MEDŽIO DROŽINIAI IR RAIŽINIAI
TAUTODAILĖJE
Materialinė ir dvasinė XVII – XVIII a. lietuvių liaudies kultūra formavosi vėlyvojo feodalizmo laikais ir sąlygomis. Uždaras lietuvių ūkininkų ūkininkavimo būdas, prekybinių centrų tolumas nuo gyvenamosios vietos, materialinių išteklių stoka lėmė palyginti ilgą archaiškų dirbinių išlikimą lietuvio valstiečio buityje. Darbo įrankius, namų apyvokos daiktus, baldus valstietis pasigamindavo pats ir tik išskirtiniais atvejais pasikviesdavo nagingus amatininkus ar meistrus iš rajono centrų. Tik vėliau, Lietuvai išsivaduojant nuo feodalizmo ir gerėjant materialiniai lietuvių ūkininkų padėčiai, pradėjo plisti fabrikiniai namų apyvokos daiktai, baldai.
Medžio dirbiniai turėjo praktinę reikšmę, juos meistrai puošdavo raštais, atliktais kontūriniu raižymu, kiaurapjūve ir geometrine drožyba. Tai tarsi mūsų liaudies istorijos paminklai, liudijantys apie mūsų protėvių buitį, papročius, pasaulėjautą ir tradicijas. Tie paminklai yra gyvi ir amžiais pasakoja apie savo kūrėjus.
Dėl medžiagos neatsparumo seniausi dirbiniai neišlikę. Žinomi medžio drožiniai iš XVIII amžiaus. Meninės jų savybės išplaukė iš konstrukcijų ir formų, kurias liaudies meistrai praturtino saikingu ornamentu.
Lietuvių meistrais buvo tie patys žemdirbiai, kurie suradę laisvo laiko, ir atsitraukę nuo žemės darbų sugebėdavo prakalbinti medį. Tiesa, iš pradžių drožyba buvo primityvi ir tik vėliau atsirado iš tiesų meniškų darbų. Jei ūkininkas būdavo ypač nagingas ir talentingas tai drožiniais buvo puošiama viskas pradedant nuo kiemo tvoros ir baigiant mediniais šaukštais.
Buvo puošiami įvairūs namo elementai: langai, gonkelės, prieklėtis, durys ir kt.
Prieklėtyje daugiausiai pagražinimų pastebima kolonose, jų sujungime su viršutiniu sienoju. Puošimai čia būdavo paprasti, ne įmantrūs. Dažniausiai pastebimos geometrinės figūros: linijos, apskritimai, trikampiai, kvadratai ir kt.
Buvo puošiami ir prielangiai. Langai namų lauko pusėje aprėmuoti lentomis. Viršutinės ir apatinės aprėmavimo lentos, daug rečiau ir šoninės, išpjaustytos pradedant primityviškų bruožų ornamentais, stilizuota augmenija, ir baigiant barokinio stiliaus įtakomis. Gyvūnijos stilizacijos ornamentai, tai savaip traktuotas rytų, vadinamasis “žvėrių stilius”.
Stogo galų užbaigose, gonkelių priešakio viršuje buvo daromi vadinamieji “arkliukai” ir “gaidukai’. Kaip matome iš pavyzdžių, pridedamosios lentelės prasideda gamtiška medžio išlenkimo forma ir baigiasi sudėtingomis gyvūnijos ir augmenijos kompozicijomis. Visų jų formų traktavimas yra skulptūrinis – stilistinis pradas rodo nemažą baroko įtaką. Tačiau lietuviui valstiečiui tai nebūdavo vien jo meniškų sugebėjimų iškėlimas, buvo tikėta, kad “gaidukai” ir “arkliukai” apsaugo namus nuo gaisrų, bado ir kitų nelaimių. Buvo stengtasi padaryti kuo gražesnius “arkliukus” ir “gaidukus”, nes buvo manyta, kad taip bus patenkintos namus saugančios dvasios.
Buvo puošiami ir kiemo vartai. Tiesa tokia tradicija nebuvo masiška. Daugelyje kiemų stovėjo paprasčiausios tvoros. Tačiau buvo ir tokių nagingų valstiečių, kurie sugebėdavo pagrindinius vartus papuošti tais pačiais “gaidukais”, dažniau “arkliukais”, ar tiesiog nieko nereiškiančiais augalijos ar gyvūnijos motyvais.
Nagingi lietuviai puošdavo ne tik savo namus, tačiau sugebėdavo pagražinti Lietuvos kraštovaizdį, ypač pakeles. Tam meistrai dirbdavo įspūdingas koplytėles. Tiesa jos buvo statomos ne tiek dėl grožio, kiek buvo tikėta, kad jos apsaugos keliaujančius ir buvo norėta visą kelią būti šalia dievo. Dauguma koplytėlių galima traktuoti kaip barokinio stiliaus apraišką lietuvių dailėje. Koplytėlės dvelkia tokiu paprastumu, rimtumu, harmonija, kad net baroko stilių Lietuvoje, tikrai galima laikyti suaugusiu ne tik su mūsų miestų mūro architektūra, bet ir liaudies psichika. Ne kiek tesiskiria ir gotikinio stiliaus formų traktavimas. Ir čia koplytėlės žavi savo proporcijomis, raiškumu, fasadu, rodos, taip ir paimti iš gotikos žiedu.
Šis dekoraciškas stilių traktavimas mums sakyte sako, kad mūsų sodžiaus meistrai, jei žinotų pagrindinius architektūros konstrukcijų bei statikos dėsnius, jie taip pat gražiai traktuotų ir mūsų liaudies monumentinę architektūrą, kaip tai daro su dekoracinėmis jos formomis medinėse koplytėlėse.