Antikinis menas
5 (100%) 1 vote

Antikinis menas

Ventos vidurinė mokykla

Referatas

Marius Rusteika 11b

2004

Venta

ANTIKINĖ DAILĖ

Nuo senovės graikų dailės suklestėjimo mus skiria du su puse

tūkstančio metų. Viskas pasaulyje nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė,

bet antikinės dailės galia ir šlovė pasirodė amžina. Antika tebėra amžinoji

dailininkų mokykla. Pradedančiam dailininkui duodamas nupiešti Heraklio

torsas (skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus liemenį), Antinojo galva.

Bet ir jau subrendęs dailininkas (meistras) vėl ir vėl stebi antikos

kūrinius, stengdamasis įminti jų harmonijos ir gyvybingumo paslaptį.

Pažvelgus į pasaulio žemėlapį, kyla natūralus nusistebėjimas, koks mažas

buvo didysis kultūros lopšys toji Senovės Graikija. Tai žemės sklypelis

Viduržemio jūros baseine: pietinė Balkanų pusiasalio dalis, Egėjo jūros

salos ir siauras Mažosios Azijos pakrantės rėžis. Atėnų polyje –

galingiausioje graikų valstybėje ir svarbiausiame antikinės kultūros

židinyje turbūt buvo ne daugiau kaip du–trys šimtai tūkstančių gyventojų;

mūsų laikų mastu tai visiškai mažai. Ne tokia kaip šiais laikais buvo ir

gamyba: mažos amatininkų dirbtuvės. kur ne mašinomis, o kirviu, pjūklu, ir

kūju dirbo patys šeimininkai ir jų „gyvieji įrankiai“ – vergai. Ir tame

mažame. atrodytų, primityviame pasaulyje atsirado ir suklestėjo didžiulė

dvasinė kultūra. nepasenusi net po tūkstančių metų. Ar tai ne stebuklas?

Kai kurie mokslininkai ištiktųjų vartojo posakį „graikų stebuklas“.

 

Kretos – Mikėnų kultūra

Vis dėlto stebuklu vadiname tai, kas atsiranda staiga ir be

priežasties, pažeisdamas gamtos dėsnius. O graikų dailė neatsirado staiga,

kaip Venera iš jūros putos. Ji turėjo ilgą priešistorę. Palyginti neseniai,

tik XIXa. gale ir XXa. pradžioje, archeologų kasinėjimai Graikijoje ir

Kretos saloje atvėrė mums beveik pasakišką pasaulį – ankstyvąjį Antikos

etapą. Jo centras III tūkst. pr.m.e. pabaigoje ir II tūkst. pr.m.e.

viduryje buvo Kreta, o kiek vėliau – ta graikų žemyno dalis, kur yra Mikėnų

miestas. Bendrai šio laikotarpio kultūra vadinama Kretos – Mikėnų arba

Egėjo.

Istorikai joje dar daug ko neišaiškino. Kretos rašmenys iki

šių laikų ne iki galo iššifruoti. Kokie žmonės ten gyveno, kokiai etninei

grupei jie priklausė, kokia buvo jų visuomeninė santvarka? Atsakymai tik

apytikriai. Daugumos mokslininkų nuomone, Kretoje buvusi vergovinė

monarchija, bet kai kurie spėja, kad ten buvusi gimininė, ikiklasinė

karinės demokratijos visuomenė su giminės vadu priešakyje.

Tarp Kretos ir Mikėnų pastatų nerasta nieko, kas būtų panašu

į šventyklas. Galbūt religijos – magijos įvaizdžiai ten dar nebuvo

susiformavę į kulto sistemą, o tik įėję į kasdieninį gyvenimą? Šiaip ar

taip, čia nebuvo tokios griežtos, reglamentuotos, visagalės religijos, kaip

senovės Egipte. Čia būta kažko kito Jaučiamas laisvas, kanonų nekaustomas,

džiugus ir betarpiškas požiūris į gyvenimą Užvis labiausiai apie tai byloja

menas – pagrindinis žinių ir spėliojimų apie šį išnykusį pasaulį šaltinis.

Kai kuriais bruožais Kretos dailė panaši į Egipto – Mikėnų:

liūtų medžioklės, katės, gaudančios paukščius labai primena panašius Egipto

reljefus ir sienų tapybos motyvus. Tikriausiai čia būta abipusės įtakos.

Knoso rūmuose rastas didelis dažytas reljefas – jaunikaitis su lelijų

vainiku ant galvos, su lazda rankoje lengvais plačiais žingsniais eina per

žydinčią pievą. Jaunojo „Karaliaus žynio“, kaip jį pavadino archeologai,

figūra sukurta pagal Egipto figūrų tipą: pečiai, krūtinė, akys pavaizduoti

iš priekio, veidas ir kojos iš šono.

Kretiečiai buvo jūrininkai: jie prekiavo su Egiptu ir, be

abejo, pažino jų kultūrą. Bet su panašumu aptinkama ir didelių

pasaulėjautos ir stiliaus skirtumų. Griežtas skaitmeninis matas (modulis),

formos geometriškumas, griežtas, didingas paprastumas, simetrija,

vaizdavimo harmoniškumas – visa tai būdinga net Naujosios karalystės

Egiptui, o Kretoje tai nepriimtina: visų pirma čia į akis krinta laisvumas.

Ir ten. ir čia grakšti linija, gražus siluetas, bet egiptiečių linijomis

siluetas atrodo kaip nukalta grafinė formulė, o kretiečių jis panašus į

laisvai išvingiuotą raštą. Kretiečių ir egiptiečių reljefiniai ir sienų

tapybos motyvai skiriasi kaip gležna gėlytė nuo tiesios ir stiprios palmės.

Egiptietiška figūra , nors ir sąlygiškai pasukta, anatomiškai apgalvota ir

be galo tvirtai, deramai sukonstruota. Kretiečių vyriška figūra pavaizduota

nepaprastai liauna talija, susiraičiusiomis lyg gyvatės garbanomis
ir

laisvomis kūno proporcijomis. Ji visiškai netelpa j jokias taisykles. Ji

pasakiška, bet tuo pasakiškumu gyva.

Dar įdomesni moterų atvaizdai, labai dažni Kretos tapyboje ir

mažųjų formų skulptūroje (tai duoda pagrindo manyti, kad moteris turėjo

garbingą vietą visuomenėje, galbūt ten vyravo ir matriarchatiniai

santykiai). Kretos moteris tyrinėtojai pavadino „paryžietėmis“’, „damomis

melsvais drabužiais“, „rūmų damomis“, ir tokios pravardės joms išties

tinka, nors galimas daiktas, kad šitos „paryžietės“ buvo žynės, .gyvačių

kerėtojos ar net deivės. Jų talijos kaip vapsvų, suknios su puošniais

melsvais ar tamsiai mėlynais krinolinais, atlapi korsažai, įmantrios

šukuosenos, apipintos perlais, su užleistomis ant kaktos garbanomis,

išpuoselėtos nuogos rankos, plonos su kuprele nosys ir mažos, vos

besišypsančios burnytės.

Įmantri Kretos rūmų labirintų asimetrija; tą pačią

asimetriją, tą pačią įmantrių formų seką matome tapyboje, ornamentikoje ir

taikomosios dailės dirbiniuose. Kretiečius įkvėpdavo jūros flora ir fauna.

Nors jūros peizažų jie nevaizdavo, bet jūra įėjusi į jų meną bangų

vingiais, žydra spalva, suktomis sraigių spiralėmis, dumblių įmantrybėmis.

Jūrų motyvų gausu Kretos ornamentikoje, ypač vadinamoje Kamareso (vietovė,

kur buvo rastos vazos) stiliaus vazose. Garsioji vaza su aštuonkoju –

unikalus kūrinys meninio sprendinio drąsumu ir drauge labai būdingas Egėjo

stiliui. Vazos forma asimetrinė: tarsi paklusdama banguotiems čiuptuvų

judesiams, ji, rodos, čia išsiskleidžia , čia susitraukia, visa plazda.

Dabartinė keramika (porceliane, meniniame stikle, mojotikoje) „mokosi“

lanksčių, elastingų, „gyvų“ formų iš Egėjo pasaulio, sukūrusio šedevrus.

Kretos dailė lyg ir per toli nueina savo tektonika

(prieštaravimas dėsniams, jų nepaisymas) ir įmantrumu. Švelnios Mino

„paryžiečių“ akys pernelyg didelės, jų talijos perdaug lieknos, melsvos ir

rausvos sienų tapybos spalvos perdaug ryškios, ornamentika perdaug įmantri.

Visa tai savaip gražu, bet jaučiama, kad menas jau priartėjęs prie

rizikingos ribos, už kurios dailumas gali virsti manieringumu, o

manieringumas – stiliaus nykimo ženklas. Galbūt ir Kretos visuomenė II

tūkst. viduryje išgyveno savo istorijos saulėlydį, tačiau nežinia, kaip

viskas buvo iš tikro. Spėjama, kad XV a.pr.m.e. Kretą ištiko katastrofa.

Jos miestai virto griuvėsiais. Matyt, juos nusiaubė žemyno gentys achajai,

o gal prisidėjo ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimas, vulkano

išsiveržimas. Kretos kultūros neliko, bet jai artima Mikėnų kultūra gyvavo

graikų žemyne. Tiesa, ji žymiai skyrėsi nuo Kretos – sienų tapyba sausesnė,

griežtesnė, architektūra rūstesnė. Kretos gyvenvietėse nebūta tvirtovių

sienų, karinių įtvirtinimų: kretiečiai, matyt taip pat nesirūpino karo

dalykais, kaip ir religiniais kultais. Mikėnų ir Tirnito rūmai – jau

tikrosios tvirtovės. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų ir juosiamos

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1232 žodžiai iš 4069 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.