Kaip pilniau išnaudoti pajūrio galimybesTūlas lietuvis dažnai būna panašus į čiabuvį, gulintį virš aukso gyslos ir kone mirštantį iš bado. Lietuvoje viena iš tokių gyslų – jūrų ūkis, brinkstantis galimybėmis, kuriomis deja dėl prasto išmanymo ir menkos valdymo kultūros nesugebama tinkamai pasinaudoti. Klaipėdietis sociologijos daktaras, vadybos docentas, mokslinės inovacinės bendrovės “Eksponentė” prezidentas Stasys Paulauskas kviečia Lietuvos žmones kartu pasvarstyti, kaip geriau panaudoti jūros teikiamas verslo ir plėtros galimybes.
Kuo ypatingas pajūris?
Lietuvos pajūris – tai unikalus geografinis, ekonominis ir kultūrinis darinys, besidriekiantis 99 kilometrus Baltijos jūros pakraščiu. Jam priskiriamas ir unikalus Kuršių marių baseinas. Pajūryje išsidėsčiusioje Klaipėdos apskrityje sukuriama 12,2% Lietuvos bendrojo vidinio produkto. Čia gyvena virš 400 tūkstančių gyventojų. Vasaros mėnesiais atvykstančiųjų poilsiautojų sąskaita šis skaičius padvigubėja. Pajūris yra labai reikšmingas biudžeto pajamų šaltinis. Kas metai vien betarpiškai su jūra susietos įmonės sumoka į šalies biudžetą virš 83 mln.litų įvairių mokesčių.
Pajūris yra svarbus savo žuvininkystės ūkiu, tiekiančiu šalies įmonėms ir vartotojams šviežias žuvis ir jų produktus. Klaipėdos uostas – tai jūrų užsienio prekybos terminalas, įgalinantis importuoti Lietuvos įmonėms reikalingas žaliavas, medžiagas ir įrengimus, eksportuoti pagamintą produkciją ir perkrauti tranzitinius krovinius. Iš čia jūrų keleiviai pervežami keltais į Vokietiją ir Švediją. Palanga ir Neringa yra pagrindinės Lietuvos gyventojų poilsio ir laisvalaikio praleidimo vietos.
Pajūris ženkliai išsiskiria iš viso Lietuvos ūkio konteksto savo kokybiniais parametrais. Skaičiuojant BVP vienam dirbančiajam pajūryje šis rodiklis sudaro 26,7 tūkstančius litų. Jis žymiai – 6,9% viršija šalies vidurkį ir atsilieka tik nuo Vilniaus apskrities, kuriai tenka didžioji dalis tiesioginių užsienio investicijų.
Jūrų ūkyje tiesiogiai užimta apie 20 tūkstančių dirbančiųjų. Kiekvienam jų tenka dar po 4-5 netiesiogiai susietos darbo vietos. Vienam dirbančiajam Klaipėdos uoste tenka 49% daugiau sumokėtų mokesčių į biudžetą negu vidutiniškai Lietuvos ūkyje. Jūrų ūkyje vieno dirbančiojo mokesčių dalis sudarė 7370 litų, kai nacionalinėje Lietuvos ekonomikoje – 4935 litus. Klaipėdos uoste darbo efektyvumas du kartus viršija šį rodiklį Lietuvos ūkio mastu. Vienam darbo užmokesčio litui uoste tenka 2,3 lito, kai Lietuvoje – 2,1 litas. Klaipėdoje geresnės galimybės įsidarbinti, čia mažesnis negu Lietuvoje nedarbo lygis.
Neišnaudotos galimybės
Tačiau turimos pajūrio ekonominės galimybės išnaudojamos tik nežymia dalimi. Mokslinės inovacinės bendrovės Eksponentė plėtojamo “Baltijos integracijos”(www.eksponente.lt) projekto rėmuose šių eilučių autorius kartu su dienraščio “Lietuvos rytas” Vakarų Lietuvos posto vadovu Gediminu Pilaičiu ir žurnalistų būriuotojų klubo “Marinus” prezidentu Venantu Butkumi šią vasarą jachta “Audra” apsilankė Bornholmo salos, Hamburgo ir Kylio uostuose. Pokalbiuose su jūrininkais bei uostų vadovais teko dar kartą įsitikinti, kad visiškai netoli nuo Lietuvos, ten kur niekada nebuvo “geležinės uždangos”, jūrinis gyvenimas neatsiejamas nuo bet kurios ūkinės bei kultūrinės veiklos.
Kas keletą kilometrų pajūryje sutikome didesnius ar mažesnius uostus. Baltijos jūroje jų priskaičiuojama keletą šimtų. Kiekviename jų randa viską ko reikia žvejų laivai, jachtų bei pramoginių laivų įgulos ir gausūs turistai. Daugeliui danų, švedų, norvegų, vokiečių jūra – tai ir gyvenimas ir poilsis. Lietuva turi tik vieną uostą, o apie naujų statybą neleidžia pamanyti išlikusios galvose “pasienio zonos”. Parplaukus gi į Lietuvą matėme tuščius paplūdimius. Tik trumpam galėjome priplaukti prie Danės krantinė mariose. Iki pat Liepojos Baltijos jūros pakrantėje nėra nei vieno uosto, tinkančio žvejų laivams ir jachtoms sustoti. Užsienio būriuotojai, paklausti, kodėl neapsilanko Lietuvoje, sakė, kad čia nėra tinkamos infrastruktūros ir patogumų.
Nemokšiškai ir neatsakinai tvarkoma žuvininkystė per pastarąjį dešimtmetį ne tik kad buvo sužlugdyta, bet ir sunaikinta per 20 tūkstančių darbo vietų. Šiuo metu prastai įsisavinama okeaninė žvejyba, o Baltijos jūroje žvejai išnaudoja tik trečdalį jiems skiriamų žuvų sugavimo kvotų. Valstybė nieko nedaro, kad būtų įsisavinti ne tik pasaulio vandenyno, bet čia pat Baltijos jūroje esantys naftos klodai, kurie galėtų atnešti į valstybės biudžetą milijardines sumas. Tarsi laukiama, kol tai padarys Rusijos bei Latvijos verslininkai.
Stringanti energetikos ekonominė reforma trukdo plėtoti alternatyviąją ekologiškai švarią energetiką. Vakarų Europos šalių pavyzdžiu įrengti jūroje ir pakrantėje vėjo jėgainių parkai išsaugotų pajūrį nuo teršimo deginant naftos kurą.
Sekli uosto akvatorija neleidžia įplaukti į Klaipėdos uostą didžiausiems Baltijos jūros laivams, dėl ko jie plaukia į kitus, pvz. į Ventspilio uostą. Šią problemą buvo siūloma spręsti įrengiant Šiaurinį giliavandenį uostą, kas įgalintų per 15-20 metų keturis kartus
padidinti uosto krovinių apyvartą. Neturint valstybinės strategijos, o tik pripuolamai sprendžiant jūrinių krovinių tranzito klausimus, krovinių srautai tarp Rytų ir Vakarų nustumiami į Rusijos uostus. Neturint keleivių ir kruizinių laivų terminalų į Lietuvą retai užsuka užsienio turistai.
Dėl visiškai neišvystytos poilsio industrijos infrastruktūros, keleivinio transporto, žvejybos uostų, jachtų prieplaukų stokos, neatsakingo pakrantės teritorijos planavimo merdėja poilsio verslai. Neišsprendus susisiekimo su Neringa klausimų, prikūrus išsigalvotų apribojimų, šis kurortas gyvuoja tik keletą vasaros mėnesių. Pažangių pasaulio šalių pavyzdžiu įrengus tarp Klaipėdos ir Nidos vienbėgį elektrinį geležinkelį susisiekimo su šiuo kurortu problema būtų išspręsta, o unikali nacionalinio Neringos parko gamta būtų apsaugota nuo automašinų išmetamųjų dujų. Tereikia paskelbti tarptautinį konkursą ir atsiras užsienio kompanijų, kurios pačios ištirs galimybes, suprojektuos, pastatys ir eksploatuos šią modernią transporto liniją.
Palangiškiai jau nebesididžiuoja poilsiautojų sangrūda Basanavičiaus alėjos alaus girdykloje. Kad vasaros metu savaitgaliais įvažiuoti į Palangą tenka stumdytis kamščiuose ne vieną valandą. Tuo tarpu pajūris tarp Palangos ir Klaipėdos visiškai nepanaudojamas poilsiui. Čia neišvystyti keliai, nėra žvejybos, pramoginių laivų ir jachtų uostų. Infrastruktūros stoka stabdo čia didelį potencialą turinčią gyvenamąją statybą. Sociologiniai tyrimai rodo, kad kas antras Lietuvos gyventojas svajoja turėti pajūry namą. Turėdami pašonėje jūrą ir karšto mineralinio giluminio vandens klodus tautiečiai vyksta pramogauti į vandens pramogų parkus Lenkijoje bei Suomijoje. Lietuvą aplenkia užsienio turistai, o biudžetą – milijoninės įplaukos. 90% Lietuvos žmonių siekia kas metai ilsėtis prie jūros, o pasiūlyti galime tik alų ir saulės vonias.