Klasicizmo atsiradimas ir bruožai
Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp
feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis
buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač
išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą
visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis
vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis.
Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus
šiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno
kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.
Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros formų
propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis.
Klasicistai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus,
emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o
daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę
koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijos
ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti
praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs,
taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.
Kryptys : romėniška ir graikiška
Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys
(Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką
kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę).
Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos
palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės
tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos,
Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji
kryptis negu graikiška.
Italų (Romos) mokyklos
Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija
sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 –
1807m.) studijomis Romos Šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla
Italijoje 1763 – 1784m. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinį
architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas,
artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje.
Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie
1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus.
Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kūrė ir kitas
italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje
architektūrą studijavo lietuvių klasicizmo kūrėjai K. Kaminskis, L.
Gucevičius, su geriausiais meno kūriniai bu susipažinęs K. Podčašinskis.
Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos
Ne mažesnį vaidmenį ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla.
Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą.
Prancūzijoje šis stilius ėmė reikštis jau XVII a., o iki XVIII amžiaus
vidurio susidarė tvirti teoriniai pagrindai. Prancūzų architektai daug
dėmesio skyrė racionaliai konstrukciniai sistemai, sukūrė logiškai pagrįstą
proporcijų visumą.
Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečio
Lietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L.
Gucevičius (daug bendravo su Ž. Suflo, K. Ledu) ; K. Podčašinskis (vėliau
dėstęs architektūrą Vilniaus Universitete, remdamasis Ž. Diurano programa).
Rusų mokyklos
Sužlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradėjo daryti Rusijos
architektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniaus
universitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Lietuvos gubernijų
architektais imta skirti kitų meno mokyklų auklėtinius, kurie kreipė tam
tikra linkme projektavimą. Miestų statybose išplito Zacharovo ir kitų
parengti tipiniai projektai.
Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai
Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830
metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX
amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmajam
etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su
baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu
antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp
formos ir konstrukcijos.
Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi
1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse,
išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės
suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsi
ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasis
klasicizmas.
Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai)
Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš
ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu
metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo
užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo
pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai
kurios baroko formos
– laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.)
akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas).
Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai,
kurie išliko per visą epochą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto
L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmą
nauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą geriausioms
tradicijoms tarpti iki ir po 1795 metų.
L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas
Visas L.S . – Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojamai vertingas
indėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus
miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki mūsų dienų
nenustojo savo reikšmės.
Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą
klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo
Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė
visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.
Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir
įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas,
antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo
labai radikalus žingsnis L. S. – Gucevičiaus kūryboje.
Galima drąsiai teigti kad L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme
pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindu
geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo
architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo
atkartojimas. L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais
ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką,
sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir
klasicizmo kūrybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti
lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.
Nagrinėjant L. S. – Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienam
jo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinė
kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant bendro viso
ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas
(vandenį, augmeniją).
Paminėtinas autoriaus pamėgtas perspektyvos, žiūrint iš artimų taškų,
kompozicinių privalumų panaudojimas.
Peržvelgę L. S. – Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jis
sugebėjo jį įlieti naują labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį
planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano
aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiems
jo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai,
Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmams
Vilniuje, Maliatyčių kompleksui.
Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros
tyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L. S. – Gucevičiaus
klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jo
mokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.
L. S. – Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos architektų panaudojęs
skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo
projektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmo
elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomis
proporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai iliustruoja jo
suprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejaus
gatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.
Visos čia iškeltos L. S. – Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės ir
šiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtas
teiginys, kad “ pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuose
pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame santykiavime
su visuma ir tarpusavyje”.
Kauno rotušė
Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji
paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatytas dar vienas bokšto
tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas.
Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta
ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia
buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų.
Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai
laiptai.
Prie dviaukščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi
bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai –
aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis
cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos
motyvu papuoštais kapiteliais. Tarp piliastrų išdėstyti stačiakampiai