Turinys
Įvadas 2
1 Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje
metu 3
2 Darbo politika 4
3 Darbo rinka 5
3.1 Užimtumas 5
3.2 Nedarbo esmė ir lygis 7
3.3 Atleidimas iš darbo 8
3.4 Bedarbiai 9
3.4.1 Ilgalaikiai bedarbiai 11
4 Darbo užmokesčio įtaka nedarbui 13
5 Frikcinis nedarbas ir valstybės politika 13
6 Priemonės nedarbui mažinti ir darbo rinkai subalansuoti 14
7 Darbo rinka ir jaunimas 14
7.1 Ilgalaikiai bedarbiai 17
7.2 Jaunimo nedarbo priežastys 17
8 2002m. nedarbo tyrimo duomenys 18
9 Moterų nedarbas Lietuvoje 18
10 Nedarbo pasekmės 20
10.1 Makroekonominiai nuostoliai 21
10.2 Mikroekonominiai nuostoliai 22
Išvados 23
Literatūros sąrašas 24
Įvadas
Viena svarbiausių ekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis
žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio
smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir
ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami
nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo
nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.
Mokslininkų požiūris į nedarbą, kaip į problemą kito priklausomai
nuo situacijos darbo rinkoje. XX a. 4-o dešimtmečio Didžiosios depresijos
metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką darbo išteklių eikvojimą. Todėl ir
neatsitiktinai nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose
vyriausybių ekonominėje politikoje beveik pusę šimtmečio.
Jau vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas požiūris į
nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to,
daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo,
kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna
bedarbiais. Tai remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius,
būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi
problema.
Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir jo socialinės padėties
visavertiškumo ir pasitenkinimo savimi pagrindas. Ekonomikos požiūriu
darbas – tai ribotų išteklių panaudojimas gaminant prekes bei teikiant
paslaugas. Todėl tiek atskiras asmuo, tiek visa visuomenė laimi, kai visi
galintys ir norintys dirba.
Santykinai aukštas nedarbo lygis tampa viena opiausių socialinių
problemų, trukdančių visiems visuomenės sluoksniams pasinaudoti rinkos
ekonomikos privalumais ir ekonominių reformų rezultatais, trukdančių
mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.
Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos
tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo:
jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą
tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką,
siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius.
Nagrinėdamos šią problemą, apibūdinsime darbo jėgą ir nedarbo
priežastis, visiško užimtumo būseną ekonomikoje, mikro – ir makroekonomines
nedarbo pasekmes bei priemones nedarbui mažinti.
Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu
Greta kitų ekonominių ir socialinių ekonomikos pertvarkymo
Lietuvoje problemų vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo
problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant
ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir
mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis,
suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios
politikos įgyvendinimo priemones.
Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies
ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių. Svarbiausia
nedarbo didėjimo priežastis pastaruoju metu buvo Rusijos krizės sukeltas
ilgalaikis ekonomikos nuosmukis, tebesitęsiantis iki šiol.
Ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo
santykių tarp darbdavių ir samdomųjų darbuotojų sistemai būdinga:
• Užimtumas yra svarbiausioji socialinė problema, lemianti darbuotojų
elgesį šioje sistemoje;
• Įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi
galimybę mažinti darbo užmokestį;
• Grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti aktyvaus
nepasitenkinimo mažinant realų darbo užmokestį, kai darbo užmokestis
neatitinka realių poreikių, sutikti su autoritariniu valdymo stiliumi,
ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir aktyviomis formomis nereikšti
savo nepasitenkinimo.
Įmonės lygyje palaipsniui formuojasi socialinės įtampos centras.
Dėl socialinės apsaugos sistemos trūkumų, dėl darbuotojų sąjungų nebuvimo,
nepasitenkinimas darbo užmokesčiu ar darbo pobūdžio pasikeitimu, įgauna
paslėptas formas.
Situacija darbo rinkoje tampa sudėtinga ir priežastys yra
natūralios ir
struktūrinės. Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio
priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio
pokyčiais. Tai tiesiog lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą. Kitos
priežastys, sukėlusios disproporcijas tarp darbo paklausos ir darbo
pasiūlos yra demografinė šalies situacija, darbingų gyventojų, ypač
jaunimo, migracija, įmonių bankrotai.
Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą – nuo 6 proc. Prieš
Rusijos krizę iki 10,8 proc. pastaruoju metu.
Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Lietuvoje lieka vis
mažiau įmonių, kurias kontroliuoja ir valdo valstybė.
Aktualia problema Lietuvoje tampa nedarbo reguliavimas ir
reguliavimo priemonių sistemos panaudojimas. Pastaruoju metu plačiai
naudojamos ne pasyvios, o aktyvios reguliavimo formos. Pasyvios priemonės
naudojamos neužimtos darbo jėgos problemoms spręsti, o aktyvios priemonės
teigiamai veikia susiformavusį užimtumo lygį, sudarydamos būtinas sąlygas
darbo vietų, reikalaujančių kvalifikuotos darbo jėgos, skaičiui didėti.
Nagrinėjant darbo rinkos vystymosi tendencijas, pagrindinis
veiksnys užimtumo politikai suformuoti yra registruojamo nedarbo lygi.
“Reguliuojamos darbo rinkos” sąvoka reiškia bedarbių ir laisvų darbo vietų
judėjimą, kurį užfiksuoja užimtumo tarnybos. Registruojamo nedarbo lygį
veikia tokie veiksniai:
• Bendra šalies ekonominė situacija,pasireiškianti galimybe
įsidarbinti;
• Valstybinė užimtumo politika;
• Teritorinių užimtumo tarnybų darbo efektyvumas ir darbo stilius;
• Darbo ir pensijinio aprūpinimo įstatyminės bazės parengimas.
Socialiai priimtinas nedarbo lygis gali būti nustatytas, jei
vyriausybė naudotis realia informacija apie nedarbą, jo priežastis, mastą,
struktūrą ir kitas problemas. Numatomos penkios užimtumo didinimo kryptys:
• Verslininkystės skatinimas. Ši užimtumo didinimo kryptis numato
priemones, kurios turėtų suaktyvinti smulkaus ar vidutinio verslo
plėtrą bei savarankišką užimtumą.
• Užimtumo gebėjimų didinimas. Ji skiriama aktyviai darbo rinkos
politikai tobulinti. Šios priemonės skirtos jaunimo ir ilgalaikių
integravimui į darbo rinką tobulinti bei profesinio mokymo sistemai
plėtoti;
• Prisitaikymo prie pokyčių kryptis turi apimti lanksčių užimtumo formų
plėtimąsi, darbdavių skatinimą kelti darbuotojų kvalifikacijai,
naudoti nedarbo prevencijos priemones;
• Lygių galimybių kryptis padės įgyvendinti darbo rinkoje vienodas
galimybes vyrams, moterims bei socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms;
• Užimtumo politikos integravimo nuostatas, rengiamas siekiant tobulinti
vykdomą darbo rinkos ir užimtumo politiką, atsižvelgiant į vidaus
gyventojų užimtumą lemiančios veiksnius.
Darbo politika
Darbo politika – tai darbo rinkos, darbo santykių, darbo
apmokėjimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, vyrų ir moterų lygių galimybių
politika, socialinių partnerių veikla. Jos tikslas – skatinti šalies
gyventojų užimtumą, integruoti bedarbius į darbo rinką, sudaryti teisines
sąlygas tinkamiems darbo santykiams egzistuoti, užtikrinti darbo
apmokėjimą, darbo ir poilsio režimą, saugias ir sveikas darbo sąlygas,
lygias vyrų ir moterų galimybes darbo rinkoje bei didinti socialinių
partnerių įtaką darbo ir su juo susijusių santykių srityje.
Darbo rinka
1 Užimtumas
Dėl intensyvių pastarojo dešimtmečio Lietuvos ūkio pertvarkymų
įvyko radikalių užimtumo pokyčių. Užimtumo tendencijoms būdingas nedarbo
augimas, nelegalus darbas, naujos užimtumo formos ir bendro užimtumo
mažėjimas. Bendras užimtumo lygis, Statistikos departamento darbo jėgos
tyrimų duomenimis, sumažėjo nuo 52,8 proc. Atitinkamai mažėjo ir vyrų
užimtumo lygis – nuo 60,3 proc.
Ekonominių pertvarkymų laikotarpiu pasikeitė ir teritorinis
užimtumo pasiskirstymas, ypač miestuose bei kaimuose. Kaip rodo darbo jėgos
tyrimų duomenys, kaimo užimtumo lygis vis labiau atsilieka nuo miesto.
Pagal užimtumo lygį Lietuvoje susiformavo trys teritorinės grupės: 1)
vyrauja žemės ūkis – užimtumas mažiausias; 2) dominuoja pramonė, pramonės
ir statybos įmonės perorientavo savo gamybą ir veikia palyginti efektyviai,
– užimtumas vidutinis; 3) didieji miestai – užimtumas didžiausias.
Kadangi daugumos ūkininkų privatizuoti žemės sklypai yra maži,
sunku taikyti šiuolaikines technologijas, užtikrinti produktyvumą. Kaime
lėtai plėtojama alternatyvi veikla (turizmas, ekologiškos produkcijos
gamyba, įvairios paslaugos, vaistinių augalų auginimas ir pan.) nesudaro
sąlygų didinti užimtumą ne žemės ūkio produkcijos gamybos srityje.
Ūkio restruktūrizavimas, privatizavimas, rinkos santykių plėtra,
kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo užimtumo sumažėjimą bei nedarbo,
pirmiausia struktūrinio, augimą. 2000
nedarbas sudarė 15,4 procento,
darbo biržoje registruotas nedarbas – 11,5 procento. Nedarbas visų pirma
palietė neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be tinkamų įgūdžių ir
kvalifikacijos.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo
amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.Jį galima užrašyti tokia
formule:
[pic]% [pic]- užimtumo lygis;
E – užimtų gyventojų skaičius;
P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų
skaičius.
Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo :
• žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;
• darbo paieškų laiko trukmės;
• darbo paieškų kriterijaus;
• nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš
darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus
apskaičiavimo tvarkos;
• naujai įeinančių į darbo rinką skaičiaus nustatymo.
Informacijos šaltiniai apie nedarbą atskirose šalyse gali skirtis:
vienose – tai namų ūkių atrankinių tyrimų duomenys, kitose – socialinio
draudimo duomenys, trečiose – oficialios statistikos, ketvirtose – darbo
biržos duomenys.
Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo
panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai Įtekėjimas (naujas
bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą skaičių).
Atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa. Tai
atspindi pateikta schema:
Įtekėjimas
• atleisti iš darbo;
• laikinai nedirbantys (atleisti);
• darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;
• naujai tapę darbo jėga.
Nuotekis
• naujai priimti į darbą;
• grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;
• nebepriklausantys darbo jėgai.Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji
tampa bedarbiais. Ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų,
laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios
gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių,
ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai
asmenys, baigę mokslus. Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto intensyvumas
skiriasi nuo jo ištekančio srauto intensyvumo.
Tikslai
Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programoje yra apibrėžti užimtumo
ir darbo rinkos politikos strateginiai tikslai – įveikti neigiamas
struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui
ir darbo rinkai, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą bei
subalansuoti darbo rinką. Lietuvoje prioritetas teikiamas aktyvioms nedarbo
mažinimo priemonėms. Priėmus Nedarbo draudimo įstatymą aktyvios darbo
rinkos politikos priemonės bus finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Įgyvendinant Užimtumo didinimo programą, tikimasi sustabdyti
nedarbo augimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruoto nedarbo lygį iki
7-8 proc.
1 Nedarbo esmė ir lygis
Nedarbas yra didžiausia makro problema, nes nedarbo būvimas
ekonomine prasme reiškia negrąžinamą svarbiausio visuomenės ištekliaus
praradimą. Be to nedarbas sukelia rimtas socialines problemas. Nedarbas
gali būti:ciklinis, struktūrinis, tekamais(frikcinis).
Ciklinis nedarbas (Uc – Cyclical Unemployment) – nedarbo
forma, atsirandanti esant žemai darbo jėgos paklausai visose šalies ūkio
šakose, sferose, visuose regionuose. Cikliniu nedarbu laikomas toks, kurį
sukelia gamybos nuosmukis. Tada bendrosios paklausos prekėms ir paslaugoms
mažėjimas palydimas didėjančiu nedarbu.
Taigi bedarbių skaičių galima nustatyti pagal formulę
U=UF+US+UC; U – bedarbių skaičius; UF – tekamasis nedarbas; Us –
struktūrinis nedarbas; Uc – ciklinis nedarbas
Įsitikinta, kad tekamasis nedarbas, o dinamiškai besikeičiančioje
ūkio struktūroje ir struktūrinis nedarbas, yra neišvengiami. Taigi visiškas
užimtumas negali būti šimtaprocentinis.
Visiškas užimtumas (EF –Full Employment) – maksimalus darbo jėgos
panaudojimo lygis, tai tokia situacija, kai ekonomikoje egzistuoja tik
tekamasis ir struktūrinis nedarbas.
Taigi, esant visiškam užimtumui, nedarbas šalyje egzistuoja. Todėl
vietoj visiško užimtumo dažniausiai vartojama natūralaus nedarbo lygio
sąvoka.
Natūralus nedarbo lygis (NUR – Natural Rate of Unemployment) –
nedarbas, susidarantis pasiekus potencialų BNP, kai tekamasis ir
struktūrinis nedarbas neviršija leistinų ribų.
Išvystytos rinkos šalių patyrimas rodo, kad esant 4-6% bedarbių
nuo esamos darbo jėgos šalyje,
jokių ekonominių problemų. Toks
nedarbo lygis leidžia prekinio ūkio ekonomikai greitai prisiderinti prie
nuolat besikeičiančios bendrosios paklausos.
Tekamasis (frikcinis) nedarbas (UF – Frictional Unemployment) –
nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant gyvenamąją