Turinys
Turinys 2
Pirmieji draudimo veiklos žingsniai 3
Draudimas senosiose civilizacijose 3
Draudimas antikos laikais 4
Senovės laikų ir šiuolaikinės draudimo sampratos skirtumas 5
Draudimo veikla viduramžiais 5
Bažnyčios įtaka draudimo vystymuisi 6
Formuojasi atskiros draudimo rūšys. Pirmosios draudimo kompanijos. 7
Pirmasis etapas 7
Seniausia draudimo kompanija 9
Antrasis etapas 13
Draudimo veiklos etapai 14
Draudimo veikla dvidešimtame amžiuje. 14
XX a. draudimo veiklos svarbiausieji bruožai 17
Idomus faktai 17
Pasauliniai draudimo topai 18
Informaciniai šaltiniai 20Pirmieji draudimo veiklos žingsniai
Manoma, kad draudimo veikla, kaip ją suprantame šiandien, ėmė formuotis ankstyvaisiai viduramžiais. Tačiau pavienių draudimo veiklos pavyzdžių buvo sutinkama ir kur kas senesniais laikais. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai buvo prielaidos lėmusios saugumo poreikį ir paieškas būdų šiam saugumui užtikrinti. Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų. Rizika sena kaip ir pati žmonija. Jokia žmonijos pažanga be jos nebūtų įmanoma. Čia galime pasiremti J. W. Goethe žodžiais, „kol sieks ko nors žmogus, tol klyst jis nepaliaus“. Tačiau kartu su pažangos siekimu žmogui būdingas saugumo užsitikrinimas. Labiausiai, žmonija siekė sumažinti dviejų galingų ir rūsčių gamtos stichijų – vandens ir ugnies – rizikas.
Draudimas senosiose civilizacijose
Remiantis istoriniais šaltiniais, draudimo gimtine reikėtų laikyti senovės Kiniją. Apie 4500 metų prieš Kristų pirkliai gabeno laivais krovinius vandeningomis upėmis, ne visi iš jų pasiekdavo tikslą. Tokios situacijos neretai kartodavosi, todėl vertė ieškoti išeities. Pirkliai būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kroviniui nuostoliai nebūdavo tokie dideli, nes laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai. Šie pirkliai savo išmintingais sprendimais pradėjo svarbią veiklos sritį. Tad jau nuo senovės draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba, tai buvo pagrindinė draudimo idėja.
Nors draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui. Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės „prekeivių – skolintojų“, kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems „leistis į tolimą kelionę“ (būtent taip tais laikais vadinosi importo –eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Iki šių dienų yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, nes pirkliai suvokė, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo karavano užpuolikų. Todėl buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Principas „Visi už vieną ir vienas už visus“ įgyvendinamas ekonominėje sferoje. Karavano vilkstinių pirklių įnašas nebūdavo reguliarus. Įvykus nelaimei, iš visų pasirašiusiųjų susitarimą būdavo surenkama nuostoliams atlyginti reikalinga pinigų suma.
Draudimas antikos laikais
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius). Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo – visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui. Prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
Taigi, pirmieji draudimai buvo padiktuoti būtinybės sumažinti verslo riziką, todėl drąsiai galima teigti, kad iš pradžių atsirado verslo ir tik vėliau asmens draudimas, apie kurį byloja Senovės Romos laikų šaltiniai. Senovės Romoje ėmė formuotis draudimo fondai, į kuriuos susivieniję tam tikrų profesijų ar vienodų likimų žmonės reguliariai įnešdavo reikiamas pinigų sumas. Senovės Romos laikais veikusiame įstatyme „Lex Rhodia“ buvo numatyta, kad tolimos kelionės jūra metu patirti nuostoliai turi būti dengiami iš specialaus
laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas žūdavo audrose ar būdavo pagrobiamas jūros piratų ir nepasiekdavo kranto, jo savininkai iš minėto fondo gaudavo laivo ir krovinio vertę atitinkantį atlyginimą. Laivui sėkmingai pasiekus reikalingą uostą, dalis iš šio pervežimo gauto pelno buvo pervedama į draudimo fondą. Pastebima, kad draudimo idėją iškėlė vandens transportas.
Bet jeigu už jūros audrose paskendusį ar piratų užgrobtą laivą buvo atlyginama, o iš laivo sėkmingai pasiekusio reikalingą uostą reikalaujama dalies pelno, tai ar nebuvo tuo piktnaudžiaujama. Juk laivui išplaukus į jūra, jį kontroliuoti tikrai būtų buvę sunku, o ką jau kalbėti apie tai, kas jam galėjo ištikrųjų nutikti. Juk savininkas galėjo gauti ne tik visą pelną už parduotas prekes, bet ir kompensaciją už „prarastą“ laivą ir „prarastas“ prekes. Tuomet suprantama, kodėl buvo skatinamas vandens transportas ir iškėlęs draudimo idėją. Dar viena priežastis būtų ir tai, kad dauguma civilizacijų senaisiais laikais buvo įsikūrusios prie didžiulių vandens telkinių ir tai buvo patogiausias susisiekimo būdas. Tačiau ar galėdavo toks draudimo fondas ilgai išsilaikyti?
Plačiai žinomos senovės Romoje buvo ir „Collegia tenuiorum“, į kurias jungėsi žemesnių sluoksnių Romos gyventojai. Iš šio fondo jos nario mirties atveju velionio šeimai buvo suteikiama materialinė pagalba. Čia buvo sukurtos ir legionierių kasos, kurios išmokėdavo legionieriui tam tikro dydžio pinigines kompensacijas jam susižeidus ar išėjus į atsargą. Kadangi tais laikais turtinguosius saugojo jų pačių turtas, tai atrodytų, kad draudimo labiausiai reikėjo vargingajai tuometinės visuomenės daliai. Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės. Savidraudos pagalba ilgainiui įgijo pastovų universalų pobūdį ir buvo taikoma ne tik turtui, bet ir sveikatai, gyvybei drausti. Senovės draudimui buvo būdingi tokie bruožai: draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys, draudimas nebuvo pelno siekiantis verslas. Senovės Romos imperijos žlugimas buvo ir antikinių draudimo formų pabaiga. Draudimo istorija, perėjo į mirties periodą.
Senovės laikų ir šiuolaikinės draudimo sampratos skirtumas
Anksčiau minėtos draudimo veiklos užuomazgos, neatitinka šiuolaikinės draudimo sampratos, nors pagrindinė draudimo idėja ir pakankamai ryški. Žymus draudimo specialistas A. Munes nurodė, kad „kuo mažesnė žmogaus kultūra, tuo mažiau jis supranta ir vertina tuos pavojus, kurie dažnai jo kelyje yra neišvengiami“. Senųjų laikų istorija liudija, kad didėjant žmogaus sąmoningumui, stipresnis tampa ir poreikis būti saugesniam. Tais laikais žmogus buvo apsuptas, kur kas didesnės rizikos, mat tuometinė medicina, transporto priemonės, statiniai neprilygsta šiuolaikiniams. Nors jau tais laikas žmonės buvo pabandę įvertinti rizikos laipsnį. jei normaliomis sąlygomis metinė palūkanų norma už išduotas paskolas sudarė 5 %, tai jos gavėjui išsirengus į ilgoką kelionę sausuma, kredito gavėjas reikalaudavo 10 %, o išsiruošus plaukti jūromis – 20 % palūkanų. Šios nuostatos buvo įtvirtintos atitinkamomis teisinėmis normomis ir visi privalėjo jų laikytis, nes to reikalavo patirtis ir teisingumas.
Draudimo veikla viduramžiais
Draudimo veikla ypač suaktyvėjo viduramžiais. Feodalizmo epochoje ėmė formuotis ir sparčiai vystytis tarpusavio pagalbos principas, ypač miestuose. Labai svarbūs viduramžių miestų struktūros elementai buvo gildijos, cechai. Tarpusavio pagalba nelaimės atveju buvo įtvirtinta daugumos gildijų statutuose. 779 metais datuotame Karolio Didžiojo įstatyme skelbiama, kad gildijos nariai privalo vienas kitą paremti ir nelaimės atveju suteikti vienas kitam reikiamą pagalbą. Parama gaisro, laivo žuvimo ar kitų nelaimių atveju šiame įžymaus monarcho įstatyme buvo paremta tiek politinio, tiek ir religinio pobūdžio argumentais. Išlikę istoriniai dokumentai nurodo, kad XII amžiuje Rodza mieste, Prancūzijoje, vykdant popiežiaus Aleksandro II dekretą, buvo organizuotas privalomas miestelėnų turto draudimas nuo vagysčių. Įmokos į mieste sudarytą draudimo fondą buvo mokamos reguliariai. Jų dydis priklausė nuo draudžiamo turto vertės ir, suprantama, kad už to turto saugumą ne vienodai mokėjo pirkliai, riteriai ir paprasti amatininkai.
Viduramžių gyventojai puikiai suvokė, kad svarbu yra sukaupti santaupų senatvei. Kitaip sakant, jau tada atsirado išmintis, bylojanti, kad jaunystė žmogui reikalinga tam, kad jis galėtų aprūpinti senatvę. Yra išlikęs tikriausiai vienas pirmųjų žmogaus istorijoje dokumentų, savo turiniu ir esme artimas gyvybės draudimo polisui. 1308 metais tokia sutartis buvo sudaryta Bremene. Miesto valdžia ir vienuolynas, įnešus atitinkamą pinigų sumą ar užstačius žemės sklypą, garantuodavo išlaikymą iki gyvos galvos.
Pasaulyje garsi savo senovinėmis politinio ir ekonominio gyvenimo
tradicijomis, gyventojais negausi Islandija įrašė į draudimo istoriją ir savo ankstyvąją išmintį. Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Taip XIII amžiaus viduryje šioje šalyje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Kaip skelbė šios institucijos statutas, gaisro nuostoliai nukentėjusiems buvo atlyginami natūra: mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas.
Ankstyvuoju XII amžiaus laikotarpiu Vokietijoje gildijos ėmė plėsti draudžiamų objektų skaičių. Apdraudus nuo stichinių nelaimių, draudimo kasos apmokėdavo gaisro ir gyvulių kritimo nuostolius. Gildijos drausdavo ir nuo socialinių bėdų. Įvykus vagystei ar apiplėšimui, nukentėjusysis iš šių draudimo kasų gaudavo reikiamo dydžio išmokas. Vokietijoje, vienoje iš pirmųjų šalių, buvo pradėtos organizuoti ir našlių bei našlaičių paramos kasos, kurių veikla vėliau tapo labai svarbia pagalbos forma šiems maitintojų netekusiems asmenims. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą.
Bažnyčios įtaka draudimo vystymuisi
XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje. 1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu. Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti „protingų palūkanų“ teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo. Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje „Auksas ir prieskoniai“ Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.