Kauno Stasio Lozoraičio vidurinė mokykla
Referatas
Impresionizmas
Kaunas 2004
Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno
kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo
prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi
daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre.
Impresionizmo pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta
ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką.
Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių,
intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o
nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos
patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad
joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato –
visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų
žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į
regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl
impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne
tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti
šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi,
tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės
tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą
žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną,
sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos
perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų
dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje.
Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni
paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji
asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą
taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai
paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.
Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių
žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto
vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo
tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe
dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.
Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros,
stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę.
Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo
reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir
metų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus.
Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus.
Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodas
surengė jie patys. Kritika ir publika sutiko jas labai priešiškai, negilėjo
įžeidimų ir patyčių. Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingas
žavesys susilaukė įvertinimo tik po kelių dešimtmečių, kai patys
dailininkai jau buvo pasenę. Dabar jų paveikslai labai vertinami ir
priskiriami geriausiems pasaulio meno kūriniams.
Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.
Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau
pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 Mane
įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko
egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu
“Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane –
Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja
į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858
Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją” , tačiau
Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”. 1860 Mane nutapo “Muziką Tiuilri
sode” ir dvi drobes, kurios bus priimtos į 1861 m. Saloną : savo tėvų
portretą ir “Gitarero”, kuris susilaukia Salone didelio pasisekimo. Mane
gauna pagyrimą. 1862 Mane karštligiškai ruošiasi kitam Salonui. Nutapo
“Lolą iš Valensijos”, “Pusryčius ant žolės”.1863 kovo mėnesį Mane
ekspozicija Martine galerijoje; ji kelia pasipiktinimą. Salono žiuri atmeta
“Pusryčius ant žolės” ir dvi kitas Mane drobes. Jos eksponuojamos
Nepriimtųjų salone ir sukelia didžiulį skandalą. Mane nutapo “Olimpiją”.
Spalio mėnesį Olandijoje jis atšvenčia vestuves su Siuzana Lenhof. 1864
Mane eksponuoja Salone “ Epizodą iš bulių kautynių” ir “Angelus prie
Kristaus kapo”, kurie labai iškritikuojami. 1865 Salone kyla skandalas dėl
“Olimpijos” , o Mane išvyksta į Ispaniją. 1868 Mane nutapo Emilio Zola
portretą, kuris išstatomas Salone kartu su “Moterimi su
paūga”; rudenį
nutapo “Balkoną”. 1870 Mane išstato Salone Evos Gonzales portretą ir
“Muzikos pamoką”. 1873 jis išstato Salone “Bokalą alaus”, susilaukusį
milžiniško pasisekimo. Dėl to “Gerbua” kavinėje kyla nepasitenkinimas.
Sekančiais metais Mane atsisako dalyvauti parodoje, kurią ruošia jo draugai
Mone, Dega, Pisaro, Berta Morizo, Renuaras ir kt.- tai pirmoji pagal datą
impresionistų paroda. 1875 Mane nutapo “Dailininką” ir “Baltinius”.
Nukeliauja į Veneciją. 1876 Salono žiuri nepriima “Dailininko” ir
“Baltinių”. Jis juos eksponuoja savo dirbtuvėje; jų pasižiūrėti suplūsta
4000 žmonių. 1877 Salone žiuri priima Foro portretą, bet atmeta “Naną” dėl
jos “amorališkumo”. Po 2 metų jis eksponuoja Salone “Valtyje” ir
“Oranžerijoje”. 1881 Mane gauna antro laipsnio medalį ir tampa hors
concours. 1882 metais vyksta paskutinė Mane paroda Salone: eksponuoja
“Pavasarį” ir “Foli-Malmezone”. Sveikata vis blogėja ir jis surašo
testamentą. 1883 Mane kairiojoje kojoje prasideda gangrena. Balandžio 19 d.
ji amputuojama; 30 d. jis miršta.
Jauno prancūzų dailininko E.Mane(1832-1883) paveikslas “Olimpija”
(Paryžius, Luvras) sukėlė publikos pasipiktinimą ne dėl mergaitės nuogumo,
bet dėl kitų priežasčių. 19 a. vid. ir 2-os pusės Prancūzijos ir Europos
dailėje vyravo vadinamoji saloninė akademinė kryptis.
“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus
gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai
nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai
persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai
apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus
kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė
paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus
apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas,
beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”.
Būtent aiški autoriaus simpatija paprastai merginai ir pastarosios
žmogiškas išdidumas, nepriklausomybė, o taip pat paveikslo forma taip
smarkiai nepatiko to meto miesčioniui, oficialiajai meno kritikai.
Paveikslas dvelkė šviežumu, nuoširdumu, buvo betarpiškai suvokiamas.
1903 m. Andre Fontenas klausė, ar tik Mane savo “Olimpijoje” nenorėjęs
“mums perteikti kartėlį, kurį pats jautė, žiūrėdamas į beveik negeidulingą,
parsiduodantį ir uždarą gyvenimą”. Polis Valeri 1932 m. prakalboje Mane
ekspozicijos Oranžerijoje katalogui rašė: “Olimpija”… skleidžia šventą
siaubą… Ji- skandalingas stabas, liūdno visuomenės slėpinio galybė ir
viešas pasireiškimas…Tobulai tyri bruožai pridengia didžiausią Netyrumą,
reikalaujantį romiai ir naiviai paniekinti bet kokį gėdos jausmą. Ji,
bestiališka vestalė, pasiskyrusi absoliučiai nuogybei, primena, kaip daug
pirmykštės barbarybės ir ritualinio animališkumo tebeslypi ir tebėra išlikę
didmiesčio prostitucijos papročiuose ir veikloje”. Kiek uoli, tiek ir
beprasmė retorika.
E. Mane buvo ne pirmas ir ne vienintelis dailininkas, tuo metu
ryžtingai gaivinęs meno ryšį su amžininkų gyvenimu, kūręs laiko dvasią
atliepiančius paveikslus.
Mane labai mėgo tapyti savo meto buitines scenas, paryžiečių minią,
godžiai besiklausiančią parko orkestro, restoranus, kabaretus ir panašiai.
Paskutinysis Mane darbas “Foli-Beržer” baras”(London, Kurto institutas)
yra savotiškas kristalas, kuriame atsispindi visa jo kūryba – gyvenimiškai
drąsi ir žmogiška tapyba. Ji atnešė autoriui ne tik ilgai lauktą amžininkų