Pinigų raida Lietuvoje iki lito
5 (100%) 1 vote

Pinigų raida Lietuvoje iki lito

Turinys

ĮVADAS .3

1. Pinigų kilmės teorijos 4

2. Pinigų samprata ir jų rūšys………………………………………………………………………………………………….5

3. Pinigų raida Lietuvoje………………………………………………………………………………6

3.1 Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje……………………………………………….….7

3.2 Pirmykščiai daiktiniai piniga…………………………………………………………………………………….7 – 8

3.3 Pirmykščiai metaliniai pinigai……………………………………………………………….…8

3.4 Pirmosios monetos………………………………………………………………… ….…8 – 9

3.5 Popieriniai pinigai……………………………….…………………………………………9 – 10

4. Vytauto laikų pinigėliai ir Aleksandro pinigai…………………………………………………….11

5. Zigmanto II pinigai……………….……………………………………………………………….11

6. Zigmanto Augusto pinigai……………………………………………………………………11 – 12

7. Stepono Batoro pinigai……………………………………………………………………………12

8. Zigmanto Vazos ir Jono Kazimiero pinigai………………………………………………….12 – 13

9 Jono Sabieskio ir Augusto II pinigai………………………………………………………………13

10. Pinigai Lietuvoje didžiojo karo metu……………………………………………………………13

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………14

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………………………15

Įvadas

Mes visi kasdieniniu patyrimu gerai žinome, kas tai yra pinigai, tačiau ne kiekvienas iš mūsų sugebės duoti tikrai mokslišką pinigų apibrėžimą. Nesunku ir įspėti, iš kur kyla sunkumai moksliškai apibrėžti pinigus. Pinigai pasireikšdavo žmonių istorijoje labai įvairiomis formomis, ne visuomet atlikdavo vienodas ir tas pačias funkcijas ir pagaliau šių dienų painaus gyvenimo sąlygomis pinigai, atrodo, virtę ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei politinio gyvenimo pagrindu.

Šiandien nė vienoje žmogaus veiklos srityje neapseiname be pinigų. Už parduotas prekes ar suteiktas slaugas gauti pinigai keičiami į kitas prekes ar paslaugas, grąžinamos skolos, kaupiamas turtas ir t. t. Pinigai pirmiausia yra mainų priemonė, t. y. juos galime duoti mainais už kurią nors mums reikalingą prekę ar paslaugą. Mes parduodame savo gebėjimus dirbti ir už tai gauname darbo užmokestį, o už jį tenkiname įvairius poreikius – perkame maisto produktus, drabužius, būstą, mokame už paslaugas. Kartu pinigai, kuriuos sumokame degalinės, knygyno ar kirpyklos savininkui, leidžia keisti jo parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas į kitus jam reikalingus daiktus. Taigi pinigai yra visa tai, ką konkreti visuomenė plačiai vartoja ir pripažįsta kaip mainų priemonę atsiskaitant už prekes ir paslaugas. Todėl šiame darbe pabandysime apžvelgti kaip pinigai atsirado Lietuvoje, jų istorinę raidą, bei visą jų nueitą kelią, kol jie įgijo monetų ir banknotų pavidalą.

Pinigų kilmės teorijos

Istorikai beveik iki pat XVIII a. pradžios buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningas žmogaus veiklos ir valios padarinys. Vieni jų manė, kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia, tarkime, kuri nors viena iš genčių, kuri susigalvojo turėti pinigus ir pradėjo juos naudoti. Pasak kitų, pinigus sukūrė valdovas savo įsakymu. Tų visų racionalių pinigų kilmės teorijų atsiradimą galima aiškinti trejopai:

1) XVII a. filosofinio racionalizmo kryptis, kuri liguistai tikėjo žmogaus proto visagalybe sąmoningame žmogaus veiklos akte,

2) sudėtinga pati pinigų esmė ir tikslingai išplėstos jų funkcijos ir tai, kas visos pinigų funkcijos yra labai tikslingai sutvarkytos,

3) empirinė evoliucinė teorija, kuri nebuvo vieninga pinigų klausimu ir skaidėsi į kitas teorijas. Iš jų galima išskirti šias: mainų teorija, mokėjimų teorija ir sakralinė teorija.

Iš jų galima išskirti šias: mainų teorija, mokėjimų teorija ir sakralinė teorija.

Mainų teorija pinigų atsiradimą kildina iš privatinės nuosavybės. Ji teigia, kad tik esant privatinei nuosavybei ir tik turint privačius daiktus ( privatinės nuosavybės objektus ) gali prasidėti mainai. Taigi buvo mainomasi tais privačiai daiktais, kurie vieniems nebuvo reikalingi, o kiti pageidavo juos įsigyti. Visi mainomi daiktai pradėjo atlikti pinigų – mokėjimo priemonės – funkciją. Kodėl žmogus mainams pasirinko tokį daikta kaip pinigai, iki šios dienos lieka paslaptimi. Daiktas, naudojamas mainams, tapo tuo ekvivalentu, į kurį buvo mainomi visi kiti daiktai. Didėjant mainomų daiktų skaičiui vis sunkiau buvo rasti tokį daiktą, kuris atstotų pinigą visiems kitiems daiktams. Taigi šios teorijos esmė ta, kad mainai sukūrė pinigus.

Mokėjimų teorija teigia, kad pinigus sukūrė
ne mainai, o proverstiniai mokėjimai, savo genties vadui. Pasak jos, pirma atsirado priverstiniai mokėjimai, o tik vėliau mainai daiktais kaip pinigais. Taigi pagal šią teoriją priverstinis mokėjimas savo genties vadui daiktais pastaruosius pavertė pinigais.

Sakralinė teorija teigia, kad pinigų kilmės šaknų reikia ieškoti kulto apeigose, kai daiktai buvo aukojami dievams kaip pinigai. Vokiečių profesoriaus nuomonė, sakralinė teorijos esmė ta, kad pinigus sukūrė dievai ir tai buvo jų teisė.

Pinigų samprata ir jų rūšys

Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsiskaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia besąlygiškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk negalima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas (pavyzdžiui, troleibuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis (pavyzdžiui, perkant vertybinių popierių už kelis milijonus dolerių), grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.

Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su turtu. Sakydami „jis turi daug pinigų“, turime omeny, kad jis yra turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas turtas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būdingi bruožai.

Trečias apibrėžimas – pinigų sutapatinimas su pajamomis. „Kiek jis uždirba pinigų?“ reiškia kokios jo pajamos. Bet pajamos yra tik pinigų srautas per tam tikrą laikotarpį, ir negali atspindėti pinigų kiekio.

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą.

Pinigai – tai visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, vertės mato, kaupimo, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkcijas.

Pinigai yra tai, kas gali tarpininkauti mainuose. Pinigai – tai visa, kas atlieka:

 mainų funkciją;

 prekių apskaitos funkciją;

 taupymo funkciją ir

 mokėjimo priemonių funkciją.

Pinigų raidos istorija rodo, kad kaip mažiau tinkamos šiam tikslui prekės pamažu buvo keičiamos tobulesnėmis, kol kaip pinigų medžiaga buvo pradėtas naudoti metalas.

Moneta – tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.

Metalinių pinigų atsiradimas – tai antrasis pinigų raidos etapas. Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai. Dėl daugelio fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai, ir pirmiausia sidabras bei auksas.

Monetos išradimas buvo ypač svarbus ūkio vystimosi įvykis, tačiau turėjo ir keletą trūkumų:

1. Dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai;

2. Jos griozdiškos, daug sveria, dėvisi (per 50 metų moneta netenka 4,2 % pradinio svorio;

3. Paprastai monetos būna nedidelės vertės, dėl padirbinėjimo baimės, todėl didelių sumų suskaičiavimui prarandama daug laiko.

Taigi, todėl atsirado jų pakaitalas – popieriniai pinigai. Popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Popieriniai pinigai iš esmės yra tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galią todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta. Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai.

Banknotai – tai popieriniai pinigai, kuriuos išleidžia centrinis bankas.

Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai.

Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje

Pinigai Lietuvoje turi savo atsiradimo istoriją. Mūsų proseneliai pirmuosius tarpusavio mainus pradėjo vieną prekę ar paslaugą keisdami į kitą, t. y. vykdė natūrinius mainus. Kadangi tie mainai turėjo daug trūkumų, atsirado naujos tarpininkavimo priemonės: tai buvo akmenys, kaulai, kriauklės, medus, vaškas, mediniai įnagiai, gintaras, iš jo pagaminti papuošalai ir kiti daugelio žmonių pageidauti daiktai.

Ilgainiui, mainams dažnėjant, prireikė visiems patogių pinigų.

Apie IV – V amžius Lietuvoje pradėjo formuotis kailiniai pinigai – kiaunių kailiukai, kurių pagrindinis vienetas (kartis) prilygo 40 kiaunių ar sabalų kailiukų. Kailinių pinigų sistema labiausiai buvo įsigalėjusi XI; XII ir XIII amžiais. Paskutiniai jų pėdsakai Lietuvoje dingo tik XVI amžiuje.

Plečiantis prekybai Lietuvos teritorijoje pasirodė ir kitų kraštų monetos. Lietuvių gyvenamosiose žemėse archeologai randa senovės graikų ir romėnų varinių, sidabrinių ir auksinių monetų I – III amžiaus, kurios liudija buvus prekybinius santykius su jais. Po tautų kilnojimosi VIII – XIII a. randami arabų, Bizantijos, germanų, skandinavų ir kitų kraštų pinigai rodo, kad lietuvių proseneliai naudojo ir svetimus mainų
įrankius – pinigus. Tačiau svetimos monetos Lietuvoje nebuvo populiarios. Dažnai jos būdavo suliedinamos į gabaliukus, iš kurių VIII – X amžiais išsivystė paskutinė priešmonetinė pinigų rūšis – liedintos kapos, pailgi, dažniausiai 10 – 15 cm ilgio įvairių formų sidabro lydinėliai.

Taigi, galima teigti, kad seniausieji Lietuvos sidabro pinigai — kapos, lietos iš sidabro tam tikrose formose. Jų randama įvairių — ilgų ir perpus trumpesnių (kartais perkirstų per pusę), su įvairiais ženklais ir be jokių ženklų, su įkirtimais ir be įkirtimų, sunkesnių ir lengvesnių. Apie jas nėra jokių rašytinių žinių (jų vardas,— kaip spėjama, kilęs iš žodžio kapoti, — šaltiniuose yra minimas), tad visokios išvados gali būti daromos tik iš radinių. Greičiausiai jas liedavo ne vien didžiojo kunigaikščio iždas, bet ir privatūs žmonės, kurie kartais jose dėdavo savo ženklus ar inicialus. Kapas galėjo liedinti visi, kas norėjo, bet laikydamiesi bendros taisyklės – sidabras turėjo būti beveik grynas. Tuo metu vyravo pusapvaliai ir trišoniai lydiniai, Lietuvoje vadinti lietuviškais ilgaisiais. Pusapvalės formos lydiniai svėrė 105, o trišoniai – 180 gramų. Smulkesniems mokėjimams šie lydiniai buvo kapojami mažesniais gabalais, todėl ir vadinti kapomis (pagal 1 inf. šalt. sąr.).

Įkirtimai, greičiausiai, buvo daromi norint patikrinti sidabro kokybę — norint įsitikinti, ar ir jų viduje yra tas pats metalas. Panašūs pinigai taip pat buvo vartojami Rusuose, kur jie buvo vadinami grivinomis ir rubliais. Arabai tokius pinigus vadino dirhemomis.

VIII amžiaus pabaigoje Bohemijoje buvo nukaldinta stambi sidabro moneta – Vaclovo II grašis. Jis greitai tapo tarptautiniu pinigu. Ši moneta įsigalėjo ir Lietuvoje. Pagal svorį 1 kapą sudarė 60 Prahos grašių. Rašytiniuose šaltiniuose lietuviški ilgieji minimi iki pat XV amžiaus vidurio, nors jų aptikta ir vėlesnių laikų lobiuose. Rasti lobiai leidžia spėti, kad antrojoje XIV amžiaus pusėje – XV amžiuje galėjo būti gaminami ir auksiniai pusapvaliai lydiniai.

Pinigų raida Lietuvoje

Pinigų raidos istorija prasidėjo nuo mainų. Mūsų proseneliai pirmuosius tarpusavio mainus pradėjo vieną prekę ar paslaugą keisdami į kitą, t. y. vykdė natūrinius mainus. Kadangi tie mainai turėjo daug trūkumų, atsirado naujos tarpininkavimo priemonės: tai buvo akmenys, kaulai, kriauklės, medus, vaškas, mediniai įnagiai, gintaras, iš jo pagaminti papuošalai ir kiti daugelio žmonių pageidauti daiktai.

Pinigų raida (iki Lito įvedimo) susideda iš šių etapų:

Pirmykščiai daiktiniai pinigai;

Pirmykščiai metaliniai pinigai;

Pirmykštės monetos;

Popieriniai pinigai;

Pirmykščiai daiktiniai pinigai

Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tin¬kamos ekonominės ir tam tikra prasme teisinės sąlygos. Tų sąlygų svarbiausios yra šios: 1) asmeninė žmogaus laisvė, nes be asmeninės laisvės negali būti individua¬lios, privatinės nuosavybės; 2) individuali bent kilnoja¬mojo turto nuosavybė, nes primityviomis sąlygomis tik tokie turtai tegali būti mainų objektu; 3) darbo pasidali¬jimas, nes, kur viskas, kas reikalinga, gaminama savo ūkyje, ten nėra vietos mainams.

Žinoma, primityviems pinigams atsirasti visai nėra reikalo, kad tos visos sąlygos, atseit asmens laisvė, priva¬tinė nuosavybė ir darbo pasidalijimas, būtų taip išplėtotos, kaip mes matome mūsų dabartiniame kapitalistiniame ūkyje. Primityviems pinigams atsirasti visai užteko, kad tos trys nurodytos sąlygos būtų buvusios bent savo užuo¬mazgoje. Atitinkamai toms trims pirmykščio gyvenimo są¬lygoms rikiavosi ir įvairios pirmykščių pinigų rūšys, nes pinigai visur ir visuomet yra labai artimai susieti su vi¬somis ūkio gyvenimo sąlygomis.

Kaip nuosavybė iš karto atsiranda nebūtiniems gyve¬nimui dalykams, taip lygiai ir pirmuosius pinigus sudaro nebūtini gyvenimui daiktai. Pirmaisiais pinigais virsta didesnio ar mažesnio liuksuso, pigesni ar brangesni pra¬bangos daiktai. Tasai reiškinys, kad nebūtini gyvenimui dalykai pasidarė pirmaisiais pinigais, tenka aiškinti dviem veiksniais, būtent ekonominiu ir psichologiniu veiksniu. Pirmieji pradeda mainytis daiktais kaip tik turtingesnieji žmonės, kuriems nebuvo reikalo ieškoti būtinų gyvenimui dalykų, nes tokius dalykus pagamindavo jiems vergai. Turtingiesiems rūpėjo įsigyti prabangos daiktų, kurių ne¬galėjo jiems patiekti jų pačių ūkis. Prabangos daiktai bu¬vo pageidaujami visų dalyvaujančių mainuose. Tokie daik¬tai turėjo paklausą ir todėl už juos lengvai buvo galima gauti kitų ir būtinų gyvenimui dalykų. Tie daiktai, už kuriuos galima gauti visų reikalingų dalykų, ir virsta pa¬prastai pinigais.

Antras veiksnys, kuris padėjo nebūtiniems gyvenimui daiktams virsti pinigais, buvo psichologinio pobūdžio. Tas veiksnys kaip tik ir nulėmė, kad tie daiktai, kurie nėra gyvenimui būtini, be kurių žmogus gali išsiversti, ir pasi¬darė pinigais. Visų būtinų gyvenimui dalykų žmogus tė¬ra reikalingas tik tam tikro, griežtai riboto kiekio, tuo tarpu tų dalykų, kurie .tenkina žmogaus tuštybę, norą iš¬siskirti iš kitų žmonių, parodyti pasauliui savo didybę, ga¬lia, tokių dalykų troškimas bei pageidavimas nežino jokių ribų. Priešingai, labai dažnai juo daugiau tokių dalykų
juo didesnis jų noras bei alkis atsiranda. Todėl troškimas tų visų nebūtinų gyvenimui dalykų, kurie ten¬kina didybės, galios, tuštybės, grožio ir apskritai mūsų dvasios reikalus, nežino jokių ribų. Jei tokių dalykų troš¬kulys nėra pasotinamas, tai jų ir paklausa, ypač primity¬viomis gyvenimo sąlygomis, yra kur kas didesnė negu būtinų gyventi reikmenų.

Įvairių amžių įvairios, tautos yra laikiusios pinigais įvairių įvairiausius daiktus. Kurios tautos kuriuos daiktus laikė pinigais, nulėmė turbūt ekonominės, socialinės ir politinės kiekvienos tautos gyvenimo sąlygos. Pirmiausia pinigų rūšies pasirinkimui turėjo didžiausią reikšmę vie¬nos ar kitos tautos ūkininkavimo būdas, kaip medžioklės, galvijų ar grūdų ūkis, amatų, prekybos, ypač prekybos su svetimos genties žmonėmis įsigalėjimas. Neretai pasitai¬kydavo, kad ta pati tauta savo vidaus rinkoje turėjo vie¬nus pinigus, prekiaudama su svetimomis gentimis, turėjo kitus pinigus, atseit tokius pinigus, kurie buvo svetimųjų pageidaujami.

Pirmykščiai metaliniai pinigai

Antrasis pinigų raidos etapas. Jie ypač artimi pirmajai pinigų rūšiai ir pasižymi ta pačia pinigų-prekių teikiama nauda. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Netrukus pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius prabą ir svorį. Bet tai irgi buvo nepatikima, todėl valstybės ant metalo liejinių pradėjo dėti savo ženklus. Suteikta liejiniams forma, ir taip atsirado moneta.

Pirmosios monetos

Lietuvių gyvenamosiose žemėse archeologai randa senovės graikų ir romėnų varinių, sidabrinių ir auksinių monetų I – III amžiaus, kurios liudija buvus prekybinius santykius su jais. Po tautų kilnojimosi VIII – XIII a. randami arabų, Bizantijos, germanų, skandinavų ir kitų kraštų pinigai rodo, kad lietuvių proseneliai naudojo ir svetimus mainų įrankius – pinigus. Tačiau svetimos monetos Lietuvoje nebuvo populiarios. Dažnai jos būdavo suliedinamos į gabaliukus, iš kurių VIII – X amžiais išsivystė paskutinė priešmonetinė pinigų rūšis – liedintos kapos, pailgi, dažniausiai 10 – 15 cm ilgio įvairių formų sidabro lydinėliai.

Taigi, galima teigti, kad seniausieji Lietuvos sidabro pinigai — kapos, lietos iš sidabro tam tikrose formose. Jų randama įvairių — ilgų ir perpus trumpesnių (kartais perkirstų per pusę), su įvairiais ženklais ir be jokių ženklų, su įkirtimais ir be įkirtimų, sunkesnių ir lengvesnių. Apie jas nėra jokių rašytinių žinių (jų vardas,— kaip spėjama, kilęs iš žodžio kapoti, — šaltiniuose yra minimas), tad visokios išvados gali būti daromos tik iš radinių. Greičiausiai jas liedavo ne vien didžiojo kunigaikščio iždas, bet ir privatūs žmonės, kurie kartais jose dėdavo savo ženklus ar inicialus. Kapas galėjo liedinti visi, kas norėjo, bet laikydamiesi bendros taisyklės – sidabras turėjo būti beveik grynas. Tuo metu vyravo pusapvaliai ir trišoniai lydiniai, Lietuvoje vadinti lietuviškais ilgaisiais. Pusapvalės formos lydiniai svėrė 105, o trišoniai – 180 gramų. Smulkesniems mokėjimams šie lydiniai buvo kapojami mažesniais gabalais, todėl ir vadinti kapomis.

Įkirtimai, greičiausiai, buvo daromi norint patikrinti sidabro kokybę — norint įsitikinti, ar ir jų viduje yra tas pats metalas. Panašūs pinigai taip pat buvo vartojami Rusuose, kur jie buvo vadinami grivinomis ir rubliais. Arabai tokius pinigus vadino dirhemomis.

VIII amžiaus pabaigoje Bohemijoje buvo nukaldinta stambi sidabro moneta – Vaclovo II grašis. Jis greitai tapo tarptautiniu pinigu. Ši moneta įsigalėjo ir Lietuvoje. Pagal svorį 1 kapą sudarė 60 Prahos grašių. Rašytiniuose šaltiniuose lietuviški ilgieji minimi iki pat XV amžiaus vidurio, nors jų aptikta ir vėlesnių laikų lobiuose. Rasti lobiai leidžia spėti, kad antrojoje XIV amžiaus pusėje – XV amžiuje galėjo būti gaminami ir auksiniai pusapvaliai lydiniai.

Monetos išradimas buvo nepaprastai svarbus ekonominio vystymosi įvykis. Jos palengvino, sustiprino ir išplėtė vidaus ir išorinius ekonominius ryšius, o tai savo ruožtu paskatino gamybos raidą. Kadangi jos, būdamos vienodo svorio ir grynumo, turėjo vienodą vertę, nebereikėjo pinigų sverti, užteko tik suskaičiuoti. Be visų teigiamų savybių, monetos turėjo ir trūkumų:

1. Buvo griozdiškos, o tai sunkino ir brangino jų pervežimą or saugojimą;

2. Kadangi monetos paprastai buvo nedidelės vertės, todėl buvo sunku suskaičiuoti stambias sumas;

3. Monetos susidėvi, patiraimi dideli metalo nuostoliai.

Dėl šių priežasčių buvo siekiama metalinius pinigus pakeisti pigesniais.

Popieriniai pinigai

Pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo naudoti auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir smulkiomis iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis

Popieriniai pinigai turi turėti šias sąvybes:

• būti stabilūs (lengvi, patogūs, nedideli);

• patvarūs (geros kokybės popierius);

• vienarūšiai (visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės);

turi būti dalūs, atpažinūs, deramai apsaugoti nuo klastojimo;

Galima skirti šiuos popierinių pinigų privalomus:

• nedidelės jų gamybos išlaidos gerokai
mažesnės už nominalią vertę;

• svarbiausia pinigų perkamosios galios sąlyga – išlaikomas jų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė, kuri, atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja cirkuliuojamų pinigų kiekį.

Didžiojo karo metu vokiečių okupuotoje Lietuvoje greta rusiškų rublių buvo vartojamos ir vokiečių markės. 1916 04 17 vokiečiai įsteigė Dahrlehnkasse Ost (Rytų paskolos kasą), kuri leido „ostrublius“, vėliau vadintas obosto markėmis. Jos 1919. 02. 26 Ministrų kabineto aktu pavadintos auksinu, gi jų padala – skatiku. Vokiečiai auksinus spausdino nekontroliuojami, todėl jų kiekis kasdien didėjo, o vertė mažėjo. Iš pradžių apyvartoje buvo 156,6 mln. auksinų, o 1922 metais – 3500 mln. Tuo tarpu vertė sumažėjo nuo 327,3 mln. iki 17 mln.Lt. Karo metu Lietuvoje plito ir kiti beverčiai pinigai:

• Panevėžyje bolševikai platino savo „rublius“;

• bermontininkai už iš gyventojų atimtas gėrybes mokėjo savo bevertėmis markėmis;

• pajūryje latviai paliko savo „rublių“;

• lenkai paskleidė savas markes.

Labiausiai gyventojai nukentėjo nuo rusiškų porevoliucinių pinigų – kerenkų. Visą šią finansinę netvarką likvidavo Lietuvos Respublikos Steigiamasis seimas, priėmęs Biudžeto komisijos paruoštus įstatymus.

1916 m. Lietuvoje buvo įvesta nauja valiuta – ostrublis. Priverčiamuoju kursu ostrublis turėjo eiti lygiomis dalimis su caro rubliu arba 2 vokiškomis markėmis, tačiau pasisekimo neturėjo. Gyventojai laikėsi rusiškų pinigų. Tada vokiečiai Rusijos pinigus uždraudė, o vietoj ostrublio 1918 m. pradžioje įvedė ostmarkę.

1918 m. vasario 16 d. pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, Lietuva savo pinigų išleisti negalėjo ir buvo okupantų priversta laikinai naudoti Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuotuose rytų kraštuose išleistus popierinius pinigus – ostmarkę, kuri 1919 metais pavadinta auksinu, o šimtoji dalis – pfenigas – skatiku.

Be carinės Rusijos rublio, vokiškų ostmarkių, kurios buvo legalūs Lietuvos pinigai, valstybės kūrimosi pradžioje pasirodė ir žlugo daug atsiskaitymo ženklų rūšių: šalyje mokėjimams vartoti Lenkijos, Latvijos, Kerenskio; vyriausybės, Vilniaus banko ir kiti piniginiai ženklai bei kuponai.

Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Auksinės ir sidabrinės monetas savininkai dažnai atiduodavo saugoti už palūkanas auksakaliams, juvelyrams, bankininkams. Bankininkai išrašydavo vekselius (skolos grąžinimo pasižadėjimus ) – banknotus. Ilgainiui jie pradėjo cirkiliuoti kaip pinigai, o bankininkai įsitikino, kas pasilikę tam tikrų atsargų, dalį saugomo aukso bei sidabro gali paleisti į apyvartą, paskolinti už palūkanas.

Veikiant aukso standartui, didžiausia bėda yra tokia: negarantuojama, kad pinigų kiekis būtų pastovus ir pamatuotas. Esant aukso standartui, valiutų kursai yra fiksuoti. Buvo sukurta nauja fiksuotų valiutų kursų reguliavimo sistema, paremta ribotu kurso skirtumu nuo pariteto t.y. kai valiutų kursai yra fiksuoti, bet šalims leidžiama juos reguliuoti.

Paritetas vienos šalies piniginio vieneto santykis su kitos šalies piniginiu vienetu pagal jų vertei nustatytą aukso kiekį arba pagal jų perkamąją galią. Ši sistema pradėjo veikti 1944 m. Ir buvo pavadinta miestelio Breton-Vudo (JAV) vardu, nes čia buvo sušaukta 44 šalių atstovų konferencija finansų klausimais, naujos pasaulio valiutinės sistemos pagrindams sukurti. Galutinio projekto kūrėjai buvo H. Waitas ir Dž. Keinsas. Šioje konferencijoje buvo susitarta sukurti naują reguliuojamą fiksuotų valiutų kursų sistemą ir įkurti Tarptautinį valiutos findą. Norint suteikti valiutų kursams tam tikrą senojo aukso standarto stabilumą bei išvengti pagrindinių trūkumų, buvo numatyta reguliuojamų valiutų kursų sistema. Šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus JAV dolerio atžvilgiu, taip buvo įtvirtintas dolerio standartas.

Doleris buvo pripažintas pasauliniais pinigais dėl keleto priežąsčių:

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ekonomika buvo labiau išsivysčiusi negu kitų šaliu;

Aukso atsargų didėjimas priklausė nuo iškasamo jo kiekio bei tos aukso dalies, kuri buvo sunaudijama pramoniniams, juvelyriniams ir kitiems tikslams.

Doleris buvo pavirtęs faktišku aukso pakaitalu ir tapo pasaulinių valiutinių atsargų dalimi. 1971 m. rugpjūčio 15 d. – aukso keitimo į dolerius fiksuotų kursų politikos pabaiga.

Taigi popieriniai pinigai buvo susieti su auksu iki 1971 metų. Nuo 1971 m. Buvo pereinama nuo fiksuoto valiutos kurso prie laisvai kintančio valiutos kurso.

Vytauto laikų pinigėliai ir Aleksandro pinigai

Iki šiol tebėra daug neaiškumų dėl pirmųjų Lietuvoje kaldintų monetų. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Lietuvoje savi pinigai pradėti vartoti jau XIII amžiuje, kiti mano, kad pirmosios lietuviškos monetos nukaldintos tik XIV amžiaus pabaigoje valdant kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui, o dar kitų tyrinėtojų nuomone, Jogailos valdymo metais. Tačiau mūsų akimis tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymomis ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.

Kaltiniai pinigai Lietuvoje atsirado tik XIV — XV amžių sąvartoje. Iki
Augusto laikų buvo kalami tik sidabriniai pinigai. Zigmantas Augustas pradėjo kalti ir auksinius, o Jono Kazimiero laikais buvo pradėti kalti ir variniai pinigai. Pirmieji popieriniai pinigai buvo išleisti tik Kosciuškos sukilimo metu.

Vytauto laikų pinigėliai dokumentuose minimi jau 1387 m.; 10 pinigėlių =1 skatikui; vėliau, XVI amžiuje, jie buvo sulyginti su denarais.

 Pusskatikis ( = 5 pinigėliams);

 Dvidenariai (2/s skatiko);

 Kijevo kunigaikščio Vladimiro pinigas;

 Naugardo Sieversko kunigaikščio Kaributo pinigas, abu kalti prieš 1393 m., nes tais metais jie buvo Vytauto pašalinti iš savo kunigaikštijų.

Aleksandro pinigai:

 Pinigėlis;

 Pusskatikis;

 Skatikas, skatikai, nevykusiai nukalti, nebuvo leidžiami į apyvartą.

Zigmanto II pinigai

Zigmantas II arba dar vadinamas – senasis, šalį valdė 1506 – 1548 metais.

Zigmanto II pinigai:

 Pusskatikis;

 Skatikas.

Zigmanto II laikais kalykla buvo Vilniuje, ir kai kuriuose piniguose po Vytimi yra raidė „V“. Lietuvos piniguose Zigmantas II savo Lenkų karaliaus titulo nemini, — tik didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Kalyklai vadovavo žinomo kardinolo, Hozijo, tėvas Ulrichas, bet piniguose jo vardo nėra (pagal 8 inf. šalt. sąr.).

Po Vytauto, iki Aleksandro laikų, Lietuvoje pinigai vėl nebebuvo kalami. Buvo vartojami svetimi pinigai (daugiausia Prahos skatikai).

Zigmanto Augusto pinigai

Zigmanto Augusto pinigai:

 Obolis, arba pusdenaris, jo dydis yra lygus denaro dydžiui, bet sidabro kokybė perpus prastesnė;

 Denaras;

 Dvidenaris;

 Pusskatikis;

 Skatikas;

 Trečiokas ( = 3 skatikai);

 Ketvirtokas ( = 4 skatikai);

 Šeštokas ( = 6 skatikai);

 Taleris, arba puskapis ( = 30 skatikų; tai didžiausias sidabro pinigas);

 Dukatas (auksinis pinigas, auksinas, kurį vėliau dar vadino raudonuoju; jis turėjo 31/2 gramų 231/2 karatų aukso.

Jo vertė iš karto buvo lygi 30 skatikų, bet XVI amžiaus gale už jį jau buvo mokama 2 auksinų, t. y. 60 skatikų. Zigmanto Vazos laikais — 4 auksinus, Jono Kazimiero — 6 auksinus, o Stanislovo Augusto — 18 auksinų. Zigmanto Augusto laikais Lietuvoje pinigų buvo nukalta labai daug ir įvairių. Lenkijoje jo laikais nebuvo jokios kalyklos. Visuose jo piniguose yra parašas: „Moneta magni ducatus Lithuaniae. Auksiniams pinigams kalti buvo atskira kalykla. Kadangi Lietuvos pinigai buvo 1/4 brangesni, negu tokie pat Lenkijos pinigai, tai Zigmantas Augustas norėjo juos suvienodinti.

Apie 1565 m. jis Tikocine įkurtoje kalykloje pradėjo kalti lenkiškos vertės pinigus, bet, kilus nepasitenkinimui, turėjo tą darbą mesti ir kalyklą uždaryti. Zigmanto Augusto laikais dar buvo kalami lenkiškos vertės skatikai, dviskatikiai, pustaleriai ir portugalai.

Stepono Batoro pinigai

Stepono Batoro pinigai:

 Šilingas (solidus = 6 denarams, 1/3 skatiko, jo vertė tačiau nebuvo pastovi);

 Skatikas;

 Trečiokas (3 skatikai);

 Lietuvoje kontrasignuotas Frizijos taleris.

Apskritai Stepono Batoro laikais Vilniuje buvo kalamos visos pinigų rūšys, pradedant smulkiausiais (denarais) ir baigiant stambiausiais (dukatais). Todėl prieduose dar nėra denaro, šeštoko, talerio ir dukato. Visuose Stepono Batoro piniguose yra parašas: „Moneta magni ducatus Lithuaniae“. Batoras jau mini ir Lenkų karaliaus titulą, o be to, visada greta Vyties, toje pačioje pinigo pusėje, yra ir Lenkijos erelis. Be to, nuo Batoro laikų kalyklos priežiūra priklausė krašto iždininkams, kurie piniguose pradėjo kalti ir savo herbus. Be iždininkų, neretai savo ženklus piniguose kaldavo ir kiti kalyklos urėdai.

Zigmanto Vazos ir Jono Kazimiero pinigai

Zigmanto Vazos pinigai:

 Šilingas;

 Skatikai;

 Trečiokas;

 Portugalas (= 10 dukatų);

Visą ilgą Zigmanto karaliavimo metą nuolat veikusi Vilniaus kalykla išleido daugybę visokios vertės pinigų. Be be prieduose pateiktų (30 – 34 nr.), dar buvo kalami dvidenariai, pusantraskatikiai, dukatai, tridukačiai, keturdukačiai ir pusportugaliai (portugalai ir puspor-tugaliai gavo vardą nuo Portugalų karaliaus Emanuelio – 1495 – 1521 m. – pradėtų kalti stambių, 10 dukatų vertės, aukso pinigų, kurie vėliau buvo kalami visoje Europoje).

Vilniaus kalyklos valdytojais Zigmanto Vazos laikais buvo daugelis iždininkų ir kitokių urėdų, ir visi jie piniguose dėdavo savo ženklus.

Jono Kazimiero pinigai:

 Šilingas;

 Trečiokas;

 Šeštokas;

 Orfa (=18 skatikų);

 Pusdukatis (auksinis);

 Dukatas.

Jono Kazimiero laikais lietuviškų pinigų buvo kalama labai daug. Be Vilniaus kalyklos, jo laikais dar veikė kalyklos Brastoje ir Kaune, o be to, kurį metą lietuviški pinigai buvo kalami ir Lenkijoje – Ujazdove ir Olivoje. Visos kalyklos ir jų vedėjai piniguose dėjo savo ženklus, dėl to jie yra labai įvairūs. Įvairūs jie buvo ir pagal vertę. Be matomų prieduose (35—40 nr.), dar buvo kalami variniai šilingai, tai buvo iš viso pirmieji lietuviški vario pinigai, skatikai, pusantraskatikiai ir auksinai. Jų buvo kaldinama tiek daug, kad išstūmė iš apyvartos geresnius pinigus, ilgiems laikams pakenkė ekonominiam Lietuvos.

Jono Sobieskio ir Augusto II pinigai

Jono Sobieskio yra žinomas tik vienintelis pinigas — šeštokas (žr. 3 priede 41).

1666 metais buvo uždarytos visos lietuviškų pinigų kalyklos. Iždininkas Liudvikas Pociejus,
mažą pinigų kalvę Gardine, 1706 ir 1707 metais slaptai nukaldino Augusto II vardu šiek tiek lietuviškų trečiokų ir bendrų abiem susijungusiems kraštams šeštokų.

Augusto II pinigai:

 Trečiokas;

 Šeštokas.

Šios monetos buvo pačios smulkiausios, kartu ir paskutiniai LDK pinigai. Įsigalėjus Lenkijos – Lietuvos valdovui Leščinskiui, šias monetas naudoti buvo uždrausta. Augustui II grįžus į valdžią, jos vėl atgavo apyvartos teises, bet daugiau jų nebebuvo kaldinama.

Taigi XVIII amžiaus pradžioje kaldinti trečiokai ir šeštokai buvo paskutinės lietuviškos monetos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigai nuėjo istorijon. Nuo XVIII amžiaus pradžios Lietuva prarado teisę gaminti savus pinigus, tad joje cirkuliavo šalį užgrobusių valstybių monetos bei popieriniai pinigai.

Pinigai Lietuvoje didžiojo karo metu

Iki Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo cirkuliavo bendri abiejų valstybių pinigai.

Didžiojo karo metu vokiečių okupuotoje Lietuvoje greta rusiškų rublių buvo vartojamos ir vokiečių markės. 1916 04 17 vokiečiai įsteigė Dahrlehnkasse Ost (Rytų paskolos kasą), kuri leido „ostrublius“, vėliau vadintas obosto markėmis. Jos 1919. 02. 26 Ministrų kabineto aktu pavadintos auksinu, gi jų padala – skatiku. Vokiečiai auksinus spausdino nekontroliuojami, todėl jų kiekis kasdien didėjo, o vertė mažėjo. Iš pradžių apyvartoje buvo 156,6 mln. auksinų, o 1922 metais – 3500 mln. Tuo tarpu vertė sumažėjo nuo 327,3 mln. iki 17 mln.Lt. Karo metu Lietuvoje plito ir kiti beverčiai pinigai:

 Panevėžyje bolševikai platino savo „rublius“;

 bermontininkai už iš gyventojų atimtas gėrybes mokėjo savo bevertėmis markėmis;

 pajūryje latviai paliko savo „rublių“;

 lenkai paskleidė savas markes.

Labiausiai gyventojai nukentėjo nuo rusiškų porevoliucinių pinigų – kerenkų. Visą šią finansinę netvarką likvidavo Lietuvos Respublikos Steigiamasis seimas, priėmęs Biudžeto komisijos paruoštus įstatymus.

1916 m. Lietuvoje buvo įvesta nauja valiuta – ostrublis. Priverčiamuoju kursu ostrublis turėjo eiti lygiomis dalimis su caro rubliu arba 2 vokiškomis markėmis, tačiau pasisekimo neturėjo. Gyventojai laikėsi rusiškų pinigų. Tada vokiečiai Rusijos pinigus uždraudė, o vietoj ostrublio 1918 m. pradžioje įvedė ostmarkę.

1918 m. vasario 16 d. pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, Lietuva savo pinigų išleisti negalėjo ir buvo okupantų priversta laikinai naudoti Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuotuose rytų kraštuose išleistus popierinius pinigus – ostmarkę, kuri 1919 metais pavadinta auksinu, o šimtoji dalis – pfenigas – skatiku.

Be carinės Rusijos rublio, vokiškų ostmarkių, kurios buvo legalūs Lietuvos pinigai, valstybės kūrimosi pradžioje pasirodė ir žlugo daug atsiskaitymo ženklų rūšių: šalyje mokėjimams vartoti Lenkijos, Latvijos, Kerenskio; vyriausybės, Vilniaus banko ir kiti piniginiai ženklai bei kuponai.

Išvados

Mūsų kasdienybė, kaip ir ekonomikos mokslas bei viskas, kas susiję su bankais ir finansavimu, turbūt neįsivaizduojama be pagrindinės atsiskaitymo ir mainų priemonės – pinigų.

Galima teigti, jog pinigai ir šiuolaikinės jų formos yra pagrindinis šių dienų ekonomikos objektas. Viskas, kas perkama ir parduodama, visi stambūs šių dienų investiciniai sandėriai remiasi pinigais, ir, apskritai, galima sakyti, jog pinigai šiandien valdo pasaulį.

Pinigai šiandien įgiję daug patrauklesnę ir patogesnę formą. Smulkiems atsiskaitymams, kaip ir seniau, taip ir dabar, naudojami grynieji, o stambiems pirkimo ir pardavimo sandėriams įgyvendinti – šiuolaikinės jų formos. Elektroninių kortelių pagalba dabar žmogus visas savo gyvenimo santaupas gali nešiotis piniginėje ir, atėjus būtinybiai, pasinaudoti. Tam nereikia didelių pastangų, laiko ar ypatingų priemonių. Visos šiuolaikinės pinigų formos atsiskaitymą už prekes ar paslaugas daro paprastu ir saugiu.

Tikriausiai yra ir daugiau šiuolaikinių pinigų formų, kurias būtų galima apžvelgti. Tačiau pagrindinės yra šios, ir jomis naudojasi žmonės visame pasaulyje.

Naudota literatūra

1. Nausėda G. Lietuvos pinigų sistemos raida ir Europos pinigų sąjunga. Vilnius, 1997;

2. Vladas Terleckas, Pinigai Lietuvoje 1915-1944.-V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992;

3. Mayer T., Duesenberry J. S., Aliber R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika, Vilnius 1995;

4. Internetinės svetainė