TURINYS
1. Įžanga ……………………………………………………………………………..2
2. M. K. Čiurlionio kūrybos savitumas ………………………………………………2
3. M. K. Čiurlionio dailės stiliaus fazės ……………………………………………..3
4. Įžymusis dailininko ,,Zodiakas” ………………………………………………….8
5. Čiurlionio reikšmė lietuvių dailėje ir literatūroje ………………………………..11
Literatūros sąrašas …………………………………………………………………….12
MIKALOJAUS KONSTANTINO
ČIURLIONIO KŪRYBA
1. ĮŽANGA
Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio (1875-1911) kūryba – sudėtingas, daugiabriaunis reiškinys,
ypatingas ne tik Lietuvos, bet ir visos XX amžiaus pradžios Rytų Europos
mene. Ji įstabi tematikos ir vaizdų įvairove, kūrinių meninės formos
originalumu ir įtaigumu. M.K.Čiurlionis ir archaiškas, ir labai
šiuolaikiškas. Archaiškas, nes jo paveikslų erdvėje – tūkstantmetė žmonijos
dvasinė patirtis, šiuolaikiškas, nes jo idealai aktualūs ir dabartiniam
dvasingumo pasiilgusiam žmogui. M.K.Čiurlionio gyvenimo laikas (XIX a.
pabaiga – XX a. pradžia, audringas meno srovių kaitos sūkurys), be abejo,
darė įtaką jo kūrybai, bet nė viena to meto dailės pakraipa stipriau jo
nepatraukė. Visa tai tebuvo tik fonas savitoms dailininko vizijoms ir
dvasios veržimuisi.
2. M.K. ČIURLIONIO KŪRYBOS
SAVITUMAS
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba- trapi, svajinga, kartais
naivi, bet sykiu labai originali ir nepakartojama, platesnei Europos
visuomenei iki šiol menkai tepažįstama. Čiurlioniu domėjosi nemažai ryškių
to meto asmenybių – Romain Rolland, Igor Strawinsky, Vasilij Kandinsky.
Tačiau jų kontaktai, tiesioginiai ar netiesioginiai, per kūrybą, tebuvo
trumpalaikiai, epizodiški, kaip trumpas buvo ir pats M.K.Čiurlionio
gyvenimo kelias. Dailininkas mirė, eidamas 36-uosius metus, o tapybai buvo
skirti šešeri intensyvios kūrybinės veiklos (1903 – 1909) metai. Gyvenimas
Rusijos imperijos pakraščiuose – Lietuvoje ir Lenkijoje – tiesiog nesudarė
objektyvių sąlygų Čiurlionio kūrybai plačiau garsėti. Juk tuometinė Rytų
Europos dailė taip ir neišsiveržė iš savo lokalinių ribų. Dailininko kūryba
pačioje savo gelmėje koncentravo ir kai kurias būsimas, tuo metu dar pilnai
neišsiskleidusias XX amžiaus modernizmo idėjas. Jis buvo ne tik
dailininkas poetas, romantikas, bet ir metafizikas mąstytojas. Čiurlionio
kūrybą knygose ir straipsniuose yra nagrinėję lietuvių, rusų, prancūzų ir
amerikiečių menotyrininkai. Tapyba bei grafika jau buvo eksponuota
parodose, surengtose Vakarų Berlyne (1979), Duisburge (1989), Berlyne ir
Briuselyje (1991), Tokijuje ir Bonoje (1992), Frankfurte (1995). Tačiau ir
šiandien nelengva atsakyti, koks yra Čiurlionio menas ir kokiai Europos
meno srovei jis priklauso. Vieni laiko dailininką savamoksliu keistuoliu
arba mįsle, kiti – meno mesiju, treti – didingu pasaulio vizijų tapytoju,
įsprausdami jį į labai jau neapibrėžtus fantastinės, kosminės metafizinės
dailės rėmus. O bandymai gretinti M.K.Čiurlionį su futuristais,
siurrealistais ar abstrakcionistais paprastai atskleidžia tiktai kurią nors
vieną jo fenomeno ypatybę. Dailininko kūrybos savitumą formavo keletas gana
skirtingų veiksnių. Tėvų namuose, Druskininkuose, M.K.Čiurlionis gyveno
senosios lietuvių kaimo kultūros terpėje. Jo vidaus pasaulį stipriai
paveikė šviesi motinos asmenybė, nepaprastai graži pietų Lietuvos gamta,
lietuviškos pasakos ir dainos, taip pat šeimos tradicija – muzikinis vaikų
lavinimas ir kasdieninis muzikavimas. Šios sąlygos padėjo susiformuoti itin
jautriam, subtiliam dailininko charakteriui ir jo polinkiui abstrakčiai
mąstyti.
M. K. Čiurlionio dailės darbuose, sukurtuose pačiame jo kūrybinio
kelio zenite, bene ryškiausiai atsiskleidžia dar viena išskirtinė
dailininko meninės individualybės savybė. Jau ankstyvuosiuose jo
paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas,
sukuriantis bekraščio jos platumo įspūdį ir atitinkantis apibrėžtų ribų
neturintį laiko pojūtį. Paveikslams suteikiamas gilaus vidinio susikaupimo
atspalvis. Augant ir plėtojantis plastinio vaizdo polifoniškumui, erdvė ir
laikas susijungia, sudarydami naują kokybę, atitinkančią filosofinę
pasaulio amžinumo ir sykiu nuolat kintančio jo pavidalo idėją. Minties
vyksmas erdvėje daugiau nuvokiamas intuityviai, negu nusakomas žodžiais,
tačiau ši giluminė Čiurlionio meninio mąstymo erdvė bene bus ta priežastis,
kuri skatino jo kūrybą vadinti mistine ir pranašiška. Ano meto kosmogoninių
teorijų šviesoje jo tapyba galėjo būti priimama beveik kaip tiesioginė tų
teorijų iliustracija,
fantastinė ir mistinė pačia savo esme. Bet šiandien
atrandame joje stulbinančią numatymo galią, darančią Čiurlionį ne tik
artimą nūdienio žmogaus pasaulio suvokimui, bet šiuolaikiškesnį už daugelį
šiuolaikinių dailininkų, nepažengiančių toliau buitiško fotografizmo. Taigi
čiurlioniškas mąstymo būdas nė kiek neperdedant gali būti pavadintas
laikiniu reiškiniu, nes jame įkūnyta tokia mąstytojo, filosofo, menininko
galia, kuri prasminga ir dabarties dailininkų kūrybai.
Savo išskirtinio originalumo dėka stovėjusi kiek nuošalyje, Čiurlionio
kūryba vertė mąstyti apie pačią lietuviškumo sąvoką žymiai platesnėmis
kategorijomis. Ji pirmiausia skleidė mintį, kad nacionalinis meno savitumas
glūdi ne tradicinio “lietuviško” motyvo pasirinkime, o kur kas gilesniuose
plastinės sandaros kloduose bei kaimyniniuose ryšiuose. Šiandien savaime
suprantama, kad to meto menininkų ir šiaip jau lietuvių inteligentų
platesniam ratui tokia mintis buvo nauja ir reikšminga. Reikšminga jau vien
tuo, kad skatino giliau pažinti ir platesniu aspektu įvertinti savo
liaudies meną, kuriuo iki tol mažai tebuvo domimasi, kuris buvo uždarai bei
archaiškai traktuojamas.
Čiurlionis, vizijų filosofas, ėjo tuo nepramintu keliu pirmasis,
pasikliaudamas ir savo intuicija, ir savo prigimties “genetiniu kodu”, ir
veikiamas kaimyninių tautų profesionalaus meno impulsų. Jam pirmajam teko
atverti duris į tokias kūrybos pasaulio sferas, kurios iki tol daugeliui iš
vis nebuvo žinomos, tad suprantama, kad jo tapyba, veikiama to meto meninių
koncepcijų, vystėsi daugiau filosofijos ir idėjos, negu plastinio, grynai
tapybos išraiškos formavimo vagoje. Tautosaka ir muzika Čiurlionio kūryboje
pasireiškusi regimomis plastinėmis formomis, arsininkams tapo vėliau bendra
atmosfera, netiesiogiai veikusi emocinį jų dailės pobūdį. Tuo tarpu
tiesioginiu išeities tašku virto vaizduojamoji bei taikomoji liaudies
dailė, kurios materealumas nekėlė didesnių abejonių, o atvirkščiai, skatino
įsiklausyti į žemišką jo formų bei spalvų gyvybingumą.
3. M.K. ČIURLIONIO DAILĖS
STILIAUS FAZĖS
Ankstyviausia M.K.Čiurlionio vaizduojamosios kūrybos fazė – mėgėjiški
piešinukai. Yra žinomi trys nedideli jo ankstyvųjų mėgėjiškų piešinių
albumėliai. D. Čiurlionytės-Zubovienės žinioje yra stambokas M.K.Čiurlionio
piešinių albumas, kuriame yra daugiau nei penkiasdešimt anglimi atliktų
piešinių, dauguma jų – nežinomų asmenų portretai. Albumas turi svarbią
dokumentinę reikšmę, jo datos aiškiai rodo, kad 1902 metų rudenį Čiurlionis
jau lankė piešimo studiją. Kauno Valstybiniame M.K.Čiurlionio Dailės
muziejuje saugomi dar du nedidelio formato albumėliai, kuriuose yra du
grafitiniu pieštuku atliktų daiktų ( rašalinės, stalo, aplanko ir kt.)
piešinukų, portretų plunksnele ir keletas akvarelinių peizažų. Dauguma tai
laisvalaikio etiudai, daryti iš natūros ir iš atminties; visuose aiškiai
matome neįgudusią pradedančio dailininko ranką. Sekanti M.K.Čiurlionio
vaizduojamosios kūrybos fazė – 1903 metų pabaigos – 1904 metų pradžios
piešiniai-kompozicijos. Šiai grupei priklauso atvirlaiškių, kuriuos
Čiurlionis siųsdavo savo broliams, piešiniai. Savotiški tų piešinių
siužetai: daugumoje jų pavaizduoti alegoriški mirties, lemtingumo, šiurpių
nuojautų įvaizdžiai.
Žymiausios atvirukų kompozicijos – 1903 m. spalio 2 d. atvirlaiškis su
simbolišku ,,Salos-ramybės” vaizdu ir 1903 m. spalio 11 d. atvirukas –
,,Miško muzika”. Abu pastaruosius vaizdus Čiurlionis kiek vėliau panaudojo
stambesnio formato paveiksluose. Visų tų kompozicijų stilius panašus:
grubokas, eskizinis piešinys, toninis formų modeliavimas, rėžiančios,
ryškios spalvos – žalia, raudona, violetinė, mėlyna, ruda.
Iš ankstyviausiojo kryptingo, nebe mėgėjiško Čiurlionio tapybos
laikotarpio (1903 – 1904 m.) turime – beveik neabejotinai – pastelinę
,,Laidotuvių simfoniją” ir aliejum tapytus ,,Pavojų” ir ,,Miško šlamesį”.
Jiems artimas 1904 metais tapytas ,,Tvano ciklas” ir triptikas ,,Rex”.
Išvardintus kūrinius sieja keletas bendresnių turinio ir stiliaus
bruožų. Dalies jų, pavyzdžiui, ,,Tvano” ciklo, triptiko ,,Rex”, diptiko
,,Jehova” siužetiniai motyvai turi sąsajų su biblijos legendomis. Žinoma
čia nėra tiesioginio tų legendų siužeto pakartojimo ar iliustravimo. Iš
biblijos Čiurlionis pasisėmė teminių motyvų, kurie teikė galimybių
išreikšti žmogiškosios būties lemtingumo, antgamtinių jėgų viešpatavimo
pojūtį. Tokia tendencija ir tų kūrinių vaizdinę struktūrą, jų nuotaikas –
slogias, kupinas sunkių nuojautų ir nerimo.
Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąjį pradą. Tačiau
kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame
vaizdų sekos.
Tų ciklų kompozicijos nelygumuose, be to, grubokame jų formos
realizme, jų kolorito
juntame kūrybinio akto betarpiškumą,
staigią emocinę iškrovą. Tai jau XX a. pradžiai būdingų meninių siekių
bruožai. Bet, kita vertus, tie patys nelygumai kalba apie patyrimo ir
meistriškumo stoką, apie pradinę kūrybos fazę. Mirties tema buvo madinga XX
a. pradžios literatūroje, žurnalistikoje, inteligentų salonuose. Šiai temai
buvo skiriami spiritistų seansai, ją gvildeno okultinės – teosofinės
teorijos; mirties scenų, vėlių, astralinių šviesų aprašymais mirgėjo to
meto laikraščių, žurnalų puslapiai. Galbūt, šis ankstyvas Čiurlionio
,,Laidotuvių” ciklas yra duoklė madingoms epochos nuotaikoms. Būdinga, kad
pats menininkas šio ciklo neeksponavo jokioje parodoje. Be to, vėlesnių
metų kūryboje jis jau negrįžo prie jo idėjų.
Kitą chronologiškai fiksuojamų ankstyvųjų Čiurlionio kūrinių grupę
sudaro paveikslai. Dalis tų paveikslų išlikę: tai ,, Vakaras” (šviesi
figūra laivelyje), ,,Naktis-sala” (mėlynoje tamsoje skendinti sala su
rankos pavidalą primenančiais medžiais), ,,Profiliai”, ,,Tiltai”,
,,Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje),
,,Regėjimas” (žaltys ant kryžiaus). Šiai kūrinių grupei artimi ir keletas
kitų ankstyvųjų Čiurlionio darbų – vadinamasis ,,Marso pasaulis”,
,,Debesys”, ,,Dūdorius”.Visi šie paveikslai buvo sukurti iki 1905 metų
vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,
bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Pastaruosiuose dailininkas pirmiausia
akcentuoja gamtos slėpiningumą, blausias, nostalgiškas vakaro ir nakties
sutemų būsenas. Čia jau nėra ,,Laidotuvių” ar ,,Rex’o” cikluose matytų
gilios erdvės, daiktų apimties, ryškių spalvų, rėžiančių sąskambių. Juose
vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų,
figūrų ir daiktų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos
šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika.
Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose
atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti
balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas
koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose