiesioginiai natūriniai mainai dėl savo netinkamumo buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Tai tokai mainų sistema, kurioje žmonių grupė keičia savo prekes ne tiesiai į tas, kurių jų nori, bet į tokias, kurių, jų įsitikinimu, norės tie, kurie dabar turi pirmiesiems reikalingų prekių. Pagaliau tuos produktus galima pirma panaudoti mainams, o po to jie tampa pinigais.

Mainai gali paplisti, jeigu didelės infliacijos metu žlunga pinigų sistema ir kainos kiekvieną dieną dvigubėja. Tokiu atveju pinigai taip menkai išsaugo vertę, kad net labai trumpas laikas tarp pinigų gavimo ir jų išleidimo yra per ilgas, todėl kai kurias, nors ir ne visas operacijas yra geriau atlikti mainais.

Kartais natūriniai mainai gali būti praktikuojami ir tada, kai įstatymai reglamentuoja kainų minimumą arba kai pardavėjai gali išlaikyti savo prekių kainas ir neprarasti rinkų, kai pasiūla prašoka paklausą. Taip pat šie mainai praktikuojami ir visiškai normaliomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, keičiant vieną automobilį į kitą. Natūriniai mainai įsigali tose šalyse, kur yra dideli mokesčių tarifai, pavyzdžiui Švedijoje; mat tai yra būdas išvengti mokesčių.

Vertės matas ir būsimųjų mokėjimų priemonė. Antroji pinigų funkcija – matuoti vertę. Tai reiškia, kad pinigais naudojamės kaip priemone įvairių daiktų vertėms palyginti. Šiuolaikinėje ekonomikoje vertę reikia nuolat lyginti; pirkėjai turi lyginti daugybės pardavėjų pasiūlymus, o tai padaryti būtų gana sunku, jeigu kiekvienas pardavėjas savo prekių kainas nustatytų, lygindamas su įvairiomis prekėmis. Pavyzdžiui, kaip nustatyti, kurioje parduotuvėje pigiau, jeigu viena parduotuvė prašo dviejų svarų sviesto už vieną svarą jautienos, o kita parduotuvė už svarą jautienos prašo 10 pieštukų. Norint gerai apsispręsti, reikia žinot santykį, kuriuo remiantis, bet kuri prekė yra keičiama į kitas.

Apskritai, turint N prekių ir neturint vertės mato, galima sužinoti, kad tarp jų yra (N-1)N/2 keitimo santykių. Viskas pasidaro paprasčiau jeigu vieną iš prekių padarome vertės matu. Dabar jau lieka N-1 santykių skaičius. Taigi, vertės matas leidžia sutaupyti labai daug mūsų pastangų. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, jog kažkas turi reikalų su 200 įvairių daiktų. Turint vertės matą, jam arba jai reikės nustatyti 199 kainas, išreikštais vertės mato terminais. O tuo tarpu neturint vertės mato teks skaičiuoti 19900 keitimo santykių.

Dar vienas didelis vertės mato pranašumas – apskaitos paprastumas.

Viena iš specifinių pinigų, kaip prekės vertės, mato, funkcijų – būsimų mokėjimų priemonė. Tai matas, kuriuo išreiškiami būsimieji mokėjimai. Naudojantis vertės matu, atsiranda rimtų problemų, nes, nelaimė, mes visi pajuntame, jog pinigų vertė visą laiką kinta. Šiuo požiūriu pinigai yra labai menkas vertės matas.

Kaupimo priemonė. Pinigai gali pasitarnauti ir kaip kaupimo priemonė. Šiuo požiūriu pinigai turi keletą ypatumų. Vienas iš jų yra tai, kad pinigai nereikalauja jokių operacijų išlaidų arba tos išlaidos yra labai mažos. Operacijų išlaidos – tai papildomos pinigų ir laiko sąnaudos, kurios neišvengiamos, keičiant vieną daiktą į kitą. Žmonės, nusprendę kaupti bet kokį turtą, privalo nusipirkti šio turto už pinigus, gautus kaip pajamos. Vėliau, panorus vietoj šio turto įsigyti prekių ar dar ko nors, ši turtą reikia iškeisti į pinigus. Abi šios operacijos – pinigų keitimas į turtą, vėliau šio turto keitimas vėl į pinigus – susijusios su išlaidomis.

Kita pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybė yra tai, kad išreikšta pinigais, vertė yra tvirta. Tai labai svarbu, nes paprastai visos skolos yra vertinamos pinigais. Vadinasi, pinigai turi tvirtą vertę skolų ir kitų įsipareigojimų (pvz., nuomos mokėjimo) atžvilgiu.

Dvi esminės pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybės yra galimybė išvengti didelių sandėrio išlaidų ir tvirta pinigų vertė skolų atžvilgiu. Prie šių pridėkime dar dvi savybes. Pirma, pinigų ir vertė svyruoja prekių ir paslaugų atžvilgiu. Vadinasi, jeigu kas nors nori turėti tokį turtą, kurio prekių ir paslaugų perkamoji, lygiai kaip ir skolų mokomoji galia stabili, pinigai iš tikrųjų tam tikslui idealiai netinka. Kadangi daugelis iš mūsų
naudojame daugiausia prekėms pirkti, tai gali atrodyti, kad jie nėra tokia gera kaupimo priemonė, nes tai turtas, kurio kaina kinta. Jeigu toks tvirtinimas turi bent kiek tiesos, tai jau yra dingstis svarbioms išlygoms. Įvairių turto rūšių bei prekių ir paslaugų kainos svyruoja ne sutartinai. Vadinasi, tie žmonės, kurie, tarkim, turi įsigiję paprastų akcijų arba prekių atsargų, turėtų suprasti, kad, atmetus infliaciją, jų turtas mažėja labiau negu laikant pinigus. Deja, tikrai patikimos apsaugos nuo infliacijos nėra. Antra, turėtume atsiminti, kad tam tikros pinigų rūšys (pačios praktiškiausios, pvz., grynieji pinigai) nebūtinai yra pelningos.

2.2. Pinigų funkcijų sąveika

Paprastai tas pats piniginis vienetas atlieka visas pinigines funkcijas. Tai yra todėl, kad būtų labai nepatogu naudoti skirtingus piniginius vienetus kaip mainų tarpininką ir kaip vertės matą. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad mainuose tarpininkauja sidabrinės monetos, o vertės matas, kuriuo remiantis nustatomos kainos yra auksinės monetos. Tokiu atveju kiekvieną kartą perkant mintyse reikėtų skaičiuoti, kiek reikia duoti pirkliui, kad ta suma atitiktų auksiniais pinigais nustatytą kainą. Pagaliau, kaip ką tik buvo pažymėta, pinigų, kaip kaupimo priemonės, pranašumas yra labai aiškus tada, kai patys piniginiai vienetai yra ir mainų tarpininkai (išvengiama sandėrių išlaidų), ir kaip vertės matas (turint tvirtą vertę skoloms mokėti). Dėl to ir reikia, kad visas funkcijas atliktų tas pats piniginis vienetas.

3.VIDINIS IR IŠORINIS KONVERTAVIMAS

Prisiminkime Svietų Sąjungos gyvavimo metus. Kai centrinės valdžios nustatytos kainos buvo žemesnės negu tos, kurios paklausą sulygintų su pasiūla, t.y. kurios rinką subalansuotų, to rezultatas buvo ilgėjančios eilės prie parduotuvių.

Kai vien pinigų nepakanka reikiamoms prekėms ir paslaugoms gauti, ekonomika smunka iki barterinės ekonomikos lygio. Užuot naudojus pinigus kaip mokėjimo priemonę, reikia griebtis kitų gėrybių ir naudoti jas kaip priemones gaunant tai, ko reikia. Pinigų kaip mokėjimo ir kaip vertės saugojimo priemonių funkcija pamažu žlunga. “John’as Carre aprašo, kaip romano “Russian House” veikėja priversta bilietus į filharmoniją naudoti kaip mokėjimo priemonę, pirkdama importinį muilą, kuris po to turi būti keičiamas į languotą grynos vilnos atraižą audinių parduotuvėje” (A.J. Isachsen, C.Hamilton, 1992, p.161).

Kai pinigai neatlieka savo vaidmens, sakome, kad jie tampa nekonvertuojami, t.y. tampa “neiškeičiami”.

Sovietų Sąjungos rublis beveik buvo praradęs savo vidinį konvertavimą; jis beveik neatliko vidaus mokėjimo priemonės vaidmens. Todėl šalia “rublinės ekonomikos” atsirado “dolerinė ekonomika”. Individui labiau apsimokėjo kaupti dolerius nei rublius. Jis buvo įsitikinęs, kad doleriai ir kita vakarietiška valiuta ilgiau gali išlaikyti savo perkamąją galią. Daugeliu atveju dolerį lengviau buvo naudoti vidaus mokėjimuose nei rublį. Kai vis daugiau prekių įkainojamos doleriais, ši užsienio valiuta įgyja vis daugiau reikšmės įvertinant įvairių prekių brangumą ar pigumą.

Kalbėdami apie išorinį konvertavimą, turime galvoje tai, kaip lengvai šalies valiuta gali būti keičiama į kitų šalių pinigus (arba valiutą).

4. INFLIACIJA

4.1. Aukso standartas – žema infliacija

Nuo 1880 iki 1914 metų dauguma šalių buvo susiejusios savo popierinius pinigus su auksu. Tai reiškia, kad pareikalavus kiekvienos šalies centrinis bankas privalėjo nustatyta kaina banknotus keisti į auksą ir priešingai. Vietoje tabako, kaip banknotų užstato, centriniai bankai privalėjo turėti aukso atsargų. Banknotų kiekis, kurį jie galėjo išspausdinti, buvo ribojamas tuo aukso kiekiu, kurį jie turėjo savo atsargose.

Kadangi vienos šalies valiuta turėjo tvirtą kursą aukso atžvilgiu, šalys taip pat turėjo tvirtą kainą (arba kursą) viena kitos atžvilgiu. Antai Amerikos doleris galėjo visada būti iškeistas į 1,640 gramo aukso; britų svaro vertė buvo 7,988 gramo aukso. Žinant mainomąsias vertes aukso atžvilgiu, šių dviejų valiutų vertė viena kitos atžvilgiu taip pat žinoma – 7,988:1,640 dolerio už svarą; kitaip sakant, 4,87 dolerio yra vieno britų svaro kaina.

Jeigu išlaidos ir kainos Jungtinėse Valstijose didėtų palyginti su Didžiosios Britanijos išlaidomis ir kainomis, Amerikos preke būtų sunkiau pasiduoti ir JAV turtų deficitą prekyboje su Didžiąja Britanija. Kadangi už šį deficitą turėtų būti mokama auksu, banknotų kiekis Jungtinėse Valstijose turėtų būti mažinamas. Savo ruožtu mažesnė pinigų apyvarta numuštų kainas. Todėl Amerikos prekės vėl galėtų konkuruoti, ir ilgainiui prekybos balansas atsinaujintų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4763 žodžiai iš 9412 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.