Alkoholiniuose gėrimuose esantis etanolis gerai maišosi su vandeniu ir tirpsta riebaluose, todėl nesunkiai prasiskverbia pro biologines membranas. Kraujas etanolį pradeda įsiurbti jau burnoje, apie 20 % jo įsiurbiama skrandyje, o kitas – plonoje žarnoje. Taip alkoholis patenka į kraują, kuris išnešioja jį po visą organizmą.
Apie 10 % išgerto alkoholio organizmas pašalina pro plaučius, inkstus ir prakaito liaukas, visą kitą suskaido, tiksliau, oksiduoja fermentai (enzimai). Daugiausia išgerto alkoholio perdirba kepenys.
Išgėrus 50 ml. degtinės dozę, alkoholis sveiko žmogaus kraujyje išnyksta per 4 – 5 valandas. Tačiau histocheminiai ir radiologiniai tyrimai įrodė, kad organuose ir audiniuose alkoholio galima aptikti dar dvi savaites. Ištyrus žymėtąją radioaktyvąją anglimi alkoholio laikimąsi organizme, buvo paneigta nuomonė, kad vieną kartą išgertas alkoholis veikia daugiausiai centrinę nervų sistemą, ypač galvos smegenų žievę. Iš tikrūjų alkoholio daugiausiai susitelkia kepenyse ir skersaruožiouse raumenyse, paskui – požieviniuose nervų centruose ir smegenėlėse, tik po to – galvos smgenų žievėje. Jeigu alkoholio patenka daugiau, etanolio vis daugėja centrinėje nervų sistemoje.
Alkoholis susilaiko raumenų audiniuose – jis ten arba oksiduojasi, arba iš karto kepenų perdirbamas. Visai kitaip veikia riebalinių audinių ląstelės. Jose alkoholis kaupiasi, tirpsta ir ilgai nesiskaido. Kuo organizme daugiau raumenų ir mažiau riebalų, tuo mažesnė alkoholio koncentracija kraujyje ir tuo menkesnis jo poveikis smegenims.
Kraujas ypač sparčiai sugeria alkoholį, kai geriama nevalgius ir neužkandant. Skrandyje ir žarnyne esantis maistas, pirmiausia mėsa, stabdo alkoholio siurbimąsi į kraują, ir jo tenai susikaupia beveik dvigubai mažiau.
Alkoholis yra nervų nuodai. Kadangi jis gerai tirpsta riebaluose, o jų ypač gausu smegenų audiniuose, tai smegenyse jo susitelkia gerokai daugiau negu kituose organuose. Alkoholio poveikis smegenims beveik visada tiesiogiai priklauso nuo jo koncentracijos kraujyje. truputėli kauštelėjęs (kai alkoholio kraujyje nedaugiau kaip 2 %, t. y. išgerta maždaug 100 ml. degtinės), žmogus atsipalaiduoja, aprimsta. Kai koncentracija kiek didesnė (3 – 5 %), suamžėja smegenų centrų, reguliuojančių dėmesio ir savikontrolės procesus, aktyvumas.
Apėmusi po pirmųjų degtinės taurelių šiluma yra susijusi su odos audinių išsiplėtimu dėl alkoholio poveikio. Pulsas padažnėja, kraujospūdis paprastai nekinta, nors gali kiek sumažėti arba, priešingai, padidėti. Kvėpavimas lieka toks pat, bet gali ir padažnėti. Alkoholis, nors kiek spartina mąstimą, kartu mažina mąstymo produktyvumą. Nuo alkoholio prastėja mąstymo kokybė, daugėja klaidų. Alkoholis trukdo objektyviai vertinti savo sugebėjimus. Kuo svarbesnė smegenų funkcija, tuo labiau ji yra pažeidžiama alkoholio. Nedaug apgirtusiam iš pradžių atrodo, lyg praeitų fizinis nuovargis, bet paskui raumenų darbingumas mažėja. Judesiai galbūt pasidaro staigesni, bet jau netokie tikslūs. Po kurio laiko pradeda silpnėti reakcija. Pasiekus vidutinio girtumo laipsnį (kai alkoholio koncentracija kraujyje padidėja iki 0.1 – 0.2), galvos smegenų centrus pradeda dirginti chaotiškas jaudinimas, jie nesugeba kontroliuoti požievio zonos. Tada jau visai pagrįstai galima kalbėti apie žemųjų instinktų atsipalaidavimą. Kai girtumas stiprėja, psichika dar labiau pašlyja. Mąstymas darosi vis lėkštesnis. Girtas kartoja tas pačias mintis, mala tuos pačius žodžius. Kai girtumas trunka ilgiau, tai be dvasinių, atsiranda ir fizinių sutrikimų. Girtam karšta, tvanku, jo oda užkaitusi, akys karštligiškai blizga. Žvali šneka greitai darosi sunkiai suvokiama, girtas nesugiaba tiksliai ištarti žodžių. Kartais pradeda žagsėti. Kadangi sunku koordinuoti judesius, tai rašysena pasidaro stami ir atsaini. Dėl tos pačios priežasties girtas pradeda svirduliuoti, jį apima snaudulys, jam sprūsta iš rankų daiktai. Menkėja raumenų jėga. Mažėja jautrumas skausmui ir temperatūrai. Girtas nereaguoja į sužeidimą ar apdegimą. Sutrinka jutimo organų veikla, regumas, akyse pradeda dvejintis, ūžia ausyse. Nesąlyginiai valgymo ir lytiniai refleksai, girtumo pradžioje stiprėję, dabar silpnėja.
Didelė alkoholio dozė (1 litras degtinės) sunkiai apnuodija (alkoholio krajyje padaugėja iki 0.5 %), smarkiai pažeidžia nervinę veiklą. Apsinuodijęs iš pradžiu atrodo tarsi pusmiegis ir šūktelėtas reaguoja tik neaiškiu vapaliojimu. Vėliau praranda sąmonę ir pasineria į gilų miegą. Prasideda alkoholinė koma: ligonis daugiau nereaguoja į dirginimą. Oda pamėlynuoja, išpila lipnus prakaitas. Kūno temperatūra nukrenta žemiau normos, susilpnėja širdies veikla ir kvėpavimas. Apsinuodijęs atgauna sąmonę po 8 – 12 valandų. Kai komos būsena trunka ilgiau negu para, vargu ar jis iš viso atsigaus. Pažeidžiami pailgųjų smegenų centrai, blokuojamas kvėpavimas, ir žmogus miršta.
Alkoholiui ypač jautrūs vaikai ir sergantieji kepenų, skrandžio bei vidaus sekrecijos liaukų ligomis (išskyrus diabetą ir padidėjusią skydliaukės funkciją).