TURINYS
Turinys 2
Įvadas 3
Teorinė dalis 4
Monopolijos formavimosi ypatybės 4
Natūrali monopolija 6
Konkurentų įėjimo į rinką barjerų kūrimas 7
Privilegijos, leidimai, licencijos 7
Patentai 7
Monopolija dėl masto 7
Monopolinė kainodara 8
Monopolinės kainodaros bruožai 8
Monopolinės įmonės pelno aukojimas 8
Kaštų kainodara 9
Diskriminacija kainoms. 10
Dviejų dalių tarifas 12
Praktinė dalis 13
Konkretaus pavyzdžio analizė 13
Išvados 15
Informacijos šaltiniai 16
ĮVADAS
Monopolijos sąvoka Lietuvoje tampa ne tik teoriniu terminu, bet ir praktiniu pavyzdžiu. Tai sąlygoja sparti Lietuvos ūkio privatizacija. Dažnai skuboti ir neišsamiai paruošti privatizavimo projektai lemia stambių ūkio objektų arba jų kontrolinių akcijų paketų pardavimą vienai įmonei arba vieninteliam strateginiam investuotojui. Taip valstybinis monopolis tampa privačiu, nors valstybė irgi disponuoja akcijų dalimi.
Vyriausybei privatizuojant vis daugiau monopolinių objektų – tai jau privatizuotas “Lietuvos telekomas”, “LISCO”, ruošiami privatizuoti: “Lietuvos energija”, “Lietuvos geležinkeliai”, dujų ūkis, vartotojams iškyla klausimas ar jie neliks nuskriausti? Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų yra ramūs dėl kainų politikos, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė. Tačiau vartotojus labiausiai jaudina ne tiek klausimas kaip bus tvarkomasi įmonės viduje, kiek kokią kainų politiką pasirinks įmonė. Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti kainų, monopolininkai gali reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes.
Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę, neturinčią artimų substitutų, ji yra monopolija. Jau pati monopolijos sąvoka parodo, kad vartotojas neturi pasirinkimo, todėl akivaizdu, kad monopolija, būdama kraštutine rinkos struktūros dalimi, lemia neigiamą požiūrį į ją.
Mano darbo tikslas kiek galima išsamiau parodyti monopolijos ne tik žalą, bet ir sąlyginę naudą ūkio struktūrai, tuo pačiu konkrečiam vartotojui. Todėl, analizuojant monopoliją, skirtingais pjūviais, būtina apibrėžti monopolijos sąvoką, struktūrą, jos atsiradimo prielaidas ir priežastis, darbo santykius, monopolinę kainodarą, santykį su kitomis ūkio struktūros ekonominėmis institucijomis. Taip pat būtina aptarti priežastis, kurių dėka monopolistas siekdamas maksimalaus pelno atsisakys pernelyg aukštų kainų, kokios galimybės naujam ūkio objektui įeiti į monopolinę rinką, kokią įtaką monopolinėms kainoms turi nauji mokesčiai, kaip dėl jų pasikeis prekės vartojimas?
Monopolistas gali naudotis įvairiomis kainodaros sistemomis. Siekdamas maksimalaus pelno jis gali suteikti tam tikroms žmonių grupėms įvairių nuolaidų. Taip pat jis gali pardavinėti savo produktą visiems žmonėms skirtingomis kainomis. Kaip elgsis monopolistas rinkoje, kokios yra kainodaros pasirinkimo galimybės, kaip pasirinkti tinkamą kainų sistemą, šių ir kitų problemų spektre, reikalaujančiame gilesnio nagrinėjimo, bus mėginama įžvelgti naudą arba žalą.
Siekdami apibrėžti monopolijos žalą ar naudą, visų pirma apibrėžkime svarbiausius faktorius lemiančius monopolijos atsiradimą:
1. Firmų skaičius labia ribotas.
2. Produkto tipas. Gaminamas unikalus produktas, kuris neturi artimų substitutų, todėl pirkėjas neturi alternatyvos ir priverstas arba pirkti tą produktą, arba jo atsisakyti.
3. Labai didelės kainų pasirinkimo ir kontrolės galimybės.
4. Kitų firmų įėjimas į monopolinę rinką yra labia sudėtingas arba beveik neįmanomas. Tai gali lemti techniniai, ekonominiai arba teisiniai barjerai, neleidžiantys kitoms firmoms įeiti į šaką.
5. Išteklių kontrolė.
6. Valstybės įteisintos monopolijos.
7. Palyginti maži gamybos kaštai dėl masto ekonomijos.
8. Monopoliniai susiliejimai ir sąjungos tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).
TEORINĖ DALIS
Šiame skirsnyje panagrinėsime bei detaliau atskleisme kertinius monopolijos aspektus teorinėje plotmėje. Jų išsamesniai analizei panagrinėsime kai kuriuos, turinčius realią įtaką rinkos formavimuisi, teiginius, išsiaiškinsime jų atsiradimo prielaidas, įvertinsime jų statusą neigiamo – teigiamo poveikio rinkai atžvilgiu.
MONOPOLIJOS FORMAVIMOSI YPATYBĖS
Kaip jau minėjau įvade, vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti”). Skiriamos keturios priežastys, sąlygojančios vienintelio pardavėjo atsiradimą:
1) Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius, dažniausiai retus arba svarbiausius gamybinius išteklius, arba patento turėjimas.
2) Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki 2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje.
3) Monopolija atsiranda susijungus keletui
gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.
4) Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ar daugiau.
Monopolijos įsigalėjimas iš dalies priklauso nuo to, kaip siaurai yra apibrėžiama rinka bei nuo sukūriamų arba savaime atsirandančių barjerų įeiti papildomoms įmonėms į rinką. Šiuo aspektu monopolijų rūšys skirstomos pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:
1) Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai gali būti bet kokie ištekliai, kad ir nikelio gavyba Kanadoje, sudaranti 90 proc. pasaulinės pasiūlos.
2) Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą, bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos.
3) Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Puikus pavyzdys gali būti šilumos tinklai. Labai brangios šiluminės trasos sąlygoja, kad vietovėje, kurioje jau egzistuoja viena šilumos tiekėja, antroji savo tinklų netiesia, nes tai neapsimoka.
Konkretizuojant pagrindinius įėjimo į monopolinę rinką barjerus, reikėtų išskirti pagrindines sunkia įveikiamas įėjimo į monopoliją kliūtis:
1) Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos, garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką.
2) Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo produkto išradėjui skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų. Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį – tokia monopolija yra laikina.
3) Išimtinė svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime pristirti ir unikalius sugebėjimus ar žinias.
4) Masto ekonomija: kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė technologija įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams, gaminantiems didelę produkto rinkos dalį.
Šios kliūtys leidžia monopolijai formuotis beveik neribotai. Daugelis šaltinių išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas interpretuoja. Galima teisines monopolijų atsiradimo kliūtis išskaidyti į smulkesnius vienetus: patentus, bei Vyriausybės licenzijas, nors jos turi labai panašią galią, Vis dėlto, manau, verta labiau akcentuoti monopolijas, susikūrusias dėl masto ekonomijos, nes mano nuomone, šio tipo monopolijos yra labai reikšmingos dabartiniam Lietuvos ūkiui, kur dėl didelio firmų susiskaidymo, jų smulkumo negalima pasiekti žemų gamybos kaštų.
Analizuojant rinkos struktūrą Lietuvoje, atskiru skirsniu būtina išskirti valstybės arba valstybinį monopolį. Be abejonės valstybinis monopolis leidžia tam tikroms vartotojų grupėms pajusti realią naudą, tačiau ji tik sąlyginė, kadangi valstybinės monopolijos valdymui panaudojami tie patys vartotojų sumokėti mokesčiai. Tai ypač juntama neišskirtam įstatymais vartotojui, mokančiam pilną kainą. Dažnai valstybės monopolis tai komunaliniai tinklai ir ūkis, visuomeninis transportas, kurio išlaikymui skiriamos nemažos subsidijos, kartais padengiančios daugiau negu pusę pavyzdžiui miesto transporto išlaidų.
Valstybinėms įmonėms būdingiausia tai, kad kol ji negauna subsidijų kaštams dengti, ji nesuinteresuota mažinti tų kaštų. Netgi privačiose įmonėse savininkai nesugeba kontroliuoti neefektyvių valdytojų veiksmų. Tuo tarpu valstybinėje įmonėje tai daryti dar sunkiau. Priežastis – valstybės biurokratinės tarnybos bei lėšų panaudojimo kontrolės stoka.
Šiuo atveju diskutuoti apie naudą ar žalą tikrai sudėtinga. Nauda gali būti vertinama sąlyginiu kainų stabilumu, valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų lygiu, nuolaidų dydžių atskiroms vartotojų grupėms, tačiau platesne prasme visi vartotojai – mokesčių mokėtojai – patiria nuostolį dėl neefektyvaus ir neproduktyvaus lėšų panaudojimo.
Paanalizuokime detaliau atskirus rinkos monopolizavimo veiksnius..
NATŪRALI MONOPOLIJA
Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos įmonės vidutiniai kaštai mažėja didėjant gamybos apimčiai ir kai viena įmonė gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniai vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau įmonių. Šios monopolijos atsiradimą lemia masto ekonomija, dėl ypatingai didelių pastovių kaštų. Vietinės elektros, telefono, vandentiekio, dujų tarnybos yra natūralios monopolijos, nes elektros ar telefono laidų, vandens ar dujų vamzdyno tiesimo pastovūs kaštai yra dideli, palyginti su kintamaisiais kaštais. Tuo tarpu vidutiniai kaštai labiau mažėja, kai pastovūs kaštai paskirstomi vis didesniam produkcijos kiekiui.
Kuri nors įmonė įsitikins, kad, padidinusi gamybos apimtį, ji gali sumažinti vidutinius kaštus ir pardavinėti savo produkciją žememsnia kaina negu konkurentai. Šie bus priversti atsisakyti to verslo. Natūralios monopolijos atveju konkurencija priverčia pasitraukti iš rinkos visas įmones, išskyrus vieną, kuri užtikrina mažiausius vidutinius kaštus. Mažos įmonės, gaminančios produkciją santykinai aukštais
vidutiniais kaštais, paprasčiausiai nesugeba konkuruoti su didele įmone, kurios vidutinia gamybos kaštai yra žemi.
Aišku, kad vartotojai turės naudos, jei gamybos kaštai, veikiami konkurencijos, mažės. Tačiau ši vartotojui palalnki situacija išnyks, kai tik didelė įmonė pašalins iš rinkos savo konkurentus ir taps monopolija. Jai neberūpės atsiradę nauji varžovai. Dėl didelio gamybos masto ir žemo vidutinių kaštų lygio monopolija įveiks bet kurį ką tik pasirodžiusį konkurentą ir privers jį bankrutuoti, jei tas mėgins sumažinti kainas. Nebijodama esamos ar būsimos konkurencijos, monopolija gali kelti kainas. Todėl prekės vartotojai tampa priklausomi nuo monopolijos. Išimtis tie atvejai, kai vartotojai gali pradėti mažiau pirkti išaugus kainai, taip pat, kai vyriausybė imasi reguliuoti kainą. Kadangi monopolinė įmonė gali paveikti kainą, o tuo pačiu ir savo pelną, jos negatyvus poveikis vartotojų perkamajai galiai yra tikrai juntamas ir realus.