LIETUVOS MAKRO EKONOMINĖS APLINKOS ANALIZĖ
Lietuvos ketinimai kaip galima greičiau įstoti į euro zoną jau daro esminę įtaką dabartiniams ekonominės politikos sprendimams. Naujausias šio teiginio patvirtinimas – sausio mėn. viduryje Vyriausybės patvirtinta Konvergencijos programa, skirta valstybei pasirengti nuo 2007 m. sausio l d. tapti visateise Europos ekonominės ir pinigų sąjungos nare. Šioje programoje numatyta 2005-2007 m. nuosekliai mažinti fiskalinio deficito dydį: 2005 m. iki 2,5 proc. BVP, 2006 m. – 1,8 proc. BVP ir 2007 m. – 1,5 proc. BVP.
Galima pasidžiaugti, kad ankstyvas Lietuvos įstojimas į euro zoną perkeltas į oficialios politikos lygį ir jo netemdys atskirų (nors ir labai aukšto rango) politikų pareiškimai, kad „skubėti neverta“ ir pan.
Kita vertus, ši programa vertinama kontroversiškai ne tik ekonomikos ekspertų, bet ir valdančiosios koalicijos partnerių. Esmė ta, kad fiskalinės politikos griežtinimas suprantamas tiesmukai, t. y. įvedant naujus mokesčius. Ypač daug „kritikos strėlių“ nukreipta į 2005-2006 m. numatytą įvesti nekilnojamojo turto mokestį gyventojams. Jei bus siekiama išvengti plačiosios visuomenės nepasitenkinimo nustatant mažą mokesčio tarifą ir didelį neapmokestinamojo turto minimumą, šio mokesčio įplaukos padidės nedaug ir nepateisins smarkiai išaugusių administracinių kaštų. Nustačius griežtesnes nekilnojamojo turto apmokestinimo sąlygas, valdančioji koalicija patirs didelių politinių nuostolių, o tai gali lemti net jos skilimą. Tiek Darbo partija, tiek Naujoji sąjunga (socialliberalai) ėjo į rinkimus be mokesčių didinimo idėjų, todėl dabar jaučiasi prieš savo rinkėjus nepatogiai.
Finansų ministras A. Butkevičius pareiškė, kad Lietuva netrukus taps Europos Sąjungos valstybe, kurioje mokesčiai, palyginti su BVP, yra mažiausi. Jo nuomone, tai reiškia, jog mūsų šalyje bus žemiausias mokesčių lygis Europoje. Manytume, kad tai yra iš esmės klaidinga pozicija. Mokesčių pajamų ir BVP santykis priklauso ne tik nuo mokesčių lygio, bet ir nuo mokesčių administravimo. Net ir esant dideliems mokesčių tarifams, valstybės biudžeto įplaukų ir BVP santykis gali būti labai žemas dėl mokesčių vengimo. Tokia sistema yra blogiausia iš visų įmanomų, nes demoralizuoja verslininkus ir iškreipia lygias konkurencijos sąlygas. Kita Konvergencijos programos yda – įsitikinimas, kad biudžeto pajamų ir BVP santykio didinimas automatiškai lemia didesnį fiskalinį stabilumą. Pavyzdžiui, didinant mokesčius galima trumpam pasiekti aukštesnį mokesčių pajamų ir BVP santykį, tačiau kartu bus sutrikdyta ekonomikos plėtra ir finansų stabilumas vidutiniu laikotarpiu.
Naujų mokesčių įdiegimo kontekste smarkiai nublanksta Vyriausybės siūlymas sumažinti gyventojų pajamų mokestį ir sušvelninti darbo pajamų ir kapitalo apmokestinimo disproporciją. Šis siūlymas pagrįstai visuomenės traktuojamas kaip būdas nukreipti dėmesį nuo mokesčių naštos didinimo priemonių. Deja, Vyriausybei niekaip nepavyksta nuspręsti, koks yra galutinis gyventojų pajamų mokesčio reformos tikslas, kokia yra jo mažinimo strategija ir taktika. Beveik visi specialistai sutinka, kad pajamų mokesčio tarifo sumažinimas nuo 33 proc. iki 30 proc. iš esmės nepakeistų nei įmonių, nei darbuotojų motyvacijos, tuo tarpu ryžto sumažinti tarifą iki 25-26 proc. (kad ir per kelerius metus) akivaizdžiai stinga.
Sausio mėn. viduryje premjeras A. Brazauskas, siekdamas išjudinti įstrigusį mokesčių reformos vežimą, surengė pirmąją apvalaus stalo diskusiją tarp politikų, ekonomistų ir finansininkų. Vyravo nuomonė, kad tikslinga gyventojų pajamų mokesčio naštą sumažinti iš esmės, tačiau tam reikia politinės valios, o jei ketinama apsiriboti mažais žingsneliais į skirtingas puses, geriau reformos iš viso atsisakyti. Minėtoje diskusijoje išryškėjo skirtingas valdančiosios koalicijos partnerių požiūris į naujų mokesčių įgyvendinimą ir kitus mokesčių politikos klausimus. Deja, laiko šiems nesutarimams pašalinti liko nedaug – netrukus bus pradėtas rengti 2006 m. valstybės biudžeto planas, todėl teks apsispręsti.
Lietuvos bankas pastaruoju metu ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo pratinti visuomenę prie ankstyvo euro įvedimo mūsų šalyje idėjos. Centrinis bankas oficialiai pareiškė, kad 2007 m. sausio l diena yra tinkamiausia data įstoti į euro zoną. Įsipareigota šių metų pirmąjį pusmetį parengti Euro įvedimo Lietuvoje įstatymo projektą, kuriame būtų išdėstyti gyventojų ir įmonių sąskaitų bankuo še, balansų, vertybinių popierių, akcijų, socialinių ir kitų išmokų perskaičiavimo į eurus principai, nustatytas lygiagretaus lito ir euro cirkuliavimo pereinamasis laikotarpis, litų išėmimo iš apyvartos tvarka ir kt.
Lietuvos banko siūlymu, nuo 2007 m. sausio l d. iki sausio 14 d. mokėti už prekes ir paslaugas būtų galima eurais ir litais, o vėliau euras taptų vienintele teisėta mokėjimo priemone. Centrinis bankas ketina kreiptis į komercinius bankus, rekomenduodamas jiems 3-6 mėn. po euro įvedimo litų banknotus ir monetas į eurus keisti nemokamai. Po to bankai šią paslaugą teiktų dar tam tikrą laiką, tačiau jau už komisinį atlygį.
Šių metų sausio mėn., palyginti su tuo pačiu 2004 m. mėnesiu, įvairių pasitikėjimo rodiklių tendencijos buvo
prieštaringos – pagerėjo statybos ir vartotojų pasitikėjimo rodikliai, tačiau smuktelėjo pramonės pasitikėjimas (žr. 1.1 lentelę). Pramonės pasitikėjimo rodiklio sumažėjimą lėmė smuktelėjusi paklausa ir padidėjusios atsargos. Jei laikytume pastarąjį rodiklį reprezentatyviu, galėtume padaryti išvadą apie pasunkėjusias prekių pardavimo galimybes ir pradėjusį mažėti Lietuvos įmonių konkurencingumą vidaus bei tarptautinėje rinkoje. Kita vertus, pokytis nėra toks ryškus, kad galėtume tai kategoriškai teigti.
Vartotojų apklausos duomenimis, 2005 m. sausio mėn. 20 proc. (2004 m. spalio mėn. – 23 proc.) respondentų teigė, kad jų namų ūkio finansinė padėtis praėjusiais metais pagerėjo, 21 proc. (spalio mėn. – 19 proc.) – kad pablogėjo, o 59 proc. (57 proc.) apklaustųjų atsakė, kad ji nepasikeitė. Numatydami savo šeimos finansų būklės pokyčius per artimiausius 12 mėnesių, 24 proc. (spalio mėn. – 27 proc.) respondentų nurodė, jog ji pagerės, 14 proc. (12 proc.) tikėjosi pablogėjimo, o 56 proc. (56 proc.) nelaukė esminių pokyčių.
Lietuvos ekonomikos situacija respondentams atrodė patrauklesnė nei jų namų ūkio: 36 proc. (2004 m. spalį- 34 proc.) dalyvavusiųjųapklausoje teigė, kad šalies ūkio padėtis praėjusiais metais pagerėjo, 20 proc. (21 proc.) – kad pablogėjo, tuo tarpu 42 proc. (43 proc.) neįžvelgė aiškių tendencijų. 2005 m. sausio mėn. 42 proc. (spalio mėn. – 45 proc.) respondentų tikėjosi, kad šalies ekonomikos būklė per artimiausius metus pagerės, 18 proc. (13 proc.) prognozavo pablogėjimą, o 35 proc. (38 proc.) manė, jog situacija išliks tokia pat.
Tenka pripažinti, kad praėjusių metų pabaigoje gyventojų lūkesčiai dėl savo namų ūkio ir visos Lietuvos ekonomikos perspektyvų truputį pablo gėjo. Tam galėjo turėti įtakos ir objektyvūs veiksniai, ir žiniasklaidoje vis dažnėjantys pranešimai apie lėtėjančią šalies ūkio raidą, kylančias makroekonomikos problemas, Vyriausybės blaškymąsi ir pan.
Makroekonominių rodiklių apžvalga
Ekonomikos plėtra trečiąjį 2004 m. ketvirtį buvo lėčiausia, palyginti su analogiškais trejų ankstesnių metų ketvirčiais (žr. 2.1 lentelę). Kita vertus, BVP galiojusiomis kainomis apžvelgiamąjį ketvirtį ūgtelėjo daugiausiai per analizuojamą laikotarpį – net 11,2 proc., netiesiogiai atspindėdamas beįsiplieskiančią infliaciją. Ypač įspūdingai padidėjo gamintojų kainos, kurioms tiesiogiai atsiliepė tarptautinės naftos rinkos pasiūlos ir paklausos „žirklės“. Nors šį ūkio kilimo sulėtėjimą galima aiškinti tuo, kad Lietuvos dar nebuvo pasiekusios Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, tai nekeičia esmės – svarbiausi veiksniai nebėra tokie palankūs šalies ekonomikai kaip prieš 1-2 metus. 2003-2004 m. BVP kilimo tempams turėjo didžiulės įtakos kreditavimo ir vartojimo bumas. Deja, anksčiau ar vėliau jis pradės blėsti ir lems esminius namų ūkių vartojimo ir verslo investicijų struktūros pokyčius. Kitas iššūkis – darbo jėgos stygius daugelyje rinkos segmentų. Mes nemanome, kad kvalifikuotų darbuotojų stoka tiesiogiai atsiliepia gamybos lygiui, kadangi tik retais atvejais įmonės nesugeba atlikti užsakymų dėl to, kad pritrūksta darbuotojų. . Antai trečiąjį 2004 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, vidutinis darbo užmokestis ūgtelėjo 7,3 proc. ir tai tikrai dar ne riba.