Oligopolinė rinka

1. Oligopolinė rinka

Oligopolija – rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.

Natūrali oligopolija – atsiranda tuomet, kai individualiųjų firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, kad kelios tokios firmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais vidutiniais kaštais.

1.1. Oligopolijos požymiai

Yra keletas oligopolijos požymių, skiriančių šią rinkos struktūrą nuo kitų rinkos struktūrų.

 Vienas iš svarbiausių požymių yra tas, kad mažai pardavėjų pripažįsta tarpusavio priklausomybę. Kiekviena oligopolija seka kitos šakos firmomis.

 Šakoje yra kelios didelės firmos, tai pasiekiama masto ekonomija. Ji gaunama, gaminant ir parduodant gana didelę produkcijos apimtį.

 Oligopolinėje šakoje vengiama kainų konkurencijos. Oligopolijoms būdinga ne kainų konkurencija. Tai gali būti naujų produktų gamyba ir reklama, produktų diferencijavimas ir pan.

 Vengiant kainų konkurencijos, kuri mažina pelną, oligopolijoms būdingi susitarimai. Susitarimų objektas paprastai yra kainų lygis ir rinkos dalis, nes tai padeda didinti visų firmų pelną ir neprarasti rinkos dalies. Tačiau tokie susitarimai yra draudžiami, kadangi siekiama skatinti konkurenciją ir kaštų mažinimą. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje: “Susitarimams gali būti priskiriami susitarimai ir suderinti veiksmai dėl:

1) kainų, nuolaidų, antkainių ar kitų išmokų;

2) gamybos apimčių;

3) rinkos pasidalijimo pagal teritorijas;

4) kitų ūkinių subjektų išstūmimo iš rinkos arba įėjimo į rinką (jos dalį) apribojimo;

5) atsisakant sudaryti sutartį su tam tikrais prekių pardavėjais ar pirkėjais“.

 Taip pat vienas iš oligopolinės rinkos struktūros požymių yra aukšti įėjimo

barjerai į oligopolinę šaką.

1.2. Įėjimo į oligopolinę šaką barjerai

kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugota nuo naujų firmų įėjimo. Tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būna tokių rūšių:

Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija. Jeigu šakoje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai firmai, padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, tai tuomet sumažėtų ir kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi į rinka naujoji firma, patirtų nuostolių – negautų pelno. Todėl naujoji firma yra nesuinteresuota įeiti į tą rinką, kurioje ji negaus pelno. Kitas svarbus veiksnys, mažinantis naujų firmų galimybę įeiti į oligopolinę šaką, yra vidutinių bendrųjų kaštų skirtumai. Jau egzistuojančių oligopolinėje šakoje firmų VBK yra mažesni, nei bandančios įeiti firmos. Senosios firmos turi didesnį vadovavimo patyrimą, tvirtus ryšius su žaliavų, medžiagų ar komplektuojančių detalių tiekėjais. Jų darbuotojai yra labiau patyrę, susiklostę ir patikimi ryšiai su bankais ir pan.

Trečias barjeras, kurį taip pat sunku įveikti naujoms firmoms, yra didelio finansinio kapitalo poreikis. Nuosavo finansinio kapitalo naujoms firmoms paprastai nepakanka.

Firmų sukurtos kliūtys. Norėdamos pačios apsisaugoto nuo galimų konkurentų įėjimo į rinką, firmos naudoja:

 produktų diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių kiekį, kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. Atsižvelgdamos į tai, kad naujos firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus, senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairiausioms vartotojų grupėms patenkinti jų poreikius;

 kainą. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, gali sumažinti prekių ar paslaugų kainas ir jas laikyto tokiame lygyje tol, kol naujoji firma bankrutuos;

 reklamą. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į rinką, esančios firmos gerokai padidina reklamos išlaidas. Tai priverčia naująsias firmas taip pat padidinti šias išlaidas. Bet kai naujosios įmonės gamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos žymiai padidina vidutinius bendruosius kaštus. Tai tampa įėjimo į rinka kliūtimi, nes senųjų firmų vidutiniai bendrieji kaštai mažesni.

 sudėtingą technologiją. Diferencijuotų oligopolinių firmų produktai dažniausiai būna labai sudėtingi technologiniu požiūriu. Nemaža dalis detalių, komplektuojančių produktų perkama iš kitų gamintojų. Todėl bandančiai įeiti į oligopolinę šaką firmai iš karto sunku surasti tiekėjus.Taip atsiranda dar viena įėjimo į oligopolinę šaką kliūtis.

Be šių visų paminėtų barjerų, neretai taikomos ir kitos kliūtys įeiti naujoms firmoms į oligopolinę rinką. Tai, pavyzdžiui, patentai, licencijos, kvotos ir kitos vyriausybės reguliavimo priemonės. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyriausybė išduoda licencijas tik kai kurioms firmoms prekiauti tam tikais produktais (pavyzdžiui, spalvotaisiais metalais) ar naujoms televizijos stotim. Vyriausybė paprastai remia geležinkelio transporto firmas, laivininkystę ir t.t. Visa tai sukelia papildomas įėjimo į oligopolinę šaką kliūtis.

1.3. Laužta paklausos kreivė

Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant laužtą paklausos kreivę. Ši kreivė
ypatingą formą įgauna todėl, kad į firmos prekių kainų kitimą reaguoja ne vien vartotojai, bet ir kitos firmos-prekiautojos.

Rakim, kad pradinė firmos padėtis yra 1 pav. taške E, kai pusiausvyros kaina P1, o gamybos apimtis Q1. Jeigu įmonė sumažina kainą iki P2, ja paseka ir kitos firmos, todėl įmonės realizavimo apimtis šiek tiek padidėja iki Q2. taip yra todėl, kad dėl kitų prekiautojų elgsenos individualios firmos paklausa tampa neelastinga. Dėl to įmonės bendrosios pajamos sumažėja.

P

P3

P1 E

P2

O Q3 Q1 Q2 Q

1 pav. Laužta paklausos kreivė

Tačiau jeigu įmonė padidins kainas iki P3, o kitos firmos kainų nedidins, paklausos kiekis gerokai sumažės iki taško Q3. Prekės poreikio kreivė virš taško E yra elastinga. Bendrosios firmos pajamos taip pat sumažėja, kaip ir sumažinus prekių kainas.

Įmonių, gaminančių vienodą produkciją, paklausos kreivė yra labiau laužta,o gaminančių diferencijuotus produktus – mažiau, nes gamintojai pastaruoju atveju mažiau priklauso vienas nuo kito.

1.4. Vyraujančios firmos modelis

Oligopolijos analizei dažnai naudojamas vyraujančios firmos – kainų lyderio – modelis. Oligopolinėje rinkoje dažnai viena šakos firma, paprastai didžiausia, veikia kaip kainų lyderis. Panagrinėsiu homogeniškus produktus gaminančią šaką, kurioje vyrauja viena didelė ir daug mažų firmų. Nors didelė firma nėra grynoji monopolija, tačiau ji veikia kaip kainų lyderis. Šis nustato tokią kainą, kuri maksimizuoja jo pelną. O kitos firmos seka paskui lyderį. Jos nustato tokią pačią kainą, kokią nustatė kainų lyderis, ir gamina tokią produkcijos apimtį, kuri maksimizuoja jų pelną esant šiai kainai.