TURINYS
ĮVADAS 3
1.INFLIACIJA TEORIJOJE 4
1.1.Infliacijos rūšys 4
1.2.Infliacijos priežastys 5
1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys 5
1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys 71.3.Infliacijos teorijos 9
1.3.1.Keinsizmas 10
1.3.2.Filipso teorija 12
1.3.3.Monetarizmas 14
1.3.4.Natūralaus lygio hipotezė 15
1.3.5.”Pasiūlos ekonomikos” teorija 17
1.4.Infliacijos poveikis 18
2.INFLIACIJA PRAKTIKOJE 20
2.1.Infliacijos skaičiavimas 20
2.2.Antiinfliacinės priemonės 22
2.3.Infliacija Lietuvoje 28
REZIUMĖ 31
LITERATŪROS SĄRAŠAS 32
ĮVADAS
Šis kursinis darbas yra aprašomojo pobūdžio. Jame bus nagrinėjami su
infliacija susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos infliacijos rūšys,
vėliau priežastys, veikimo mechanizmas, pasekmės ir kovos su infliacija
priemonės. Pabaigoje kaip ir dera bus pažvelgta į praktiką. Deja, tiek dėl
vietos, tiek dėl informacijos stokos išsamiai išnagrinėti šią temą yra
neįmanoma.
Ši tema buvo mano pasirinkta neatsitiktinai. Jau seniai norėjau
išsiaiškinti, kodėl skiriasi oficialių šaltinių ir nepriklausomų
organizacijų skelbiami Lietuvos infliacijos duomenys. Kas mus apgaudinėja?
Kas po tuo slepiasi? Ir galų gale kas kaltas dėl infliacijos? Infliacija –
ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose,
nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami
paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas
infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo
infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms
institucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kur
vyriausybės įtaka kainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai,
investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnė
nei laisvos rinkos šalyse. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę
politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant
vyriausybės pečių.
Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti,
kad egzistuoja ne viena infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turi
įtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra naudinga nuslėpti tikrąją padėtį.
Be abejo, aš nenoriu būti vienašališkas, todėl turiu pažymėti, kad žmonės
susiduria ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yra
didesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai, todėl gyventojai dažniausiai
ir yra nepatenkinti oficialių šaltinių skelbiamu infliacijos lygiu.
Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios,
savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir
šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos
ekonomiką. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos
tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio
nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog
infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas
1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių
ekonomikos problemų. Šiuo metu vis didesnį gyventojų nepasitenkinimą kelia
nedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.
1.INFLIACIJA TEORIJOJE
1.1.Infliacijos rūšysInfliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios
smukimas, pasireiškiantis bendro kainų lygio kilimu. Be to, dalis
ekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainų
lygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas.
Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviai
tyrinėjama, bandoma nustatyti jos mastą. Pagal mastą yra skiriamos trys
infliacijos rūšys:
šliaužiančioji infliacija,
šuoliuojančioji infliacija,
hiperinfliacija.
Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan
pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie
jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia,
kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais,
nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšies
infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).
Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais
tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai
iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra
indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi
užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame
tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už
labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai.
Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla
milžiniškais tempais, prekės brangsta
beveik kasdien, kyla ūkio suirutė.
Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikalių
reformų rezultatas. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasaulinio
karo Vokietijoje.
Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių
infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos
situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios
ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos
metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja
infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu
ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas.
Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė
infliacija.
Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano,
kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į
šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia
neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač
retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarbo
periodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.
1.2.Infliacijos priežastys
Kokios yra infliacijos priežastys? Tai tiesmukiškas klausimas ir
geras atspirties taškas. Tačiau tai vienas iš klausimų, į kuriuos nėra
universalaus atsakymo. Debatams šiuo klausimu ir galo nematyti. Todėl iš
tiesų šis klausimas nėra toks jau tiesmukiškas, koks atrodo iš pirmo
žvilgsnio.
Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje
proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai
tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų
ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie
sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo
sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O
šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena
priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių
galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir
pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą
tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka
nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai
juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.
Šiame darbe aš pabandysiu pasigilinti į infliacijos priežastis ir
panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu
vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau
buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio
pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.
1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys
Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės
pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Vienkartinių pasiūlos pokyčių
įtaka kainų lygiui yra pavaizduota 1 paveiksle:Atspirties tašku yra imamas ilgo laikotarpio ekonomikos pusiausvyros
taškas E0, kurį atitinka kainų lygis P0 ir potenciali nacionalinio produkto
gamybos apimtis Q pot..
Įvykus vienkartiniam gamybos kaštų padidėjimui, visuminės pasiūlos
kreivė pasislenka į kairę (iš padėties AS0 į AS1) ir sąlygoja kainų lygio
padidėjimą nuo P0 iki P1. Jei visuminė paklausa išliktų nepakitusi, tai
pusiausvyra persikeltų į tašką E1, kas reikštų nacionalinio produkto
gamybos sumažėjimą (recesinio tarpsnio susidarymą). Tokiu atveju gamybos
sumažėjimas padidintų spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams,
ir jie turėtų imti mažėti, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinę
padėtį AS0 ir atstatytų pradinę pusiausvyrą taške E0.
Tačiau šiandieninėje ekonomikoje tokia situacija nebepasireiškia, nes
į visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yra
atsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigų
pasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1. Tai sąlygoja
nacionalinio produkto gamybos padidėjimą iki potencialios apimties, tačiau
kainų lygis taip pat pakyla ir apsistoja ties P2. Taigi visuminės paklausos
skatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį,
bet dar labiau padidina kainų lygį.
Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad
darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma,
mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo
jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su
tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios
stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į
kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau bus
priverstos
pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams. Taip užsisuks
taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio
kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl
kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio
produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia
situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra
vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa
visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo
situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos
apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis
neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo
užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį
firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi
visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba
didės.
Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas,
reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalba
jis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovoti
darbo užmokesčio padidinimą, kas reiškia didesnius kaštus ir sukelia
visuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėja
nacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarbo
augimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso to
pasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šis
procesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo
užmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo monetarines
paklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo.
Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą
sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų
pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų
kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.
Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra
vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali
būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu,
visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. Vienkartinių
visuminės paklausos pokyčių įtaka kainų lygiui pavaizduota 2 paveiksle:Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių:
autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigų
pasiūlos padidėjimo. Jei prieš tai ekonomikoje buvo pilnas užimtumas
(taškas E0 ), tai visuminės paklausos padidėjimas nuo AD0 iki AD1 sukurs
infliacinį tarpsnį, t.y. esanti nacionalinio produkto gamybos apimtis (Q1)
viršys potencialią (Qpot.). Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką,
nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainų
lygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybos
veiksnių kaštus, t.y. visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę (iš
padėties AS0 į AS1). To rezultate nacionalinio produkto gamybos apimtis
grįš į savo potencialų lygį, tačiau kainų lygis pakils dar daugiau (iki
P2). Ir vis tik nusistatys pusiausvyra (taškas E2), nors ir su aukštesniu
kainų lygiu. Tuo tarpu jeigu centrinis bankas, siekdamas išvengti
nacionalinio produkto gamybos sumažėjimo nuo Q1 iki Qpot., padidins pinigų
pasiūlą, tai visuminės paklausos kreivė dar pasislinks į dešinę. Tai neleis
sumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu,
sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels į kairę,
kas dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklas
gali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yra
pereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos.
1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys
Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys
nei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlos
pokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausos
ir pasiūlos pokyčių rezultatas.
Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:
visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,
infliacijos laukimas,
visuminės pasiūlos veiksniai.
Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos
sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).Dėl papildomos paklausos atsiradimo (3 pav. poslinkis iš padėties AD0 į
AD1) nacionalinio produkto gamybos apimtis padidėja ir viršyja potencialią,
t.y. susidaro infliacinis tarpsnis (Q1-Qpot.). Faktinis nedarbas tampa
mažesnis už natūralų nedarbo lygį, kainų lygis pakyla iki P1 (o tai
reiškia, kad sumažėja realus darbo užmokestis). Tačiau tai yra laikinas
reiškinys, nes darbo rinkoje situacija darosi įtempta ir darbo užmokestis
ima kilti. Tai reiškia gamybos
augimą ir visuminės pasiūlos kreivės
poslinkį į kairę (iš padėties AS0 į AS1), kas, savo ruožtu, sąlygoja kainų
lygio kilimą nuo P1 iki P2 ir gamybos apimties kritimą iki potencialios
apimties lygio. Taigi trumpu laikotarpiu papildomos paklausos atsiradimas
padidina tiek kainų lygį, tiek gamybos apimtį, tačiau ilgame laikotarpyje
pakyla tik kainų lygis, o gamybos apimtis išlieka pastovi ir lygi
potencialiai apimčiai. Todėl galima daryti išvadą, kad ilgo laikotarpio
visuminės pasiūlos kreivė (ASLR) yra vertikali tiesė, einanti per pilną
užimtumą atitinkančios potencialios gamybos apimties tašką. Vadinasi,
paklausos sąlygota ilgalaikė infliacija priklauso tik nuo visuminės
paklausos lygio.
Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausa
turi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėl
pajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti:
vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojo
turto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiau
taupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui);
vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar ima
daugiau leisti pinigų);
vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėl
daugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui);
mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidų
padidėjimą);
palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, o
investicijos yra visuminių išlaidų elementas);
laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas);
valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujos
išlaidos);
užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsų
eksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms);
valiutų kursas (jo pokytis gali padidinti arba sumažinti eksportą, ir jei
eksportas padidėja, tai padidėja ir visuminė paklausa) ir kt.
Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši
priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio
nustatymu. Tarkim, laukiamas sekančių metų infliacijos lygis yra 10%.
Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines darbo sutartis, stengsis
pasiekti ne mažesnio kaip 10% darbo užmokesčio pakėlimo. Tokiu būdu bus
stengiamasi išlaikyti realų darbo užmokestį nepakitusį. Darbdaviai neturės
pagrindo nesutikti su darbo užmokesčio didinimu, nes ateityje tikėsis
pakelti savo gaminių kainas tais pačiais laukiamais 10%. Tuomet būsimoji
infliacija tampa įvertinta, ir tik visai nenumatyti pokyčiai gali pakeisti
infliacijos lygį.
Toks kainų lygio padidėjimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygis
kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija (Inertial Inflation). Kaip jau
buvo minėta, laukimo sąlygota infliacija yra laukta, įvertinta ir įtraukta
į kontraktus ir neformalius susitarimus. Ji gali tęstis be galo, nes
visuminė paklausa ir pasiūla kasmet pakyla (t.y. paklausa padidėja, o
pasiūla sumažėja) tuo pačiu dydžiu (4pav.).Tačiau laukimo sąlygota