Pinigai
5 (100%) 1 vote

Pinigai

TURINYS

ĮVADAS ` 2

1. PINIGŲ KILMĖ 3

1.1. Pinigų kilmės teorijos 3

1.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai 5

1.3. Metaliniai pinigai 7

1.4. Pirmykštės monetos 8

2. PINIGŲ FUNKCIJOS 10

2.1. Funkcijos 10

2.2. Funkcijų sąveikos 12

3. VIDINIS IR IŠORINIS KONVERTAVIMAS 13

4. INFLIACIJA 14

4.1. Aukso standartas – žema infliacija 14

4.2. Infliacijos priežastys 14

5. ŠIUOLAIKINĖS PINIGŲ FORMOS 16

5.1 Pinigų formos 16

5.2.Šiuolaikiniai pinigai 16

5.2.1. Pinigai siaurąja prasme 17

5.2.2. Pinigai plačiąja prasme 18

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 27

ĮVADAS

Įvairūs ekonomistai pinigus apibūdina skirtingai. Galima teigti, jog pinigai tai:

1. Prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį. (Visuotinis ekvivalentas – tai prekė, į kurią mainomos visos kitos prekės.)

2. Toks mainų įrankis, su kuriuo dabartinėmis mūsų ūkio sąlygomis galima įsigyti bet kurių rinkos prekių.

3. Gėrybių vertinimo bei jų skaičiavimo priemonė, kuri įvairias reikmenų tenkinimo požiūriu prekes suveda į vieną bendrą vardiklį – vertės matą.

Šiame darbe mes:

• susipažinsime su pinigais ir jų šiuolaikinėmis formomis,

• detaliau aptarsime pinigų evoliuciją, tobulėjant visuomenei,

• apžvelgsime pagrindines pinigų funkcijas,

• išskirsime pinigus siaurąja ir plačiąja prasme.

Pinigai nėra verslo ratai; jie yra tepalas, kuris tų ratų sukimąsi daro lygų ir legvą.

David’as Hume’as

Pinigai – tai visų pripažįstama mokėjimo priemonė. Istorijoje įvairios gėrybės buvo naudojamos kaip pinigai. Istorinėje senovėje žmonės turbūt labiausiai buvo pripratę prie įvairių metalinių formų kaip pinigų. Vario, sidabro ir aukso monetos žinomos iš seniausių laikų. Apie jas, pavyzdžiui, rašoma Senajame Testamente

1. PINIGŲ KILMĖ

1.1. Pinigų kilmės teorijos

Istorikai ir ekonomistai beveik iki pat XIX a. vidurio buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningas žmogaus valios padarinys. Vieni manė , kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia, atseit kuri nors gentis vieną gražią dieną sugalvojusi ir pradėjusi vartoti pinigus; kiti skelbė, kad pinigai atsiradę kurio nors valdymo įsakymu.

XVIII a. t.y racionalizmo amžiuje, filosofai ir istorikai ne tik pinigų , bet ir kalbos, tikybos, bei valstybės atsiradimo priežasčių ieškojo sąmoningame žmogaus valios akte. Bet apie XIX a. vidurį visas racionalias teorijas ėmė griauti įvairios empirinės filosofijos srovės ir gamtos mokslų išplėtoti indukcijos metodai. Subjektyvi, racionali pinigų kilmės hipotezė pradedama keisti objektyvia, empiriškai evoliucine pinigų atsiradimo teorija.

Racionalistams buvo galutinai suduotas smūgis 1892 metais pasirodžius V.Ridžvėjaus knygai, kurioje buvo teigiama, kad pinigai yra ilgos, savaimingos, kultūrinės raidos padarinys. Pinigai veikiausiai bus atsiradę visai atsitiktinai, bet , atitikdami tuometines ūkio sąlygas, greit prigijo ūkiškuose žmonių santykiuose. Tolesnė pinigų raida buvo varoma iš dalies grynai instinktyviais žmonių kolektyvo veiksmais, iš dalies visai jau sąmoningais paskirų žmonių žygiais. Ši objektyvi, su tautos ūkio raida susijusi teorija gali būti pavadinta empiriškai evoliucine teorija, kuri suskyla dar į kelias teorijas, kurių svarbiausios būtų: 1) mainų teorija, 2) mokėjimų teorija, 3) sakralinė teorija

1) Mainų teorija. Ši teorija yra pati seniausia. Jau Aristotelis (384-322) aiškino pinigų atsiradimą mainais ir teims mainams vertės mato reikalingumu. Neabejotina, kad mainai galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo jau atsiradusi privati nuosavybė, nes tik tai ,ką turime nuosavo galime duoti mainais kitam. Nuosavybės sąvoka savaime iškelia nuosavybės keitimo mintį – mainus. Paprastai mainai prasideda tais daiktais, kurie jau buvo pasidarę privatinės nuosavybės objektais.

Žmonės stato du daiktus vienas prieš kitą, juos lygina, vertina. Mainomųjų daiktų vertės lygybę iš karto žmogus nustatinėja grynai išoriniais požymiais. Senovės žmogus savo primityviomis priemonėmis vis dėlto šiaip taip pajėgia nustatyti išorinius daiktų požymius, tačiau tie požymiai dar ne visuomet parodydavo vidinę daiktų vertę, kuri mainams turėjo pirmaeilę svarbą. Ta vidinė vertė buvo laikoma kažin kuo objektyviu, glūdinčiu pačiame daikte, ir dėl to jos nustatymas primityviam žmogui buvo tikrai nelengvas dalykas. Tačiau ir tai vidinei daiktų vertei nustatyti buvo surastas daiktas, kuris atrodė tinkamiausias vertės matas. Tokiais daiktais virto dramblio kaulas, už, kurį galėjau įsigyti brangesnius daiktus, kaulo kiaukutų virvelė virto žuvų vertės matu

Yra istorikų ir ekonomistų, kurie pirmykščiuose vertės matuose nori jau matyti pirmuosius pinigus. Bet pirmieji pinigai atsirado tik tuo momentu, kada žmogus paėmė mainais tokį daiktą, kuris tiesiogiai jam ir nebuvo reikalingas, kuris patsai netenkino jokio medžiaginio reikalo, bet už kurį žmogus galėjo įsigyti kitų jam reikalingų tiesiogiai jam naudingų daiktų, kurie jau patys betarpiškai tenkino jo ūkiškus reikalus.

Juo labiau vystėsi ūkio gyvenimas, juo didesnis daiktų skaičius virsdavo tokiais nesunaudojamais dalykais, kuriais buvo
galima mainikiauti. Juo labiau didėjo mainikiavimo objektų skaičius, juo sunkiau buvo galima surasti žmogų, kuriam kaip tik būtų reikalingas tas daiktas, kurį norima duoti mainais, kad gautų sau reikalingų dalykų.

Taigi žmonės jau iš anksto ėmė rūpintis įsigyti tokių daiktų, kurie dažniausiai buvo kitų pageidaujami, nes tik tokiu būdu galima buvo išvengti bereikalingų mainų tarpininkų. Tokiu visai natūraliu būdu žmonės galėjo pradėti ieškoti mainams tokių daiktų, kurie patys tiesiogiai nebuvo jiems reikalingi, bet kuriems tarpininkaujant lengviau buvo galima įsigyti kitų jam tiesiogiai reikalingų dalykų.

Kai tas “nežinomas žmogus” pirmą kartą žmonijos istorijoje paėmė mainais tiesiogiai jam nereikalingą daiktą vien tuo tikslu, kad vėliau už jį gautų jau tiesiogiai reikalingų dalykų, tuomet ir įvyko pinigų gimimo valanda, nes tuomet daiktas, buvęs iki šiol vien mainų objektu, atseit preke, virsta mainų tarpininku, mainų įrankiu, arba, trumpai sakant, virsta pinigu.

Taigi pinigų atsiradimas suskaldo mainomuosius daiktus į dvi dideles rūšis: vieni daiktai pasidaro mainų įrankiais, arba pinigais, kiti daiktai pasilieka, kaip ir buvę, mainų objektais, arba prekėmis.

2) Mokėjimo teorija. Ši teorijos šaka yra mažiau paplitus . Jos kūrėjai mano, kad ne mainai bus pinigus sukūrę, nes mainai yra atsiradę tik vėlesniame ūkiškos raidos etape. Anksčiau nei žmonės ėmė mainikiauti tarp savęs, jie jau mokėjo savo ar svetimos genties vyresniesiems dovanas, duokles, baudas.

Tie visi daugiau ar mažiau priverstiniai mokėjimai ir bus sukūrę pinigus, nes vartojamais tokiems mokėjimams daiktais pamažu pradėta matuoti kitų daiktų vertę, imta tokius daiktus taupyti, kad, mokėjimo laikui atėjus, turėtų kuo užsimokėti. Vėliau imta tokiais daiktais ir mainikiauti , nes noriai ima tokius daiktus, kuriais galima atsiteisti ir vyresnybei.

3) Sakralinė teorija. B.Laumio veikale “Heiliges Geld” ieškoma pinigų kilmės kulto apeigose. Daiktai, kuriais buvo mokama kunigams ir aukojama dievams, pamažu virsta ir mainų įrankiais, būtent tais daiktais pradedama mainikiauti, tie daiktai yra visų pageidaujami, nes visi turi atlikti kulto prievoles. Pinigai yra teisės, tai yra dievų teisės padariniai. Taip pat Laumas mėgina aiškinti ir kitus pinigų privalumus. Taip, pavyzdžiui, senovinio kulto apeigose daiktų atvaizdai dažnai buvo laikomi tuo pačiu, kuo ir patys daiktai, kaip pasitaiko ir mūsų dienų magijoje. Panašiai, mano Laumas, esą ir su popieriniais pinigais, bankų notomis, ar nepilnavertėmis biloninėmis monetomis, ir tie visi dalykai laikomi grynais pinigais, nors jie ir neturi patys savyje tos vertės, kuri jiems teikiama. Liaudies vaidentuvė sieja pinigus su piktųjų dvasių veiksniais; inteligentiški valdžios organai deda monetose įvairius tikybinio turinio įrašus. Tie visi dalykai taip pat rodo, kad pinigų kilmė yra susieta su kulto įpročiais.

1.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai

Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tinkamos ekonominės sąlygos, kurių svarbiausios būtų: 1) asmeninė žmogaus laisvė, nes be asmeninės laisvės negali būti individualios, privatinės nuosavybės; 2) individuali, bet kilnojamo turto nuosavybė, nes primityviomis sąlygomis tik tokie turtai tegali būti mainų objektu; 3) darbo pasidalijimas, nes kur viskas, kas reikalinga gaminama savame ūkyje, ten nėra vietos mainams.

Primityviems pinigams atsirasti užteko, kad tos trys nurodytos sąlygos būtų buvusios bent savo užuomazgoje. Atitinkamai toms trims pirmykščio gyvenimo sąlygoms rikiavosi ir įvairios pirmykščių pinigų rūšys, nes pinigai visur ir visuomet yra labai artimai susieti su visomis ūkio gyvenimo sąlygomis.

Kaip nuosavybė iš karto atsiranda nebūtiems gyvenimui dalykams, taip lygiai ir pirmuosius pinigus sudaro nebūtini gyvenimui dalykai. Pirmaisiais pinigais virsta pigesni ar brangesni prabangos daiktai. Tasai reiškinys, kad nebūtini gyvenimui dalykai pasidarė pirmaisiais pinigais, tenka aiškinti dviem veiksniais: ekonominiu ir psichologiniu. Pirmieji pradeda mainytis turtingesnieji žmonės, kuriems rūpėjo įsigyti prabangos daiktų. Tokie daiktai turėjo paklausą ir todėl už juos buvo galima gauti kitų ir būtinų gyvenimui dalykų. Tie daiktai už kuriuos ir buvo galima gauti visų reikalingų daiktų, ir virsta paprastai pinigais.

Antras veiksnys buvo psichologinio pobūdžio. Tas veiksnys kaip tik ir nulėmė, kad tie daiktai, kurie gyvenimui būtini, be kurių žmogus gali išsiversti, ir pasidarė pinigais. Visų būtinų gyvenimui dalykų žmogus tėra reikalingas tik tam tikro, griežtai riboto kiekio, tuo tarpu tų dalykų, kurie tenkina žmogaus tuštybę, norą išsiskirti iš kitų žmonių, parodyti pasauliui savo didybę, galią, tokių dalykų troškimas ir pageidavimas nežino jokių ribų. Labai dažnai juo daugiau tokių dalykų turima, juo didesnis jų noras bei alkis atsiranda.

Įvairių amžių įvairios tautos yra laikiusios pinigais įvairiausius daiktus. Kurios tautos kuriuos daiktus laikė pinigais, nulėmė turbūt ekonominės, socialinės ir politinės kiekvienos tautos gyvenimo sąlygos. Neretai pasitaikydavo, kad ta pati tauta savo vidaus rinkoje turėjo vienus pinigus, prekiaudama su svetimomis gentimis, turėjo kitus pinigus, atseit tokius pinigus kurie buvo svetimųjų pageidaujami.
Galime išskirti tokias pirmykščių pinigų rūšis:

1) Sraigių kiautai ( kiaukutai ) . Įvairiausių sraigių kiaukutai buvo vartojami pinigais, bet labiausiai buvo paplitę kauro kiaukutai. Visose Ramiojo vandenyno salose iki pat paskutiniųjų laikų tie kauro kiaukutai buvo laikomi pinigais. Jų randama ir senovės Ninevijos griuvėsiuose, ir Pietų Rusijos kurganuose, ir pagaliau senovės vokiečių, švedų ir anglų kapuose.

2) Audiniai. Audiniais buvo mokamos duoklės ir kontribucijos bei išperkami vergai. 945m. rusų taikos sutartis su graikais sako, kad už vieną vergą bus duodami du audinių gabalai. Kryme dar XIII a. prekės buvo vertinamos audinių kaina. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai ir dabar vartoja audinius kaip vertės matus.

3) Namų ruošos įrankiai: indai ir darbo įrankiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenyno pakraščių žmonėms – meškerės. “Iliados” duomenimis, graikai pinigais laikė metalinius ir molinius puodus, vazas, trikojus ir geležines gerves. 1886m. Kretos salos iškasenose buvo rasti senovės Gurnijos įstatymai, kurie įsako imti baudas metaliniais puodais ir trikojais .

4) Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigais būdavo kailiai, kurie slavų ir buvo vadinami odiniais pinigais. Kailius vartodavo vietoje pinigų kartaginiečiai, skandinavai, amerikiečiai, kirkizai taip pat ir senovės lietuviai.

5) Galvijai. Visos klajoklių, normadų tautos vartodavo kaip pinigus galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Lotynų pinigų pavadinimas pecunia yra kilęs iš žodžio pecus – galvijai; kapitalas nuo caput – galva, galvijų galva iš ko vėliau kilo senovinis prancūzų chaptel – galvijų pelno tikslais nuomojimas. Mūsų skatikas, slaviškas skotik, skot, lenkiškas skotec atsirado iš gotiško skatts, kas reiškia galvijai, iždas, mokestis, turtai. Iš to paties kamieno kilęs ir dabartinis vokiškas žodis Schatz – turtas. Pas žydus galvijai ir pinigai turi tą patį pavadinimą kessept, indų pinigais rupia yra kilęs iš sanskritų rupa – galvijai. Tie visi pinigų pavadinimai parodo kaip, kaip arti yra susietos pinigų ir galvijų sąvokos. Visos tautos gyvenančios prie Viduržemio jūros, turėjo vieną piniginį vienetą, jautį. Tas piniginis vienetas įsigali visoje vidurinėje Europoje ir Azijoje. Vokietijoje galvijų pinigai išsilaikė iki pat X a.

6) Vergai. Vergų prekyba buvo pelningas verslas. Už vergą lengvai buvo galima gauti bet kurių kitų dalykų, todėl vergai lengvai pasidarė kitų daiktų vertės matu.

Be tų visų nurodytų pirmykščių pinigų, buvo dar daug įvairių kitų daiktų, kurie įvairiais laikais įvairiuose kraštuose buvo laikomi pinigais: žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupos, akmens druska, tašyti akmenys, arbata, opiumas.

1.3. Metaliniai pinigai

Kai žmonės pradėjo apdirbinėti metalą greitai pastebėjo įvairių metalų vartojimo galimumus, metalo dirbinių naudingumą ir pagaliau kai kurių metalų grožį. Metalo privalumai padaro juos plačiai pageidaujamais dalykais. Varis, švinas, geležis, sidabras ir auksas greitai įgyja didelę reikšmę įvairių tautų gyvenime.

Brangieji metalai, turtingesniųjų žmonių turimi, visų pageidaujami ir todėl dažnai mainomi, lengvai pasidaro mainų įrankiu. Vienodo svorio to paties metalo gabalai keičiami vieni kitais. Metalus nesunku vienus nuo kitų atskirti spalva, svoriu ir kietumu. Lengvumas metalus skaldyti ir lydyti leidžia metalais vykdyti stambius ir smulkius mokėjimus, ko žinoma negalima padaryti su kitais daiktais: indais, audiniais, įrankiais, vergais ir pan.

Mažo didumo ir menko svorio brangieji metalai vis dėl to turi palyginti didelę vertę, todėl patogu juos laikyti bei saugoti. Jie labai sunkiai bet kuriais cheminiais ar fiziniais procesais sunaikinami ir todėl labai mažai jų teprapuola. Jų atsarga yra palyginti pastovi, ir todėl kasmetinis brangiųjų metalų prieaugis, bent staigiai , žymiai nepakeičia tos atsargos didumo. Tasai metalų atsargos pastovumas nemažai padėjo metalams virsti pinigais.

Spėjama, kad auksas ir sidabras, galbūt dar anksčiau elektronas, pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovės Babilonijos žemėse. Dantiraščio raštas aiškiai rodo, kad apie 2500m. prieš Kristų babiloniečiai jau mokėdavo brangiaisiais metalais. Tačiau turima pagrindo spėti, kad metalai buvo vartojami mokėjimams anksčiau gyvenusių Babilonijos žemėse aukštos kultūros šumerų tautos ( 4000-2000m. pr. Kr. ). Iš Babilonijos piniginė sistema persimeta į Egiptą, vėliau į Europą, Graikiją.

Kai ėmė smarkiau augti žmonių turtai, kilti ūkio kultūra, kai žymiai padidėjo mainų skaičius ir mainomųjų daiktų vertė, pradeda išnykti pigesniųjų metalų geležies, švino ir vario pinigai. Tikraisiais pinigais pasidaro auksas ir sidabras.

1.4. Pirmykštės monetos

Brangieji metalai nors ir turėjo visus pinigams reikiamus privalumus, tačiau jie negalėjo visai tinkamai tarpininkauti ekonominiame žmonių santykiavime, nes 1) nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį ir 2) sunku buvo patikrinti metalo grynumą. Taigi, brangieji metalai pradėti liedinti tam tikro nusistovėjusio pavidalo gabalais. Vėliau tie gabalai gauna tam tikrus įkirtimus,
turėjo parodyti, kaip prireikus patogiausia skaldyti. Dažniausiai vartojami gabalai buvo lazdelės, vinys ir spiralinės vielos, rinkės. Maždaug vienodo svorio gabalai dar nebuvo monetos tikrąja to žodžio prasme. Jiems trūko metalo grynumo požymių.

Metalų gabalai, keisdami savo pavidalus, perėjo ištisą raidos etapų eilę, kol virto tikrosiomis monetomis. Tokius monetų raidos etapus ryškiai rodo Romos pinigų istorija. Romėnai iš karto vartojo kaip pinigus vienodo svorio, bet nevienodos formos vario gabalus. Dar vėlesnių romėnų pinigai atrodo kaip varinės plokštelės, kuriose iškalti galvijų atvaizdai. Pagaliau atsiranda vieni ar dviejų svarų vario rinkės, kurio pėdsakų galima pastebėti ir modernių tautų piniginio vieneto pavadinimuose: italų lira ir priešrevoliucinis prancūzų livras iš lotynų libra, svaras; dabartinis anglų svaras žymimas raide ₤, t.y. pirmąja raide žodžio libra.

Patsai vardas “moneta”turi ryšių su lotynų žodžiu moneo , t.y. įspėju, primenu. Monetos vardu romėnai garbino deivę Junoną, kuri juos įspėdavusi gresiančių pavojų valandą. Tos Junonos Monetos šventykloje buvusi romėnų pinigų kalimo įmonė, ir todėl toje šventykloje pagaminti pinigai imti vadinti monetomis. Patys romėnai monetą paprastai vadindavo nummus , iš graikų žodžio numosnomos , t.y. įstatymas.

Kokia buvo pirmųjų pinigų forma nėra tiksliai pasakyta. Vieni skelbia, kad pirmosios monetos buvusios kiaušinio pavidalo, kitiems atrodo jos buvusios ovalinės metalo skardelės, kuriose iš abiejų pusių buvo įspausti ženklai ar atvaizdai.

Monetos paprastai buvo gaminamos iš aukso, sidabro ir vario. Mažoji Azija turėjo auksinius pinigus, Graikija – sidabrinius, Roma – varinius. Iš karto kiekvienas kraštas gamindavosi monetas tokio metalo, kurį rasdavo savo žemėse. Jų išradimas buvo nepaprastai svarbus, labai teigiamas ekonominės pasaulio raidos įvykis. Moneta ne tik žymiai sustiprino ir labiau išplėtė ekonominius žmonių santykius, bet ir smarkiai padidino ekonominę žmogaus kūrybą.

Nors patsai monetų išradimas buvo, be abejo. Kultūrinė žmonijos pažanga, tačiau daug turėjo amžių praeiti, kol galėjo visiškai pasireikšti visa ekonominė monetų reikšmė. Tai atsitiko maždaug antroje XVIII a. dalyje ir XIX a. pradžioje. Žmonijos istorijoje buvo nemaža tokių veiksnių, kurie trukdė tinkamą monetų raidą ir nedavė joms parodyti viso savo pajėgumo ekonominiame žmonių santykiavime. Svarbiausi jų: 1) silpna, menka monetų gamybos technika, kuri nepajėgdavo nukalti griežtai to paties svorio ir aiškiai vienodo grynumo monetų; 2) monetų susidėvėjimas. Pasaulyje eidavo daugybė sudilusių, nebetekusių savo pilnos vertės monetų, kurias vengdavo imti visi žmonės; 3) sąmoningas monetų bloginimas. Monetas blogindavo dviem būdais: a) monetas gaminta senojo svorio ir senojo pavadinimo, bet iš blogesniojo metalo; b) monetas gamindavo senojo metalo ir senojo pavadinimo, bet mažesnio svorio.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2825 žodžiai iš 9412 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.