Turinys
Įvadas………………………………………………….3
Lietuvos ūkis XIX- XX a. sandūroje……….4
Lietuvos ūkis XX- XXI a. sandūroje………..8
Išvados…………………………………………………14
Informacijos šaltiniai……………………………..15
Įvadas
Tikriausiai būtu sunku lyginti XIX-XX a. sandūroje buvusi Lietuvos ūkį su XX a. pabaigos ūkiu. Tačiau kiekvienu iš paminėtų laikotarpių ūkio plėtra turėjo didelę reikšmę Lietuvai, todėl norėčiau siaurai apžvelgti to meto ir dabarties ekonominę situaciją Lietuvoje.
Rašydamas šį darbą, pirmoje jo dalyje apžvelgiau Lietuvos agrarinio ūkio ir pramonės vystymąsi. Iki inkorporavimo į Rusijos imperiją Lietuvos ūkio augimo požymiai buvo vos pradėję reikštis. Ūkio struktūra formavosi jau XIX a., kai kraštas buvo politiškai suskaldytas, pavergtas, kentė žiaurią ekonominę, tautinę kolonijinę caro valdžios priespaudą. Net ir prisijungus prie Rusijos imperijos Lietuva priklausė pramoniniu atžvilgiu silpniems Rusijos rajonams.. Tai labai komplikavo ir lėtino naujos ūkinės socialinės struktūros susidarymą. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. atgavus valstybingumą savarankiškai tvarkyti ūkį teko pradėti itin sunkiomis sąlygomis: pramonė, energetika, prekyba, kaip ir kitos ūkio sritys, buvo atsilikusios, valstybė neturėjo savo valdymo struktūrų, tam parengtų kadrų.
Antrąją darbo dalį rašiau kiek kitaip. Lietuvos ūkį norėjau parodyti statistinių duomenų pagalba, atskirai aptardamas pagrindines ūkio šakas konkrečiu 2000-2001 metų laikotarpiu. Kitaip trumpai aprašyti sparčią Lietuvos ūkio plėtrą dabartyje butu gan sunku. Manau, kad pagrindinis aspektas, atspindintis ūkio pažangą dabartyje, yra Lietuvos įstojimas į Europos sąjungą. Tai be komentarų parodo, ko Lietuva pasiekė per 11 nepriklausomybės metų.
Lietuvos ūkis XIX- XX a. sandūroje
XIX a. pirmoje pusėje didesnių permainų įvyko žemės ūkyje, kur dar iki baudžiavos panaikinimo valstietija jau buvo diferencijuota. Činčinių, lažinių valstiečių ekonominė padėtis labai skyrėsi. Tuo metu geriausiai gyveno valstybiniai valstiečiai, kurie turėjo palankesnes sąlygas didinti savo turtą. Tarp dvarininkams priklausiusių valstiečių turtinė diferenciacija buvo irgi labai ryški, tačiau suvaržyta, nes priklausė nuo dvarininko gero noro ir sutikimo. Kai kurie dvarininkai dar prieš 1861 m. reformą leido turtingesniems ūkininkams
išsipirkti iš baudžiavos. Taigi, Lietuvos kaime jau iki baudžiavos panaikinimo egzistavo privati žemės nuosavybė, buvo gaminama rinkai, samdoma darbo jėga, t.y. vyko tie patys procesai, kaip ir po reformos, tik nepalyginti lėčiau.
1863 m. sukilimas paspartino kapitalistinių santykių vystymąsi. Ūkio raida iš esmės pakeitė visuomenės struktūrą. Sukilimas privertė caro administraciją padaryti nuolaidų. 1863 m. kovo 1 d. caro patvirtintais nuostatais Šiaurės vakarų krašte nuo gegužės 1 d. panaikintas lažas, nutraukti privalomieji dvarininkų ir valstiečių žemės santykiai, valstiečiai įsiliejo į savininkų sluoksnį. Tai vienas svarbiausių sukilimo iškovojimų. Šie nuostatai drauge su duoklės sumažinimu, žemės išperkamųjų mokesčių įvedimu buvo veiksniai, skatinę ūkio raidą, buržuazinių santykių formavimąsi Lietuvos kaime.
1869 m. balandžio 7 d. išėjo įstatymas dėl dvarininkų ir valstiečių žemės atribojimo. Tiesa, šis atribojimas vyko labai lėtai. Tačiau ligi XX a. pradžios buvo atribota Kauno gubernijoje apie 70%, o Vilniaus – apie 90% visos žemės. Atribojimas buvo paskutinis reformos etapas. Po jo žemės ginčus jau sprendė ne valstiečių, bet teismo įstaigos.
Didelis stabdys agrariniams santykiams plėtotis buvo feodalinė žemėtvarka. Žemių išdėstymas atskirais laukais, jų susipynimas neleido naudoti racionalesnės sėjomainos, intensyvinti žemės ūkio gamybos. Todėl jau XIX a. pirmoje pusėje kaimai pradėjo skirstytis į vienkiemius. Ryškiausiai šis procesas vyko Suvalkijoj ir Žemaitijoje. Antai XIX a. pabaigoje Užnemunėje į vienkiemius buvo išsiskirstę dauguma kaimų. Tai spartino valstiečių diferenciaciją.
Žemės reforma Lietuvoje vyko nevienodai. Per 1863 m. sukilimą smarkiai nukentėjo Kauno gubernijos gyventojai. Slopindama pasipriešinimą, caro kariuomenė degino vienkiemius ir kaimus. Kazokai ištrypė pasėlius, kaimuose kareiviai plėšikavo, gyventojams būdavo uždedamos piniginės baudos ir kt. Per sukitimą materialinės paramos reikalavo ir sukilėliai. Nusiaubtas žemės ūkis negalėjo greitai atsigauti. Kapitalistinių santykių plėtrą smarkiai varžė ir per sukilimą įvesta karo padėtis. Ekonominę ūkininkų būklę dar labiau pablogino septintojo dešimtmečio antroje pusėje kelerius metus trukęs nederlius ir badas. Todėl Kauno gubernijoje agrarinė reforma užtruko iki Pirmojo pasaulinio karo.
Kitokios sąlygos agrarinei reformai buvo Suvalkų gubernijoje. Ji mažiau nukentėjo per sukilimą. Čia karo padėtis buvo panaikinta tuojau po sukilimo, o visoje Kauno gubernijoje – tik 1872 metais. Suvalkų gubernijoje buvo mažiau paplitusi dvarininkų žemėvalda, sparčiau vyko valstiečių ūkių skirstymasis į vienkiemius. Taigi palankiausios sąlygos kapitalizmo raidai žemės
ūkyje, kartu ir turtingojo valstiečių sluoksnio – valstiečių buržuazijos spartesniam atsiradimui poreforminio laikotarpio pradžioje buvo Suvalkų gubernijoje. Čia agrarinė reforma baigėsi jau XIX a. aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje.
Lietuvos valstiečius slėgė mokesčių našta. Be išperkamųjų mokesčių, jie mokėjo valstybinės žemės, zemskinius, bendrijų, draudimo mokesčius, taip pat turėjo atlikti daug luominių prievolių. Dėl to pagrindinė valstiečių dalis negalėjo pakankamai rūpintis, kaip pagerinti savo ūkį, įsigyti naujo inventoriaus ar geresnių veislių gyvulių. Mokesčiai smukdė mažiau žemės turinčius valstiečius, spartino socialinę diferenciaciją. Antai vargingieji valstiečiai mokėjo iš savo darbo pajamų, o valstiečių buržuazija – iš pridedamosios vertės. Taigi valstietis turtėti ir plėsti savo ūkį galėjo tik išnaudodamas samdinius ir varginguosius valstiečius. Todėl poreforminio laikotarpio ekonominė raida skatino turtingųjų valstiečių ūkiuose vis plačiau naudoti samdomąją darbo jėgą. Laisvai samdomo darbo naudojimas buvo valstiečių buržuazijos egzistavimo požymis. Šiuose ūkiuose dirbo bežemiai valstiečiai. Tokių kaimo bernų su žemės sklypeliu ir atskiru kampu gyventi, vadinamųjų kampininkų, arba trobelninkų, Lietuvos kaime buvo gana gausu.
Vykstant žemės reformai, tobulėjo agrotechnika ir agrokultūra. Dvaruose pagrindiniu arimo padargu tapo plūgas. Jį plačiai ėmė naudoti ir pasiturintys valstiečiai. Beveik visi dvarai turėjo arklines kuliamąsias. XIX a. pabaigoje dvarų derlius pradėtas kulti lokomobilių varomomis kuliamosiomis. Laukams tręšti dvarininkai pradėjo vartoti mineralines trąšas, vėliau – superfosfatą, kurį pirko ir turtingieji valstiečiai. Kauno bei Suvalkų gubernijų dvaruose nuo dešimtojo dešimtmečio ėmė vyrauti daugialaukė sėjomaina, išplėsti dobilienų pasėliai.
Ryškios žemės ūkio specializacijos dar nebuvo. Kaip ir anksčiau, svarbiausios buvo grūdinės kultūros. Iš rugių, miežių, avižų, kviečių, grikių valstiečiai gaudavo daugiausia pajamų. Ir toliau buvo gausiai auginamos bulvės, linai. Dėl devintojo dešimtmečio pasaulinės agrarinės krizės grūdinių kultūrų plėtotė sustojo. Be to, nutiesus geležinkelius, Lietuvą užplūdo pigesni centrinių Rusijos juodžemio gubernijų grūdai. Žemės ūkis ėmė specializuotis pieninės gyvulininkystės ir kiaulininkystės srityse.
Po baudžiavos panaikinimo ir agrarinės reformos valstiečiai tapo piliečiais bei žemės valdytojais. Feodalinės žemėvaldos monopolis suiro. Šalia dvarininkų privačios žemės atsirado kita žemės nuosavybės rūšis – valstiečių skirtinė žemė. Absoliučią valstiečių daugumą – 77,1% – sudarė lietuviai. Dėl to kaimo buržuazija buvo tautinė. Vadinasi, lietuvių tautos ekonomini pagrindą sudarė žemės ūkis. Antra vertus, dvarininkams dar liko didžiuliai plotai. Žemė valdoje buvo daug feodalizmo liekanų.