Jonas Jurašas. Jo kūryba bei rezistencinė kova
Nuo „Moljero“ iki „Barboros Radvilaitės“ – taip galima apibūdinti režisieriaus Jono Jurašo laikotarpį Kauno dramos teatre. Iki savo paskutinio spektaklio J.Jurašas lietuvių scenai skiepijo aktyvią, nekompromisinę režisūros ir vaidybos poziciją bei konceptualią raišką.
Minėtoji „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.) buvo „išdraskyta“ cenzūros. Dėl šio spektaklio režisieriaus parašytas Atviras laiškas LSSR Kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir kitoms institucijoms tapo pretekstu jį atleisti iš užimamų pareigų ir tuo pačiu – išprašyti jį iš Lietuvos.
Jis buvo nepageidaujamas, nes nepakluso oficialiai ideologijai, oficialioms sovietinio meno konvencijoms. Tačiau neprisitaikėliška J.Jurašo laikysena padėjo režisieriui JAV – pasirodė spektakliai Stamforde, netrukus „off-off“ Brodvėjuje, alternatyviojoje „La Mamoje“; režisierius kviečiamas į Japoniją, Belgiją, Vokietiją. Išvykęs iš Lietuvos režisierius nesitikėjo dirbti kultūrinį darbą, tačiau dėka talento ir noro dirbti sugebėjo atsistoti ant kojų ir toliau tęsti savo sumanymus teatre. Nugyvenęs du gyvenimus, jis optimistiškai teigia, kad yra ir trečio veiksmo galimybė. J. Jurašas su džiaugsmu sutinka dirbti įvairiose pasaulio teatro scenose, žinoma, visada atsižvelgdamas ar tai neprieštarauja jo esminėms nuostatoms.
Daugelis teatro kritikų ir mėgėjų teikia, jog Jono Jurašo dvasia – amžinai prieštaraujanti, neieškanti kompromisų. Ir pats režisierius pažymi, jog jo gyvenimas būtent dėl to ir įdomus, kadangi remiasi tik savais dėsniais. Keisti savo nuostatas ir įsitikinimus – ne rimto žmogaus bruožas.
Jam svarbiausia buvo kalbėti tiesą. Režisieriaus spektakliuose publika matė ne tik režisūros naujoves, bet ir protestą prieš visuomenėje įsigalėjusį melą. Tik toks teatras bus tikras, nuoširdus, atlieps laiką ir bus patrauklus visuomenei, kai pagaus esmę to, kas neišsakoma garsiai viešai – ką kiekvienas nešiojam savyje, bet ko niekada neišgirsim iš tribūnų. Tą tiesos troškimą savyje nešiojo kiekvienas žmogus, kuris buvo susijęs su kultūra, menu. Tuo metu vyravęs paviršutiniškumas, anot J. Jurašo buvo didžiausia nelaimė teatrui ir jo publikai. Matydamas scenoje tikrumo proveržius, jauti, kad ir žiūrovas juos pagauna, teigia Jonas Jurašas. Dabartinę kartą teatre režisierius apibūdina kaip tikresnę, išsivaliusią nuo tos ideologijos, kurį varžė jo kaip kūrėjo laisvę.
Jono Jurašo spektakliai netipiniai, jiems būdinga to laiko dvasios, o galbūt net sąžinės išraiška. Jis niekada nei Lietuvoje, nei dirbdamas Vakaruose nesiėmė spektaklio, kuris pataikautų prodiuseriams ar masės skoniui. Tai begalo principingas režisierius, turintis savo teatrinę viziją ir ją visais savo gabumais siekiantis perteikti spektaklio metu. Jo spektaklio temos nebūtinai populiarios ar net visai nežinomos plačiajai visuomenei.
Gyvenimo ir darbo ne Lietuvoje metai suformavo režisieriaus reikalavimus sau ir kitiems. Jie labai paprasti – sutelktumas ir atsidavimas, aistra darbui, dėmesys autoriaus tekstui, kolektyviškumas, pastangos visiems kartu siekti kuo geresnio rezultato.
1990 m. J.Jurašas grįžo į Lietuvą. Jo laukė išsiilgusi Kauno dramos teatro trupė ir jis vėl ėmėsi veiklos, nejausdamas jokio kartėlio tai sistemai, dėl kurios turėjo palikti savo šalį. Jis mąstė apie galimybę ne tik statyti spektaklius, bet ir imtis teatro reformos – pasidalinti svetur įgyta patirtimi ir kartu su nauju šalies gyvenimu pasukti nauja kryptimi teatro gyvenimą. Net gi buvo paskelbęs kūrybinės laboratorijos teatre idėja, kuri sukeltų bendradarbiauti naujus autorius, režisierius, aktorius, dailininkus, kompozitorius, “nepraradusius tikėjimo gaivinančia meno jėga”. Pats režisierius šios idėjos esmę įvardija kaip išėjimą iš tradicinės scenos dėžutės, ieškoti naujų teatrinių erdvių, naujų teatrinio bendravimo formų, padaryti teatrą atviresnį, prieinamesnį, demokratiškesnį žiūrovui.
Jonas Jurašas sukūrė keletą spektaklių Lietuvos teatruose jau nepriklausomybės laikotarpyje. Apie “Smėlio klavyrus” režisierius atsiliepia teigiamai, tačiau teigia, kad dirbo labai sunkiu laiku, bet su savo “kraujo grupės” aktoriais, jautėsi dvasinis artumas. Vėlesnį laikotarpį režisierius įvardina vis sunkesnį – čia minimas toks spektaklis kaip “Ričardas III” Vilniuje. Jausdamas kontakto nebuvimą su aktoriais, bei sulaukdamas atstūmimo reakcijos Jonas Jurašas dar kartelį patyrė nesupratimą jo kūrybinio talento. Panašiai atsitiko ir su spektakliu „Mirtis ir mergelė“. Atviras, politiškas, socialus ir visuomeniškai aktualus pastatymas sukėlė nemažai pasipiktinimo dėl „laikraštinės diskusijos“ formos, politinio angažuotumo ir akis rėžiančio vaizdinio deklaratyvumo. Režisierius siekė tiesaus ir pilietiško pokalbio su žiūrovais, pilietine savimone nuspalvintos aktorių vaidybos, koncentravosi į pjesės konfliktą ir aštrino politines ir moralines problemas, tačiau adekvačios žiūrovų bei kritikų reakcijos nesulaukė. Paradoksalu, tačiau tas pats spektaklis Kanadoje sulaukė ypač gerų atsiliepimų, buvo įvertintas kaip geriausias sezono darbas, režisierius pakviestas dar keliems šios pjesės
pastatymams.
Tolimesnį savo atsitraukimą režisierius sieja ir su aktorių nenoru atsiduoti vaidmeniui, įsiklausyti į režisieriaus nuomonę. Režisieriaus pradėta vidinė teatro reforma, ir spektakliai, kuriais buvo bandyta sujungti esamos realybės potyrius ir meninę raišką, teatrui grąžinti publicistinės, aktualios intonacijos svarbą, suvienyti vaidybos ir nevaidybos, teatro ir neteatro formas, pagaliau visas skirtingas meno šakas – viskas po pilietinės euforijos ir staiga ją paženklinusio kruvinojo teroro atrodė nesavalaikiška, per artima, per drastiška ir pernelyg publicistiška.