Pinigų raida Lietuvoje iki lito
5 (100%) 1 vote

Pinigų raida Lietuvoje iki lito

Turinys

ĮVADAS .3

1. Pinigų kilmės teorijos 4

2. Pinigų samprata ir jų rūšys………………………………………………………………………………………………….5

3. Pinigų raida Lietuvoje………………………………………………………………………………6

3.1 Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje……………………………………………….….7

3.2 Pirmykščiai daiktiniai piniga…………………………………………………………………………………….7 – 8

3.3 Pirmykščiai metaliniai pinigai……………………………………………………………….…8

3.4 Pirmosios monetos………………………………………………………………… ….…8 – 9

3.5 Popieriniai pinigai……………………………….…………………………………………9 – 10

4. Vytauto laikų pinigėliai ir Aleksandro pinigai…………………………………………………….11

5. Zigmanto II pinigai……………….……………………………………………………………….11

6. Zigmanto Augusto pinigai……………………………………………………………………11 – 12

7. Stepono Batoro pinigai……………………………………………………………………………12

8. Zigmanto Vazos ir Jono Kazimiero pinigai………………………………………………….12 – 13

9 Jono Sabieskio ir Augusto II pinigai………………………………………………………………13

10. Pinigai Lietuvoje didžiojo karo metu……………………………………………………………13

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………14

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………………………15

Įvadas

Mes visi kasdieniniu patyrimu gerai žinome, kas tai yra pinigai, tačiau ne kiekvienas iš mūsų sugebės duoti tikrai mokslišką pinigų apibrėžimą. Nesunku ir įspėti, iš kur kyla sunkumai moksliškai apibrėžti pinigus. Pinigai pasireikšdavo žmonių istorijoje labai įvairiomis formomis, ne visuomet atlikdavo vienodas ir tas pačias funkcijas ir pagaliau šių dienų painaus gyvenimo sąlygomis pinigai, atrodo, virtę ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei politinio gyvenimo pagrindu.

Šiandien nė vienoje žmogaus veiklos srityje neapseiname be pinigų. Už parduotas prekes ar suteiktas slaugas gauti pinigai keičiami į kitas prekes ar paslaugas, grąžinamos skolos, kaupiamas turtas ir t. t. Pinigai pirmiausia yra mainų priemonė, t. y. juos galime duoti mainais už kurią nors mums reikalingą prekę ar paslaugą. Mes parduodame savo gebėjimus dirbti ir už tai gauname darbo užmokestį, o už jį tenkiname įvairius poreikius – perkame maisto produktus, drabužius, būstą, mokame už paslaugas. Kartu pinigai, kuriuos sumokame degalinės, knygyno ar kirpyklos savininkui, leidžia keisti jo parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas į kitus jam reikalingus daiktus. Taigi pinigai yra visa tai, ką konkreti visuomenė plačiai vartoja ir pripažįsta kaip mainų priemonę atsiskaitant už prekes ir paslaugas. Todėl šiame darbe pabandysime apžvelgti kaip pinigai atsirado Lietuvoje, jų istorinę raidą, bei visą jų nueitą kelią, kol jie įgijo monetų ir banknotų pavidalą.

Pinigų kilmės teorijos

Istorikai beveik iki pat XVIII a. pradžios buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningas žmogaus veiklos ir valios padarinys. Vieni jų manė, kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia, tarkime, kuri nors viena iš genčių, kuri susigalvojo turėti pinigus ir pradėjo juos naudoti. Pasak kitų, pinigus sukūrė valdovas savo įsakymu. Tų visų racionalių pinigų kilmės teorijų atsiradimą galima aiškinti trejopai:

1) XVII a. filosofinio racionalizmo kryptis, kuri liguistai tikėjo žmogaus proto visagalybe sąmoningame žmogaus veiklos akte,

2) sudėtinga pati pinigų esmė ir tikslingai išplėstos jų funkcijos ir tai, kas visos pinigų funkcijos yra labai tikslingai sutvarkytos,

3) empirinė evoliucinė teorija, kuri nebuvo vieninga pinigų klausimu ir skaidėsi į kitas teorijas. Iš jų galima išskirti šias: mainų teorija, mokėjimų teorija ir sakralinė teorija.

Iš jų galima išskirti šias: mainų teorija, mokėjimų teorija ir sakralinė teorija.

Mainų teorija pinigų atsiradimą kildina iš privatinės nuosavybės. Ji teigia, kad tik esant privatinei nuosavybei ir tik turint privačius daiktus ( privatinės nuosavybės objektus ) gali prasidėti mainai. Taigi buvo mainomasi tais privačiai daiktais, kurie vieniems nebuvo reikalingi, o kiti pageidavo juos įsigyti. Visi mainomi daiktai pradėjo atlikti pinigų – mokėjimo priemonės – funkciją. Kodėl žmogus mainams pasirinko tokį daikta kaip pinigai, iki šios dienos lieka paslaptimi. Daiktas, naudojamas mainams, tapo tuo ekvivalentu, į kurį buvo mainomi visi kiti daiktai. Didėjant mainomų daiktų skaičiui vis sunkiau buvo rasti tokį daiktą, kuris atstotų pinigą visiems kitiems daiktams. Taigi šios teorijos esmė ta, kad mainai sukūrė pinigus.

Mokėjimų teorija teigia, kad pinigus sukūrė
ne mainai, o proverstiniai mokėjimai, savo genties vadui. Pasak jos, pirma atsirado priverstiniai mokėjimai, o tik vėliau mainai daiktais kaip pinigais. Taigi pagal šią teoriją priverstinis mokėjimas savo genties vadui daiktais pastaruosius pavertė pinigais.

Sakralinė teorija teigia, kad pinigų kilmės šaknų reikia ieškoti kulto apeigose, kai daiktai buvo aukojami dievams kaip pinigai. Vokiečių profesoriaus nuomonė, sakralinė teorijos esmė ta, kad pinigus sukūrė dievai ir tai buvo jų teisė.

Pinigų samprata ir jų rūšys

Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsiskaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neapsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia besąlygiškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk negalima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas (pavyzdžiui, troleibuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis (pavyzdžiui, perkant vertybinių popierių už kelis milijonus dolerių), grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.

Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su turtu. Sakydami „jis turi daug pinigų“, turime omeny, kad jis yra turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas turtas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būdingi bruožai.

Trečias apibrėžimas – pinigų sutapatinimas su pajamomis. „Kiek jis uždirba pinigų?“ reiškia kokios jo pajamos. Bet pajamos yra tik pinigų srautas per tam tikrą laikotarpį, ir negali atspindėti pinigų kiekio.

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą.

Pinigai – tai visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, vertės mato, kaupimo, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkcijas.

Pinigai yra tai, kas gali tarpininkauti mainuose. Pinigai – tai visa, kas atlieka:

 mainų funkciją;

 prekių apskaitos funkciją;

 taupymo funkciją ir

 mokėjimo priemonių funkciją.

Pinigų raidos istorija rodo, kad kaip mažiau tinkamos šiam tikslui prekės pamažu buvo keičiamos tobulesnėmis, kol kaip pinigų medžiaga buvo pradėtas naudoti metalas.

Moneta – tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.

Metalinių pinigų atsiradimas – tai antrasis pinigų raidos etapas. Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai. Dėl daugelio fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai, ir pirmiausia sidabras bei auksas.

Monetos išradimas buvo ypač svarbus ūkio vystimosi įvykis, tačiau turėjo ir keletą trūkumų:

1. Dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai;

2. Jos griozdiškos, daug sveria, dėvisi (per 50 metų moneta netenka 4,2 % pradinio svorio;

3. Paprastai monetos būna nedidelės vertės, dėl padirbinėjimo baimės, todėl didelių sumų suskaičiavimui prarandama daug laiko.

Taigi, todėl atsirado jų pakaitalas – popieriniai pinigai. Popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Popieriniai pinigai iš esmės yra tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galią todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta. Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai.

Banknotai – tai popieriniai pinigai, kuriuos išleidžia centrinis bankas.

Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai.

Pirmosios atsiskaitymo priemonės Lietuvoje

Pinigai Lietuvoje turi savo atsiradimo istoriją. Mūsų proseneliai pirmuosius tarpusavio mainus pradėjo vieną prekę ar paslaugą keisdami į kitą, t. y. vykdė natūrinius mainus. Kadangi tie mainai turėjo daug trūkumų, atsirado naujos tarpininkavimo priemonės: tai buvo akmenys, kaulai, kriauklės, medus, vaškas, mediniai įnagiai, gintaras, iš jo pagaminti papuošalai ir kiti daugelio žmonių pageidauti daiktai.

Ilgainiui, mainams dažnėjant, prireikė visiems patogių pinigų.

Apie IV – V amžius Lietuvoje pradėjo formuotis kailiniai pinigai – kiaunių kailiukai, kurių pagrindinis vienetas (kartis) prilygo 40 kiaunių ar sabalų kailiukų. Kailinių pinigų sistema labiausiai buvo įsigalėjusi XI; XII ir XIII amžiais. Paskutiniai jų pėdsakai Lietuvoje dingo tik XVI amžiuje.

Plečiantis prekybai Lietuvos teritorijoje pasirodė ir kitų kraštų monetos. Lietuvių gyvenamosiose žemėse archeologai randa senovės graikų ir romėnų varinių, sidabrinių ir auksinių monetų I – III amžiaus, kurios liudija buvus prekybinius santykius su jais. Po tautų kilnojimosi VIII – XIII a. randami arabų, Bizantijos, germanų, skandinavų ir kitų kraštų pinigai rodo, kad lietuvių proseneliai naudojo ir svetimus mainų
įrankius – pinigus. Tačiau svetimos monetos Lietuvoje nebuvo populiarios. Dažnai jos būdavo suliedinamos į gabaliukus, iš kurių VIII – X amžiais išsivystė paskutinė priešmonetinė pinigų rūšis – liedintos kapos, pailgi, dažniausiai 10 – 15 cm ilgio įvairių formų sidabro lydinėliai.

Taigi, galima teigti, kad seniausieji Lietuvos sidabro pinigai — kapos, lietos iš sidabro tam tikrose formose. Jų randama įvairių — ilgų ir perpus trumpesnių (kartais perkirstų per pusę), su įvairiais ženklais ir be jokių ženklų, su įkirtimais ir be įkirtimų, sunkesnių ir lengvesnių. Apie jas nėra jokių rašytinių žinių (jų vardas,— kaip spėjama, kilęs iš žodžio kapoti, — šaltiniuose yra minimas), tad visokios išvados gali būti daromos tik iš radinių. Greičiausiai jas liedavo ne vien didžiojo kunigaikščio iždas, bet ir privatūs žmonės, kurie kartais jose dėdavo savo ženklus ar inicialus. Kapas galėjo liedinti visi, kas norėjo, bet laikydamiesi bendros taisyklės – sidabras turėjo būti beveik grynas. Tuo metu vyravo pusapvaliai ir trišoniai lydiniai, Lietuvoje vadinti lietuviškais ilgaisiais. Pusapvalės formos lydiniai svėrė 105, o trišoniai – 180 gramų. Smulkesniems mokėjimams šie lydiniai buvo kapojami mažesniais gabalais, todėl ir vadinti kapomis (pagal 1 inf. šalt. sąr.).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1553 žodžiai iš 5132 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.