Optinis menas – dar vadinamas Opartu. Ši kryptis pagrįsta optiniais ir kinetiniais eksperimentais. Optinis menas dažniausiai ribojasi juodos ir baltos spalvos kompozicijomis, kurios perteikia judėjimo iliuziją. Statiškų darbų kinetiškumo įspūdis kyla iš šviesos poveikio, ryškių juodos ir baltos spalvos kontrastų arba tam tikrų atspalvių priešpriešos. Optinis menas veikia regėjimo pojūčius ir statiškoje plokščioje erdvėje kuria judančius geometrinius elemtus. Toks paveikslas sukuria ne tik dekoratyvų vaizdą, bet yra technologinės civilizacijos išraiška, sudaro organišką visumą su šiuolaikine architektūra.
XX amžiaus modernistinės dailės kryptis abstrakcionizmo atmaina. Ji nevaizduoja realių daiktų, suabsoliutina kai kuriuos meninės formos elementus (liniją, spalvą, spalvotas šviesas), kuria įvairius vizualinius efektus. Kūriniai artimi kinetinės dailės kūriniams. Jų kompozicija grindžiama nesudėtingomis geometrinėmis figūromis, ritmiškai pasikartojančiomis arba keičiančiomis linijinį, erdvinį ir spalvinį tarpusavio santykį (tai sukuriama judėjimo, priartėjimo, nutolimo, pulsavimo iliuzija). Optiniai ir dekoratyviniai efektai, kai kada naudojami pramoninėje ir taikomojoje grafikoje, plakate, taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (tekstilė, reklama, vitrinų ir interjėrų apipavidalinimas). Pradininkas V. Vazarelis (Prancūzija) sukūręs pirmuosius kūrinius V – VI dešimtmetyje. VII dešimtmečio viduryje paplitoEuropos šalyse (Prancūzijoje, Italijoje, D. Britanijoje). Kūrinių taip pat sukūrė J. Itenas, Dž. Albersas (JAV), Ž. Agamas, Ch. R. Sotas (Prancūzija), A. Bjasis (Italija), Ch. Le Parkas (Argentina), K. Krusas – Dėjas (Venesuela).
Garsus amerikiečių oparto dailininkas Yaakovas Agamas šią XX a. septintajame dešimtmetyje atsiradusią išraišką apibūdino kaip galimybę kurti dinamiškumą paveiksluose: „Mes atsisveikinome su senu statišku abstrakčiu paveikslu, optinis menas yra akių nuotykis“. Jau pirmas žvilgsnis, mestas į optinio meno kūrinius, neleidžia žiūrovui likti abejingam. Įvyksta kontaktas tarp meno kūrinio ir stebėtojo, kuris, pats to nepajusdamas, panyra į begalinę trimatę kūrinio erdvę.
Pastaruoju metu vėl atgijęs septintojo dešimtmečio stiliaus ir idėjų populiarinimas paskatino paieškoti optinio meno apraiškų Lietuvos dailėje. Šia abstrakčiosios dailės kryptimi Vakarų Europoje ir JAV susidomėta po pirmųjų 1965 metais surengtų parodų – „Jautrioji akis“ ir „Pirminės struktūros“. Dailininkai savo darbuose eksperimentavo spalva, linijų ritmu, forma, kuri nuolat mirgėjo, pulsavo, judėjo ir kito žiūrovo akyse. Septintojo–dešimtojo dešimtmečio Lietuvos optinio meno atstovų darbuose galima tik iš dalies įžvelgti sąsajas su Vakarų menu. Kai kuriuos bendrumus lėmė noras eksperimentuoti, kurti dekoratyvius ir todėl „nekomunikabilius“ darbus. Labai dažnai dailininkų darbuose dominuojantis erdviškumas nekuria oparto grynąja šio stiliaus prasme.
Kazys Varnelis ir Kazimieras Žoromskis – du Lietuvos dailininkai, kurie aktyviai dalyvavo oparto judėjime Amerikoje. Ankstyviesiems K. Varnelio darbams būdinga juoda ir balta spalva, arba tiksliau – monochrominis koloritas. Dailininkas tapo geometrinius motyvus, kurių viena pusė apšviesta, o kita skendi šešėlyje. Atsiranda geometrinių formų tęstinumas: motyvai ir kinta, ir kartojasi. Susidaro įspūdis, jog paveikslas yra ir autonomiškas kūrybinio proceso rezultatas, ir kūrinių ciklo dalis. K. Varnelio paveikslų geometrinis motyvas siejasi su lietuvių liaudies ornamentais ir dekoratyvia puošyba. Dailininko vaikystė prabėgo Žemaitijos kaime, kur bažnyčių ir namų dekore jis įžvelgė kryželio, eglutės, žvaigždės, spiralės, apskritimo ornamentus. Vėliau juos panaudojo kūryboje kaip simetriškai pasikartojančius formos elementus, o kaskart naujai interpretuojamas motyvas padėjo išvengti pastovumo ir monotonijos.
Dailininko kūriniams apibūdinti tinka ir sinopsijos terminas. Stebint juos klausos ir regos pojūčiai tarsi susilieja. Vaizdinio ritmika žadina muzikines asociacijas, kurios priklauso nuo kiekvieno žiūrovo individualiai, t.y. pamatyti elementai tampa konkrečiu, subjektyviu garsu žiūrovo sąmonėje. Drobių muzikalumas leidžia išskirti bene pagrindinį dailininko darbų elementą – ritmą. Jis paveikslams suteikia papildomo išraiškingumo. Atsiranda trimatės erdvės pojūtis, į visumą susipina simbolio, ornamento ir atskiro, pasikartojančio ritmo prasmės. Sukuriamas ne tik emocinis paveikslo laukas, bet ir fizinė žiūrovo ir meno kūrinio sąveika. Spalva ir trimatis vaizdas tampa estetizuotu dirgikliu, tiesiogiai veikiančiu žiūrovo regą ir sudarančiu paveikslo turinį. Konkreti geometrinė išraiška yra jo forma. Dematerializuotos formos grynumas dvejopai veikia suvokėją: pirmiausia ritmas suaktyvina percepcinius pojūčius, o vėliau prisitaikoma prie formos atvirumo ir intensyvumo. Šis emocinis pasikeitimas skatina meditacinius pojūčius. Ypatingas dėmesys paveiksle skiriamas šviesos šaltiniui. Paprastai apšvietimas sklinda iš vieno konkretaus taško, esančio kairiajame viršutiniame kampe. Taigi šiuo atžvilgiu dailininkas naudoja klasikinį tapymo būdą, tuo tarpu daugelis abstrakcionistų renkasi išskaidytą apšvietimą arba jį visai eliminuoja iš paveikslų.
Aštuntojo
dešimtmečio K. Varnelio kūriniai išsiskiria skulptūriškumu. Greta stačiakampio formato drobių atsiranda laužytų formų paveikslų. Dailininko darbuose jaučiamas tapybinis reljefas, kurį suformavo spalvos ir geometrinių figūrų sintezė. Paveikslo vaizdas tampa nuolat pulsuojančia tapybine plokštuma, kuri pradeda veikti ir formuoti aplinką. Iliuzinis efektas slypi spalvoje ir bandyme išsivaduoti iš klasikinės paveikslo sampratos.
Spalvos, erdvės ir šviesos moduliacija pasižymi Kazimiero Žoromskio „Trijų dimensijų serija“. 1960-aisiais dailininkas persikėlė į Niujorką, kuris tuo metu buvo laikomas abstrakčiojo meno centru. Postoptinis laikotarpis K. Žoromskio kūryboje apima 1970–1986 metus, tačiau erdvinių eksperimentų pradžia pastebima dar Madride bei Čikagoje penktajame–šeštajame dešimtmetyje nutapytose drobėse. Optinio laikotarpio dailė turi du pagrindinius išraiškos elementus, kurie kartojasi visuose dailininko darbuose: spalvą ir liniją. Nuodugniam spalvos tyrinėjimui įtakos turėjo impresionizmas, kuris dailininką skatino dar labiau gilintis į spalvos ir šešėlio santykį paveiksle. Motyvus tapytojas dažniausiai renkasi iš gamtos ir jam artimos aplinkos: medžiai, žolės, vanduo, oras, žmonės. Dailininkas užfiksuoja trumpą akimirką: saulės blyksnį, vandens mirgėjimą, oro vibravimą. Visuose paveiksluose galima išskirti dvi tapybines plokštumas – spalvinį foną ir vertikalų arba horizontalų linijų ritmą. Jautrus spalvų derinimas sustiprina emocinį poveikį, o linijinis ritmas didina optinį kontrastą. Spalvų ir atspalvių derinimas sukuria spindintį šviesos pojūtį ir už paveikslo ribų, ir pačiame paveiksle. Susidaro įspūdis, jog spalva suskyla į atskirus šviesos pluoštus, kurie pasklinda paveikslo kompozicijoje. Kurdamas spalvinę perspektyvą dailininkas sumaniai pasitelkia spalvų spektro galimybes.