Požemio pasaulio medis
Mituose žinomas Pasaulio medis, kurio šaknys viršūnėje, o viršūnė apačioje (Arbor adversum). Šitaip medis vaizduojamas ant ritualinių daiktų. Paprastai jis simbolizavo požemio Pasaulio medį. Apverstas medis atsirado ryšium su požemio pasaulio geometriniais vaizdiniais, kai žmogui atrodė, kad viskas turėjo būti apversta viršum kojomis palyginti su viršutiniu ir viduriniu pasauliu: gyvieji tampa mirusiais, matomieji- nematomais. Lietuvių stebuklinėse- mitinėse pasakose žinomas ir požemio Kosminis medis. Jame erelis ar grifas peri paukščiukus, bet negali užauginti, nes juos nužudanti didžioji gyvatė. Kai paukštės nebūna lizde, Didžioji gyvatė paleidžianti audringus debesis su smarkiausiu lietumi ir kruša ir užmušanti paukščiukus. Erelio paukščiukus išgelbsti herojus, apdengęs juos sermėga. Atsidėkodama paukštė perneša jį ant savo pečių per marias arba išneša iš požemio pasaulio. Lietuvių pasakoje kalvis eina į požemio pasaulį ieškoti milžino su didele barzda ir ilga nosimi. Požemio miške randa milžinišką ąžuolą, kurio viršūnėje- lizdas su grifo vaikais. Paukščiukai įspėja kalvį, kad pasitrauktų nuo lizdo, nes atlėkęs grifas- motina jį gyvą prarysiąs. Tuo metu užeina audra su kruša. Kalvis apdengia paukščiukus, kad kruša jų neužmuštų. Po to sudreba žemė, atskrenda grifas. Jis nori kalvį suėsti, bet paukščiukai pasako, kad kalvis juos išgelbėjęs nuo audros ir krušos. Grifas žmogaus balsu klausia kalvį, kuo gali jam atsilyginti už paukščiukų išgelbėjimą. Kalvis paprašo nunešti jį į šviesos pasaulį. Tada grifas liepia jam girioje užmušti devynis jaučius ir sukapoti į keturias dalis, paimti keturias statines alaus, viską sudėti ant grifo pečių ir pačiam atsisėsti. Tai padarius, grifas pakyla ir skrenda. Kai jis pasuka į kalvį galvą, šis meta jam į gerklę po gabalą mėsos ir po statinę alaus. Atskridus netoli marių kranto, pritrūksta mėsos. Grifas pradeda silpti. Tada kalvis atpjauna gabalą savo šlaunies ir meta jam į gerklę. Paukštė pakyla aukštyn, perneša kalvį per marias ir paklausia, iš kokios mėsos buvo paskutinis kąsnis. Kai kalvis pasako, kad tai mėsa buvusi iš jo šlaunies, grifas ją išspjauna, ir mėsa prigyja prie kalvio šlaunies.
Kitoje stebuklinėje pasakoje Žindis patenka į požemio pasaulį, ten aptinka nepaprastai didelį medį. Jo viršūnėje- grifo lizdas su paukščiukais. Tuo tarpu pasipila kruša, sugriūva lizdas, iškrenta paukščiukai. Praėjus audrai, Žindis sutaiso lizdą, sudeda paukščiukus ir atsigula po medžiu. Atskrenda grifas, prakalba žmogaus balsu, padėkoja jam už vaikų išgelbėjimą ir pasako, kad kruša kasmet tą pačią dieną užmuša jo vaikus. Už vaikų išgelbėjimą Žindis paprašo grifą išnešti jį iš požemio pasaulio ir pernešti per Baltijos jūrą. Grifas prižada, tik liepia jam parūpinti tris statines mėsos ir vieną druskos. Žindis mėsą ir druską užsitarnauja dirbdamas pas aklą senį, sudeda ant grifo nugaros mėsą, druską, pats atsisėda ir skrenda, maitindamas paukštį mėsa ir druska. Pritrūkęs mėsos, Žindis duoda grifui gabalą savo blauzdos ir nuskrenda prie Baltijos jūros augančio milžiniško ąžuolo. Ten jis suranda žalią skrynią, joje- kiškį, kiškyje- antį, antyje- kiaušinį, kurį sudaužo į devynias dalis. Žindis sužino, kad požemio valdovas vadinasi Antis. Jis vėl nuvyksta į požemio pasaulį, išvaduoja senio Anties užburtą mergelę su ja grįžta į savo kraštą ir apsigyvena Viduklėje.
Kitas pavyzdys. Baisioji paukštė gyvena gūdžioje girioje, aukštame medyje. Ten jos lizdas su vaikais. Mergaitei, ieškančiai savo brolių, antis padeda patekti į požemį. Ten ji randa brolius ir gūdžiąją girią, o aukščiausiame medyje pamato Baisiosios paukštės lizdą su vaikais. Užėjus smarkiam lietui, mergaitė su broliais apdengia lizdą ir apsaugo paukščiukus. Už tai Baisioji paukštė išneša juos iš gūdžiosios girios į šviesų pasaulį.
Tokių pasakojimų lietuvių mitinėje tautosakoje yra įvairių variantų.
Panašūs pasakojimai apie Kosminę, arba Baisiąją paukštes, gyvenančias Kosminiame požemio medyje, žinomi daugeliui Europos ir Azijos tautų. Armėnų jaunuolis patenka į požemio pasaulį ir pamiršta slaptažodį kurį pasakęs gali išeiti iš požemio padedant juodam, rudam ir baltam avinams, kurie simbolizuoja tris pasalius. Patyręs nuotykių, jaunuolis sužino, kad į šviesos pasaulį jį gali nunešti paukštė Sinama, kuri kas dešimt metų peri paukščiukus lizde ant milžiniško medžio, bet visada juos suėdanti Didžioji gyvatė. Jaunuolis nugali gyvatę, išgelbsti paukščiukus. Sinama, išgirdusi savo vaikų cypimą, atskrenda ir taikosi užmušti miegantį jaunuolį. Paukščiukai pasako motinai, kad tas jaunuolis juos išgelbėjęs. Tada Sinama prieš saulę išskleidžia savo sparnus ant miegančio jaunuolio. Jaunuolis paprašo Sinamos išnešti jį iš požemio pasaulio. Sinama liepia jam parūpinti keturiasdešimt saikų vyno ir tiek pat saikų avinų uodegų taukinės, viską sudėti ant jos nugaros ir atsisėsti. Kai skrisdama Sinama sušunka “Cha!”, jaunuolis meta jai vyno ir uodegų taukinės į gerklę. Pritrūkęs uodegų, jaunuolis išpjauna gabalą savo šlaunies ir meta Sinajai ,bet ji tos mėsos neryja ir, atlėkusi į šviesos
šalį, grąžina jaunuoliui.
Požemio pasaulio antgamtinių būtybių- požemių valdovų- milžinų, daugiagalvių slibinų, taip pat ir Visatos gyvybinės jėgos dažniausiai kaupėsi vandens paukščiuose bei jų kiaušiniuose, ypač ančių, kurios gyveno po Kosminio medžio, paprastai ąžuolo, šaknimis ar po kitais šio medžio analogais- kalnu, akmeniu. Daug tokių mitinių nuotrupų išliko stebuklinėse lietuvių pasakose: pavyzdžiui, didvyris išeina vaduoti pagrobtos šviesos karalaitės atseit saulės, kurią slibinas paslėpęs požemio tamsos karalystėje. Karalaitė didvyriui pasako, kad didžiojo slibino gyvybė yra anties, paslėptos po Kosminiu medžiu- ąžuolu, kiaušinyje. Jį sudaužius, požemio valdovas žūsiąs, drauge išsivaduosianti iš nelaisvės šviesos karalaitė. Kitoje stebuklinėje pasakoje nemirtingojo raganiaus, kalinančio šviesos mergelę, gyvybė yra už marių, saloje, dideliame miške, ant aukšto kalno, po milžinišku ąžuolu- Pasaulio medžiu. Ten yra skrynia, skrynioje- kiškis, kiškyje- antis, antyje- kiaušinis, kiaušinyje- raganiaus gyvybė. Didvyris gauna sparnuotą arklį ir išskrenda ieškoti to kiaušinio. Atskridęs į salą, pririša arklį miške prie medžio. Beieškodamas kalno, pamato vanagą, nori jį nušauti, bet jo prašomas nenušauna, taip pat nenužudo vėžlio, vilko. Vilkas jį nuveda prie ąžuolo, iškasa skrynią, sudrasko ten buvusį kiškį, iš kiškio išlėkusią antį sudrasko vanagas, o iš jos į vandenį iškritusį kiaušinį atneša vėžys. Kiaušinį didvyris nuneša nemirtingajam raganiui ir meta jam ant krūtinės. Kiaušiniui sudužus, raganius žūsta, didvyris su išvaduota šviesos mergele sėda ant sparnuoto arklio ir nuskrenda.