Ventos vidurinė mokykla
Referatas
Marius Rusteika 11b
2004
Venta
ANTIKINĖ DAILĖ
Nuo senovės graikų dailės suklestėjimo mus skiria du su puse
tūkstančio metų. Viskas pasaulyje nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė,
bet antikinės dailės galia ir šlovė pasirodė amžina. Antika tebėra amžinoji
dailininkų mokykla. Pradedančiam dailininkui duodamas nupiešti Heraklio
torsas (skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus liemenį), Antinojo galva.
Bet ir jau subrendęs dailininkas (meistras) vėl ir vėl stebi antikos
kūrinius, stengdamasis įminti jų harmonijos ir gyvybingumo paslaptį.
Pažvelgus į pasaulio žemėlapį, kyla natūralus nusistebėjimas, koks mažas
buvo didysis kultūros lopšys toji Senovės Graikija. Tai žemės sklypelis
Viduržemio jūros baseine: pietinė Balkanų pusiasalio dalis, Egėjo jūros
salos ir siauras Mažosios Azijos pakrantės rėžis. Atėnų polyje –
galingiausioje graikų valstybėje ir svarbiausiame antikinės kultūros
židinyje turbūt buvo ne daugiau kaip du–trys šimtai tūkstančių gyventojų;
mūsų laikų mastu tai visiškai mažai. Ne tokia kaip šiais laikais buvo ir
gamyba: mažos amatininkų dirbtuvės. kur ne mašinomis, o kirviu, pjūklu, ir
kūju dirbo patys šeimininkai ir jų „gyvieji įrankiai“ – vergai. Ir tame
mažame. atrodytų, primityviame pasaulyje atsirado ir suklestėjo didžiulė
dvasinė kultūra. nepasenusi net po tūkstančių metų. Ar tai ne stebuklas?
Kai kurie mokslininkai ištiktųjų vartojo posakį „graikų stebuklas“.
Kretos – Mikėnų kultūra
Vis dėlto stebuklu vadiname tai, kas atsiranda staiga ir be
priežasties, pažeisdamas gamtos dėsnius. O graikų dailė neatsirado staiga,
kaip Venera iš jūros putos. Ji turėjo ilgą priešistorę. Palyginti neseniai,
tik XIXa. gale ir XXa. pradžioje, archeologų kasinėjimai Graikijoje ir
Kretos saloje atvėrė mums beveik pasakišką pasaulį – ankstyvąjį Antikos
etapą. Jo centras III tūkst. pr.m.e. pabaigoje ir II tūkst. pr.m.e.
viduryje buvo Kreta, o kiek vėliau – ta graikų žemyno dalis, kur yra Mikėnų
miestas. Bendrai šio laikotarpio kultūra vadinama Kretos – Mikėnų arba
Egėjo.
Istorikai joje dar daug ko neišaiškino. Kretos rašmenys iki
šių laikų ne iki galo iššifruoti. Kokie žmonės ten gyveno, kokiai etninei
grupei jie priklausė, kokia buvo jų visuomeninė santvarka? Atsakymai tik
apytikriai. Daugumos mokslininkų nuomone, Kretoje buvusi vergovinė
monarchija, bet kai kurie spėja, kad ten buvusi gimininė, ikiklasinė
karinės demokratijos visuomenė su giminės vadu priešakyje.
Tarp Kretos ir Mikėnų pastatų nerasta nieko, kas būtų panašu
į šventyklas. Galbūt religijos – magijos įvaizdžiai ten dar nebuvo
susiformavę į kulto sistemą, o tik įėję į kasdieninį gyvenimą? Šiaip ar
taip, čia nebuvo tokios griežtos, reglamentuotos, visagalės religijos, kaip
senovės Egipte. Čia būta kažko kito Jaučiamas laisvas, kanonų nekaustomas,
džiugus ir betarpiškas požiūris į gyvenimą Užvis labiausiai apie tai byloja
menas – pagrindinis žinių ir spėliojimų apie šį išnykusį pasaulį šaltinis.
Kai kuriais bruožais Kretos dailė panaši į Egipto – Mikėnų:
liūtų medžioklės, katės, gaudančios paukščius labai primena panašius Egipto
reljefus ir sienų tapybos motyvus. Tikriausiai čia būta abipusės įtakos.
Knoso rūmuose rastas didelis dažytas reljefas – jaunikaitis su lelijų
vainiku ant galvos, su lazda rankoje lengvais plačiais žingsniais eina per
žydinčią pievą. Jaunojo „Karaliaus žynio“, kaip jį pavadino archeologai,
figūra sukurta pagal Egipto figūrų tipą: pečiai, krūtinė, akys pavaizduoti
iš priekio, veidas ir kojos iš šono.
Kretiečiai buvo jūrininkai: jie prekiavo su Egiptu ir, be
abejo, pažino jų kultūrą. Bet su panašumu aptinkama ir didelių
pasaulėjautos ir stiliaus skirtumų. Griežtas skaitmeninis matas (modulis),
formos geometriškumas, griežtas, didingas paprastumas, simetrija,
vaizdavimo harmoniškumas – visa tai būdinga net Naujosios karalystės
Egiptui, o Kretoje tai nepriimtina: visų pirma čia į akis krinta laisvumas.
Ir ten. ir čia grakšti linija, gražus siluetas, bet egiptiečių linijomis
siluetas atrodo kaip nukalta grafinė formulė, o kretiečių jis panašus į
laisvai išvingiuotą raštą. Kretiečių ir egiptiečių reljefiniai ir sienų
tapybos motyvai skiriasi kaip gležna gėlytė nuo tiesios ir stiprios palmės.
Egiptietiška figūra , nors ir sąlygiškai pasukta, anatomiškai apgalvota ir
be galo tvirtai, deramai sukonstruota. Kretiečių vyriška figūra pavaizduota
nepaprastai liauna talija, susiraičiusiomis lyg gyvatės garbanomis
ir
laisvomis kūno proporcijomis. Ji visiškai netelpa j jokias taisykles. Ji
pasakiška, bet tuo pasakiškumu gyva.
Dar įdomesni moterų atvaizdai, labai dažni Kretos tapyboje ir
mažųjų formų skulptūroje (tai duoda pagrindo manyti, kad moteris turėjo
garbingą vietą visuomenėje, galbūt ten vyravo ir matriarchatiniai
santykiai). Kretos moteris tyrinėtojai pavadino „paryžietėmis“’, „damomis
melsvais drabužiais“, „rūmų damomis“, ir tokios pravardės joms išties
tinka, nors galimas daiktas, kad šitos „paryžietės“ buvo žynės, .gyvačių
kerėtojos ar net deivės. Jų talijos kaip vapsvų, suknios su puošniais
melsvais ar tamsiai mėlynais krinolinais, atlapi korsažai, įmantrios
šukuosenos, apipintos perlais, su užleistomis ant kaktos garbanomis,
išpuoselėtos nuogos rankos, plonos su kuprele nosys ir mažos, vos
besišypsančios burnytės.
Įmantri Kretos rūmų labirintų asimetrija; tą pačią
asimetriją, tą pačią įmantrių formų seką matome tapyboje, ornamentikoje ir
taikomosios dailės dirbiniuose. Kretiečius įkvėpdavo jūros flora ir fauna.
Nors jūros peizažų jie nevaizdavo, bet jūra įėjusi į jų meną bangų
vingiais, žydra spalva, suktomis sraigių spiralėmis, dumblių įmantrybėmis.
Jūrų motyvų gausu Kretos ornamentikoje, ypač vadinamoje Kamareso (vietovė,
kur buvo rastos vazos) stiliaus vazose. Garsioji vaza su aštuonkoju –
unikalus kūrinys meninio sprendinio drąsumu ir drauge labai būdingas Egėjo
stiliui. Vazos forma asimetrinė: tarsi paklusdama banguotiems čiuptuvų
judesiams, ji, rodos, čia išsiskleidžia , čia susitraukia, visa plazda.
Dabartinė keramika (porceliane, meniniame stikle, mojotikoje) „mokosi“
lanksčių, elastingų, „gyvų“ formų iš Egėjo pasaulio, sukūrusio šedevrus.
Kretos dailė lyg ir per toli nueina savo tektonika
(prieštaravimas dėsniams, jų nepaisymas) ir įmantrumu. Švelnios Mino
„paryžiečių“ akys pernelyg didelės, jų talijos perdaug lieknos, melsvos ir
rausvos sienų tapybos spalvos perdaug ryškios, ornamentika perdaug įmantri.
Visa tai savaip gražu, bet jaučiama, kad menas jau priartėjęs prie
rizikingos ribos, už kurios dailumas gali virsti manieringumu, o
manieringumas – stiliaus nykimo ženklas. Galbūt ir Kretos visuomenė II
tūkst. viduryje išgyveno savo istorijos saulėlydį, tačiau nežinia, kaip
viskas buvo iš tikro. Spėjama, kad XV a.pr.m.e. Kretą ištiko katastrofa.
Jos miestai virto griuvėsiais. Matyt, juos nusiaubė žemyno gentys achajai,
o gal prisidėjo ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimas, vulkano
išsiveržimas. Kretos kultūros neliko, bet jai artima Mikėnų kultūra gyvavo
graikų žemyne. Tiesa, ji žymiai skyrėsi nuo Kretos – sienų tapyba sausesnė,
griežtesnė, architektūra rūstesnė. Kretos gyvenvietėse nebūta tvirtovių
sienų, karinių įtvirtinimų: kretiečiai, matyt taip pat nesirūpino karo
dalykais, kaip ir religiniais kultais. Mikėnų ir Tirnito rūmai – jau
tikrosios tvirtovės. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų ir juosiamos