MIKELANDŽELO
gyvenimas ir kūryba
Kursinis darbas
Laura Sabaliauskaitė
II kursas
2006
TURINYS
• Įvadas
• Michelandželo gyvenimas
• Michelangelo kūrybos bruožai
• Išvados
• Naudota literatūra
Įvadas
Mikelandželas Buonarotis – renesanso dailininkas, skulptorius, architektas ir poetas. Jo kūryba – tai šios epochos meno kulminacija. Ne veltui amžininkai jį vadino “dieviškuoju”. Jis paliko daugybę šedevrų, kurie žavi žmoniją jau daugiau kaip keturis šimtmečius. Mikelandželo kūryba – kupina tragizmo. Pagaliau tas tragizmas glūdėjo ir jo prigimtyje. Jis amžinai degė, nerimo. Jame kunkuliavusios galios perteklius jam buvo kančia, kuri vertė jį dirbti be poilsio ir atodūsio. Jo palikimas stipriai veikė tolimesnį Europos tapybos ir skulptūros vystimąsi.
Michelandželo gyvenimas
Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarotti 1475 – 1564) gimė 1475 m. kovo 6 d. netoli Florecijos, Kaprezės miestelyje. Jis kilo iš žinomos, bet nuskurdusios florencijiečių giminės. Mikelandželo tėvas, Lodovikas Buonarotis Simonis, tuo metu buvo Kjuzio ir Kaprezės meras. Tai kuklios pareigos palyginti su padėtimi, kurią praeityje užėmė šios senos šeimos nariai.
Buonaročiai netrukus persikėlė į Florenciją. Berniukui sulaukus šešerių, mirė jo motina Frančeska di Neri, tolima Medičių giminaitė. Nuo pat ankstyvosios vaikystės Mikelandželas visą savo laisvą laiką praleisdavo paišydamas. Jau tuomet reiškėsi jo talentas. Kai Mikelandželas paaugo, tėvas atidavė ji į mokyklą, iš kurios jis dažnai pabėgdavo į dailininkų dirbtuves. Trylikametis, įveikęs tėvo atkaklumą, stojo mokytis pas žymų to meto tapytoją Dominyką Girlandajų. Seras Lodovikas nebuvo patenkintas sūnaus pasirinkimu, nederančiu garbės garsios šeimos atžalai. Bet Mikelandželas buvo kitoks mokinys nei visi: jis ne tik nemokėjo už būstą ir maistą, bet dar gaudavo ir amatininko padėjėjo atlyginimą.
Girlandajaus dirbtuvėje buvo atliekama daugybė bažnytinio interjero puošybos ir atnaujinimo darbu, freskų, privačių asmenų portretų užsakymų. Pats mokinių apmokymas prasidėdavo nuo piešimo įgūdžių lavinimo, kopijuojant senųjų dirbtuvės meistrų darbus. Jau tuomet jaunasis Mikelandželas stebino visus savo kopijomis, kurias buvo sunku atskirti nuo originalų. Jas Mikelandželas pagarindavo ir įvairiais būdais padažydavo taip, kad jos tikrai atrodydavo kaip senos. Šioje dirbtuvėje jaunuolis praleido maždaug dvejus metus. Mikelandželas, be abejo, galėjo čia išmokti visų amato gudrybių – gauti tvirtus piešimo ir freskų tapybos pagrindus. Bet, kiek žinoma, jam nelabai patiko gyvenimas žinomo dailininko užnugaryje. Jo supratimas apie meną buvo visai kitoks. Užuot perėmęs lengvą mokytojo techniką, Mikelandželas ėmė studijuoti didžiuosius praeities meistrus – Džotą, Mazačą, graikų ir romėnų skulptūras. Jis ketverius metus mokėsi Šv. Morkaus vienuolyne, ten susidraugavo su žymiais humanistais, pamilo antikinio pasaulio kultūrą ir meną. Jis bandė atskleisti antikos skulptorių paslaptis – jie žinojo, kaip pavaizduoti judantį kūną, jo raumenis ir gyslas. Kaip ir Leonardui da Vinčiui, jam nepatiko mokytis anatomijos iš antrinio šaltinio – antikinės skulptūros. Jis pats tyrė žmogaus anatomiją, skrodė lavonus, darė modelių studijas, kol žmogaus figūroje, regis, jam nebeliko jokių paslapčių. Bet kitaip negu Leonardas, kuriam žmogus tebuvo viena iš daugelio jį žavėjusių paslapčių, Mikelandželas nuostabiai kryptingai gilinosi tik į šią vieną, troško iki galo atskleisti. Jis tikriausiai turėjo ypatingą susikaupimo galią ir gerą atmintį, nes greitai nebeliko tokio pozos ar judesio, kuriuos jam būtų buvę sunku nupiešti. Net atrodė, kad sunkumai jį traukė. Pozos bei rakursai, kuriuos daugelis garsių meistrų nebūtų išdrįsę vartoti savo paveiksluose, bijodami netinkamai juos pavaizduoti, tik skatino jo menines ambicijas, ir sklido kalbos, kad šis jaunas dailininkas ne tik prilygo garbingiesiems antikos meistrams, bet ir pralenkė juos.
Sulaukęs trisdešimties, Mikelandželas buvo pripažintas vienu garsiausių to meto meistrų, genialumu prilygstančiu Leonardui. Florencijos miestas pagerbė jį, abiems šiems dailininkams užsakydamas miesto tarybos rūmuose nutapyti po epizodą iš Florencijos istorijos. Tai buvo dramatiškas įvykis dailės istorijoje – du milžinai varžėsi dėl palmės šakelės, ir Florencija susijaudinusi stebėjo jų pasiruošimus. Deja, jų darbai nebuvo baigti. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželas gavo kitą užsakymą, dar labiau kurstantį jo entuziazmą. Popiežius Julijus II panoro, kad jis atvyktų į Romą ir pastatytų mauzoliejų, vertą vyriausiojo krikščionių valdytojo. Tačiau Mikelandželui buvo lemta nusivilti šiuo pasiūlymu ir jis grįžo į Florenciją. Bet nepaisant visko, vėliau jis gavo naują užsakymą Romoje – Siksto koplyčios skliautą, kurį reikėjo ištapyti. Nors iš pradžių Mikelandželas visaip išsisukinėjo nuo šio užsakymo, tačiau pradėjęs dirbti jis užsisklendė koplyčioje ir nieko nei artyn neprisileido. Nuo tos akimirkos, kai žmonės išvydo šį kūrinį, jis iki šiol „žavi visą pasaulį“.