Infliacija teorijoje ir praktikoje
5 (100%) 1 vote

Infliacija teorijoje ir praktikoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1.INFLIACIJA TEORIJOJE 4

1.1.Infliacijos rūšys 4

1.2.Infliacijos priežastys 5

1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys 5

1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys 71.3.Infliacijos teorijos 9

1.3.1.Keinsizmas 10

1.3.2.Filipso teorija 12

1.3.3.Monetarizmas 14

1.3.4.Natūralaus lygio hipotezė 15

1.3.5.”Pasiūlos ekonomikos” teorija 17

1.4.Infliacijos poveikis 18

2.INFLIACIJA PRAKTIKOJE 20

2.1.Infliacijos skaičiavimas 20

2.2.Antiinfliacinės priemonės 22

2.3.Infliacija Lietuvoje 28

REZIUMĖ 31

LITERATŪROS SĄRAŠAS 32

ĮVADAS

Šis kursinis darbas yra aprašomojo pobūdžio. Jame bus nagrinėjami su

infliacija susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos infliacijos rūšys,

vėliau priežastys, veikimo mechanizmas, pasekmės ir kovos su infliacija

priemonės. Pabaigoje kaip ir dera bus pažvelgta į praktiką. Deja, tiek dėl

vietos, tiek dėl informacijos stokos išsamiai išnagrinėti šią temą yra

neįmanoma.

Ši tema buvo mano pasirinkta neatsitiktinai. Jau seniai norėjau

išsiaiškinti, kodėl skiriasi oficialių šaltinių ir nepriklausomų

organizacijų skelbiami Lietuvos infliacijos duomenys. Kas mus apgaudinėja?

Kas po tuo slepiasi? Ir galų gale kas kaltas dėl infliacijos? Infliacija –

ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose,

nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami

paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas

infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo

infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms

institucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kur

vyriausybės įtaka kainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai,

investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnė

nei laisvos rinkos šalyse. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę

politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant

vyriausybės pečių.

Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti,

kad egzistuoja ne viena infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turi

įtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra naudinga nuslėpti tikrąją padėtį.

Be abejo, aš nenoriu būti vienašališkas, todėl turiu pažymėti, kad žmonės

susiduria ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yra

didesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai, todėl gyventojai dažniausiai

ir yra nepatenkinti oficialių šaltinių skelbiamu infliacijos lygiu.

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios,

savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir

šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos

ekonomiką. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos

tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio

nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog

infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas

1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių

ekonomikos problemų. Šiuo metu vis didesnį gyventojų nepasitenkinimą kelia

nedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.

1.INFLIACIJA TEORIJOJE

1.1.Infliacijos rūšysInfliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios

smukimas, pasireiškiantis bendro kainų lygio kilimu. Be to, dalis

ekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainų

lygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas.

Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviai

tyrinėjama, bandoma nustatyti jos mastą. Pagal mastą yra skiriamos trys

infliacijos rūšys:

šliaužiančioji infliacija,

šuoliuojančioji infliacija,

hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan

pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie

jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia,

kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais,

nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšies

infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).

Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais

tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai

iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra

indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi

užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame

tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už

labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla

milžiniškais tempais, prekės brangsta
beveik kasdien, kyla ūkio suirutė.

Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikalių

reformų rezultatas. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasaulinio

karo Vokietijoje.

Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių

infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos

situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios

ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos

metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja

infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu

ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas.

Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė

infliacija.

Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano,

kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į

šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia

neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač

retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarbo

periodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.

1.2.Infliacijos priežastys

Kokios yra infliacijos priežastys? Tai tiesmukiškas klausimas ir

geras atspirties taškas. Tačiau tai vienas iš klausimų, į kuriuos nėra

universalaus atsakymo. Debatams šiuo klausimu ir galo nematyti. Todėl iš

tiesų šis klausimas nėra toks jau tiesmukiškas, koks atrodo iš pirmo

žvilgsnio.

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje

proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai

tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų

ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie

sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo

sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O

šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena

priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių

galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir

pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą

tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka

nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai

juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

Šiame darbe aš pabandysiu pasigilinti į infliacijos priežastis ir

panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu

vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau

buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio

pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.

1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys

Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės

pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Vienkartinių pasiūlos pokyčių

įtaka kainų lygiui yra pavaizduota 1 paveiksle:Atspirties tašku yra imamas ilgo laikotarpio ekonomikos pusiausvyros

taškas E0, kurį atitinka kainų lygis P0 ir potenciali nacionalinio produkto

gamybos apimtis Q pot..

Įvykus vienkartiniam gamybos kaštų padidėjimui, visuminės pasiūlos

kreivė pasislenka į kairę (iš padėties AS0 į AS1) ir sąlygoja kainų lygio

padidėjimą nuo P0 iki P1. Jei visuminė paklausa išliktų nepakitusi, tai

pusiausvyra persikeltų į tašką E1, kas reikštų nacionalinio produkto

gamybos sumažėjimą (recesinio tarpsnio susidarymą). Tokiu atveju gamybos

sumažėjimas padidintų spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams,

ir jie turėtų imti mažėti, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinę

padėtį AS0 ir atstatytų pradinę pusiausvyrą taške E0.

Tačiau šiandieninėje ekonomikoje tokia situacija nebepasireiškia, nes

į visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yra

atsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigų

pasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1. Tai sąlygoja

nacionalinio produkto gamybos padidėjimą iki potencialios apimties, tačiau

kainų lygis taip pat pakyla ir apsistoja ties P2. Taigi visuminės paklausos

skatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį,

bet dar labiau padidina kainų lygį.

Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad

darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma,

mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo

jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su

tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios

stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į

kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau bus

priverstos
pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams. Taip užsisuks

taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio

kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl

kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio

produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia

situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra

vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa

visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo

situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos

apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis

neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo

užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį

firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi

visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba

didės.

Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas,

reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalba

jis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovoti

darbo užmokesčio padidinimą, kas reiškia didesnius kaštus ir sukelia

visuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėja

nacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarbo

augimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso to

pasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šis

procesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo

užmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo monetarines

paklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo.

Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą

sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų

pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų

kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.

Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra

vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali

būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu,

visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. Vienkartinių

visuminės paklausos pokyčių įtaka kainų lygiui pavaizduota 2 paveiksle:Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių:

autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigų

pasiūlos padidėjimo. Jei prieš tai ekonomikoje buvo pilnas užimtumas

(taškas E0 ), tai visuminės paklausos padidėjimas nuo AD0 iki AD1 sukurs

infliacinį tarpsnį, t.y. esanti nacionalinio produkto gamybos apimtis (Q1)

viršys potencialią (Qpot.). Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką,

nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainų

lygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybos

veiksnių kaštus, t.y. visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę (iš

padėties AS0 į AS1). To rezultate nacionalinio produkto gamybos apimtis

grįš į savo potencialų lygį, tačiau kainų lygis pakils dar daugiau (iki

P2). Ir vis tik nusistatys pusiausvyra (taškas E2), nors ir su aukštesniu

kainų lygiu. Tuo tarpu jeigu centrinis bankas, siekdamas išvengti

nacionalinio produkto gamybos sumažėjimo nuo Q1 iki Qpot., padidins pinigų

pasiūlą, tai visuminės paklausos kreivė dar pasislinks į dešinę. Tai neleis

sumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu,

sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels į kairę,

kas dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklas

gali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yra

pereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos.

1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys

Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys

nei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlos

pokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausos

ir pasiūlos pokyčių rezultatas.

Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:

visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,

infliacijos laukimas,

visuminės pasiūlos veiksniai.

Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos

sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).Dėl papildomos paklausos atsiradimo (3 pav. poslinkis iš padėties AD0 į

AD1) nacionalinio produkto gamybos apimtis padidėja ir viršyja potencialią,

t.y. susidaro infliacinis tarpsnis (Q1-Qpot.). Faktinis nedarbas tampa

mažesnis už natūralų nedarbo lygį, kainų lygis pakyla iki P1 (o tai

reiškia, kad sumažėja realus darbo užmokestis). Tačiau tai yra laikinas

reiškinys, nes darbo rinkoje situacija darosi įtempta ir darbo užmokestis

ima kilti. Tai reiškia gamybos
augimą ir visuminės pasiūlos kreivės

poslinkį į kairę (iš padėties AS0 į AS1), kas, savo ruožtu, sąlygoja kainų

lygio kilimą nuo P1 iki P2 ir gamybos apimties kritimą iki potencialios

apimties lygio. Taigi trumpu laikotarpiu papildomos paklausos atsiradimas

padidina tiek kainų lygį, tiek gamybos apimtį, tačiau ilgame laikotarpyje

pakyla tik kainų lygis, o gamybos apimtis išlieka pastovi ir lygi

potencialiai apimčiai. Todėl galima daryti išvadą, kad ilgo laikotarpio

visuminės pasiūlos kreivė (ASLR) yra vertikali tiesė, einanti per pilną

užimtumą atitinkančios potencialios gamybos apimties tašką. Vadinasi,

paklausos sąlygota ilgalaikė infliacija priklauso tik nuo visuminės

paklausos lygio.

Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausa

turi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėl

pajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti:

vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojo

turto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiau

taupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui);

vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar ima

daugiau leisti pinigų);

vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėl

daugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui);

mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidų

padidėjimą);

palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, o

investicijos yra visuminių išlaidų elementas);

laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas);

valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujos

išlaidos);

užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsų

eksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms);

valiutų kursas (jo pokytis gali padidinti arba sumažinti eksportą, ir jei

eksportas padidėja, tai padidėja ir visuminė paklausa) ir kt.

Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši

priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio

nustatymu. Tarkim, laukiamas sekančių metų infliacijos lygis yra 10%.

Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines darbo sutartis, stengsis

pasiekti ne mažesnio kaip 10% darbo užmokesčio pakėlimo. Tokiu būdu bus

stengiamasi išlaikyti realų darbo užmokestį nepakitusį. Darbdaviai neturės

pagrindo nesutikti su darbo užmokesčio didinimu, nes ateityje tikėsis

pakelti savo gaminių kainas tais pačiais laukiamais 10%. Tuomet būsimoji

infliacija tampa įvertinta, ir tik visai nenumatyti pokyčiai gali pakeisti

infliacijos lygį.

Toks kainų lygio padidėjimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygis

kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija (Inertial Inflation). Kaip jau

buvo minėta, laukimo sąlygota infliacija yra laukta, įvertinta ir įtraukta

į kontraktus ir neformalius susitarimus. Ji gali tęstis be galo, nes

visuminė paklausa ir pasiūla kasmet pakyla (t.y. paklausa padidėja, o

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2720 žodžiai iš 9063 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.