M k čiurlionio kūryba
5 (100%) 1 vote

M k čiurlionio kūryba

TURINYS

1. Įžanga ……………………………………………………………………………..2

2. M. K. Čiurlionio kūrybos savitumas ………………………………………………2

3. M. K. Čiurlionio dailės stiliaus fazės ……………………………………………..3

4. Įžymusis dailininko ,,Zodiakas” ………………………………………………….8

5. Čiurlionio reikšmė lietuvių dailėje ir literatūroje ………………………………..11

Literatūros sąrašas …………………………………………………………………….12

MIKALOJAUS KONSTANTINO

ČIURLIONIO KŪRYBA

1. ĮŽANGA

Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino

Čiurlionio (1875-1911) kūryba – sudėtingas, daugiabriaunis reiškinys,

ypatingas ne tik Lietuvos, bet ir visos XX amžiaus pradžios Rytų Europos

mene. Ji įstabi tematikos ir vaizdų įvairove, kūrinių meninės formos

originalumu ir įtaigumu. M.K.Čiurlionis ir archaiškas, ir labai

šiuolaikiškas. Archaiškas, nes jo paveikslų erdvėje – tūkstantmetė žmonijos

dvasinė patirtis, šiuolaikiškas, nes jo idealai aktualūs ir dabartiniam

dvasingumo pasiilgusiam žmogui. M.K.Čiurlionio gyvenimo laikas (XIX a.

pabaiga – XX a. pradžia, audringas meno srovių kaitos sūkurys), be abejo,

darė įtaką jo kūrybai, bet nė viena to meto dailės pakraipa stipriau jo

nepatraukė. Visa tai tebuvo tik fonas savitoms dailininko vizijoms ir

dvasios veržimuisi.

2. M.K. ČIURLIONIO KŪRYBOS

SAVITUMAS

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba- trapi, svajinga, kartais

naivi, bet sykiu labai originali ir nepakartojama, platesnei Europos

visuomenei iki šiol menkai tepažįstama. Čiurlioniu domėjosi nemažai ryškių

to meto asmenybių – Romain Rolland, Igor Strawinsky, Vasilij Kandinsky.

Tačiau jų kontaktai, tiesioginiai ar netiesioginiai, per kūrybą, tebuvo

trumpalaikiai, epizodiški, kaip trumpas buvo ir pats M.K.Čiurlionio

gyvenimo kelias. Dailininkas mirė, eidamas 36-uosius metus, o tapybai buvo

skirti šešeri intensyvios kūrybinės veiklos (1903 – 1909) metai. Gyvenimas

Rusijos imperijos pakraščiuose – Lietuvoje ir Lenkijoje – tiesiog nesudarė

objektyvių sąlygų Čiurlionio kūrybai plačiau garsėti. Juk tuometinė Rytų

Europos dailė taip ir neišsiveržė iš savo lokalinių ribų. Dailininko kūryba

pačioje savo gelmėje koncentravo ir kai kurias būsimas, tuo metu dar pilnai

neišsiskleidusias XX amžiaus modernizmo idėjas. Jis buvo ne tik

dailininkas poetas, romantikas, bet ir metafizikas mąstytojas. Čiurlionio

kūrybą knygose ir straipsniuose yra nagrinėję lietuvių, rusų, prancūzų ir

amerikiečių menotyrininkai. Tapyba bei grafika jau buvo eksponuota

parodose, surengtose Vakarų Berlyne (1979), Duisburge (1989), Berlyne ir

Briuselyje (1991), Tokijuje ir Bonoje (1992), Frankfurte (1995). Tačiau ir

šiandien nelengva atsakyti, koks yra Čiurlionio menas ir kokiai Europos

meno srovei jis priklauso. Vieni laiko dailininką savamoksliu keistuoliu

arba mįsle, kiti – meno mesiju, treti – didingu pasaulio vizijų tapytoju,

įsprausdami jį į labai jau neapibrėžtus fantastinės, kosminės metafizinės

dailės rėmus. O bandymai gretinti M.K.Čiurlionį su futuristais,

siurrealistais ar abstrakcionistais paprastai atskleidžia tiktai kurią nors

vieną jo fenomeno ypatybę. Dailininko kūrybos savitumą formavo keletas gana

skirtingų veiksnių. Tėvų namuose, Druskininkuose, M.K.Čiurlionis gyveno

senosios lietuvių kaimo kultūros terpėje. Jo vidaus pasaulį stipriai

paveikė šviesi motinos asmenybė, nepaprastai graži pietų Lietuvos gamta,

lietuviškos pasakos ir dainos, taip pat šeimos tradicija – muzikinis vaikų

lavinimas ir kasdieninis muzikavimas. Šios sąlygos padėjo susiformuoti itin

jautriam, subtiliam dailininko charakteriui ir jo polinkiui abstrakčiai

mąstyti.

M. K. Čiurlionio dailės darbuose, sukurtuose pačiame jo kūrybinio

kelio zenite, bene ryškiausiai atsiskleidžia dar viena išskirtinė

dailininko meninės individualybės savybė. Jau ankstyvuosiuose jo

paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas,

sukuriantis bekraščio jos platumo įspūdį ir atitinkantis apibrėžtų ribų

neturintį laiko pojūtį. Paveikslams suteikiamas gilaus vidinio susikaupimo

atspalvis. Augant ir plėtojantis plastinio vaizdo polifoniškumui, erdvė ir

laikas susijungia, sudarydami naują kokybę, atitinkančią filosofinę

pasaulio amžinumo ir sykiu nuolat kintančio jo pavidalo idėją. Minties

vyksmas erdvėje daugiau nuvokiamas intuityviai, negu nusakomas žodžiais,

tačiau ši giluminė Čiurlionio meninio mąstymo erdvė bene bus ta priežastis,

kuri skatino jo kūrybą vadinti mistine ir pranašiška. Ano meto kosmogoninių

teorijų šviesoje jo tapyba galėjo būti priimama beveik kaip tiesioginė tų

teorijų iliustracija,
fantastinė ir mistinė pačia savo esme. Bet šiandien

atrandame joje stulbinančią numatymo galią, darančią Čiurlionį ne tik

artimą nūdienio žmogaus pasaulio suvokimui, bet šiuolaikiškesnį už daugelį

šiuolaikinių dailininkų, nepažengiančių toliau buitiško fotografizmo. Taigi

čiurlioniškas mąstymo būdas nė kiek neperdedant gali būti pavadintas

laikiniu reiškiniu, nes jame įkūnyta tokia mąstytojo, filosofo, menininko

galia, kuri prasminga ir dabarties dailininkų kūrybai.

Savo išskirtinio originalumo dėka stovėjusi kiek nuošalyje, Čiurlionio

kūryba vertė mąstyti apie pačią lietuviškumo sąvoką žymiai platesnėmis

kategorijomis. Ji pirmiausia skleidė mintį, kad nacionalinis meno savitumas

glūdi ne tradicinio “lietuviško” motyvo pasirinkime, o kur kas gilesniuose

plastinės sandaros kloduose bei kaimyniniuose ryšiuose. Šiandien savaime

suprantama, kad to meto menininkų ir šiaip jau lietuvių inteligentų

platesniam ratui tokia mintis buvo nauja ir reikšminga. Reikšminga jau vien

tuo, kad skatino giliau pažinti ir platesniu aspektu įvertinti savo

liaudies meną, kuriuo iki tol mažai tebuvo domimasi, kuris buvo uždarai bei

archaiškai traktuojamas.

Čiurlionis, vizijų filosofas, ėjo tuo nepramintu keliu pirmasis,

pasikliaudamas ir savo intuicija, ir savo prigimties “genetiniu kodu”, ir

veikiamas kaimyninių tautų profesionalaus meno impulsų. Jam pirmajam teko

atverti duris į tokias kūrybos pasaulio sferas, kurios iki tol daugeliui iš

vis nebuvo žinomos, tad suprantama, kad jo tapyba, veikiama to meto meninių

koncepcijų, vystėsi daugiau filosofijos ir idėjos, negu plastinio, grynai

tapybos išraiškos formavimo vagoje. Tautosaka ir muzika Čiurlionio kūryboje

pasireiškusi regimomis plastinėmis formomis, arsininkams tapo vėliau bendra

atmosfera, netiesiogiai veikusi emocinį jų dailės pobūdį. Tuo tarpu

tiesioginiu išeities tašku virto vaizduojamoji bei taikomoji liaudies

dailė, kurios materealumas nekėlė didesnių abejonių, o atvirkščiai, skatino

įsiklausyti į žemišką jo formų bei spalvų gyvybingumą.

3. M.K. ČIURLIONIO DAILĖS

STILIAUS FAZĖS

Ankstyviausia M.K.Čiurlionio vaizduojamosios kūrybos fazė – mėgėjiški

piešinukai. Yra žinomi trys nedideli jo ankstyvųjų mėgėjiškų piešinių

albumėliai. D. Čiurlionytės-Zubovienės žinioje yra stambokas M.K.Čiurlionio

piešinių albumas, kuriame yra daugiau nei penkiasdešimt anglimi atliktų

piešinių, dauguma jų – nežinomų asmenų portretai. Albumas turi svarbią

dokumentinę reikšmę, jo datos aiškiai rodo, kad 1902 metų rudenį Čiurlionis

jau lankė piešimo studiją. Kauno Valstybiniame M.K.Čiurlionio Dailės

muziejuje saugomi dar du nedidelio formato albumėliai, kuriuose yra du

grafitiniu pieštuku atliktų daiktų ( rašalinės, stalo, aplanko ir kt.)

piešinukų, portretų plunksnele ir keletas akvarelinių peizažų. Dauguma tai

laisvalaikio etiudai, daryti iš natūros ir iš atminties; visuose aiškiai

matome neįgudusią pradedančio dailininko ranką. Sekanti M.K.Čiurlionio

vaizduojamosios kūrybos fazė – 1903 metų pabaigos – 1904 metų pradžios

piešiniai-kompozicijos. Šiai grupei priklauso atvirlaiškių, kuriuos

Čiurlionis siųsdavo savo broliams, piešiniai. Savotiški tų piešinių

siužetai: daugumoje jų pavaizduoti alegoriški mirties, lemtingumo, šiurpių

nuojautų įvaizdžiai.

Žymiausios atvirukų kompozicijos – 1903 m. spalio 2 d. atvirlaiškis su

simbolišku ,,Salos-ramybės” vaizdu ir 1903 m. spalio 11 d. atvirukas –

,,Miško muzika”. Abu pastaruosius vaizdus Čiurlionis kiek vėliau panaudojo

stambesnio formato paveiksluose. Visų tų kompozicijų stilius panašus:

grubokas, eskizinis piešinys, toninis formų modeliavimas, rėžiančios,

ryškios spalvos – žalia, raudona, violetinė, mėlyna, ruda.

Iš ankstyviausiojo kryptingo, nebe mėgėjiško Čiurlionio tapybos

laikotarpio (1903 – 1904 m.) turime – beveik neabejotinai – pastelinę

,,Laidotuvių simfoniją” ir aliejum tapytus ,,Pavojų” ir ,,Miško šlamesį”.

Jiems artimas 1904 metais tapytas ,,Tvano ciklas” ir triptikas ,,Rex”.

Išvardintus kūrinius sieja keletas bendresnių turinio ir stiliaus

bruožų. Dalies jų, pavyzdžiui, ,,Tvano” ciklo, triptiko ,,Rex”, diptiko

,,Jehova” siužetiniai motyvai turi sąsajų su biblijos legendomis. Žinoma

čia nėra tiesioginio tų legendų siužeto pakartojimo ar iliustravimo. Iš

biblijos Čiurlionis pasisėmė teminių motyvų, kurie teikė galimybių

išreikšti žmogiškosios būties lemtingumo, antgamtinių jėgų viešpatavimo

pojūtį. Tokia tendencija ir tų kūrinių vaizdinę struktūrą, jų nuotaikas –

slogias, kupinas sunkių nuojautų ir nerimo.

Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąjį pradą. Tačiau

kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame

vaizdų sekos.

Tų ciklų kompozicijos nelygumuose, be to, grubokame jų formos

realizme, jų kolorito
juntame kūrybinio akto betarpiškumą,

staigią emocinę iškrovą. Tai jau XX a. pradžiai būdingų meninių siekių

bruožai. Bet, kita vertus, tie patys nelygumai kalba apie patyrimo ir

meistriškumo stoką, apie pradinę kūrybos fazę. Mirties tema buvo madinga XX

a. pradžios literatūroje, žurnalistikoje, inteligentų salonuose. Šiai temai

buvo skiriami spiritistų seansai, ją gvildeno okultinės – teosofinės

teorijos; mirties scenų, vėlių, astralinių šviesų aprašymais mirgėjo to

meto laikraščių, žurnalų puslapiai. Galbūt, šis ankstyvas Čiurlionio

,,Laidotuvių” ciklas yra duoklė madingoms epochos nuotaikoms. Būdinga, kad

pats menininkas šio ciklo neeksponavo jokioje parodoje. Be to, vėlesnių

metų kūryboje jis jau negrįžo prie jo idėjų.

Kitą chronologiškai fiksuojamų ankstyvųjų Čiurlionio kūrinių grupę

sudaro paveikslai. Dalis tų paveikslų išlikę: tai ,, Vakaras” (šviesi

figūra laivelyje), ,,Naktis-sala” (mėlynoje tamsoje skendinti sala su

rankos pavidalą primenančiais medžiais), ,,Profiliai”, ,,Tiltai”,

,,Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje),

,,Regėjimas” (žaltys ant kryžiaus). Šiai kūrinių grupei artimi ir keletas

kitų ankstyvųjų Čiurlionio darbų – vadinamasis ,,Marso pasaulis”,

,,Debesys”, ,,Dūdorius”.Visi šie paveikslai buvo sukurti iki 1905 metų

vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,

bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Pastaruosiuose dailininkas pirmiausia

akcentuoja gamtos slėpiningumą, blausias, nostalgiškas vakaro ir nakties

sutemų būsenas. Čia jau nėra ,,Laidotuvių” ar ,,Rex’o” cikluose matytų

gilios erdvės, daiktų apimties, ryškių spalvų, rėžiančių sąskambių. Juose

vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų,

figūrų ir daiktų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos

šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika.

Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose

atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti

balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas

koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1697 žodžiai iš 5635 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.